Per ilgus dešimtmečius žmonija reikšmingai prisidėjo prie Žemės klimato kaitos. Apie bandymus neutralizuoti ligšiolinę įtaką planetai, apie projektus, kuriais siekiama iš atmosferos pašalinti anglies dioksidą ar užkirsti kelią pražūtingiems reiškiniams, apie galimas tokių technologijų pasekmes kalbamės su VILNIUS TECH Išmanių ir klimatui neutralių gamybos procesų, medžiagų ir technologijų kompetencijų centro direktoriumi, Europos klimato pakto ambasadoriumi Simonu BARSTEIGA.
Priklausomybė nuo ekologinių sistemų
– Apie 85 proc. viso dėl žmogaus veiklos išskiriamo anglies dioksido į atmosferą patenka deginant iškastinį kurą: naftą, gamtines dujas ir akmens anglis – ir sumažinti CO2 emisiją sunkiai sekasi. Bet gal yra kitų būdų atvėsinti planetą?
– Manau, kad mes neturėtume galvoti apie nesėkmę. Mes jau seniai suprantame, ką ir kaip reikia daryti, tačiau nesugebame pakankamai greitai veikti ir pakeisti savo energetikos, ekonomikos ir vartojimo modelių. Todėl vis dažniau ieškome būdų ne įveikti problemos priežastis, o kaip kompensuoti pasekmes, pavyzdžiui, bandyti atvėsinti planetą technologijomis (pvz., valdant Saulės spinduliuotę), net ir paliekant tą pačią sistemą, kuri ją kaitina.
Čia itin taikliai atsiskleidžia antropologo Gregory Batesono mintis, kad didžiausios problemos pasaulyje kyla dėl skirtumo tarp to, kaip veikia gamta, ir to, kaip mąsto žmonės.
Gamta funkcionuoja kaip sudėtinga, tarpusavyje susijusi sistema su daugybe grįžtamųjų ryšių, o žmogaus mąstymas dažnai yra fragmentuotas, trumpalaikis ir orientuotas į pavienius tikslus. Šis neatitikimas lemia tai, kad mes nuolat veikiame griaudami ekologines sistemas, net ir turėdami gerų ketinimų.
G. Batesonas klausė, kodėl žmonės nemato savo priklausomybės nuo ekologinių sistemų, kurios suteikia mums gyvybę, stabilumą ir integralumą. Atsakymas slypi pačioje mūsų mąstysenoje: mes nematome ryšių, todėl nematome ir pasekmių. Ekologinės sistemos veikia lėtai, jų reakcijos išsiskleidžia per dešimtmečius ar šimtmečius, o žmogaus sprendimai dažniausiai grindžiami trumpalaike nauda. Tai sukuria iliuziją, kad galime imti iš sistemos daugiau, nei ji gali atlaikyti, nepatirdami tiesioginių padarinių.
– Bet dabar pasekmės jau akivaizdžios?
– Per pastaruosius kelis šimtus metų žmonija, naudodama planetos išteklius, išlaisvino milžinišką kiekį anglies, kuri buvo kaupta Žemės sistemoje milijonus metų. Šis procesas radikaliai pakeitė anglies dioksido santykį atmosferoje. Dėl to sutriko Žemės energijos balansas: planeta nebegali taip efektyviai atspindėti Saulės energijos atgal į kosmosą, vis didesnė jos dalis lieka sistemoje, kyla temperatūra, tirpsta ledynai, keičiasi vandenynai ir klimato režimai.
Iš esmės tai procesas, kurį mes užkūrėme, bet mums kyla pagunda supaprastinti problemą iki vieno parametro – temperatūros. Jei temperatūra kyla, vadinasi, ją reikia sumažinti. Tačiau toks mąstymas yra pavojingas. Jei sistema rodo, kad joje kaupiasi per daug šilumos, tai nėra signalas, kad turime tiesiog valdyti Saulės spinduliuotę. Tai signalas, kad mūsų sąveika su sistema yra iš esmės neteisinga. Bandydami reguliuoti vieną rodiklį, ignoruodami kitus ryšius, rizikuojame sukelti naujų, dar sunkiau numatomų, pasekmių.
Žmogaus protas yra ribotas, ypač kai bando valdyti sistemas, kurių dalimi yra pats. Kuo labiau supaprastiname sudėtingas ekologines sistemas iki techninių schemų, tuo didesnė tikimybė, kad sistema atsakys netikėtais ir nevaldomais būdais.
Todėl klausimas, ar galime atvėsinti planetą kitais būdais, iš tiesų slepia gilesnę problemą. Tai ne technologijų klausimas – tai klausimas apie mūsų mąstymo būdą, apie tai, ar mes matome save kaip ekologinės sistemos dalį, ar tik kaip jos naudotojus. Kol mūsų mąstymas išliks atskirtas nuo gamtos logikos, tol technologijos nebus sprendimas.
– Kas turėtų įvykti, kad tai paveiktų mūsų mąstymą?
– Nėra lengvo atsakymo į šį klausimą. Jei nesikeis galią turinčių lyderių – valstybių, įmonių, korporacijų vadovų – mąstymas, tada pokyčius lems tik katastrofos, žlugimai, revoliucijos. Nenorėčiau, kad atsakymas būtų toks, – tai per paprasta, bet vienokia ar kitokia krizė turi vykti. Bet, trumpai tariant, jei nebus gerų lyderių, nebus ir supratimo, išklausymo, tinkamų refleksijų ir judėjimo į priekį.
– Ar jūs pats tikite, kad katastrofos pavyks išvengti?
– Sunkiai… Bet aš tikiu Europos Sąjunga: kad ir kokie jos ekonominiai interesai, galbūt jos pirminė idėja išsikreipė, bet jos keliami tikslai, jos žiedinės ekonomikos koncepcija yra teisingi. Jei ES, išlaikydama savo demokratiją, apsisprendimus, lyderystę, netgi karinę galią, bus pajėgi primesti tiek ekonomikos, tiek aplinkosaugos taisykles visam pasauliui, manau, žmonija susikalbės ir keisis.
Planetos ribos ir bandymų ribos
– Kol grėsmė nepakibo virš galvos, žmogui sunku keistis…
– Moksliniai tyrimai rodo, kad Žemės sistema turi ribotą ekologinį pajėgumą, t. y. tam tikras planetines ribas, kurias peržengus klimato, ekosistemų ir socioekonominių sistemų stabilumas tampa nebegrįžtamai pažeidžiamas. Šių ribų viršijimas reiškia ne tik laipsnišką aplinkos degradaciją, bet ir staigių, nenumatytų, sunkiai valdomų pokyčių riziką – ekstremalaus karščio ir šalčio bangas, sausras, potvynius, audras ir kitas klimato anomalijas. Peržengus ribą nebėra kelio atgal, poveikis žmonėms, gyvūnijai, biologinei įvairovei, kancerogeninių ligų plitimui pasiekia nevaldomą lygį. Planetai vis vien, daugiau ar mažiau joje yra kokio nors cheminio elemento, išsausėjusi ji ar skysta, įkaitusi iki 100 ar 200 laipsnių, bet žmonėms Žemėje gyventi tampa vis sunkiau. Kaip rūšis žmonija gali išlikti, bet skirtumai didėja labai smarkiai: vieni kenčia, kiti, kurie gali sau leisti apsisaugojimo priemones, gyvena geriau. Ir natūralu, kad kokybiško gyvenimo sąnaudos (pavyzdžiui, medicinos, namų išlaikymo) tampa didžiulės.
– Siekdami paveikti klimatą mokslininkai ir inžinieriai ieško įvairių sprendimų ir kuria tokias technologijas kaip Saulės spinduliuotės valdymas, orų modifikavimas, vandenynų tręšimas ir panašias…
– Ekologinės sistemos iš esmės skiriasi nuo techninių ar inžinerinių sistemų tuo, kad jų veikimo negalime išsamiai aprašyti, suvaldyti ar atkartoti eksperimentiniu būdu. Ekologijoje nėra galimybės izoliuoti kintamųjų taip, kaip tai daroma laboratoriniuose eksperimentuose, o dauguma procesų yra nelinijiniai, tarpusavyje susieti ir pasižymi uždelstais grįžtamaisiais ryšiais. Dėl šios priežasties ekologija dažnai veikia ne todėl, kad jos veikimo mechanizmai būtų iki galo suprasti, bet todėl, kad per ilgą evoliucijos laiką susiformavo tam tikra dinaminė pusiausvyra.
Mokslas tokiose sistemose dažniausiai nėra pajėgus iš anksto numatyti visų pasekmių. Jis veikiau identifikuoja dėsningumus post factum – stebėdamas, kas po tam tikrų intervencijų veikia, o kas neveikia. Tai reiškia, kad daugelis ekologinių žinių yra empirinės ir retrospektyvios, o ne prognozinės. Tokia žinojimo forma yra vertinga, tačiau ji turi esminę ribą: ji neleidžia saugiai eksperimentuoti su visos sistemos mastu, nes pats eksperimentas gali negrįžtamai pakeisti tyrimo objektą.
Būtent čia atsiranda fundamentali riba tarp to, ką galima bandyti, ir to, ką bandyti yra pavojinga. Kai intervencijos yra grįžtamos, lokalios ir riboto masto, jų nesėkmės kaina dažniausiai yra reguliuojama. Tačiau globalios klimato intervencijos pasižymi priešingomis savybėmis: jos yra sunkiai grįžtamos, veikia visą sistemą ir turi potencialą sukelti kaskadinius, neprognozuojamus padarinius.
Mano nuomone, papildomos „nenatūralios“ technologinės intervencijos į klimato sistemą yra pavojingos ir tik nukreipia dėmesį nuo esminių klimato kaitos priežasčių, pirmiausia – nuo nuolat augančio energijos suvartojimo ir stagnuojančio energetinio efektyvumo. Šios tendencijos rodo, kad problema yra ne technologinių priemonių trūkumas, o struktūrinė ekonominių ir socialinių sistemų priklausomybė nuo vis didesnio netvarios energijos poreikio. Kol ši priklausomybė išlieka, bet kokios nenatūralios klimato valdymo priemonės veiktų kaip laikina maskuotė, bet nespręstų problemos.
Saulės spinduliuotės valdymo sprendimai, orų modifikavimo technologijos bei vandenynų tręšimas dažnai pristatomi kaip galimi papildomi atsakai į klimato krizę, tačiau mokslininkai mano, kad šios priemonės gali ne stabilizuoti, o dar labiau destabilizuoti Žemės sistemą. Esminė problema yra tai, kad šios intervencijos keičia fundamentalius biofizinius procesus, nepašalindamos pagrindinių klimato kaitos priežasčių ir kartu sukurdamos naujus sunkiai prognozuojamus rizikos šaltinius.
Be to, šių technologijų prioritetizavimas galėtų pakenkti jau dedamoms pastangoms sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą ir prisitaikyti prie klimato kaitos. Bet kokia didelio masto intervencija į mūsų bendrą planetos aplinką turėtų sunkiai numatomų sisteminių pasekmių.
Anglies dioksidas – ne atlieka, o žaliava
– Šiame žurnalo numeryje aptariame mokslo proveržius, kurių tikimasi 2026-aisiais. Kaip vienas jų minima anglies dioksido tiesioginio surinkimo iš oro technologija. Kiek tokie projektai realistiški?
– Kaip ankstyvos stadijos tiesioginio anglies dioksido surinkimo ir ilgalaikio saugojimo eksperimentas gali būti vertinamas Islandijos projektas „Mammoth“. Jis atitinka pagrindinius tarptautinių ir Europos klimato strategijų principus, susijusius su siekiu pašalinti CO₂ iš atmosferos. Projektas nenaudoja anglies dioksido iškastinio kuro gavybos tikslams ir nedaro neigiamos įtakos klimato sistemos fiziniams mechanizmams.
Teksase (JAV) vystomas projektas STRATOS, nors formaliai priskiriamas tiesioginio anglies dioksido surinkimo technologijoms, strategiškai neatitinka pagrindinių CO₂ šalinimo politikos ir mokslo rekomendacijų, nes yra integruotas į iškastinio kuro gavybos grandinę. Toks modelis sukuria situaciją, kai anglies dioksido šalinimas tampa priemone didinti iškastinio kuro pasiūlą, o ne realiai mažinti bendrą emisijų kiekį. Dėl šios priežasties projektas STRATOS prisideda ne prie klimato sistemos stabilizavimo, o prie esamos iškastinio kuro sistemos pratęsimo, todėl jo klimatinė ir strateginė vertė yra iš esmės abejotina.
Anglies dioksido tiesioginio surinkimo iš oro technologijos (DACCS) ir bioenergijos su anglies dioksido surinkimu technologijos (BECCS) yra labai realios ir techniškai įmanomos priemonės, kurioms būtina ruoštis ir kryptingai investuoti į jų vystymą, tačiau jas būtina vertinti sistemiškai – kaip integruotas žiedinės ekonomikos dalis, o ne kaip izoliuotus sprendimus, nes kitu atveju jos rizikuoja tapti analogiškos linijinės ekonomikos produktams, kurių atliekos galiausiai kaupiasi sąvartynuose. Šios technologijos dirba su klimato kaitos pasekmėmis, todėl jų absoliutus išaukštinimas nekeičiant mąstymo apie energijos vartojimą, gamybą ir ekonomikos sistemą gali būti pavojingas.
– Jei teisingai suprantu, ne visi, atrodytų, inovatyvūs sprendimai iš tiesų yra naudingi ir reikalingi?
– Hipotetinis scenarijus, pagal kurį sukuriama itin efektyvi technologija, leidžianti surinkti CO₂ emisijas ir paversti jas ekonomiškai naudinga žaliava, iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip proveržis. Tačiau jei anglies dioksidas tampa vertingu ištekliumi nepakitus sistemai, kuri generuoja emisijas, atsiranda rizika, kad problema bus ne sprendžiama, o integruojama į esamą ekonominę logiką. Tokiu atveju CO₂ gali tapti dar viena žaliava globalioje gamybos grandinėje su neaiškiomis pasekmėmis Žemės ekosistemai.
Dėmesys turėtų būti skiriamas ne pavieniams technologiniams sprendimams, o sistemai, kuri leidžia keisti patį požiūrį į medžiagų, energijos ir anglies ciklus. Ši sistema – žiedinė ekonomika. Anglies dioksido surinkimo technologijos, sujungtos su žiedinės ekonomikos koncepcija ir papildytos termocheminėmis, elektrocheminėmis bei kitomis konversijos technologijomis, gali sudaryti prasmingą sinergiją, leidžiančią CO₂traktuoti ne kaip atlieką, o kaip pereinamąjį srautą uždaruose kontroliuojamuose cikluose.
Labai svarbu nepamiršti, koks yra mūsų tikslas. Jei mes nepamesime jo ir problemos esmės, tai diskusija atves mus prie teisingo kelio. Manau, šią mintį labai aiškiai išplėtojo ekonomistas Ernstas Friedrichas Schumacheris, kuris problemą įžvelgė jau 1973 m. ir teigė, kad šiuolaikinį pasaulį suformavo technologija, o toks pasaulis „svyruoja nuo krizės prie krizės“, visur rodydamas „akivaizdžius irimo ženklus“.
Jei pasaulis, kurį suformavo technologija ir kuris tebėra jos formuojamas, „atrodo sergantis“, tuomet, pasak E. F. Schumacherio, būtų išmintinga pažvelgti į pačią technologiją ir klausti, ar įmanoma „technologija su žmogaus veidu“. Mokslininkas pabrėžia, kad technologija, nors ir sukurta žmogaus, linkusi vystytis pagal savo pačios dėsnius ir principus, kurie iš esmės skiriasi nuo žmogaus prigimties ir gyvosios gamtos logikos. Gamta, anot jo, visada žino, kur ir kada sustoti, joje visur egzistuoja saikas – dydžio, greičio ir poveikio. Tuo metu technologija nepripažįsta jokio savęs ribojimo principo, todėl ji negali savęs reguliuoti, pati susibalansuoti ar apsivalyti. Dėl to moderni technologija gamtos sistemoje ima veikti tarsi svetimkūnis, sukeliantis vis daugiau atmetimo reakcijų. Turime nepamiršti, kad ieškome technologijų, kurios spręstų jau esamas problemas, o ne tokių, kurios sukurtų problemas, reikalaujančias dar greitesnių ir dar efektyvesnių technologijų, ir taip iki… negreitos pabaigos.
– Gal paprasčiausiai sodinkime ir auginkime daugiau medžių?
– Medžiai negali išgelbėti klimato, jei mes patys nesame pasirengę gyventi pagal tuos principus, pagal kuriuos jie auga. Jie neatsveria mūsų perteklinio energijos vartojimo, greičio ir masto. Tačiau jie labai tiksliai parodo ribą – tarp to, kas suderinama su gyva sistema, ir to, kas ją neišvengiamai ardo.
Ieškokime savo nišos
– Kalbame apie globalius reiškinius, o koks galėtų būti Lietuvos kelias?
– Lietuvos kelias šioje transformacijoje galėtų remtis nuosekliu perėjimu nuo iškastinės prie žiedinės anglies ekonomikos, sutelkiant dėmesį ne tik į anglies dioksido surinkimą, bet ir į jo prasmingą panaudojimą chemijos ir medžiagų pramonėje. Atsižvelgiant į tai, kad pirminis CO₂ šalinimo technologijų etapas šiandien daugiausia siejamas su naftos pramone ir ilgalaikiu CO₂ laidojimu, Lietuvai strategiškai tikslinga ruoštis kitam etapui, kuriame taps akivaizdu, jog vien saugojimas yra ekonomiškai ribotas, rizikingas ir nepakankamas sprendimas.
Investuodama į žiedinės ekonomikos principus, biochemines, termochemines ir elektrochemines technologijas bei CO₂ integraciją į aukštos pridėtinės vertės produktų grandines, Lietuva galėtų tapti aktyvia dalyve pereinant prie tvaresnės pramonės sistemos, o ne pasyvia technologijų importuotoja. Taip, tiek ekonomine, tiek karine prasme turime pasitikėti Europos Sąjunga, Europos rinka, bet taip pat turime vystytis kaip pridėtinės vertės šalis. Turime galvoti, kaip išgyventume vieni: naudodami atsinaujinančius ir decentralizuotus išteklius, gamindami produktus sau, parduodami kitiems ir nebūdami tik užsakomosios gamybos šalis.
Mums niekas nedraudžia susireguliuoti rinkos taip, kaip norime, žiedinę ekonomiką naudoti savo gamybai ir nepriklausomybei stiprinti, iš to gauti kreditus. Bet tam reikia nepaprastai daug tarpusavyje bendrauti skirtingoms institucijoms, ministerijoms, o mes tuo metu esame įpratę nesigilinti, kam išleidžiame pinigus, vykdome daugybę projektų, kurie yra arba nereikšmingi, arba atgyvenę, nes viešajame sektoriuje yra milžiniškas kompetencijų deficitas priimti prasmingus, ilgalaikius ir naudingus sprendimus tiek aplinkosaugos, tiek ekonomikos, tiek gamybos klausimais. Taigi, sakyčiau, Lietuvai vienas svarbiausių dalykų šiandien – viešojo sektoriaus skaidrumas ir efektyvumas.
Žemės apsauga iš kosmoso
Visi geoinžineriniai projektai yra skirti keisti Žemės klimatą, bet jų veikimo vieta nebūtinai apsiriboja mūsų planeta. Pakilus į kosminę erdvę atsiduriama arčiau Saulės, tad kosmoso geoinžinerinės technologijos skirtos patogiai manipuliuoti mūsų planetą apšviečiančia ir šildančia Saulės šviesa. Kai kurie mokslininkai siūlo Saulės barjerą įrengti pasitelkus mažesnių veidrodinių palydovų kompleksą ir tankias asteroidų dulkių sritis.
Siekiant uždengti ir atspindėti šviesą tolyn nuo Žemės, bet kokia tam naudojama įranga privalėtų likti stabilioje orbitoje. Dažniausiai tokioms sistemoms siūloma vieta pirmajame Lagranžo taške. Šiame kosminės erdvės taške veikia subalansuotos Saulės ir Žemės traukos jėgos, todėl palydovo padėčiai stabilizuoti užtenka minimalios energijos.
Tačiau jei vieta jau numatyta ir siūlomi net keli projektai, kodėl nė vienas iš sumanymų dar nebuvo įgyvendintas? Pagrindinė priežastis, dėl kurios kosmoso geoinžinerija galėtų būti tokia veiksminga, tuo pat metu yra didžiausias jos kliuvinys – milžiniškas tokių projektų mastas. Skirtingai nuo konkrečių vietovių, į kurias gali nusitaikyti antžeminės sistemos, orų keitimas iš kosmoso apimtų visą planetą. Vienintelis būdas tiksliai įvertinti tokio masto poveikį – skirti reikiamų lėšų ir pradėti įgyvendinti šią misiją, tačiau tai didžiulė rizika, juolab kad niekas nėra tikras, kaip planeta reaguotų į tokį staigų atvėsimą ir šviesos apribojimą.
3 jūrų geoinžinerijos projektai
Ar šios vandenynuose suprojektuotos sistemos galėtų atitaisyti klimatui padarytą žalą?
1 Debesis balinantys bokštai
Debesų spalvą lemia juose esančių dalelių dydis ir sandara. Į ryškiai baltus debesis ne tik gražu pažiūrėti, bet jie turi ir naudingą savybę – atgal į kosmosą atspindi Saulės šviesą kartu su jos pernešama šilumine energija. Kaip tik tai turėtų sustiprinti debesų balinimo bokštai, skirti pristabdyti planetos šiltėjimą.
2 Vandenynų tręšimas
Pagrindinis jo tikslas – nugabenti anglies dioksidą iš atmosferos į vandenyno dugną. Nors tokią veiklą paskatintų žmonės, pagrindinį „vandenynų tręšimo“ darbą turėtų atlikti fitoplanktonas. Siūlomo projekto galimybės buvo vertintos daugybėje eksperimentų, tačiau kai kurie mokslininkai nuogąstauja dėl poveikio skirtingame gylyje esančioms vandenyno ekosistemoms.
3 Dirbtinis vandens iškėlimas
Kai giluminės vandens masės dideliais vamzdžiais iškeliamos aukštyn link seklesnių vandens sluoksnių, galima arčiau paviršiaus paskleisti šaltesnį ir maisto medžiagų labiau prisotintą vandenį. Kai kuriais atvejais šis vandens iškėlimo į paviršių procesas padeda sumažinti oro temperatūrą, nes vėsesnis paviršinis vanduo sugeria daugiau šilumos iš atmosferos.
Anglies dioksido įkalinimas
Ore daugėjant šiltnamio efektą sukeliančių dujų, šiluma įstringa Žemės atmosferoje ir kaitina planetą. Mokslininkai ne tik stengiasi sumažinti išmetamo CO2 kiekį, bet ir kuria metodus, kaip surinkti jau į orą patekusias dujas ir jas saugiai įkalinti. Daugeliu atveju dujos palaidojamos giliai po žeme.
Jų surinkimo ir saugojimo metodams daug daugiau dėmesio pradėta skirti po to, kai 2015 m. buvo pasirašytas Paryžiaus susitarimas dėl klimato kaitos. Tiesa, patys anglies dioksido surinkimo metodai yra daug senesni. Idėja panaudoti surinkimo įrenginį, kuris neleistų CO2 sugrįžti į atmosferą, pirmą kartą pasiūlyta dar 1938 m. Praėjus maždaug keturiems dešimtmečiams, 1972 m., Teksase pastatyta pirmoji didelio masto anglies dioksido surinkimo sistema, leidusi Šaron Ridžo naftos telkinyje išsiskyrusias dujas suleisti gilyn po žeme.
Kas pakeistų medžius?
Žmonių veikla jau prisidėjo prie didžiausio anglies dioksido lygio per 800 tūkst. metų. Tačiau galbūt ji taip pat gali padėti planetai sumažinti poveikį atmosferai? Vienas siūlomų sprendimų – nukirstus medžius pakeisti technologijomis, imituojančiomis medžių funkciją – anglies dioksido sugėrimą iš oro. Iš tiesų palyginimas su medžiais yra tik metafora: tokie įrenginiai veikia kaip CO₂ surinkimo filtrai, o ne biologiniai augalai. Tokį tikslą turi dirbtinius medžius kuriantis Kolumbijos universiteto (JAV) Lenfesto tvarios energetikos centras (Lenfest Center for Sustainable Energy). Viršūnėje kaupiantys Saulės, o apačioje – kinetinę energiją, dirbtiniai medžiai geba filtruoti aplinkoje esantį kenksmingai didelį anglies dioksido kiekį, kuris vėliau gali būti panaudotas arba įkalinamas. Vis dėlto tokį sprendimą realiai įgyvendinti sudėtinga, nes jis brangus, ir tikintis efekto reikėtų milijonų įrenginių, taigi, ir vietos jiems, priežiūros, infrastruktūros.
Lietų sukeliančios manipuliacijos
Ne visada orų valdymo technologijos pasitelkiamos dėl planetos gerovės – kartais siekiama spręsti kitokio masto problemas, pavyzdžiui, dirbtiniu būdu paskatinti kritulius. Į debesis iš lėktuvų ar nuo žemės paskleidus smulkias daleles (sidabro jodido ar druskos) prie jų prilimpa smulkūs vandens lašeliai, kurie sunkėja ir galiausiai iškrenta kaip sniegas ar lietus.
Kinija savąją orų modifikavimo programą pritaikė, kad pakoreguotų orų prognozę renginiams, tokiems kaip olimpinės žaidynės. Prieš 2008 m. Pekino olimpines žaidynes pasitelktas debesų sėja vadinamas metodas, sureguliuojantis, kad virš šalies sostinės susitelktų lietaus debesys ir prapliuptų dar prieš atidarymo ceremoniją, o ne per ją.
JAV armija vadinamąją debesų sėją buvo pasitelkusi Vietnamo kare. Ja siekta pailginti liūčių sezoną ir taip pasunkinti priešams kovos sąlygas. Tai buvo projekto „Operation Popeye“ planas, pagal kurį JAV kariai buvo pasiruošę užsitęsusioms liūtims. Vykdant „Operation Popeye“, liūtys buvo panaudotos kaip ginklas, padedantis ardyti kelius ir patvindyti upes. Karinių oro pajėgų pilotai virš pasirinktų regionų praskrisdavo su kanistrais, pripildytais sidabro ir švino jodido, ir jų daleles paskleisdavo tarp debesų. Paviešinus „Operation Popeye“ detales, Europos modifikavimo konvencija (European Modification Convention) uždraudė manipuliuoti orais siekiant karinių tikslų.
Orginalus šaltinis: žurnalas „Savaitė“, aut. Danguolė Kiškienė.
Galerija
