Šiuolaikines statybas sunku įsivaizduoti be vienokio ar kitokio plastiko – pradedant priedais betone ar plytelių klijuose ir baigiant tokiais gaminiais, kaip langų rėmai ir vandentiekio ar kanalizacijos vamzdynai. Atsižvelgiant į šio polimero tipą ir jo pagaminimo būdą, jis vertinamas dėl savo nedidelio tankio, nelaidumo elektrai, dėl tam tikrų termoizoliacinių savybių ir atsparumo agresyvesnių cheminių junginių poveikiui.
Pritaikymas priklauso nuo savybių
Statybų sektoriuje įvairūs plastikai naudojami izoliacijai, vamzdžių sistemoms, langų rėmams ir interjero dizaino elementams. Dėl tvirtumo ir gerų antikorozinių savybių plastikiniai vamzdynai gyvuoja ilgiau nei 100 metų, todėl daugiau negu pusė (pagal svorį) visų naujų vamzdžių instaliacijų yra iš plastiko. Kiti iš jo gaminami produktai yra pastatuose naudojamų kabelių dangos ir apsaugos, sienos, grindų danga, stogai, rezervuarai, izoliacinės membranos.
Ne visi plastikai savo sudėtimi ir savybėmis tinka būti naudojami statybose, mat daugeliui jų, be visų privalumų, dar būdingi ir šiokie tokie trūkumai. Čia ir savybė lydytis veikiamiems aukštos temperatūros, ir degumas, ir nevisiškas atsparumas mechaniniam poveikiui. Tad tokioje atsakingoje srityje naudojami tik tie plastikai, kurių savybės atitinka aukštus saugumo reikalavimus.
Gamintojų teigimu, daugiausia statybų ir architektūros pramonėje šiandien naudojamas polivinilchloridas (PVC): tai vamzdynai ir jų jungiamosios detalės, langų ir durų rėmai, PVC putos šilumos izoliacijai, taip pat patalpų interjero elementai – tapetai ir grindų dangos. Ne ką mažiau populiarūs yra polikarbonatas, polistirenas (PS), polipropilenas (PP) ir polietilenas (PE).
Didelės antrinio panaudojimo galimybės
Plastikų populiarumą taip pat lemia ir tai, kad bent pusę jų galima panaudoti pakartotinai. „Likusiai daliai plastiko perdirbti kol kas tiesiog dar nėra technologijų, – teigia kalbintas Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Aplinkos inžinerijos fakulteto Aplinkos apsaugos ir vandens inžinerijos katedros profesorius dr. Saulius Vasarevičius. – Teoriškai tai jau įmanoma, tačiau ekonomiškai dar pernelyg nuostolinga.“ Deja, profesorius taip pat išreiškia ir apgailestavimą dėl to, kad šiuo metu Europoje perdirbimui surenkama tik apie trečdalį visų perdirbimui tinkamų plastiko atliekų.
Tarp dažniausiai perdirbamų plastikų minimas kaip tik polietilenas (PET, HDPE), o šiek tiek sudėtingesnėmis perdirbimo sąlygomis – polipropilenas, polistirenas ir polivinilchloridas. Prof. S. Vasarevičiaus žodžiais, tam, kad plastikai galėtų būti perdirbti, juos be galo svarbu tinkamai išrūšiuoti. Dalį šio darbo padarome ir mes, išmesdami buityje naudojamo plastiko atliekas į tam skirtus rūšiavimo konteinerius. Toliau jos dar būna papildomai išrūšiuojamos atliekų tvarkymo centruose – rankomis ir mechaniniu būdu, atskiriant skirtingų tipų plastiką. Perdirbimui skirtos atliekos išvalomos ir susmulkinamos į granules. Prie šių granulių, siekiant, kad naujas lydinys neprarastų savo pirminių savybių, papildomai pridedama dar apie 20 proc. pirminės žaliavos, ir gaunamas produktas, iš kurio galima gaminti naujus plastiko gaminius.
S. Vasarevičius pabrėžia, kad pastarųjų metų Lietuvos vartotojų, rūšiuojančių plastiko atliekas, statistika nusipelno kuo geriausių atsiliepimų. Jo nuomone, tam didžiulės įtakos turėjo įdiegta depozito sistema, išgelbėjusi Lietuvos gamtą nuo galybės tuščių plastiko bei stiklo butelių ir skardinių, išmetamų į buitinių atliekų konteinerius.
Dizaineriai atsargiai palaiko koncepciją
Pastaruoju metu įgaunančią didelį pagreitį antrinio panaudojimo idėją iš dalies palaiko net tie dizaineriai ir architektai, kurie paprastai yra linkę savo projektuose naudoti natūralias medžiagas.
„Plastikas į natūralias interjero medžiagas veržiasi lyg surenkamieji namai į statybų rinką, – vaizdžiai palygina architektas Donaldas Trainauskas, architektų biuro „4 Plius architektai“ vadovas. – Sakykim, jau sunku įsivaizduoti atsparesnę ir ilgaamžiškesnę medžiagą terasoms nei su plastiku supresuotos medienos kompozitas. Mums, senesnei kartai, dar lyg ir norėtųsi natūralių lentų, bet jaunesniajai – jau viskas visiškai normalu.“
D. Trainauskas teigė plastiką interjeruose naudojantis labai retai, tuomet, kai reikia pasiekti efektyvumą už mažesnį biudžetą: norėdamas pakeisti natūralią medieną ar keramiką, parenkąs kelių milimetrų storio klijuojamąsias plyteles, ant kurių galima išspausdinti bet kokį vaizdą. „Pati idėja sukurti interjerą iš panaudotų medžiagų, kaip koncepcija, yra man įdomi, – pripažįsta jis, – tiesa, panaudotos natūralios medžiagos jame būti turi tokią pat teisę kaip ir plastikas.“
Nebrangius, išvaizdžius ir gerų eksploatacinių savybių turinčius plastikus interjero dizaineriai, neturintys nuostatos naudoti savo projektuose vien tik natūralias medžiagas, dažniausiai panaudoja dengti plokštumoms: čia ir įtempiamosios lubos, ir sienų plytelių imitacija, ir biuruose bei viešosiose įstaigose labai populiarios PVC grindų dangos.
O štai dar vienas kalbintas architektas – Saulius Pamerneckis, vadovaujantis SP architektų grupei, – gana skeptiškai atsiliepia apie plastiko panaudojimą kuriant pastatų fasadus. „Plastiko fasaduose stengiamės nenaudoti, – teigia jis, – dėl estetinių sumetimų, galimo poveikio aplinkai, sudėtingesnio perdirbimo ir utilizavimo. Be to, jis degus. Natūralios medžiagos – tokios kaip akmuo, medis, molio plytos ar metalas – daug geriau suvokiamos ir priimtinesnės žmogui.“
Entuziastai propaguoja antrinio panaudojimo idėją
Toli gražu ne visi dizaineriai skeptiškai nusiteikę dėl plastiko panaudojimo pastatų interjeruose ir eksterjeruose. Antai, tarptautinius architektūrinius konkursus organizuojanti platforma „Archstorming“ prieš kelis mėnesius paskelbė konkurso, skirto pabrėžti aplinkos taršos problemų Meksikoje sprendimą, laimėtojus. Konkurso užduotis buvo sukurti projektą mokyklai Tulumo mieste, ir pagrindinės jos konstrukcijos turėjo būti iš perdirbto plastiko.
Konkurse dalyvavo 230 dalyvių iš daugiau nei 50 šalių. Pirmąją vietą laimėjo Danielis Garcia ir Williamas Smithas iš Harvardo universiteto (JAV). Jų projekte paprasčiausios plastikinės paletės atlieka pastato struktūrinio pagrindo vaidmenį. Kiaurymės jose praleidžia šviesą į vidų, į viršutinį mokyklos aukštą. Paletės tarpusavy sutvirtintos, per keltuvų ašmenims skirtas kiaurymes suvėrus jas į vientisą konstrukciją, o pats pastatas tarnauja savotišku švyturiu – tiesiogine prasme, nes naktį būna ryškiai apšviestas, ir perkeltine, nes išreiškia architektūrinę įvairovę buitiniuose aspektuose, pramoninių elementų panaudojimo galimybę ir tradicinių formų dermę su šiuolaikiniais metodais.
Dar vienu ryškiu pavyzdžiu galėtų būti garsieji Italijos dizaino namai „Kartell“, įkurti dar 1945-aisiais ir nuo to laiko nepailstamai siūlantys pasaulio rinkai baldus, šviestuvus ir kitus dizaino elementus, pagamintus iš aukštos kokybės plastiko. Tai pirmoji pasaulyje kompanija, pradėjusi baldų gamybai naudoti polikarbonatą – monolitinį, tvirtą plastiką, pasižymintį labai dideliu atsparumu smūgiams ir geromis dielektrinėmis savybėmis.
O 2019 m. vasarą „Kartell“ išleido savo bestselerio – spintelės „Componibili“ versiją, pagamintą iš bioplastiko, kuris savo ruožtu yra gaminamas iš agrotechnologinių atliekų. Kompanijos atstovai teigia, kad ši medžiaga neyra eksploatacijos metu ją veikiant karščiu ar vandeniu, tačiau, patekusi į dirvožemį, jo bakterijų būna visiškai suskaidoma.
Puikus sprendimas laikinoms konstrukcijoms
Kas ir ką kalbėtų skeptikai, dažniausiai statyboje naudojamas plastikas polivinilchloridas yra puikus sprendimas laikinoms konstrukcijoms. Jau seniai laikini paprastos formos pastatai gaminami iš PVC. Jų idėją galima nesunkiai įžiūrėti pripučiamuose vaikų atrakcionuose: tarp dviejų plastiko sluoksnių kompresoriumi pučiamas oras palaiko konstrukcijos tvirtumą.
O Lietuvoje tokios laikinosios plastikinės architektūros pavyzdžiais galėtų būti sostinės Pilaitės ir Karoliniškių mikrorajonuose įrengti dengti stadionai. Sporto aikštynus šaltuoju metų laiku uždengia pripučiamieji PVC kupolai, kurie vėliau, atšilus orams, nukeliami, suspaudžiami ir paliekami saugykloje iki rudens. Toks pats kupolas papuošė ir Kaune, Vilijampolėje, esantį futbolo stadioną. Gamintojų teigimu, tokių kupolų konstrukciją sudaro du maždaug milimetro storio PVC dengto poliesterio audinio sluoksniai, sutvirtinti metaliniu tinklu. Konstrukcijos gale sumontuota kompresorinė palaiko tarp šių sluoksnių reikiamą oro spaudimą, o pati medžiaga, pasak gamintojų, atspari vėjui, lietui, karščiui ir net iki 30 °C šalčiui.
Panašūs kupolai įrengiami visoje Šiaurės Europoje, kaimyninėse Lenkijoje ir Baltarusijoje. Tai funkcionalus ir maždaug 3 kartus pigesnis sprendimas nei stacionarus sporto aikštės stogas.
Svarbu – kokybė
Kaip ir kiekviena medžiaga, turinti privalumų, bet koks plastikas turi ir trūkumų. Vieną jų VGTU profesorius S. Vasarevičiaus įvardijo vienareikšmiškai – tai degumas. Pasak jo, dauguma plastikų, kilus gaisrui, užsidega ir savaime neužgęsta, be to, degdami nuolat išskiria į aplinką tam tikrą kiekį teršalų. O štai toks populiarus polivinilchloridas per gaisrą elgiasi kiek kitaip. Jis dega tik tol, kol yra kaitinamas tiesiogiai su ugnimi, ir nustoja degti ją atitraukus, nes jo sudėtyje esantys chloro junginiai slopina liepsną. Tačiau kol jis dega, išskiria be galo daug pavojingų teršalų – dioksinų, kurie labai padidina vėžinių susirgimų galimybę.
Kita vertus, plastifikuotas PVC nėra klasifikuojamas kaip pavojinga medžiaga. Kur kas pavojingesnis yra sudėtyje esantis plastifikatorius, kuris nėra chemiškai sujungtas su pačiu PVC, todėl gali iš šio plastiko laisvai migruoti – išsiskirti į aplinką, net jam nedegant ir nekaistant.
Todėl, renkantis medžiagas savo būstui, visuomet pravartu atkreipti dėmesį į patikimus gamintojus, savo produkcijai naudojančius aukščiausios kokybės medžiagas – kad ir tuos pačius PVC plastikus, tiesiog pagamintus naudojant naujausios kartos technologijas, kurios suteikia šiems plastikams daugiau stabilumo ir sumažina jų išskiriamų į aplinką medžiagų kiekį iki minimumo.
Straipsnį parengė Aneta VAITKIENĖ
Šaltinis SA.LT
Galerija
