Marketingas – jau seniai ne tik reklama: kokio specialisto verslui reikia šiandien?

Liepos 14, 2026

Žodis „marketingas“ daugeliui asocijuojasi su reklama, socialiniais tinklais ar kūrybinėmis kampanijomis. Tačiau šiandien marketingo specialisto darbas apima gerokai daugiau. Jam reikia ne tik kūrybiškumo, bet ir gebėjimo suprasti duomenis, technologijas, vartotojų elgseną bei verslo strategiją. Būtent tokių specialistų šiandien ieško verslas.

Pasak VILNIUS TECH Verslo vadybos fakulteto Verslo technologijų ir verslininkystės katedros docentės dr. Jurgos Vestertės, tai keičia ir požiūrį į būsimų marketingo specialistų rengimą.

Docentė dr. Jurga Vestertė

Docentė dr. Jurga Vestertė

„Šiandien nebeužtenka gražiai komunikuoti. Reikia suprasti, kaip žmonės priima sprendimus, kaip technologijos keičia jų elgseną, ir gebėti šias įžvalgas paversti sprendimais, kuriančiais vertę verslui“, – sako dr. J. Vestertė.

Marketingo specialisto vaidmuo tampa platesnis

VILNIUS TECH Verslo vadybos bakalauro studijose marketingo specializacija formuojama remiantis platesniu požiūriu į verslą. Studentai pirmiausia įgyja tvirtus verslo vadybos pagrindus, o vėliau gali rinktis specializaciją – marketingą arba projektų valdymą.

Anot docentės, toks studijų modelis nėra atsitiktinis – jį diktuoja besikeičiantys verslo poreikiai.

„Siekiame, kad studentai ne tik įgytų marketingo žinių, bet ir suprastų, kaip organizacijose kuriama vertė. Tam neužtenka išmanyti vien marketingo priemones, reikia suprasti verslo procesus, sprendimų priėmimo logiką, duomenų vaidmenį, technologijų galimybes ir projektinį darbą. Būtent toks platesnis požiūris leidžia marketingo specialistui tapti ne reklamos kampanijų vykdytoju, o verslo sprendimų partneriu“, – sako dr. J. Vestertė.

Pasak jos, šiandien marketingo sprendimai retai priimami izoliuotai – jie labai susiję su finansais, klientų patirtimi, technologijomis, produktų vystymu ir organizacijos strategija.

Vien kūrybiškumo nebeužtenka

Marketingo specializacijoje studentai mokosi suprasti vartotojų elgseną, analizuoti rinką, kurti ir valdyti prekės ženklus, planuoti marketingo komunikaciją bei taikyti šiuolaikinius skaitmeninio marketingo sprendimus. Tačiau docentė pabrėžia, kad šiandien svarbiausia kompetencija tampa gebėjimas orientuotis sudėtingoje ir nuolat besikeičiančioje aplinkoje.

„Manome, kad viena svarbiausių kompetencijų tampa gebėjimas nepasimesti sudėtingume. Šiandien didžiausias iššūkis nėra informacijos trūkumas. Jos turime daugiau nei bet kada anksčiau. Tikrasis gebėjimas – atsirinkti tai, kas svarbu, kritiškai įvertinti ir priimti sprendimus“, – tikina dr. J. Vestertė.

Marketingas

Būtent todėl VILNIUS TECH, technologiškai orientuoto universiteto aplinkoje, daug dėmesio skiriama sisteminiam mąstymui, duomenų interpretavimui ir projektiniam darbui. Studentai teorines žinias taiko spręsdami realius verslo iššūkius, dirbdami su šiuolaikiniais skaitmeniniais įrankiais ir vykdydami praktinius projektus.

Viena iš erdvių, kuriose šis požiūris įgyvendinamas praktiškai, yra marketingo laboratorija. Joje studentai, rengdami praktinius projektus ir baigiamuosius darbus, taiko šiuolaikinius vartotojų elgsenos tyrimų metodus. Pavyzdžiui, joje studentai naudoja akių judesių sekimo (angl. eye-tracking) technologiją, leidžiančią objektyviai analizuoti, kaip žmonės iš tiesų žiūri ir suvokia reklamas, interneto svetaines ar produktų išdėstymą. Tokie tyrimai padeda būsimiems marketingo specialistams sprendimus grįsti ne nuojauta, o realiais duomenimis.

O kaip dirbtinis intelektas?

Diskusijose apie studijas vis dažniau kyla klausimas, kiek jose vietos skiriama dirbtiniam intelektui (DI) ir skaitmeniniams įrankiams. Pasak doc. dr. J. Vestertės, šių kompetencijų jau nebeužtenka ugdyti atskirame studijų modulyje.

„Šiandien gebėjimas dirbti su duomenimis, taikyti DI sprendimus ir kritiškai vertinti jų rezultatus nėra ugdomas atskirame studijų dalyke. Šios kompetencijos integruojamos į įvairius studijų programos dalykus ir praktinius darbus.“

Todėl svarbiausia tampa ne pats įrankis, o gebėjimas suprasti jo galimybes, atpažinti ribas ir taikyti technologijas ten, kur jos iš tiesų kuria vertę verslui.

„Šiandien mokyti vien „ChatGPT“ būtų tas pats, kas prieš dešimt metų mokyti vien konkrečios socialinių tinklų platformos. Įrankiai keičiasi, o gebėjimas kritiškai mąstyti, mokytis ir prisitaikyti išlieka“, – sako docentė.

Kam šios studijos tinka labiausiai?

Marketingo studijos šiandien tinka ne tik tiems, kurie domisi kūryba, komunikacija ar reklama. Anot pašnekovės, šioje srityje geriausiai jaučiasi smalsūs žmonės, norintys suprasti, kas slypi už vartotojų pasirinkimų ir verslo sprendimų.

„Manau, šiose studijose labiausiai „sužydi“ žmonės, kuriems neužtenka tik „Instagramo“ estetikos. Tie, kurie pradeda klausinėti: kodėl žmonės iš tikrųjų perka? Kodėl vieni sprendimai veikia, o kiti – ne? Kaip technologijos keičia mūsų elgseną?“, – sako dr. J. Vestertė.

Pasak jos, šiuolaikinis marketingas reikalauja gebėjimo matyti platesnį vaizdą – suprasti žmones, analizuoti duomenis, jungti skirtingas verslo sritis ir priimti sprendimus aplinkoje, kuri nuolat keičiasi. Vien kūrybiškumo nebeužtenka – reikia gebėti matyti sistemą, suprasti žmones, nepasimesti duomenyse ir priimti sprendimus aplinkoje, kuri keičiasi greičiau nei spėjame parsisiųsti dar vieną programėlės atnaujinimą.

Todėl šios studijos labiausiai tinka tiems, kuriems įdomu ne tik pardavimas ar reklama, bet ir tai, kaip idėjos virsta sėkmingais produktais bei paslaugomis.

Kur dirba absolventai?

Marketingo specializacijos absolventai renkasi įvairias karjeros kryptis – dirba komunikacijos, skaitmeninio marketingo, projektų valdymo, pardavimų, klientų patirties, verslo vystymo srityse, kuria savo verslus arba atranda save hibridinėse pozicijose, kur susijungia marketingas, technologijos ir verslo procesai. Tokią karjeros įvairovę lemia ir tai, kad marketingo kompetencijos šiandien pritaikomos gerokai plačiau nei tradicinėse marketingo pozicijose.

Pasak docentės, šiandien darbo rinkoje svarbiausia tampa ne gebėjimas atlikti vieną konkrečią funkciją, o mokėjimas prisitaikyti.

„Dalis pozicijų, kurios dabar atrodo itin aktualios, prieš kelerius metus apskritai dar neegzistavo, o kai kurios šiandien jau transformuojasi dėl technologijų ir dirbtinio intelekto įtakos“, – pastebi dr. J. Vestertė.

Tokioje darbo rinkoje pranašumą įgyja tie, kurie turi ne tik konkrečių marketingo žinių, bet ir platesnį verslo supratimą.

„Daugiau galimybių dažnai turi ne tie, kurie ruošiasi vienai labai siaurai funkcijai, o tie, kurie geba nuolat mokytis, prisitaikyti ir matyti platesnį verslo paveikslą. Technologijos keisis ir toliau, tačiau gebėjimas suprasti verslą bei kurti vertę išliks tuo, kas marketingo specialistą daro reikalingą bet kurioje organizacijoje“, – pabrėžia dr. J. Vestertė.

Panašios naujienos

Lietuvos miestai mokosi atsigręžti į vandenį: vanduo problema ar mūsų santykis su juo?
Lietuvos miestai mokosi atsigręžti į vandenį: vanduo problema ar mūsų santykis su juo?
Lietuvos miestams įprasta vystytis taip, tarsi vanduo yra kliūtis ar pavojus. Vanduo buvo matomas atskirai nuo miesto ir dažniausiai tik kaip įrankis gynybai, prekybai, pramonei, uostams. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais lietuvių mąstymas ir kultūra keičiasi – mes bandome gyventi ne atsukę nugaras į vandenį, ieškome sprendimų kaip kurti pakrantėse erdves kviečiančias mėgautis kasdien.  Pasaulinės architektūros dienos proga Lietuvos architektų rūmai surengė forumą „AQUAURBANISTIKA: Vanduo ir miestas“, kuris vyko „ARCHzona“ parodos metu ir pakvietė architektus, urbanistus pasidalinti patirtimi, iššūkiais projektuojant pakrantėse. Ar esame pasirengę kalbėti apie miesto ir vandens santykį, ar tik linkę matyti bendro resurso grobstymą ir gamtos žalojimą?  Įsišaknijusi visuomenės baimė  „Į mus buvo pasižiūrėta kaip į priešus, kurie nori atimti upę“, – prisimena pirmas bendruomenės reakcijas VILNIUS TECH prof. dr. Dalia Dijokienė. O vėliau kartu su doc. dr. Inesa Alistratovaite-Kurtinaitiene parengta studija „Kauno Krantinių atgimimas“ pelnė Nacionalinį architektūros apdovanojimą 2025 m.  Ekspertės išnagrinėjo beveik 100 km ilgio pakrančių ruožą ir 77 atkarpoms parengė galimus veiklų ir veiksmų priemonių rinkinius, atsiremiant į mokslinių tyrimų, kūrybinių dirbtuvių rezultatus ir bendruomenės lūkesčius – galiausiai pavyko atviras dialogas su gyventojais: „Bendruomenei mes uždavėm keturis klausimus: ką matote vertingo upių pakrantėse, kokius poreikius jaučiate, ką norėtumėte pakeisti ir žvelgiant į ateitį – kokie lūkesčiai ir baimės?“  Veikiausiai nesame sukūrę gilios gyvenimo šalia vandens tradicijos, todėl bet koks architektūrinis-urbanistinis veiksmas pakrantėje vietiniams asocijuojasi su neigiamais dalykais, kyla pakrantės privatizavimo, ribojimų ir kitos baimės, o įpročio bendradarbiauti su architektais, urbanistais, matyt, nesam užauginę taip pat.  „DO Architects“ komandos patirtis Svencelėje parodė, kad visuomenės pasitikėjimas atsiranda tada, kai pirmenybė teikiama viešosioms erdvėms. „Visada kyla diskusija – kas pirmiau: višta ar kiaušinis? Paprasčiausia būtų padalinti sklypus ir juos parduoti net neišasfaltavus gatvių. Tačiau Svencelėje pirma atsirado uostas, kanalų infrastruktūra ir viešosios erdvės. Tik pamatę, kad erdvės netampa uždara rezidencija, bendruomenė pradėjo priimti pokytį“, – pasakoja architektai Andrė Baldišiūtė ir Algimantas Neniškis.  „Šventos karvės“ projektuotojų kelyje  Architektai, urbanistai dalinosi atvirai apie urbanistinės plėtros, gamtosaugos ir kitų svarbių pakrančių vystymui teisės aktų nesuderinamumą, atotrūkius ir dėl to kylančius konfliktus. Pasitaikė ir skambių teisės aktų pavadinimų, pavyzdžiui, „šventa karvė“. M. K. Čiurlionio koncertų centro Kaune projektuotojams teko pasirūpinti net įvairiais hidrologiniais tyrimais, kaip pastatas paveiks upės srovę. Tačiau didžiausiu iššūkiu tapo ne upė, o biurokratiniai dokumentai. Architektė Dalia Uogintė („Paleko architektų studija“, VILNIUS TECH) pasakojo, kad potvynio rizika automatiškai uždraudžia bet kokio pastato atsiradimą: „Turime tokią šventą karvę – potvynių rizikos žemėlapius. Jeigu sklypas patenka į raudoną zoną, statyti bet ką draudžiama, net jei keltum pastatą ant aukščiausių polių ar taikytum inovatyviausius inžinerinius sprendimus. Derinimai truko kelerius metus, o galiausiai problemą išsprendė tiesiog atnaujinti valstybiniai dokumentai, pakoreguotos ribos ir kilstelėta žemės lygio sklype altitudė“.  Architektui Algimantui Neniškiui („DO Architects“) pažįstamos patirtys, daug kas abejojo drąsiais sprendimais Svencelėje: „Olandų inžinieriai, projektavę ir Dubajaus „Palmių salas“, įvertino mūsų vandens lygius ir patvirtino: čia nereikia jokių sudėtingų šliuzų, vandens lygio svyravimas per šimtmetį siekia vos 70 cm“.  „Natura 2000“ teritorijos ar PAV‘ai (Poveikio aplinkai vertinimai) architektams taip pat jautri tema, ir pasigendama lankstesnių teisės aktų miestų centrinėse dalyse. Miesto širdyje prie vandens svajotume apie laiptus, pėsčiųjų takus, prieplaukas, bet neretai prisilietimas prie kranto traktuojamas kaip žala gamtai, nors būtų galima ieškoti subalansuotų sprendimų.  Kaip „Uostas ir miestas“ tapo „Uostamiesčiu“  „Memelio miesto“ autoriai džiaugiasi rezultatais, tačiau taip pat akcentuoja, kad jei ne Klaipėdos miesto savivaldybės valia, galbūt dar šiandien Klaipėda būtų „valstybė valstybėje“:  „Bendrasis planas numatė proveržį – miesto tiesioginį „išėjimą prie vandens“. Tai įgalino Klaipėdą vadinti ne uostu ir miestu, o uostamiesčiu“, – pasakoja architektai prof. dr. Tomas Grunskis („AEXN“) ir prof. dr. Edgaras Neniškis („Arches“, VILNIUS TECH).  Autoriai išnaudojo galimybę su kaupu ir pademonstravo šiuolaikinius urbanistinius sprendimus „Memelio mieste“: visi 5 hektarai antžeminės teritorijos atiduodami pėstiesiems, transporto judėjimas ir parkavimas numatytas po žeme, o atšiaurų pajūrio mikroklimatą šioje miesto dalyje pavertė tinkamu gyventi ištisus metus.   „Įdomiausia dalis „vėjo urbanistika“. Paradoksas, kad visi veržiamės prie jūros, bet atsidūrę prie jos veržiamės kur nors į kavinę, nes vėjuota – atviros erdvės tampa problema. „Memelio mieste“ skersvėjų, vėjų kontrolė tapo kertiniu momentu. Kaip rodo mikroklimatinės studijos, užuovėjoje galima pasiekti iki 10 laipsnių skirtumą“, – dalinasi architektai.  Reikia žmogaus. Dirbtinis intelektas – be tapatybės  Vis dažniau atsigręžiama į dirbtinį intelektą. Tačiau VILNIUS TECH Architektūros fakulteto dekanės prof. dr. D. Dijokienės eksperimentas su dirbtiniu intelektu atskleidė bent jau kol kas esminę ribą – jis pats jai „prisipažino“ negebantis suprasti vietos:   „Duomenų pažinimas nėra vietos pažinimas. Atmintis, tapatybė, pojūtis ir vertybės algoritmo akimis yra neįveikiami dalykai.“   Šiandien Lietuvos miestai demonstruoja siekį žengti pirmyn, o „šventos karvės“ taip pat nuolat tobulėja viena ar kita kryptimi. Tikėtina, kad ir visuomenė, bendruomenės bus vis atviresnės dalintis ir kurti dialogą – gal gyvensime ne nugara, o veidu į vandenį?  Pranešimą parengė Agnė Vėtė
Plačiau