Su Dovile Kurpyte susitinkame vilniečių jau pamėgtoje Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) doktorantė bei Elektronikos fakulteto lektorė tiksli kaip laikrodis ir, nors susitinkame po dienos darbų, duodama man ranką plačiai šypsosi. Dovilės ilgai pristatinėti nereikia. Laimėjusi IEEE 8 regiono (Europa, Afrika, Vidurinieji Rytai (daugiau nei 100 šalių)) apdovanojimą, viena iš tarptautinio mokslo komunikacijos talentų konkurso „Šlovės laboratorija“ (angl. FameLab) finalininkių, dalyvavusi mokymuose su BBC mokslo populiarinimo žurnalistu, Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos pirmininkė ir tarybos narė, pašnekovė entuziastingai atsakinėja į klausimus, o jos atsakymai išduoda, kad šios moters karjera vystosi puikiai. Jaunoji mokslininkė prasitaria apie hobio įkvėptą būsimą verslą – pabėgimų kambarį, kuriame galės dar plačiau eksperimentuoti su elektronika ir kurti. Tiesa, tai nebus siaubo kambarys, nes „žmonės ir taip pakankamai bijo technologijų“. Apie tai, ar reikia jų bijoti, ko tikėtis ateityje ir kaip pasisemti kuo daugiau iš studijų metų, ir kalbamės su Dovile.
Šiandien jau turbūt visi žino, kad praktika tokia pati svarbi kaip ir studijos. Tau puikiai pavyko tai suderinti. Kaip studentams joms pasisemti?
Visų pirma, reikia domėtis naujausiomis technologijomis ir atitinkamų organizacijų veikla. Aš priklausau Elektros ir elektronikos inžinierių institutui (IEEE). Tai yra tarptautinė elektros ir elektronikos inžinierių asociacija, kuri vienija daugiau kaip 160 šalių, o tokie genijai, kaip T. Edisonas ar A. G. Belas, yra vieni iš jos įkūrėjų. Pasaulinių susitikimų metu visi nariai iš skirtingų pasaulio šalių sėdi prie vieno stalo, diskutuoja apie naujoves, nors dėl politinės situacijos ir negali vieni pas kitus vykti. Tokiuose susitikimuose visi dalijasi savo kodais, patirtimi, sprendimais ir toks požiūris, kad „čia mano“, neegzistuoja. Tuo labiau kad šiuo metu aktyviai skatinamas open science, arba atviras mokslas, kai tu pasidaliji savo algoritmu, duomenimis tam, kad kiti galėtų išbandyti ir kurti toliau. Aš siūlyčiau eiti į organizacijas, seminarus, klausyti internetinių seminarų ir daryti tai, kas tuo metu atrodo įdomu. Išbandydami kuo daugiau įvairių dalykų, geriau suprantame, kuriuo keliu toliau eiti.
Ar studijuodama užsiėmei kažkokia papildoma veikla, susijusia su profesiniu tobulėjimu?
Studijuodama VGTU elektronikos inžinerijos bakalaurą atlikau praktiką viename Vokietijos institute, kuriame programavau su vaizdų apdorojimu susijusias technologijas ir būtent ten šia technologija ir susidomėjau. Grįžusi parašiau bakalauro, magistro darbus ir dabar ruošiu disertaciją šia tema – viską su tuo ir sieju. Bakalauro darbe nagrinėjau veidų atpažinimo technologijas ir jau tada bendradarbiavau su verslu. Studijuodama magistrantūroje vėl dalyvavau tarptautiniame projekte Turkijoje, kur dirbome prie kibernetinio saugumo (angl. cyber security) projektų. O dabar dirbu su papildyta realybe, stereoskopiniais vaizdais ir intelektualiomis sistemomis. Šalia studijų visą laiką vykdydavau vaizdų apdorojimo projektus. Dalies projektų atsisakydavau dėl nesutampančio požiūrio, nes, jei aš matau, kad technologija gali būti panaudota prieš žmoniją, tokių projektų nesiimu – čia asmeninis mano, kaip programuotojos, etinis kodeksas. Technologijos turi padėti žmogui spręsti problemas, o ne jas kurti.
Kalbant apie programuotojų etiką, „Cambridge Analytica“ skandalas, kai buvo nusavinti dešimtys milijonų „Facebook“ naudotojų profilių, privertė visus kritiškiau vertinti socialines medijas ir kitas programėles. Kokių veiksmų galime imtis, kad mūsų duomenys būtų saugūs? Ar užtenka neleisti programėlėms mūsų sekti, gauti prieigą prie asmeninės informacijos ir kitų duomenų?
„Cambridge Analytica“ atveju buvo sukurta speciali programėlė, kuri pasisavino 270 tūkst. žmonių duomenis su leidimu prieiti prie jų draugų informacijos. Iš viso buvo nusavinta beveik 87 milijonai profilių, kuriuos buvo siekiama išsegmentuoti, pasižiūrėti, kokie jų yra požiūriai, ir tokiu būdu daryti įtaką rinkiminėse kampanijose. Šiuo atveju duomenų rinkimui buvo specialiai sukurta programėlė, bet tai galime daryti ir be papildomų programėlių. Atsidarę bet kurio žmogaus profilį socialiniuose tinkluose mes jau galime susidaryti įspūdį apie tą žmogų: ką jis veikia, kokie jo ryšiai su kitais žmonėmis, kas jo artimieji, su kuo daugiausiai leidžia laiko, kas vyrauja fotografijose. Tokiu būdu mes, neturėdami jokių intencijų, galime išanalizuoti duomenis ir susidaryti vieną ar kitą vaizdą. Patarimas būtų toks – internete informaciją apie save reikia pateikti sąmoningai ir suvokti, kad prie jos prieigą turės visi labai norintys. Tiesa, dabar naujasis Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas (BDAR) neleidžia rinkti informacijos apie mūsų elgesį internete ir kitų mus identifikuojančių duomenų: religinių pažiūrų, profsąjungų, biometrinių duomenų, su genetika, medicina susijusios informacijos. Bet, nepaisant BDAR, internete reikėtų pateikti tik tą informaciją, kurią nori, kad žinotų kiti. Ji neturi būti labai asmeniška. Jeigu norime, kad mums nesiūlytų atsitiktinių prekių ar paslaugų, galime drausti prieigą prie mūsų duomenų arba pasirinkti įvairius apribojimus. Pavyzdžiui, aš savo telefone leidžiu programėlei sekti mano vietą ir kiekvieną paspaudimą telefone. Taigi galiu ne tik planuoti, bet ir lengvai analizuoti, kaip paskirstau laiką.
Bet ar tai gerai? Ar nieko blogo, kad Tave seka?
Ši programėlė – tai virtualus asistentas. Šiuo atveju technologija leidžia man pasiekti didesnį efektyvumą.
Ir nėra taip, kad visa ši kelionė atsiduria programėlės kūrėjų rankose?
Taip, tačiau panaudoti surinktą informaciją gali labai ribotai. Šiandien visi, kas naudojasi skirtingomis mobiliosiomis operacinėmis sistemomis, yra identifikuojami. Žmonėms, kurie nenori, kad apie juos rinktų informaciją, darosi itin sudėtinga. Nepriklausomai nuo to, ar mes duodame prieigą, ar ne, kompanijos žino ir analizuoja duomenis, kad kiti vartotojai, kurie duoda visas prieigas, galėtų maksimaliai pasinaudoti sukuriamu informacijos lauku. Bet ar tai yra blogai? Čia kiekvienam reikia pasvarstyti. Kas yra internete, viskas gali būti prieinama. Tik reikia pagalvoti, kiek kažkas yra suinteresuotas sumokėti tūkstančių ar milijonų, kad įsilaužtų ir patikrintų visus duomenis. Tad geriau telefono nuotraukų galerijoje neturėti kompromituojančių nuotraukų.
Jau pati paminėjai ES Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą. Ar el. pašto dėžutes užplūdę prašymai patvirtinti leidimą ir toliau naudoti mūsų duomenis arba spaudžiami mygtukai „sutinku“, užėjus į įvairius tinklalapius, daro mus saugesnius?
Pagrindinis BDAR tikslas, kad žmonės jaustųsi saugesni jų pačių duomenų naudojimo atžvilgiu, nes vienu metu prasidėjo didžiulių duomenų bazių perpardavinėjimai tretiesiems, penktiesiems, septintiesiems ir pan. asmenims. Labai daug universitetams priklausančių el. paštų nutekėjo ir pateko į didžiules tūkstantines duomenų bazes, kad įmonės galėtų jas nusipirkti ir siųsti reklamą. Patys el. paštų savininkai nei žinojo apie tai, nei jiems reikėjo to. Tad vienas iš BDAR tikslų ir buvo, kad asmeninė informacija būtų apsaugota nuo bet kokio pašalinių disponavimo ja. Kitas BDAR tikslas – mažinti diskriminaciją. Internete prasidėjo persekiojimai ir įvairūs išpuoliai prieš religines bendruomenes, etnines mažumas, dėl seksualinių pažiūrų. Norint to išvengti, dabar duomenys gali būti renkami tik su žmogaus sutikimu ir užtikrinant, kad jis susipažino su tuo, kur jie bus naudojami.
Nežinia, ar dėl įvykusių skandalų, ar dėl asmeninės patirties, bet panašu, kad vartotojai darosi vis sąmoningesni technologijų vartojimo atžvilgiu, tuo tarpu jų kūrėjai – kūrybiškesni. Kuriamos programėlės ir technologijos kasdien pralenkia pačios save. Kodėl kūrybiškumas reikalingas moksle?
Čia pradėsiu nuo A. Einšteino žodžių, kurie man labai patinka: „Su logika nueisi iš taško A į tašką B, o su kūryba gali nueiti visur.“ Tai labai gili ir graži idėja, kuri leidžia panagrinėti kūrybiškumo svarbą moksle. Jeigu mes turime tik logiką, gal ir prigaminsime daug dalykų, bet iš kur tada atsiras naujovės? Inovacijos? Kūrybiškumas leidžia rastis naujam funkcionalumui, požiūriui ir, be abejonės, yra labai reikalingas.
Rašydama magistro darbą dirbai su papildyta realybe. Kaip manai, kokios yra jos pritaikymo galimybės? Pavyzdžiui, Valstybės pažinimo centras puikiai ja pasinaudojo edukaciniais tikslais. Kaip ji galėtų padėti spręsti problemas ir kitose srityse?
Papildytą, virtualią, mišrią ir visas kitas realybes galima panaudoti itin plačiai. Manau, kad beveik kiekvienoje srityje. Pavyzdžiui, švietimo sektoriuje. Vietoje to, kad istorijos vadovėliuose būtų pateiktas ilgiausias tekstas, galima būtų aprašyti mažą istoriją, o šalia jos įdėti nuotrauką, iš kurios iškiltų vaizdas, rodantis, kaip vyko tas ar kitas įvykis. Juk niekas nepamena, kokią pirmą datą ar formulę išmoko, tačiau puikiai visi prisimena, kaip išmoko važiuoti dviračiu! Jeigu mes kuriame nuobodžią mokymosi programą ir liepiame mokytis viską atmintinai, sulaukiame tik trumpalaikių rezultatų. Trumpoji atmintis leidžia atsiminti visą informaciją tik vieną dieną. Po savaitės liks tik apie 10 proc. informacijos, o po mėnesio neatsiminsime nieko.
Kalbant apie turizmą, jau dabar yra sukurta tokia technologija, kuri leidžia priėjus prie pastato savo telefone pamatyti visą jo istoriją: kas ten gyveno, kaip jis keitėsi per dešimtis metų ir pan. Kita šios technologijos pritaikoma sritis – medicina. Jei ketvirtadalis veido yra sužalota, jis deformuotas arba visiškai sutrupinta ranka, tai tokiose situacijose kūno dalys būna praradusios tikrąją formą. Tokiu atveju papildyta realybė sugeneruoja vaizdą, kuris leidžia pamatyti, kur turėtų būti kaulai, ir sudėjus plokšteles galima atlikti daug tikslesnes operacijas. Tai tik keli pavyzdžiai, o galėčiau juos vardyti bet kurioje srityje, tiesa pasakius, sunkiau sugalvoti, kur papildytos, virtualios ar mišrios realybės nebūtų galima panaudoti.
Naujienų kanalas „Al jezeera“ filmuoja 360 laipsnių istorijas, kur gali dalyvauti reportaže lyg būtum ten. Tačiau kol kas tai labai brangu. Kiek realu pritaikyti papildytą realybę vadovėliuose? Ar tai dar labai toli?
Mes ten jau esame ir jau kurį laiką. Viskas priklauso nuo noro pritaikyti ir prisijaukinti naująsias technologijas. Visai neseniai vedžiau seminarą Lietuvos švietimo bendruomenei apie tai, kaip galima panaudoti virtualią realybę švietimo sistemoje. Per klausimų sesiją pirmas klausimas, kurį išgirdau: „Ar tai brangu?“ Ne, akinius, kuriais mes nusikeliame į kitą pasaulį, galima įsigyti už 2 eurus panaudojant jau dabar turimus mobiliuosius telefonus. Didelių investicijų ar daug papildomų žinių nereikia, o rezultatas gali būti stulbinantis.
2015 m. turėję pasirodyti išmanieji „Google“ akiniai greitai nuėjo užmarštin – buvo atšaukta jų gamybą, nes produktas nepasiteisino. Kaip manai, kas yra svarbu atsirandančiai technologijai ar programėlėms, kad jos būtų priimtos visuomenės?
„Google“ akiniai nebuvo patogūs, o žmogus, juos užsidėjęs, atrodydavo keistai. Šiandien ir toliau aktyviai kuriami išmaniųjų akinių prototipai, svarbiausia tai, kad jie būtų lengvi, didelės raiškos ir vizualiai patrauklūs. Žmonėms labai rūpi, kaip jie atrodys su vienu ar kitu prietaisu. Ir tik tada svarbu, ką jie per tuos akinius matys. Entuziastai jau seniai nešioja išmaniuosius akinius ir randa kur juos pritaikyti, bet plačiojoje visuomenėje tokie akiniai nepaplito dėl to, kad buvo nepatogūs ir per brangūs toms funkcijoms, kurios buvo siūlomos. Galbūt dabar labiau vystosi virtualių namų pagalbininkai, esantys mūsų telefonuose. Jie gali išsiųsti el. laiškus, juos užrašyti mums diktuojant ir buitį padaryti lengvesne.
Dirbtinis intelektas (DI) šiandien yra viena pagrindinių technologijų ir kūrybiškumo konferencijų temų. Panašu, kad egzistuoja dvi vyraujančios nuomonės šiuo klausimu: dirbtinis intelektas kaip ateitis arba kaip grėsmė mūsų visų saugumui. Jeigu Tau būtų pasiūlyta prisidėti prie tokios technologijos kūrimo, kokią problemą sprendžianti technika tai būtų ir kaip įtikintum visus, kad dirbtinis intelektas vieną dieną neatsisuks prieš mus pačius?
Čia galime grįžti prie etikos ir programuotojo vertybių. Kas yra svarbiausia gyvenime programuotojui? Tai svarbu, nes dirbtinis intelektas yra matematika: daugybė formulių specifine seka, kurios gali keisti savo koeficientus ir dėl to priimti sprendimus, pamatyti šablonus, struktūras. Jeigu mes norime, kad dirbtinis intelektas išspręstų pasirinktą problemą, svarbu tai, kad ji aiškiai būtų formuluojama, koks pagrindinis tikslas ir į ką atsižvelgiama šio tikslo siekiant. Jei yra aiškiai iškelti tikslai, kur atsižvelgta į svarbiausius komponentus, laikomasi vertybių ir žmogaus gyvybė vertinama, tada visi rezultatai bus pakankamai neblogi ir robotai nenorės sunaikinti žmonių (šypsosi – aut. past.). Ar jie išsivystytų tiek, kad galėtų apie tai galvoti? Reikia žinoti būdų, kaip juos išjungti. Kurdami sistemą, mes, programuotojai, galvojame apie tai, koks yra tos sistemos tikslas, kokią funkciją ji turi atlikti ir kokiu būdu visa tai galima pakeisti, išjungti, koordinuoti. Dirbtinis intelektas – didžiuliai skaičiavimai, atsižvelgimai ir pagalvojimai: „O, kas jeigu…“
Dirbtinis intelektas jau dabar pakeitė nemažai nekvalifikuoto darbo, o žmonės gali sukurti daug įdomesnių dalykų. Dėl to, kad žmonės neteks darbo, nereikėtų bijoti, nes vis atsiranda naujų specialybių. Jeigu manote, kad jūsų specialybė išnyks, pasiruoškite tam iš anksto. Dabar itin aktualus mokymasis visą gyvenimą. Mokymosi metodai kinta, todėl kuo toliau, tuo lengviau bus persikvalifikuoti, naujos technologijos reikalauja naujų sprendimų. Planuojama, kad iki 2050 metų nebeliks 60 proc. dabar esančių specializacijų. Bet prisiminkime, kiek specializacijų, kurios dabar yra itin populiarios, atsirado per pastaruosius 5 metus…
Kaip informacinės technologijos, Tavo nuomone, keis Lietuvą per artimiausią penkmetį? Ko galime tikėtis ir kokias įmones verta stebėti laukiant pokyčių?
Labai smagu, kad užsienio kapitalo įmonės ateina į Lietuvą ir čia ieško specialistų, kuriais mes šiandien tikrai galime didžiuotis. Pačios technologijos plėsis ten, kur žmonės investuos ir kokia bus ekonominė bei politinė situacija šalyje. Elektroninių automobilių pardavimai didėja, įdomu, kada mūsų teisinė sistema leis naudotis autonominiais automobiliais, bet tai jau priklausys nuo politinės valios. Jau dabar matome, kokie populiarūs elektriniai paspirtukai. Artimiausiu metu turėtų dar labiau paplisti virtuali, papildyta ir mišri realybė. Bendra tendencija, kad greičiausiai plinta tai, kas susiję su mobilumu, sveikata, pavyzdžiui, žingsnių skaičiuokliai, širdies ritmo matuokliai ir pan. Galiausiai virtualūs asistentai padės pasiekti daug didesnį asmeninį efektyvumą ne tik treniruočių metu ar reguliuojant apšvietimą, temperatūrą namuose.
Ruošdamasi šiam interviu supratau, kad gana retai skaitau žurnalus apie technologijas. Gal turėtum ką nors man ir skaitytojams parekomenduoti? Kokiuose žurnaluose, podkastuose ar Youtube kanaluose galima rasti kokybiškos informacijos apie technologijas? O gal galvoje sukasi knygos pavadinimas?
Na, visų pirma, pasirinkus vieną ar kitą kanalą, svarbu išsiaiškinti, šaltinio kvalifikaciją kalbėti tuo klausimu. Klausyti ir žiūrėti reikia tuos šaltinius, kuriuose turinį kuria patys mokslininkai ar savo srities profesionalai. Vienas iš tokių pavyzdžių yra IEEE. Užėję į oficialų asociacijos interneto puslapį galite rasti tiek mokslinę duomenų bazę, tiek ir mokslo populiarinimo straipsnių.
Galerija
