Iš Klaipėdos – į pasaulinę žaidimų industriją: vienas laiškas pakeitė Gabijos karjerą

Rugpjūčio 4, 2026

Neretai lietuviams darbas didžiausiose pasaulio įmonėse vis dar atrodo nepasiekiamas. Tačiau Gabijos Mineikytės drąsa įrodo, jog įmanoma viskas – mergina atliko praktiką vienoje žinomiausių žaidimų specialiųjų efektų kūrimo studijoje „Platige“ Lenkijoje, kūrusioje animaciją tokiems žaidimams kaip „The Witcher 4“, „Call of Duty: Black Ops 7“, „Tomb Raider: Catalyst“, o po to dirbo pirmame pasaulyje moksliniame projekte, kurio metu testavo šiuolaikines judesio sekimo technologijas.

„Daug pasiekti galima savo pačių jėgomis, tačiau tai gali būti emociškai varginantis procesas. Teko patirti nemažai akimirkų, kai galvojau, jog galbūt tiesiog per daug svajoju ir noriu. Galimybės patekti į įmones, kuriose galėjau plėsti savo žinias ir pažinti daugiau šios srities profesionalų, nebuvo tiesiog paduotos į rankas, ypač pasirinkus gana nišinę kryptį“, – sako Gabija.

Laiškas, pakeitęs gyvenimą

Šiandien Gabija – judesių sekimo technikė. Tačiau savo, kaip kūrėjos, kelią pradėjo internete pažiūrėjus mokomąįį vaizdo įrašą apie judesio nuskaitymo technologijas – šios ją taip sužavėjo, kad mergina ėmė gilinti žinias savarankiškai. Baigusi dvyliktą klasę, Gabija pasirinko mokslus tęsti Multimedijos ir kompiuterinio dizaino studijų programoje Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) Fundamentinių mokslų fakultete.

Degdama noru pasisemti kuo daugiau žinių, studentė itin atsakingai rinkosi praktikos vietą, todėl jos kelias į vieną geriausių animacijos kompanijų – lyg iš Holivudo filmo. Tam, kad į ją patektų, studentei neteko nei varžytis su kitais kandidatais, nei laukti iš dangaus nusileisiančio pasiūlymo – jai užteko tiesiog išdrįsti paprašyti.

„Man labai patinka apie tai kalbėti, nes labai tuo didžiuojuosi. Susiradau labai didelę ir garsią animacijos studiją Lenkijoje „Platige“, kuri užsiima animacija ir turi atskirą judesių sekimo departamentą, o tai būtent mane ir domino.

Radau internete jų el. pašto adresą ir nusprendžiau susisiekti, nors tuo metu jie net neieškojo praktikantų. Tačiau vis tiek parašiau laišką: „Sveiki, aš esu Gabija Mineikytė, labai domiuosi judesių nuskaitymo technologija…“ ir t.t. Tai buvo, kaip sakoma angliškai, cold email – be jokių paraiškų pildymo, tiesiog parašiau, kad labai domiuosi šia sritimi ir prašiau suteikti man galimybę. Net jei turėčiau būti užnugaryje ir nešioti kavą, vis tiek labai norėčiau ją gauti“, – pasakoja ji.

Po mėnesio, kai mergina jau buvo praradusi viltį, iš įmonės personalo sulaukė kvietimo aptarti praktikos galimybę pasikalbėti su visa judesio sekimo departamento (ang. motion capture – MoCaP) komanda.

„Tai buvo didžiulis „wow“ momentas. Po šio interviu jie pasiūlė mėnesiui atvykti ir pamatyti, kaip naudojant šias technologijas, kuriama multimedijos produkcija bei kaip dirbama su daug pažangesnėmis sistemomis ir didesne komanda. O kai viską pamačiau gyvai, supratau: taip, aš noriu būti čia ir noriu tai daryti dar daug metų“, – sako Gabija.

Taip mergina iš Klaipėdos atsidūrė studijoje, kuriančioje specialiuosius efektus ir animaciją ne tik žinomiausiems kompiuteriniams žaidimams, bet ir serialams „The Witcher“, „Vikings“, „Love, Death & Robots“, filmams „The Wonder Woman“, „Melancholia“ bei kitiems didžiausių kino studijų projektams. Pati Gabija praktikos metu prisidėjo prie vieno laukiamiausių 2027 m. išeinančių kompiuterinių žaidimų – kapų plėšikės Laros Kroft „Tomb Raider: Catalyst“  anonso.

Judesių sekimo specialistė taip pat turėjo unikalią galimybę dalyvauti vienoje daugiau nei penkiolika valandų trukusioje filmavimo dienoje. „Tai buvo be galo sunku, nes tiek fiziškai, tiek emociškai reikėjo visą laiką būti aktyviai įsitraukusiai, mokytis ir padėti. Komanda labai norėjo, kad kuo daugiau išsineščiau iš šios patirties, todėl į mane žiūrėjo kaip į kolegę.“

„Baigiantis praktikai, kalbėjausi su jų personalo darbuotoja ir paklausiau, kodėl jie man atrašė – buvo labai įdomu sužinoti. Ji atsakė, kad perskaičiusi mano laišką, iš karto paskambino komandai ir pasakė: „Labai prašau, jūs turite paimti šitą merginą. Ji taip stipriai nori mokytis, suteikite jai galimybę“, – prisimena Gabija.

Šį birželį atsiėmusi bakalauro studijų diplomą, Gabija savo karjerą tęsia Olandijoje. Pamatęs VILNIUS TECH alumnės darbus ir sukauptą patirtį, prisidėti prie projekto ją pakvietė Kanados mokslininkas dr. Carlos Vilchis. Šio projekto metu bus tiriama, kurių kamerų sekimo technologijos yra geriausios ir stabiliausios.

Ryšys su dėstytojais ir neišsenkančios galimybės augti

Nors Gabija nemažai išmoko pati, sako: vien informacijos internete ar dirbtinio intelekto pagalbos neužteks – tam, kad taptum profesionalu, reikia ir universitetinių studijų.

„Nei internetas, nei dirbtinis intelektas universiteto nepakeis, nes mums, žmonėms, reikia tikro ryšio su kitais žmonėmis, ir jokios technologijos viso to niekada neatstos. Toks ryšys padeda mums augti kaip asmenybėms ir profesionalams, nes tie dėstytojai ir specialistai, kurie mus moko, jau yra pasiekę to, ko norime pasiekti mes, ir mums reikia jų pagalbos“, – sako VILNIUS TECH alumnė.

„Mokykloje mus mokydavo laikytis taisyklių. O universitetas moko ne tik rašyti ar atlikti užduotis, bet ir kaip gyventi. Reikėtų labai daug metų, kol tas supratimas ateitų savaime“, – priduria ji.

Gabija tęsia: universitetas svarbus ir tuo, kad jame gali užmegzti naudingų pažinčių. Jos atveju toks žmogus buvo geometrinio modeliavimo dėstytojas dr. Rokas Semėnas, padėjęs jai išeiti iš komforto zonos, kai ji to labiausiai bijojo.

„Man iš tikrųjų patikti mokytis pradėjo būtent universitete. Čia susirenka žmonės, kurie žino, kodėl atėjo ir ko siekia. Į universitetą patekti nėra taip jau paprasta, todėl dauguma studentų turi jau bent apytikrę kryptį ir tikslus bei gali rasti bendraminčių. O dabar, po ketverių metų, suprantu, kad ryšiai yra vienas svarbiausių dalykų karjeroje.“

Dar vienas svarbus aspektas kuriant animaciją – tam reikalinga įranga ir technologijos, kuriomis galima išmokti naudotis dar studijų metu, todėl Multimedijos ir kompiuterinio dizaino studijų programą baigiantis absolventas į darbo rinką žengia jau turėdamas daug praktinės patirties, o kai kurie jų – karjerą pradeda dar studijuodami.

„Studentai gali naudotis daugybe VILNIUS TECH suteikiamų resursų. Turime profesionalių MoCap judesių nuskaitymo studiją. Taip pat ką tik atidaryta nauja „Foley“ garsų įrašymo laboratorija. Jeigu žmogų domina animacija, žaidimai ar specialiųjų efektų kūrimas – tai yra puiki erdvė jam eksperimentuoti.

Turime ir virtualios produkcijos studiją, kurioje galima dirbti su video projekcijomis ir kitomis pažangiomis technologijomis. Taip pat galime naudotis „LinkMenų fabrike“ esančia LED siena. Tai labai didelis privalumas, nors ne visi supranta jos vertę.  Ir visa tai atvira studentams“, – vardija Gabija, ir pati studijų metu įsidarbinusi Multimedijos ir kompiuterinio dizaino laboratorijoje.

„Tačiau didžiausia mūsų fakulteto stiprybė – industrijoje dirbantys dėstytojai, kurie moka profesionaliai šiomis technologijomis naudotis. Studentai dažnai mato dėstytoją tik auditorijoje ir galvoja: patinka jis man ar ne. Tačiau pamiršta, kad tai yra savo srities ekspertas, iš kurio galima mokytis ne tik paskaitų metu.

Jeigu dėstytojas mato iniciatyvą ir potencialą, dažnai atsiveria dar daugiau galimybių – jis kviečia prisidėti prie projektų arba duoda naudingų kontaktų“, – sako mergina.

Daugiau apie studijas VILNIUS TECH Fundamentinių mokslų fakultete rasite čia: https://vilniustech.lt/stojantiesiems/bakalauro-studijos/studiju-programos/?faculty=fundamentiniu-mokslu-fakultetas#programos-su-trumpais-aprasais

Galerija

Panašios naujienos

Lietuvos miestai mokosi atsigręžti į vandenį: vanduo problema ar mūsų santykis su juo?
Lietuvos miestai mokosi atsigręžti į vandenį: vanduo problema ar mūsų santykis su juo?
Lietuvos miestams įprasta vystytis taip, tarsi vanduo yra kliūtis ar pavojus. Vanduo buvo matomas atskirai nuo miesto ir dažniausiai tik kaip įrankis gynybai, prekybai, pramonei, uostams. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais lietuvių mąstymas ir kultūra keičiasi – mes bandome gyventi ne atsukę nugaras į vandenį, ieškome sprendimų kaip kurti pakrantėse erdves kviečiančias mėgautis kasdien.  Pasaulinės architektūros dienos proga Lietuvos architektų rūmai surengė forumą „AQUAURBANISTIKA: Vanduo ir miestas“, kuris vyko „ARCHzona“ parodos metu ir pakvietė architektus, urbanistus pasidalinti patirtimi, iššūkiais projektuojant pakrantėse. Ar esame pasirengę kalbėti apie miesto ir vandens santykį, ar tik linkę matyti bendro resurso grobstymą ir gamtos žalojimą?  Įsišaknijusi visuomenės baimė  „Į mus buvo pasižiūrėta kaip į priešus, kurie nori atimti upę“, – prisimena pirmas bendruomenės reakcijas VILNIUS TECH prof. dr. Dalia Dijokienė. O vėliau kartu su doc. dr. Inesa Alistratovaite-Kurtinaitiene parengta studija „Kauno Krantinių atgimimas“ pelnė Nacionalinį architektūros apdovanojimą 2025 m.  Ekspertės išnagrinėjo beveik 100 km ilgio pakrančių ruožą ir 77 atkarpoms parengė galimus veiklų ir veiksmų priemonių rinkinius, atsiremiant į mokslinių tyrimų, kūrybinių dirbtuvių rezultatus ir bendruomenės lūkesčius – galiausiai pavyko atviras dialogas su gyventojais: „Bendruomenei mes uždavėm keturis klausimus: ką matote vertingo upių pakrantėse, kokius poreikius jaučiate, ką norėtumėte pakeisti ir žvelgiant į ateitį – kokie lūkesčiai ir baimės?“  Veikiausiai nesame sukūrę gilios gyvenimo šalia vandens tradicijos, todėl bet koks architektūrinis-urbanistinis veiksmas pakrantėje vietiniams asocijuojasi su neigiamais dalykais, kyla pakrantės privatizavimo, ribojimų ir kitos baimės, o įpročio bendradarbiauti su architektais, urbanistais, matyt, nesam užauginę taip pat.  „DO Architects“ komandos patirtis Svencelėje parodė, kad visuomenės pasitikėjimas atsiranda tada, kai pirmenybė teikiama viešosioms erdvėms. „Visada kyla diskusija – kas pirmiau: višta ar kiaušinis? Paprasčiausia būtų padalinti sklypus ir juos parduoti net neišasfaltavus gatvių. Tačiau Svencelėje pirma atsirado uostas, kanalų infrastruktūra ir viešosios erdvės. Tik pamatę, kad erdvės netampa uždara rezidencija, bendruomenė pradėjo priimti pokytį“, – pasakoja architektai Andrė Baldišiūtė ir Algimantas Neniškis.  „Šventos karvės“ projektuotojų kelyje  Architektai, urbanistai dalinosi atvirai apie urbanistinės plėtros, gamtosaugos ir kitų svarbių pakrančių vystymui teisės aktų nesuderinamumą, atotrūkius ir dėl to kylančius konfliktus. Pasitaikė ir skambių teisės aktų pavadinimų, pavyzdžiui, „šventa karvė“. M. K. Čiurlionio koncertų centro Kaune projektuotojams teko pasirūpinti net įvairiais hidrologiniais tyrimais, kaip pastatas paveiks upės srovę. Tačiau didžiausiu iššūkiu tapo ne upė, o biurokratiniai dokumentai. Architektė Dalia Uogintė („Paleko architektų studija“, VILNIUS TECH) pasakojo, kad potvynio rizika automatiškai uždraudžia bet kokio pastato atsiradimą: „Turime tokią šventą karvę – potvynių rizikos žemėlapius. Jeigu sklypas patenka į raudoną zoną, statyti bet ką draudžiama, net jei keltum pastatą ant aukščiausių polių ar taikytum inovatyviausius inžinerinius sprendimus. Derinimai truko kelerius metus, o galiausiai problemą išsprendė tiesiog atnaujinti valstybiniai dokumentai, pakoreguotos ribos ir kilstelėta žemės lygio sklype altitudė“.  Architektui Algimantui Neniškiui („DO Architects“) pažįstamos patirtys, daug kas abejojo drąsiais sprendimais Svencelėje: „Olandų inžinieriai, projektavę ir Dubajaus „Palmių salas“, įvertino mūsų vandens lygius ir patvirtino: čia nereikia jokių sudėtingų šliuzų, vandens lygio svyravimas per šimtmetį siekia vos 70 cm“.  „Natura 2000“ teritorijos ar PAV‘ai (Poveikio aplinkai vertinimai) architektams taip pat jautri tema, ir pasigendama lankstesnių teisės aktų miestų centrinėse dalyse. Miesto širdyje prie vandens svajotume apie laiptus, pėsčiųjų takus, prieplaukas, bet neretai prisilietimas prie kranto traktuojamas kaip žala gamtai, nors būtų galima ieškoti subalansuotų sprendimų.  Kaip „Uostas ir miestas“ tapo „Uostamiesčiu“  „Memelio miesto“ autoriai džiaugiasi rezultatais, tačiau taip pat akcentuoja, kad jei ne Klaipėdos miesto savivaldybės valia, galbūt dar šiandien Klaipėda būtų „valstybė valstybėje“:  „Bendrasis planas numatė proveržį – miesto tiesioginį „išėjimą prie vandens“. Tai įgalino Klaipėdą vadinti ne uostu ir miestu, o uostamiesčiu“, – pasakoja architektai prof. dr. Tomas Grunskis („AEXN“) ir prof. dr. Edgaras Neniškis („Arches“, VILNIUS TECH).  Autoriai išnaudojo galimybę su kaupu ir pademonstravo šiuolaikinius urbanistinius sprendimus „Memelio mieste“: visi 5 hektarai antžeminės teritorijos atiduodami pėstiesiems, transporto judėjimas ir parkavimas numatytas po žeme, o atšiaurų pajūrio mikroklimatą šioje miesto dalyje pavertė tinkamu gyventi ištisus metus.   „Įdomiausia dalis „vėjo urbanistika“. Paradoksas, kad visi veržiamės prie jūros, bet atsidūrę prie jos veržiamės kur nors į kavinę, nes vėjuota – atviros erdvės tampa problema. „Memelio mieste“ skersvėjų, vėjų kontrolė tapo kertiniu momentu. Kaip rodo mikroklimatinės studijos, užuovėjoje galima pasiekti iki 10 laipsnių skirtumą“, – dalinasi architektai.  Reikia žmogaus. Dirbtinis intelektas – be tapatybės  Vis dažniau atsigręžiama į dirbtinį intelektą. Tačiau VILNIUS TECH Architektūros fakulteto dekanės prof. dr. D. Dijokienės eksperimentas su dirbtiniu intelektu atskleidė bent jau kol kas esminę ribą – jis pats jai „prisipažino“ negebantis suprasti vietos:   „Duomenų pažinimas nėra vietos pažinimas. Atmintis, tapatybė, pojūtis ir vertybės algoritmo akimis yra neįveikiami dalykai.“   Šiandien Lietuvos miestai demonstruoja siekį žengti pirmyn, o „šventos karvės“ taip pat nuolat tobulėja viena ar kita kryptimi. Tikėtina, kad ir visuomenė, bendruomenės bus vis atviresnės dalintis ir kurti dialogą – gal gyvensime ne nugara, o veidu į vandenį?  Pranešimą parengė Agnė Vėtė
Plačiau