Algirdas Šulinskas yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) Sporto ir meno centro imtynių treneris, sportui atidavęs didžiąją savo gyvenimo dalį. Jo kelias į imtynes prasidėjo dar paauglystėje, o šiandien, po daugybės metų treniravimo, jis vis dar kasdien ateina į sporto salę ir dalijasi savo patirtimi su jaunimu.
Treneris įsitikinęs, kad sporte svarbiausia ne vien talentas ar medaliai, o kur kas daugiau lemia charakteris, darbštumas, disciplina ir gebėjimas nepasiduoti po pralaimėjimų.
– Pradėkime nuo pradžių. Algirdai, kaip jūsų gyvenime atsirado dziudo? Ar įsivaizdavote, kad šis sportas taps jūsų gyvenimo dalimi?
– Viskas prasidėjo labai paprastai. Dar būdamas moksleivis, maždaug penkiolikos metų, ėjau Universiteto gatve ir pro Vilniaus universiteto langą pamačiau sportuojančius studentus. Jie treniravosi imtynes. Sustojau, pradėjau žiūrėti pro langą, ir šis sportas mane labai sudomino. Kitą kartą pasikviečiau draugų, ir visi kartu kelis mėnesius stebėjome, kaip studentai treniruojasi. Vieną dieną treneris man pamojo ranka ir pasakė: „Ateik.“ Aš atėjau, pradėjau treniruotis ir, nors iš pradžių grupėje buvo nemažai žmonių, galiausiai iš visų likau vienintelis, kuris lankė treniruotes iki pat galo. Taip ir prasidėjo mano kelias imtynių sporte.
Tuo metu tikrai negalvojau, kad šis susidomėjimas nulems visą mano gyvenimą. Atrodė, kad tiesiog atradau įdomų sportą, kurį norisi išbandyti, tačiau nuo tos dienos viskas ir prasidėjo. Įsitraukiau, pradėjau treniruotis, o vėliau sportas tapo ne tik pomėgiu, bet ir gyvenimo būdu, profesija ir galiausiai mano gyvenimo dalimi. Jeigu tada kas nors būtų pasakęs, kad po tiek metų vis dar būsiu sporto salėje ir treniruosiu jaunimą, turbūt nebūčiau patikėjęs.
– Į Vilniaus Gedimino technikos universiteto sporto aplinką įžengėte dar 1976-aisiais. Per beveik penkis dešimtmečius pasikeitė ne tik sportas, bet ir žmonės. Kuo šiandieninis trenerio darbas skiriasi nuo to, kuris buvo jūsų karjeros pradžioje?
– Šis sportas tikrai nėra lengvas. Todėl studentai dažniausiai arba jį pamilsta ir lieka, arba gana greitai supranta, kad tai ne jiems. Dziudo reikalauja daug pastangų, kantrybės ir užsispyrimo. Šiandieniniai studentai yra labai užsiėmę. Jie nori vienu metu aprėpti daug dalykų: mokslus, sportą, darbą, asmeninį gyvenimą, bet juk visur geras nebūsi, todėl reikia mokėti susidėlioti prioritetus.
Man visada svarbiausia yra žmogaus pastangos, motyvacija ir noras dirbti. Talentu galima pradėti, bet vien talento neužtenka. Jeigu žmogus nedirba, nesistengia ir neturi noro tobulėti, rezultato nebus.
– Per jūsų trenerio ir sportininko kelią sutikote daugybę žmonių. Ar yra žmogus, kuris jums pačiam tapo ypatingu pavyzdžiu?
– Man labai svarbus žmogus buvo Viktoras Kairys. Jis buvo vienas iš tų žmonių, kurie labai daug prisidėjo prie dziudo sporto šakos atsiradimo ir populiarinimo Lietuvoje. Pats pas jį treniravausi. Iš jo gavau ne tik fizinių sporto įgūdžių. Daug išmokau apie psichologiją, charakterį, discipliną ir žmogaus vidinį pasirengimą. Sporte neužtenka vien stipraus kūno. Jeigu žmogus neturi charakterio, valios, o dar jeigu palūžta vos susidūręs su sunkumais, tada viskas aišku – nieko nebus. Tad treneris turi ugdyti ne tik sportininką, bet ir stiprų žmogų. To mokiausi ir pats pas Viktorą Kairį.
– Sporte būna ne tik pergalių. Koks buvo sunkiausias momentas per jūsų trenerio karjerą?
– Sunkiausia, kai traumą patiria tavo auklėtinis. Tada labai pergyveni, nes matai žmogų, kuris stengėsi, treniravosi, turėjo tikslų, o staiga dėl traumos viskas sustoja. Tokiais momentais treneris negali galvoti vien apie rezultatą. Reikia būti šalia žmogaus, padėti, palaikyti, rūpintis jo sveikata ir psichologine būsena. Kartais tenka išgyventi ne vieną sunkų etapą, nuo pačios traumos iki gydymo ir grįžimo į sportą. Tokie momentai ir pačiam treneriui primena, kad sportas nėra vien medaliai. Pirmiausia yra žmogus.
– Kuri sportinė akimirka iki šiol kelia šypseną?
– Tokių akimirkų buvo ne viena. Labai gerai prisimenu 2016 metais Tartu vykusias SELL žaidynes, kai mūsų komandos vyrai iškovojo pirmąją vietą ir aplenkė itin stipriai vertintą Lietuvos sporto universiteto komandą.
Taip pat iki šiol prisimenu 1976 metų Respublikos pirmenybes, kuriose iškovojau pergalę ir įvykdžiau sporto meistro normatyvą. Tokie dalykai tiesiog neužsimiršta.
Kai matai, kad tavo darbas, treniruotės ir pastangos duoda rezultatą, supranti, kad visa tai buvo prasminga. Ypač smagu tada, kai pasiekimą iškovoja tavo auklėtinis. Jauti ne tik pasididžiavimą, bet ir tam tikrą trenerio atsakomybės įprasminimą.
– Jūs daug kalbate ir akcentuojate apie charakterio svarbą sporte. Jūsų nuomone, kas iš tikrųjų padaro sportininką geru?
– Be charakterio ir noro sporte toli nenueisi. Vien talentas tikrai nieko negarantuoja. Darbštumas yra labai svarbus. Gali būti talentingas, gali turėti gerą fizinį pasirengimą, tačiau jeigu nenori dirbti, nesitreniruoji, neanalizuoji savo klaidų, rezultato tiesiog nebus. Sportininkas turi mokėti ir pralaimėti, ir judėti toliau. Turi būti atkaklus, o kartais žmogus, kuris nėra pats talentingiausias, tačiau yra labai darbštus ir atkaklus, pasiekia daugiau už tą, kuris nuo mažens turėjo didelį talentą, bet nenorėjo dirbti.
– Per tiek metų turbūt keitėsi ir jūsų paties požiūris į treniravimą. Ką šiandien darytumėte kitaip nei karjeros pradžioje?
– Dabar mažinčiau krūvius. Jaunystėje atrodo, kad kuo daugiau žmogus treniruosis, tuo geresnis bus rezultatas. Su laiku supranti, kad reikia žiūrėti į visą žmogaus gyvenimą. Studentas po treniruotės dar turi grįžti į mokslus, mokytis, ilsėtis, gyventi savo gyvenimą. Juk čia ne sporto universitetas. Negali visas žmogaus gyvenimas suktis tik aplink sportą. Šiandien stengiuosi parinkti tokius krūvius, kad studentas galėtų ir gerai treniruotis, ir mokytis, ir turėtų laiko normaliam gyvenimui. Juk reikia ir gyvenimą pagyventi, – sako SMC treneris.
– Kokią didžiausią klaidą dažniausiai daro jauni sportininkai?
– Manau, viena didžiausių klaidų, kai jaunas žmogus į pirmą vietą pastato patogumą. Kartais norisi pasakyti: palaukite, dar tikrai spėsite. Viskam juk yra savas laikas! Aš studentams visada sakau: „Ko jūs čia atėjote?“ Pirmiausia mokytis. Mokslas turi būti pirmoje vietoje, sportas antroje, o visa kita – trečioje. Kol esi studentas, eiliškumas toks, – juokauja treneris.
Taip pat svarbu mokėti planuoti savo laiką. Jeigu žmogus nemoka planuoti, ilgainiui pradeda byrėti viskas – mokslai, sportas, poilsis, asmeninis gyvenimas. Žmogus turi susidėlioti prioritetus ir laikytis savo ritmo. Kartais jaunam žmogui atrodo, kad jis turi suspėti viską iš karto. Bet taip nebūna. Reikia suprasti, kas tuo metu svarbiausia.
– Dziudo pralaimėjimo paslėpti neįmanoma. Ko pralaimėjimai išmokė jus ir jūsų sportininkus?
– Sakyčiau taip, kad šiame sporte su laimėjimu viskas labai aišku, nes laimėjai ir eini toliau, bet pralaimėjimas priverčia sustoti ir galvoti. Po pralaimėjimo reikia viską išnagrinėti tarsi po kaulelį: ko trūko, kodėl nepavyko, kas buvo padaryta ne taip, kur suklydai. Analizuojame net pačius smulkiausius momentus.
Pralaimėjimai mane patį išmokė analizuoti. Pralaimėjimas neturi būti pabaiga. Jis turi tapti pamoka. Jeigu išanalizuoji klaidas ir grįžti į treniruotę, tampi gudresnis, o tada ir priešininką įveikti lengviau.
Sportas apskritai žmogų grūdina. Ne visada gyvenime laimėsi, todėl reikia išmokti atsikelti ir eiti toliau.
– Jūs matėte ne vieną sportininkų kartą. Kuo šiandieniniai jauni žmonės skiriasi nuo tų, kuriuos treniravote prieš 10, 20 ar net 30 metų?
– Man atrodo, kad anksčiau jauni žmonės buvo fiziškai geriau pasiruošę. Šiandien trūksta fizinio aktyvumo, bendro kūno stiprinimo. Dabar gyvenimo ritmas kitoks. Daug daugiau laiko praleidžiame sėdint, prie kompiuterių, telefonų, todėl sportas ir fizinis aktyvumas turi tapti dar svarbesne mūsų gyvenimo dalimi.
– Kas jus, po tiek metų, vis dar kiekvieną kartą atveda į treniruotę? Kodėl dar nesinori pakabinti trenerio kimono ant vinies?
– Galbūt tai jau ir įprotis, bet svarbiausia vis dar jaučiu ir žinau, kad turiu ką perduoti jaunimui. Žinau, kad galiu paruošti jaunus studentus varžyboms, padėti jiems siekti rezultatų, iškovoti prizines vietas. Kol turiu energijos, tol nežadu sustoti. Kai matai, kad jaunas žmogus ateina į salę, mokosi, tobulėja, pradeda suprasti sportą ir galiausiai pasiekia rezultatą, tai mane labai motyvuoja.
„Pasakysiu paprastai – šis sportas yra mano gyvenimas“, – šypsosi Algirdas Šulinskas.
– Ar treneris pats visą gyvenimą turi likti mokiniu?
– Be abejo. Treneris turi mokytis visą gyvenimą! Jeigu treneris įsivaizduoja, kad jau viską žino ir jam daugiau nieko nereikia mokytis, skaityti, domėtis naujovėmis, tada jis nustoja tobulėti, tai ko tuomet gali išmokyti jauną žmogų? Treniravimo sistemos keičiasi. Atsiranda naujų metodų, naujų būdų, efektyvesnių treniravimo principų, tad reikia domėtis, skaityti, stebėti, analizuoti.
Treneris turi būti smalsus. Negalima sustoti vien todėl, kad turi daug metų patirties. Patirtis yra labai svarbi, bet jeigu jos nejungi su naujomis žiniomis, ji gali tapti stagnacija, kuri toli nenuves.
– Pasvajokime. Jeigu galėtumėte susitikti su savimi pačioje trenerio kelio pradžioje, ką tam jaunam Algirdui pasakytumėte?
– Laiko atgal nesukčiau. Bet jeigu reikėtų jaunam Algirdui kažką pasakyti, turbūt pasakyčiau: „Saugok sveikatą.“ Visa kita gyvenime vienaip ar kitaip susidėlios. Gali pasiekti rezultatų, gali daug nuveikti, gali turėti tikslų, bet jeigu nėra sveikatos, tada nieko nėra. Su metais pradedi suprasti, kad sveikata yra didžiausia vertybė.
– Gerbiamas Algirdai, atsigręžus į visą šį kelią, kas jums yra svarbiausia? Medaliai, išugdytų sportininkų rezultatai ar žmonės, kuriuos sutikote?
– Man svarbiausi yra sutikti žmonės. Visa kita yra pasiekiama. Medalis yra medalis, rezultatą galima pasiekti, rekordą galima pagerinti, bet sutikti protingą, apsiskaičiusį, pasaulio mačiusį žmogų, tai jau yra vertybė. Per gyvenimą sutinki daugybę žmonių ir iš kiekvieno kažko išmoksti. Vieni perduoda sportinę patirtį, o kiti gyvenimišką, treti priverčia kitaip pažvelgti į pasaulį. Žmonės man yra svarbiausia šio kelio dalis.
– Pabaigai, sportininkai dažnai turi savo gyvenimo šūkį. Ar jūs taip pat turite tokį, kuris geriausiai atspindėtų jūsų požiūrį į gyvenimą?
– „Kol judu, tol gyvenu.“ Tai mano gyvenimo šūkis. Man judėjimas, tai ne tik sportas ar fizinis aktyvumas, tai noras nesustoti, tobulėti, perduoti savo patirtį jaunimui ir būti naudingu kitiems. Kol turiu jėgų ir energijos, tol noriu judėti pirmyn.
