Įspūdingą karjerą padariusi Katažina turi svarbų patarimą nežinantiems, ką studijuoti

Liepos 21, 2026

Ką pasirinkti, jei patinka ir humanitariniai, ir tikslieji mokslai? Sėkmingą tarptautinę karjerą sukūrusi ir prie didžiausių investicinių projektų energetikos bei infrastruktūros srityje dirbanti Katažina Andrukonytė prisipažįsta, kad baigdama mokyklą taip pat susidūrė su šiuo klausimu. „Kelios nesėkmės, aktyvumas ir teisingai pasirinkta studijų kryptis padėjo man atrasti labai patinkantį ir prasmingą darbą. Jeigu reikėtų duoti vieną patarimą būsimiems studentams, sakyčiau – nebijokite rinktis inžinerijos“, – ragina VILNIUS TECH alumnė.

Šiandien Suomijoje gyvenanti K. Andrukonytė vadovauja AFRY įmonės komandai, dirbančiai su tarptautinių finansinių institucijų finansuojamais projektais. Ji koordinuoja sudėtingus energetikos ir infrastruktūros projektus Europoje, Azijoje, Australijoje bei kituose regionuose, vadovauja tarptautinėms komandoms ir konsultuoja bankus, investicinius fondus, vyriausybes bei privačius investuotojus, projektų vystytojus dėl šimtų milijonų eurų vertės investicijų.

Katažina Andrukonytė

Katažina Andrukonytė

Tačiau prieš daugiau kaip dvidešimt metų ji, kaip ir daugelis abiturientų, nežinojo, kokį kelią pasirinkti.

Vienas geriausių sprendimų gyvenime

„Mokykloje buvau maždaug 50 proc. humanitarė ir 50 proc. tiksliukė. Todėl ilgai blaškiausi, domėjausi įvairiomis studijų kryptimis, tarp jų ir teise. Prisipažinsiu, inžinerija nebuvo mano svajonė, tačiau neįstojusi į pirmu numeriu pasirinktas studijas, nutariau studijuoti inžineriją ir galiu drąsiai pasakyti, kad tai buvo vienas geriausių sprendimų mano gyvenime“, – prisimena K. Andrukonytė.

VILNIUS TECH Aplinkos inžinerijos fakultete ji baigė Aplinkos technologijų bakalauro studijas, vėliau – Aplinkos inžinerijos ir valdymo magistrantūrą, o darbdavių paskatinta įgijo ir Pastatų energijos inžinerijos magistro laipsnį.

„Ko nesitikėjau, kad vos įstojus į inžinerijos magistrą, įmonės mus su kursiokais tiesiog išgraibstė dar neįsibėgėjus mokslo metams“, – prisiminusi šypsosi moteris.

Specializaciją padėjo atrasti darbdavys

Studijuodama Katažina suprato du dalykus: pirmas, kad aplinkosauga – labai plati sritis, antras – kad būtina kuo anksčiau atrasti kryptį, kurioje ji norės tas žinias pritaikyti. Lemiamu lūžio tašku tapo darbdavio pasiūlymas, atvėręs kelią į energetikos ir tarptautinių projektų pasaulį.

„Įmonė, kurioje dirbau dar studijuodama, ieškojo specialistų energetikos srityje ir pasiūlė man tęsti mokslus Pastatų energijos inžinerijos magistrantūroje. Jie finansavo mano studijas, nes specialistų labai trūko. Taip ir atradau savo profesinį kelią“, – prisimena specialistė.

Šiandien ji įsitikinusi, kad toks kelias gali būti naudingas daugeliui jaunų žmonių – pirmiausia įgyti plačias galimybes atveriantį inžinerinį išsilavinimą, o vėliau atrasti konkrečią specializaciją.

Universitetas suteikė ne tik žinių, bet ir galimybių

Nors studijos nebuvo lengvos, VILNIUS TECH alumnė prisipažįsta, kad būtent kilę iššūkiai padėjo suformuoti tvirtą profesinį pagrindą.

„Matematikos ir fizikos tikrai buvo nemažai. Tačiau svarbu suprasti, kad inžinerija nėra vien formulės. Sunkesnius etapus tiesiog reikia įveikti – tai natūrali mokymosi proceso dalis“, – pataria Katažina.

Vis dėlto didžiausią įspūdį paliko ne paskaitos, o universiteto suteiktos galimybės.

„Universitetas siūlė daugybę projektų, konkursų, tarptautinių vasaros mokyklų ir mainų programų. Buvau labai aktyvi, dalyvavau seminaruose, projektuose, net šešis kartus pagal tarptautinių mainų programas ir konkursus vykau studijuoti ir stažuotis į užsienį. Teko aplankyti Čekiją, Daniją, Italiją, Pietų Korėją, Suomiją, Švediją. Būtent ten ir supratau, kiek daug galimybių gali suteikti inžinerija“, – patirtimi dalijasi VILNIUS TECH alumnė.

Karjera, prasidėjusi Suomijoje

Šiandien Katažina su šeima gyvena Suomijoje ir dirba tarptautinėje bendrovėje AFRY. Tai – viena didžiausių Europos inžinerijos, projektavimo ir konsultacijų bendrovių, veikianti daugiau kaip 40 šalių ir vienijanti apie 19 tūkst. specialistų.

Katažinos įgyvendinamų projektų geografija apima ne tik Europą ir Aziją, bet Australiją ir kitus regionus. Jau 15 metų ji dirba prie energetikos ir infrastruktūros projektų, konsultuoja bankus, investicinius fondus ir projektų vykdytojus ir vystytojus. Kiekviename projekte lietuvei tenka dirbti su dešimtimis skirtingų sričių specialistų – inžinieriais, finansininkais, investuotojais, savivaldybių atstovais ir tarptautinėmis organizacijomis. Kasdien Katažinai tenka bendradarbiauti su specialistais iš daugiau kaip 20 valstybių.

„Pastaruosius 3 metus investuotojai ypač daug dėmesio skiria biometano, vandenilio, atsinaujinančios energetikos, hibridinės energijos, energijos kaupimo, centralizuoto šilumos ir elektros gamybos bei tiekimo ir dekarbonizacijos projektams. Tad mano darbe techninės žinios yra labai svarbios, tačiau ne mažiau svarbūs bendravimo, derybų ir projektų valdymo įgūdžiai. Iš esmės esu tas žmogus, kuris sujungia skirtingų sričių specialistus į vieną komandą.

Todėl inžinerijoje tikrai yra daug vietos ir žmonėms, turintiems humanitarinių gebėjimų. Energetika šiandien yra globali sritis. Jei esi geras inžinierius, tavo žinios bus reikalingos ir vertinamos visame pasaulyje“, – įsitikinusi ji.

Panašios naujienos

Lietuvos miestai mokosi atsigręžti į vandenį: vanduo problema ar mūsų santykis su juo?
Lietuvos miestai mokosi atsigręžti į vandenį: vanduo problema ar mūsų santykis su juo?
Lietuvos miestams įprasta vystytis taip, tarsi vanduo yra kliūtis ar pavojus. Vanduo buvo matomas atskirai nuo miesto ir dažniausiai tik kaip įrankis gynybai, prekybai, pramonei, uostams. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais lietuvių mąstymas ir kultūra keičiasi – mes bandome gyventi ne atsukę nugaras į vandenį, ieškome sprendimų kaip kurti pakrantėse erdves kviečiančias mėgautis kasdien.  Pasaulinės architektūros dienos proga Lietuvos architektų rūmai surengė forumą „AQUAURBANISTIKA: Vanduo ir miestas“, kuris vyko „ARCHzona“ parodos metu ir pakvietė architektus, urbanistus pasidalinti patirtimi, iššūkiais projektuojant pakrantėse. Ar esame pasirengę kalbėti apie miesto ir vandens santykį, ar tik linkę matyti bendro resurso grobstymą ir gamtos žalojimą?  Įsišaknijusi visuomenės baimė  „Į mus buvo pasižiūrėta kaip į priešus, kurie nori atimti upę“, – prisimena pirmas bendruomenės reakcijas VILNIUS TECH prof. dr. Dalia Dijokienė. O vėliau kartu su doc. dr. Inesa Alistratovaite-Kurtinaitiene parengta studija „Kauno Krantinių atgimimas“ pelnė Nacionalinį architektūros apdovanojimą 2025 m.  Ekspertės išnagrinėjo beveik 100 km ilgio pakrančių ruožą ir 77 atkarpoms parengė galimus veiklų ir veiksmų priemonių rinkinius, atsiremiant į mokslinių tyrimų, kūrybinių dirbtuvių rezultatus ir bendruomenės lūkesčius – galiausiai pavyko atviras dialogas su gyventojais: „Bendruomenei mes uždavėm keturis klausimus: ką matote vertingo upių pakrantėse, kokius poreikius jaučiate, ką norėtumėte pakeisti ir žvelgiant į ateitį – kokie lūkesčiai ir baimės?“  Veikiausiai nesame sukūrę gilios gyvenimo šalia vandens tradicijos, todėl bet koks architektūrinis-urbanistinis veiksmas pakrantėje vietiniams asocijuojasi su neigiamais dalykais, kyla pakrantės privatizavimo, ribojimų ir kitos baimės, o įpročio bendradarbiauti su architektais, urbanistais, matyt, nesam užauginę taip pat.  „DO Architects“ komandos patirtis Svencelėje parodė, kad visuomenės pasitikėjimas atsiranda tada, kai pirmenybė teikiama viešosioms erdvėms. „Visada kyla diskusija – kas pirmiau: višta ar kiaušinis? Paprasčiausia būtų padalinti sklypus ir juos parduoti net neišasfaltavus gatvių. Tačiau Svencelėje pirma atsirado uostas, kanalų infrastruktūra ir viešosios erdvės. Tik pamatę, kad erdvės netampa uždara rezidencija, bendruomenė pradėjo priimti pokytį“, – pasakoja architektai Andrė Baldišiūtė ir Algimantas Neniškis.  „Šventos karvės“ projektuotojų kelyje  Architektai, urbanistai dalinosi atvirai apie urbanistinės plėtros, gamtosaugos ir kitų svarbių pakrančių vystymui teisės aktų nesuderinamumą, atotrūkius ir dėl to kylančius konfliktus. Pasitaikė ir skambių teisės aktų pavadinimų, pavyzdžiui, „šventa karvė“. M. K. Čiurlionio koncertų centro Kaune projektuotojams teko pasirūpinti net įvairiais hidrologiniais tyrimais, kaip pastatas paveiks upės srovę. Tačiau didžiausiu iššūkiu tapo ne upė, o biurokratiniai dokumentai. Architektė Dalia Uogintė ( „Paleko architektų studija“, VILNIUS TECH) pasakojo, kad potvynio rizika automatiškai uždraudžia bet kokio pastato atsiradimą: „Turime tokią šventą karvę – potvynių rizikos žemėlapius. Jeigu sklypas patenka į raudoną zoną, statyti bet ką draudžiama, net jei keltum pastatą ant aukščiausių polių ar taikytum inovatyviausius inžinerinius sprendimus. Derinimai truko kelerius metus, o galiausiai problemą išsprendė tiesiog atnaujinti valstybiniai dokumentai, pakoreguotos ribos ir kilstelėta žemės lygio sklype altitudė“.  Architektui Algimantui Neniškiui („DO Architects“) pažįstamos patirtys, daug kas abejojo drąsiais sprendimais Svencelėje: „Olandų inžinieriai, projektavę ir Dubajaus „Palmių salas“, įvertino mūsų vandens lygius ir patvirtino: čia nereikia jokių sudėtingų šliuzų, vandens lygio svyravimas per šimtmetį siekia vos 70 cm“.  „Natura 2000“ teritorijos ar PAV‘ai (Poveikio aplinkai vertinimai) architektams taip pat jautri tema, ir pasigendama lankstesnių teisės aktų miestų centrinėse dalyse. Miesto širdyje prie vandens svajotume apie laiptus, pėsčiųjų takus, prieplaukas, bet neretai prisilietimas prie kranto traktuojamas kaip žala gamtai, nors būtų galima ieškoti subalansuotų sprendimų.  Kaip „Uostas ir miestas“ tapo „Uostamiesčiu“  „Memelio miesto“ autoriai džiaugiasi rezultatais, tačiau taip pat akcentuoja, kad jei ne Klaipėdos miesto savivaldybės valia, galbūt dar šiandien Klaipėda būtų „valstybė valstybėje“:  „Bendrasis planas numatė proveržį – miesto tiesioginį „išėjimą prie vandens“. Tai įgalino Klaipėdą vadinti ne uostu ir miestu, o uostamiesčiu“, – pasakoja architektai prof. dr. Tomas Grunskis („AEXN“) ir prof. dr. Edgaras Neniškis („Arches“, VILNIUS TECH).  Autoriai išnaudojo galimybę su kaupu ir pademonstravo šiuolaikinius urbanistinius sprendimus „Memelio mieste“: visi 5 hektarai antžeminės teritorijos atiduodami pėstiesiems, transporto judėjimas ir parkavimas numatytas po žeme, o atšiaurų pajūrio mikroklimatą šioje miesto dalyje pavertė tinkamu gyventi ištisus metus.   „Įdomiausia dalis „vėjo urbanistika“. Paradoksas, kad visi veržiamės prie jūros, bet atsidūrę prie jos veržiamės kur nors į kavinę, nes vėjuota – atviros erdvės tampa problema. „Memelio mieste“ skersvėjų, vėjų kontrolė tapo kertiniu momentu. Kaip rodo mikroklimatinės studijos, užuovėjoje galima pasiekti iki 10 laipsnių skirtumą“, – dalinasi architektai.  Reikia žmogaus. Dirbtinis intelektas – be tapatybės  Vis dažniau atsigręžiama į dirbtinį intelektą. Tačiau VILNIUS TECH Architektūros fakulteto dekanės prof. dr. D. Dijokienės eksperimentas su dirbtiniu intelektu atskleidė bent jau kol kas esminę ribą – jis pats jai „prisipažino“ negebantis suprasti vietos:   „Duomenų pažinimas nėra vietos pažinimas. Atmintis, tapatybė, pojūtis ir vertybės algoritmo akimis yra neįveikiami dalykai.“   Šiandien Lietuvos miestai demonstruoja siekį žengti pirmyn, o „šventos karvės“ taip pat nuolat tobulėja viena ar kita kryptimi. Tikėtina, kad ir visuomenė, bendruomenės bus vis atviresnės dalintis ir kurti dialogą – gal gyvensime ne nugara, o veidu į vandenį?    Pranešimą parengė Agnė Vėtė
Plačiau