Kviečiame apsilankyti bibliotekos Galerijoje A spalio 3-23 dienomis vykstančioje vitražo dailininkės Irenos Tallat-Kelpšienės parodoje „Laumės“, kurioje eksponuojami paveikslai lieti akvarele, piešti tušu ir tempera. Taip pat pateikta keturių vitražų kompozicija.
Laumės – vienos iš seniausių lietuvių dievybių. Jos yra tarpininkės tarp žemiškosios bei dangiškosios sferos. Tautosakoje šių žmogaus pavidalo būtybių apibūdinimas yra gan prieštaringas. Tai mitinės dvasios, doros ir moralės normų sergėtojos, kurios žmogui gali ir pagelbėti, ir pakenkti. Senovės lietuviai laumes įsivaizdavo kaip moteris, turinčias antgamtinių galių. Pasak mitologijos, su deivėmis žmonės susidurdavo pelkėse, prie upių ar ežerų (dažniausiai pirmą jauno mėnulio penktadienį). Pati šių mitinių būtybių prigimtis siejama su vandeniu, jos gali sukelti lietų, krušą ar audrą. Žmogus laumes dažniausiai sutinka ankstų rytą ar vėlų vakarą, kai pievas ir vandenis gaubia rūkas. Jos sėdi ant kranto, šukuoja plaukus, audžia juostas ar skalauja audeklus. Baltų pasaulėžiūroje siūlas ar audeklas – gyvenimo įvaizdis. Žmogus gauna iš laumės dovaną – likimo paslaptį.
Dailininkės paveiksluose vyrauja moterų figūrų piešiniai. Žmogaus siluetas komponuojamas su gamtos motyvais: augalais ir gyvūnais. Tai būties sąsajos, apimančios viską, kas gyva. Piešinio stilistika artima vitražo meno išraiškos formoms. Tai dar kartą primena apie menų ryšius ir parodo autorės požiūrį į kūrybą. Laumės čia – lyg frazeologizmas, kurio negalima suprasti paraidžiui. Gamtoje vyksta virsmas, kurio procese išryškėja įvairios būties stichijos, spalvos ir formos – tai, kas mums gerai pažįstama ir artima.
Taip pat bibliotekos II a. fojė vyksta paroda „…štai kur užmigau…“, skirta Bibliotekų metams.
Kiekvienas iš mūsų esame perskaitę nors vieną knygą. Tarp mūsų, tikriausiai, ne daug tokių, kurie knygą perskaitytų vienu prisėdimu. O kaip gi mes pažymime vietą, kurioje mus apima tas saldus jausmas – snaudulys? Atspėjote – paroda skirta knygos skirtuko istorijai.
VII a. airių legenda pasakoja apie vienuolį Colomaną iš Elo, išmokiusį musę skraidyti pirmyn ir atgal eilutės, kurią jis skaitė, ir tupėti skaitomoje vietoje, kol vienuolis grįždavo prie knygos po pertraukos. Tiesa, tokios „gyvos žymelės“ gyvenimas nebuvo ilgas: kol vienuolis kartą neužvertė folianto su pačia “žymele” viduje…Užsukite – sužinosite ir pamatysite dar daugiau.
Galerija
