Iš Klaipėdos – į pasaulinę žaidimų industriją: vienas laiškas pakeitė Gabijos karjerą

Rugpjūčio 4, 2026

Neretai lietuviams darbas didžiausiose pasaulio įmonėse vis dar atrodo nepasiekiamas. Tačiau Gabijos Mineikytės drąsa įrodo, jog įmanoma viskas – mergina atliko praktiką vienoje žinomiausių žaidimų specialiųjų efektų kūrimo studijoje „Platige“ Lenkijoje, kūrusioje animaciją tokiems žaidimams kaip „The Witcher 4“, „Call of Duty: Black Ops 7“, „Tomb Raider: Catalyst“, o po to dirbo pirmame pasaulyje moksliniame projekte, kurio metu testavo šiuolaikines judesio sekimo technologijas.

„Daug pasiekti galima savo pačių jėgomis, tačiau tai gali būti emociškai varginantis procesas. Teko patirti nemažai akimirkų, kai galvojau, jog galbūt tiesiog per daug svajoju ir noriu. Galimybės patekti į įmones, kuriose galėjau plėsti savo žinias ir pažinti daugiau šios srities profesionalų, nebuvo tiesiog paduotos į rankas, ypač pasirinkus gana nišinę kryptį“, – sako Gabija.

Laiškas, pakeitęs gyvenimą

Šiandien Gabija – judesių sekimo technikė. Tačiau savo, kaip kūrėjos, kelią pradėjo internete pažiūrėjus mokomąįį vaizdo įrašą apie judesio nuskaitymo technologijas – šios ją taip sužavėjo, kad mergina ėmė gilinti žinias savarankiškai. Baigusi dvyliktą klasę, Gabija pasirinko mokslus tęsti Multimedijos ir kompiuterinio dizaino studijų programoje Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) Fundamentinių mokslų fakultete.

Degdama noru pasisemti kuo daugiau žinių, studentė itin atsakingai rinkosi praktikos vietą, todėl jos kelias į vieną geriausių animacijos kompanijų – lyg iš Holivudo filmo. Tam, kad į ją patektų, studentei neteko nei varžytis su kitais kandidatais, nei laukti iš dangaus nusileisiančio pasiūlymo – jai užteko tiesiog išdrįsti paprašyti.

„Man labai patinka apie tai kalbėti, nes labai tuo didžiuojuosi. Susiradau labai didelę ir garsią animacijos studiją Lenkijoje „Platige“, kuri užsiima animacija ir turi atskirą judesių sekimo departamentą, o tai būtent mane ir domino.

Radau internete jų el. pašto adresą ir nusprendžiau susisiekti, nors tuo metu jie net neieškojo praktikantų. Tačiau vis tiek parašiau laišką: „Sveiki, aš esu Gabija Mineikytė, labai domiuosi judesių nuskaitymo technologija…“ ir t.t. Tai buvo, kaip sakoma angliškai, cold email – be jokių paraiškų pildymo, tiesiog parašiau, kad labai domiuosi šia sritimi ir prašiau suteikti man galimybę. Net jei turėčiau būti užnugaryje ir nešioti kavą, vis tiek labai norėčiau ją gauti“, – pasakoja ji.

Po mėnesio, kai mergina jau buvo praradusi viltį, iš įmonės personalo sulaukė kvietimo aptarti praktikos galimybę pasikalbėti su visa judesio sekimo departamento (ang. motion capture – MoCaP) komanda.

„Tai buvo didžiulis „wow“ momentas. Po šio interviu jie pasiūlė mėnesiui atvykti ir pamatyti, kaip naudojant šias technologijas, kuriama multimedijos produkcija bei kaip dirbama su daug pažangesnėmis sistemomis ir didesne komanda. O kai viską pamačiau gyvai, supratau: taip, aš noriu būti čia ir noriu tai daryti dar daug metų“, – sako Gabija.

Taip mergina iš Klaipėdos atsidūrė studijoje, kuriančioje specialiuosius efektus ir animaciją ne tik žinomiausiems kompiuteriniams žaidimams, bet ir serialams „The Witcher“, „Vikings“, „Love, Death & Robots“, filmams „The Wonder Woman“, „Melancholia“ bei kitiems didžiausių kino studijų projektams. Pati Gabija praktikos metu prisidėjo prie vieno laukiamiausių 2027 m. išeinančių kompiuterinių žaidimų – kapų plėšikės Laros Kroft „Tomb Raider: Catalyst“  anonso.

Judesių sekimo specialistė taip pat turėjo unikalią galimybę dalyvauti vienoje daugiau nei penkiolika valandų trukusioje filmavimo dienoje. „Tai buvo be galo sunku, nes tiek fiziškai, tiek emociškai reikėjo visą laiką būti aktyviai įsitraukusiai, mokytis ir padėti. Komanda labai norėjo, kad kuo daugiau išsineščiau iš šios patirties, todėl į mane žiūrėjo kaip į kolegę.“

„Baigiantis praktikai, kalbėjausi su jų personalo darbuotoja ir paklausiau, kodėl jie man atrašė – buvo labai įdomu sužinoti. Ji atsakė, kad perskaičiusi mano laišką, iš karto paskambino komandai ir pasakė: „Labai prašau, jūs turite paimti šitą merginą. Ji taip stipriai nori mokytis, suteikite jai galimybę“, – prisimena Gabija.

Šį birželį atsiėmusi bakalauro studijų diplomą, Gabija savo karjerą tęsia Olandijoje. Pamatęs VILNIUS TECH alumnės darbus ir sukauptą patirtį, prisidėti prie projekto ją pakvietė Kanados mokslininkas dr. Carlos Vilchis. Šio projekto metu bus tiriama, kurių kamerų sekimo technologijos yra geriausios ir stabiliausios.

Ryšys su dėstytojais ir neišsenkančios galimybės augti

Nors Gabija nemažai išmoko pati, sako: vien informacijos internete ar dirbtinio intelekto pagalbos neužteks – tam, kad taptum profesionalu, reikia ir universitetinių studijų.

„Nei internetas, nei dirbtinis intelektas universiteto nepakeis, nes mums, žmonėms, reikia tikro ryšio su kitais žmonėmis, ir jokios technologijos viso to niekada neatstos. Toks ryšys padeda mums augti kaip asmenybėms ir profesionalams, nes tie dėstytojai ir specialistai, kurie mus moko, jau yra pasiekę to, ko norime pasiekti mes, ir mums reikia jų pagalbos“, – sako VILNIUS TECH alumnė.

„Mokykloje mus mokydavo laikytis taisyklių. O universitetas moko ne tik rašyti ar atlikti užduotis, bet ir kaip gyventi. Reikėtų labai daug metų, kol tas supratimas ateitų savaime“, – priduria ji.

Gabija tęsia: universitetas svarbus ir tuo, kad jame gali užmegzti naudingų pažinčių. Jos atveju toks žmogus buvo geometrinio modeliavimo dėstytojas dr. Rokas Semėnas, padėjęs jai išeiti iš komforto zonos, kai ji to labiausiai bijojo.

„Man iš tikrųjų patikti mokytis pradėjo būtent universitete. Čia susirenka žmonės, kurie žino, kodėl atėjo ir ko siekia. Į universitetą patekti nėra taip jau paprasta, todėl dauguma studentų turi jau bent apytikrę kryptį ir tikslus bei gali rasti bendraminčių. O dabar, po ketverių metų, suprantu, kad ryšiai yra vienas svarbiausių dalykų karjeroje.“

Dar vienas svarbus aspektas kuriant animaciją – tam reikalinga įranga ir technologijos, kuriomis galima išmokti naudotis dar studijų metu, todėl Multimedijos ir kompiuterinio dizaino studijų programą baigiantis absolventas į darbo rinką žengia jau turėdamas daug praktinės patirties, o kai kurie jų – karjerą pradeda dar studijuodami.

„Studentai gali naudotis daugybe VILNIUS TECH suteikiamų resursų. Turime profesionalių MoCap judesių nuskaitymo studiją. Taip pat ką tik atidaryta nauja „Foley“ garsų įrašymo laboratorija. Jeigu žmogų domina animacija, žaidimai ar specialiųjų efektų kūrimas – tai yra puiki erdvė jam eksperimentuoti.

Turime ir virtualios produkcijos studiją, kurioje galima dirbti su video projekcijomis ir kitomis pažangiomis technologijomis. Taip pat galime naudotis „LinkMenų fabrike“ esančia LED siena. Tai labai didelis privalumas, nors ne visi supranta jos vertę.  Ir visa tai atvira studentams“, – vardija Gabija, ir pati studijų metu įsidarbinusi Multimedijos ir kompiuterinio dizaino laboratorijoje.

„Tačiau didžiausia mūsų fakulteto stiprybė – industrijoje dirbantys dėstytojai, kurie moka profesionaliai šiomis technologijomis naudotis. Studentai dažnai mato dėstytoją tik auditorijoje ir galvoja: patinka jis man ar ne. Tačiau pamiršta, kad tai yra savo srities ekspertas, iš kurio galima mokytis ne tik paskaitų metu.

Jeigu dėstytojas mato iniciatyvą ir potencialą, dažnai atsiveria dar daugiau galimybių – jis kviečia prisidėti prie projektų arba duoda naudingų kontaktų“, – sako mergina.

Daugiau apie studijas VILNIUS TECH Fundamentinių mokslų fakultete rasite čia: https://vilniustech.lt/stojantiesiems/bakalauro-studijos/studiju-programos/?faculty=fundamentiniu-mokslu-fakultetas#programos-su-trumpais-aprasais

Galerija

Panašios naujienos

Tinklininio žaidėjas Dominykas apie sportą ir mokslus: „Išmokęs susikoncentruoti treniruotėse, tą įgūdį perkėliau ir į studijas“
Tinklininio žaidėjas Dominykas apie sportą ir mokslus: „Išmokęs susikoncentruoti treniruotėse, tą įgūdį perkėliau ir į studijas“
Universitetas – tai ne vien paskaitos auditorijose. Kartu tai ir galimybė augti kaip asmenybėms bei lavinti savo talentus neformaliose veiklose, todėl VILNIUS TECH studentams siūlo prisijungti prie įvairių sporto komandų bei meno kolektyvų. Atrankų į sporto komandas datas rasite čia. Transporto inžinerijos fakulteto transporto inžinerijos trečiakursis Dominykas Krivonos, žaidžiantis tinklinio komandoje, pasakoja, jog šis sportas padėjo ne tik sustiprėti fiziškai, bet ir išmokti susikaupti, dirbti su kitais, o tai – neabejotinai praverčia ir studijose. Kviečiame daugiau sužinoti apie VILNIUS TECH tinklinio komandą, tradicijas ir šio sporto naudą. – Visų pirma, papasakok, kaip susidomėjai tinkliniu? – Susidomėjau maždaug devintoje–dešimtoje klasėje. Pusbrolis pasiūlė pažiūrėti anime „Haikyuu“, ir jis mane sudomino tinkliniu. Taip ir pradėjau žaisti, o vėliau šis sportas atvedė ir į universitetą. Mokykloje tokio būrelio nebuvo, tačiau buvo treneris, kuris pats 25 metus žaidė tinklinį. Jis pamatė, kad yra norinčių sportuoti, o aš pats bandžiau treniruotis, todėl pradėjo mane mokyti. Vėliau jis subūrė tinklinio būrelį. Žmonių buvo nedaug, todėl neturėjome labai stiprios komandos ir daug kur nedalyvavome, tačiau treneris mums skyrė daug laiko. Esu jam už tai dėkingas. [caption id="attachment_128057" align="alignnone" width="1024"] Dominykas Krivonos[/caption] – Ką Tau apskritai duoda tinklinis? Ar pastebi, kad sportas keičia ir Tave patį? – Visų pirma, atsirado daugiau pasitikėjimo savimi, pagerėjo koncentracija, fiziškai sustiprėjau. Taip pat tapo lengviau bendrauti komandoje. Tai praverčia ir studijose, kai reikia dirbti grupėse – jau nebe taip baisu kalbėti ir komunikuoti su kitais. Didžiausias pliusas, žinoma, yra galimybė atstovauti universitetui, ginti jo vardą, važinėti po Lietuvą ir užsienį. Atstovauti universitetui ir Lietuvai yra didelė garbė. – Minėjai, kad tinklinis padėjo pagerinti koncentraciją. Ar tai praverčia ir studijose? – Tikrai taip. Prieš pradėdamas žaisti universitete turėjau šiokių tokių koncentracijos problemų. Treniruotėse išmokęs susikoncentruoti, tą įgūdį perkėliau ir į studijas bei kasdienį gyvenimą. Dabar, kai darau darbą ar kalbuosi su žmogumi, lengviau susikoncentruoju į tai, ką darau, ir mažiau blaškausi dėl aplink vykstančių dalykų. – Šiuo metu esi dirbantis ir besitreniruojantis studentas. Kaip sekasi viską suderinti? – Man tai sekasi palyginus lengvai. Tvarkaraštis leidžia derinti sportą su studijomis, o treniruotės dažniausiai vyksta vakare, nuo šeštos valandos. Paskaitos baigiasi apie ketvirtą, todėl lieka pora valandų pailsėti, pasiruošti ir susikaupti treniruotei. Treniruojamės tris kartus per savaitę, o norintys gali ateiti ir ketvirtą kartą. Kartais keli komandos nariai susirenkame pasitreniruoti ir rytais. Be studijų, dar dirbu puse etato su studijomis susijusioje srityje. Darbdavys suteikia lankstų grafiką, todėl viską suderinti nėra sunku. Sportas, darbas ir studijos padeda išmokti planuoti laiką ir jį tinkamai paskirstyti. – Papasakok apie VILNIUS TECH tinklinio komandą. Mūsų komandos sąraše yra apie 16 žmonių, nors dalis žaidėjų dabar baigia studijas. Varžybose gali dalyvauti apie 14 žaidėjų. Komandoje yra ir aukščiausios, ir studentų ar miesto lygose žaidžiančių sportininkų. Kai kurie komandos nariai Lietuvos aukščiausioje lygoje atstovauja kitoms komandoms, o studentų čempionate – VILNIUS TECH. – Sportas neįsivaizduojamas be savo jėgų išbandymo varžantis su kitomis komandomis. Kokios varžybos Tau įsiminė labiausiai? – Labiausiai įsiminė Europos studentų čempionatas Italijoje. Iš tikrųjų visos varžybos buvo įsimintinos, nes pamatėme, kad galime konkuruoti ir su Europos komandomis. Norėjome parodyti, kad Lietuva nėra silpna tinklinio šalis ir kad galime su jomis kovoti. Užėmėme 14 vietą, tačiau beveik kiekvienai komandai „įkandome“ – varžovams teko paprakaituoti, kad mus įveiktų. – Atstovaujant universitetui ir šaliai, turbūt tenka ir pakeliauti? Ar dažnai išvykstate į varžybas užsienyje? – Kiekvienais metais būna bent po vieną išvyką į užsienį – dalyvaujame SELL studentų žaidynėse, Baltijos studentų žaidynėse. Šiemet dar turėjome galimybę išvykti į Italiją į Europos čempionatą, todėl šiemet užsienyje buvome du kartus. Lietuvoje dažniausiai vykstame į Šiaulius, Kauną, Marijampolę, nors dauguma varžybų vyksta Vilniuje. Lietuvos čempionatas daugiausia organizuojamas savaitgaliais, todėl savaitgalius kartais tenka skirti varžyboms. – Kas iš viso šio laiko komandoje Tau įsiminė labiausiai? – Tikriausiai kelionė į Italiją. Labai įsiminė ir komandos formavimo veiklos. Kai užsienyje gyvename visi po vienu stogu, natūraliai daugiau laiko praleidžiame kartu, todėl sustiprėja komandos ryšys. Taip pat įsiminė vienos Italijoje vykusios varžybos, kuriose komanda buvo labai užsidegusi. Buvo smagu žiūrėti, kaip visi žaidžia. Studentų finalai taip pat ypatingi – jau ketverius metus iš eilės esame čempionai. Labiausiai patinka matyti, kaip komanda aikštelėje ne tik kovoja, bet ir mėgaujasi žaidimu. Kai esi jos dalis, gali pats patirti tas emocijas. Tai labai geras jausmas. – Kiekvienos komandos sėkmei neabejotinai įtakos turi ir treneris. Papasakok, koks jūsų komandos treneris, kaip jis jus ugdo? – Treneris linksmas, nors kartais būna ir griežtas. Jis tarsi draugas, tačiau, jei reikia, gali ir pabarti, ir duoti patarimų. Su juo tikrai gerai sutariame. – Ar komandoje turite kokių nors tradicijų, ritualų, kuriuos atliekate prieš kiekvienas varžybas ar treniruotes? – Mūsų komanda labai draugiška, visi linksmi ir energingi. Turime tradiciją, susijusią su Jamaikos marškinėliais. Per studentų finalus jie atitenka žaidėjui, kuris komandai padarė didžiausią įtaką. Marškinėliai kasmet keliauja pas kitą žaidėją. Taip pat komandoje turime tradiciją leisti dainą „Jamaika“. Tai tapo savotišku mūsų komandos simboliu. [caption id="attachment_128056" align="alignnone" width="1024"] VILNIUS TECH Tinklinio komanda[/caption] – Papasakok, kaip komandoje pasitinkate naujokus? – Naujokai pirmiausia dalyvauja vadinamuosiuose „tryout'uose“ (atrankose). Treneris stebi žaidėjus, vertina jų įgūdžius ir sprendžia, kurie tinka komandai. Patekę į komandą naujokai gana greitai joje įsivažiuoja. Jie iš karto jaučiasi kaip šeimos dalis. Mūsų komanda iš tiesų yra tarsi šeima. – O kaip pačiam sekėsi patekti į komandą? – Nebuvo lengva. Iš pradžių į komandą nepatekau, todėl tiesiog įdėjau daug darbo – treniravausi ir galiausiai patekau. Mūsų komanda tikrai stipri, o tai, ką žaidėjai sugeba padaryti per treniruotes ir varžybas, yra įspūdinga. Iš pradžių buvo sunku priprasti prie tokio lygio – skirtumas tarp mokyklos ir universiteto tinklinio buvo labai didelis. Dabar jau esu įsivažiavęs ir jaučiuosi tikrai gerai. – Ką patartum tiems, kurie norėtų patekti į komandą, bet pirmą kartą nepavyko? – Svarbiausia nepasiduoti. Jei nepatekai, tai dar nieko nereiškia. Reikia kovoti ir dirbti, jeigu iš tiesų to nori. Mūsų komandoje yra žmonių, kurie daug dirbo, bandė dar kartą ir galiausiai pateko į pagrindinę sudėtį. – O ką patartum tiems, kurie dar tik pradeda žaisti tinklinį? – Nebijoti ir būti drąsiems. Nereikia per daug sureikšminti klaidų – visi jų darome. Svarbiausia judėti toliau, parodyti, ką gali, ir nepasiduoti. – Pabaigai – kaip vertini universiteto sudaromas sąlygas sportuoti? – Galimybės, kurias gauna sportininkai, yra įspūdingos. Turime kineziterapeutę ir kineziterapijos salę, didelę sporto salę bei svorių salę. Sporto ir meno centras suteikia tikrai daug galimybių tobulėti – yra viskas, ko reikia. Studentai gali naudotis sale, kai ji neužimta, savarankiškai treniruotis, sportuoti su svoriais. Taip pat galima susitarti su kineziterapeute dėl darbo su raumenimis ar reabilitacijos po traumų.   Atrankų į sporto komandas datas rasite čia. Daugiau informacijos apie Sporto ir meno centrą rasite čia. 
Plačiau