Melagingos naujienos šiandien yra itin dažnas reiškinys. Pasak Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) Kūrybinių industrijų fakulteto dekanės doc. dr. Živilės Sederevičiūtės-Pačiauskienės, šis reiškinys yra visada gyvas ir aktyvus, bet pastebimai suklesti visuomenei neramiu metu. „Baimė ir nerimas yra pats geriausias pagrindas paskleisti informaciją, nes žmonės jos patys aktyviai ieško. Bet kokia kaina siekiant situacijos paaiškinimo, ieškant atsakymų, nežinomybė priverčia lengviau patikėti bet kuo, net mažiausiu gandu. Tokia situacija dažnai pasinaudoja ir melagingų naujienų skleidėjai“, – sako Ž. Sederevičiūtė-Pačiauskienė.
Su Kūrybinių industrijų fakulteto dekane kalbamės apie melagingas naujienas, jų kūrimui naudojamas strategijas ir informacinio raštingumo svarbą.
Kokią žalą gali padaryti melagingų žinių pasklidimas visuomenėje?
Už melagingų naujienų kūrėjų slypi savų interesų turinčios institucijos arba žmonės. Tokios veiklos priežastys gali būti labai įvairios – dezinformuoti, kelti sąmyšį, uždirbti pinigų, sukelti nepasitikėjimą visuomene.
Nepasitikėjimo kurstymas – itin dažnas tikslas. Pavyzdžiui, jeigu sekame naujienas ir mums pradeda aiškėti, kad dalis jų nepatikimos, vieną kartą mes dar sugebame jas atmesti. Bet kai situacija pasikartoja antrą, trečią kartą, mes imame nebepasitikėti visa pateikiama informacija. Ką tai duoda? Tai duoda bendrą visuomenės nepasitikėjimą visomis informacijos priemonėmis, o tarp jų – ir oficialiomis. O toks tikslas itin dažnas – sukelti nepasitikėjimą vyriausybe ir oficialiais informacijos šaltiniais ir tuo pat metu nukreipti dėmesį į paprastų žmonių sukurtas grupes, kurios tarsi žino daugiau, o iš tiesų skleidžia tam tikroms grupėms palankų melą.
Kas verčia žmones tikėti melagingų naujienų, sąmokslo teorijų tikrumu?
Kaip visada – geros idėjos nebūtinai naudojamos geriems tikslams. Melagingoms naujienoms kurti pasitelkiamos visos tos pačios žinomos žurnalistinės ir kūrybinio rašymo priemonės – istorijos pasakojimas, bendro naratyvo sukūrimas, žaidimas žmogaus emocijomis ir panašiai. Net pats žinutės konstravimas yra toks, kaip žurnalistiniuose tekstuose. Be to, melagingoje naujienoje dažnai yra dalis tiesos, pateikti keli tikri faktai, o šalia jų įpinti netikri arba nutylėta dalis tiesos. Jei keli faktai tekste yra teisingi, kodėl tas vienas turėtų būti neteisingas? Taip patikime žinia, taip gimsta ir sąmokslo teorijos.
Kaip išlikti budriems pavojaus akivaizdoje, nesutrikti ir atskirti melagingas naujienas?
Nors tai kartojama nuolat, bet labai svarbus išlieka kritinis mąstymas – kiekvieną gaunamą, perskaitomą, išgirstamą žinią vertėtų kvestionuoti ir klausti savęs, ar tikrai taip yra. Vienas iš populiarių pandemijos metu sklandžiusių melagingos informacijos pavyzdžių – kad viruso atsiradimas siejamas su 5G ryšiu. Paskaičius apie 5G ryšį tikrai gali pasidaryti neramu. Bet ar tie, kurie aiškina, kad šie du dalykai susiję, kaip nors paaiškina tą sąsajos mechanizmą? Jei nepaaiškina, iš karto reikėtų tokį klausimą kelti. Aš esu įsitikinusi, kad mokslas gali atskleisti tikrąją esmę – ne paviršutinis informacijos pateikimas, bet faktai, detalus paaiškinimas kas, kaip ir kodėl vyksta.
Antra – svarbu domėtis ne tik viena informacijos puse, viena nuomone, bet ir kitomis. Dalykas, kurį kiekvienas žmogus galėtų daryti – siekti ir tos nuomonės, kuri jam nepatinka. Mes labai dažnai užsidarome mums patinkančios informacijos burbule, kurį patys susikuriame. Kai ieškome informacijos „Youtube“, „Facebook“, „Google“ arba naujienų portaluose, botai mums vėliau pradeda generuoti ir siūlyti panašią informaciją. Taip esame apsupami tam tikra informacija, kuri yra vienpusė. Vienas iš gerai žinomų apgaulės mechanizmų – kartoti informaciją tol, kol galų gale ja patikima. Socialiniuose tinkluose mes patys sau sukuriame informacijos srautą, kuriuo tikime.
Trečia – svarbu atkreipti dėmesį į informacijos šaltinį, tikrinti, pažiūrėti, kas tą žinutę paskleidė. Jei tai yra socialiniuose tinkluose pasidalyta žinia, reikia pasidomėti, iš ko ji atkeliavo. Vienas iš netikros žinios tipų – kai naudojamasi žinomų naujienų portalų pavadinimais. Tada labai paprasta, nes tereikia pasižiūrėti, koks tos žinios šaltinio internetinis adresas, ar tikrai tai yra mūsų žinomų naujienų portalo adresas, o gal jis yra su tam tikrais intarpais, papildomais taškeliais ir trumpiniais. Svarbu atkreipti dėmesį ir į pranešimo ar skelbiamos nuotraukos datą.
Ką daryti, kai informacijos šaltinių yra labai daug, kaip juos atsirinkti?
Kai informacijos, pavyzdžiui, koronaviruso pandemijos atveju, yra labai daug, tada siūlyčiau pasitikėti oficialiais šaltiniais, visuomenės sveikatos priežiūros darbuotojais, kurie skelbia oficialią informaciją. Galbūt mažiau reikėtų skirti dėmesio neoficialioms grupėms socialinėse medijose, kurios bando suvienyti piliečius, sukurdamos įspūdį, tarsi žino daugiau. Dažnam labai norisi tikėti, kad vyriausybė turi kokį užslėptą tikslą. Smagu tikėti įspūdingomis sąmokslo teorijomis, bet iš tikrųjų, jeigu kažkokia informacija ir nėra skleidžiama, galbūt ji dar nėra patikrinta, patikima ir bijoma padaryti žalą – dezinformuoti visuomenę.
Kodėl svarbu visuomenę šviesti informacinio raštingumo tema?
Manau, kad iš tiesų didesnis dėmesys galėtų būti skiriamas tokioms situacijoms visuomenę paruošti iš anksto, atkreipiant dėmesį į patį pilietiškumo, medijų ir informacinio raštingumo ugdymą. Dabar nei mokyklose, nei universitetuose tokios disciplinos nėra, apie šią sritį daugiau sužino gal specialiai besidomintys, universitetuose – žurnalistikos, kūrybinių industrijų fakulteto studentai.
Iš tikro yra labai svarbu, kad informacija pasiektų ir vyresnius žmones. Nors tų, kurie jau daugelį metų turi savo tvirtą nusistatymą, nuomonę pakeisti yra be galo sunku. Tačiau įmanoma, jei pats žmogus domisi. Pastebėjau, kad jei žmogus žiūri televiziją, klauso radijo, to, kas jam prieinama, nebijo klausyti įvairių laidų ir išgirsti skirtingus požiūrius, jis pradeda atsirinkti. Bet jei žmogui neįdomu, tada kuo mažiau jis seka oficialias medijas, tuo lengviau patiki viena ir nebūtinai teisinga idėja.
ES nemažai lėšų skiria visuomenei šviesti, kompetencijoms ugdyti. Visgi labai gaila, kad didelė dalis projektų vyksta labai formaliai, neskiriant dėmesio labiausiai pažeidžiamoms tikslinėms grupėms. Neformalus bendravimas, kultūriniai renginiai, festivaliai ar bet kuri kita pramogos forma yra patrauklesnis būdas kelti aktualias informacinio raštingumo, kritinio mąstymo, lygybės temas, kalbėti apie jas.
Galerija
