„Minecraft“ ir verslo logistika: panašumai, apie kuriuos net nepagalvotumėte

Liepos 16, 2026

Kiekvienas, kuris bent kartą žaidė „Minecraft“, žino, kad vien sukaupti resursus neužtenka. Pirmiausia reikia planuoti, kur juos laikyti, kaip transportuoti, ką gaminti ir kaip efektyviai panaudoti turimus išteklius. Verslo pasaulyje vyksta tas pats, tik vietoj virtualių blokų juda milijonų eurų vertės prekės.

Jeigu „Minecraft“ žaidime visas surinktas medžiagas išmėtysite skirtingose skryniose, anksčiau ar vėliau pradėsite gaišti laiką jų ieškodami. Jeigu netinkamai suplanuosite resursų naudojimą, pritrūksite svarbiausių medžiagų tada, kai jų labiausiai reikės. Panašiai veikia ir verslas. Organizacijos turi planuoti, kokių išteklių joms reikės, kada jų reikės ir kaip užtikrinti, kad jie pasiektų reikiamą vietą tinkamu laiku.

„Dažnai jaunimas net nesusimąsto, kad daugelis dalykų, kuriuos jie daro žaidimuose, yra susiję su tomis pačiomis logikos ir planavimo kompetencijomis, kurios reikalingos versle. Gebėjimas planuoti, vertinti turimus išteklius ir priimti sprendimus yra svarbus tiek virtualiame pasaulyje, tiek realiose organizacijose“, – sako VILNIUS TECH Verslo vadybos fakulteto profesorė dr. Ieva Meidutė-Kavaliauskienė.

Tačiau yra ir daugiau panašumų. „Minecraft“ žaidime dažnai tenka priimti sprendimus: ką statyti pirmiausia? Kur investuoti turimus resursus? Ar verta rizikuoti dėl didesnio atlygio? Kaip pasiekti tikslą sunaudojant kuo mažiau laiko ir pastangų? Panašūs klausimai kyla ir verslo pasaulyje. 

Tik čia sprendimai gali turėti įtakos ne vienam žaidėjui, o visos organizacijos veiklai. Vienas netikslus sprendimas gali lemti papildomas išlaidas, veiklos trikdžius ar nepatenkintus klientus. Todėl verslo logistikoje svarbu ne tik planuoti, bet ir numatyti galimus scenarijus bei jų pasekmes.

Vienas įdomiausių dalykų „Minecraft“ žaidime yra tai, kad ilgainiui nebeužtenka tiesiog kaupti resursus. Norint progresuoti, reikia kurti sistemas. Žaidėjai stato sandėliavimo sistemas, rūšiuoja išteklius, planuoja maršrutus tarp skirtingų bazių, optimizuoja procesus ir ieško būdų, kaip tą patį rezultatą pasiekti greičiau bei efektyviau.  Versle vyksta tas pats. Augančiai organizacijai nepakanka turėti gerą produktą ar paslaugą. Reikia užtikrinti, kad visi procesai veiktų kaip viena sistema. Nuo to priklauso ne tik veiklos efektyvumas, bet ir klientų pasitenkinimas, organizacijos konkurencingumas bei gebėjimas augti.

„Šiuolaikinėje verslo aplinkoje vis didesnę reikšmę turi ne pavieniai sprendimai, o gebėjimas matyti visą sistemą. Būtent todėl verslo logistikoje svarbu suprasti, kaip tarpusavyje susiję skirtingi procesai ir kaip vienas sprendimas gali paveikti visą organizaciją“, – sako prof. dr. Ieva Meidutė-Kavaliauskienė.

Dar vienas panašumas – netikėtumai. Kiekvienas „Minecraft“ žaidėjas žino, kad planus gali sugriauti netikėtai pasirodę monstrai, prarasti resursai ar klaidingai priimti sprendimai. Tuomet tenka greitai prisitaikyti ir ieškoti naujo veiksmų plano. Verslo pasaulyje situacija panaši. Keičiasi klientų poreikiai, atsiranda nauji konkurentai, vėluoja tiekėjai, keičiasi rinkos sąlygos. Todėl verslo logistikos specialistams svarbu ne tik planuoti, bet ir gebėti greitai reaguoti į pokyčius.

„Verslo logistika reikalauja smalsumo, gebėjimo analizuoti informaciją ir noro nuolat mokytis. Tai profesija žmonėms, kurie mėgsta suprasti, kaip veikia sudėtingos sistemos, ir ieškoti būdų jas tobulinti“, – teigia prof. dr. Ieva Meidutė-Kavaliauskienė.

Todėl kitą kartą statydami savo bazę, planuodami resursų atsargas ar kurdami naują sistemą „Minecraft“ pasaulyje, prisiminkite – gali būti, kad jau dabar lavinate kai kuriuos gebėjimus, kurie ateityje pravers ne tik žaidime, bet ir versle.

Žinoma, realus pasaulis yra kur kas sudėtingesnis nei „Minecraft“. Čia nėra galimybės iš naujo užkrauti išsaugoto žaidimo, o klaidos kartais kainuoja ne prarastą deimantinį kirtiklį, bet tūkstančius ar net milijonus eurų. Tačiau pats principas išlieka labai panašus – reikia planuoti, koordinuoti, efektyviai naudoti išteklius ir priimti sprendimus nuolat besikeičiančioje aplinkoje. Būtent todėl verslo logistika šiandien laikoma viena iš sričių, kurioje susijungia strateginis mąstymas, technologijos ir problemų sprendimas.

„Dažnai manoma, kad logistika susijusi tik su prekių judėjimu, tačiau iš tikrųjų tai daug platesnė sritis. Ji apima procesų planavimą, išteklių valdymą, duomenų analizę, technologinių sprendimų taikymą ir sprendimų priėmimą“, – sako prof. dr. Ieva Meidutė-Kavaliauskienė.

Verslo logistikos specialistai šiandien dirba ten, kur susitinka verslas, technologijos ir žmonės. Jie padeda organizacijoms planuoti veiklą, valdyti procesus, numatyti galimus iššūkius ir užtikrinti, kad sudėtingos sistemos veiktų sklandžiai. Kitaip tariant, jeigu „Minecraft“ žaidime kuriate efektyviai veikiančią bazę, tai verslo logistikoje padedate efektyviai veikti organizacijoms. Neatsitiktinai verslo logistika dažnai patraukia žmones, kuriems patinka strateginiai žaidimai ir situacijos, kuriose reikia ieškoti sprendimų. Čia svarbu ne tik žinios, bet ir gebėjimas matyti platesnį vaizdą, analizuoti informaciją bei suprasti, kaip tarpusavyje susiję skirtingi procesai.

Jeigu tau patinka „Minecraft“, galbūt tau patiktų ir verslo logistika? Daugiau informacijos apie VILNIUS TECH Verslo logistikos studijų programą rasite čia. 

Panašios naujienos

Lietuvos miestai mokosi atsigręžti į vandenį: vanduo problema ar mūsų santykis su juo?
Lietuvos miestai mokosi atsigręžti į vandenį: vanduo problema ar mūsų santykis su juo?
Lietuvos miestams įprasta vystytis taip, tarsi vanduo yra kliūtis ar pavojus. Vanduo buvo matomas atskirai nuo miesto ir dažniausiai tik kaip įrankis gynybai, prekybai, pramonei, uostams. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais lietuvių mąstymas ir kultūra keičiasi – mes bandome gyventi ne atsukę nugaras į vandenį, ieškome sprendimų kaip kurti pakrantėse erdves kviečiančias mėgautis kasdien.  Pasaulinės architektūros dienos proga Lietuvos architektų rūmai surengė forumą „AQUAURBANISTIKA: Vanduo ir miestas“, kuris vyko „ARCHzona“ parodos metu ir pakvietė architektus, urbanistus pasidalinti patirtimi, iššūkiais projektuojant pakrantėse. Ar esame pasirengę kalbėti apie miesto ir vandens santykį, ar tik linkę matyti bendro resurso grobstymą ir gamtos žalojimą?  Įsišaknijusi visuomenės baimė  „Į mus buvo pasižiūrėta kaip į priešus, kurie nori atimti upę“, – prisimena pirmas bendruomenės reakcijas VILNIUS TECH prof. dr. Dalia Dijokienė. O vėliau kartu su doc. dr. Inesa Alistratovaite-Kurtinaitiene parengta studija „Kauno Krantinių atgimimas“ pelnė Nacionalinį architektūros apdovanojimą 2025 m.  Ekspertės išnagrinėjo beveik 100 km ilgio pakrančių ruožą ir 77 atkarpoms parengė galimus veiklų ir veiksmų priemonių rinkinius, atsiremiant į mokslinių tyrimų, kūrybinių dirbtuvių rezultatus ir bendruomenės lūkesčius – galiausiai pavyko atviras dialogas su gyventojais: „Bendruomenei mes uždavėm keturis klausimus: ką matote vertingo upių pakrantėse, kokius poreikius jaučiate, ką norėtumėte pakeisti ir žvelgiant į ateitį – kokie lūkesčiai ir baimės?“  Veikiausiai nesame sukūrę gilios gyvenimo šalia vandens tradicijos, todėl bet koks architektūrinis-urbanistinis veiksmas pakrantėje vietiniams asocijuojasi su neigiamais dalykais, kyla pakrantės privatizavimo, ribojimų ir kitos baimės, o įpročio bendradarbiauti su architektais, urbanistais, matyt, nesam užauginę taip pat.  „DO Architects“ komandos patirtis Svencelėje parodė, kad visuomenės pasitikėjimas atsiranda tada, kai pirmenybė teikiama viešosioms erdvėms. „Visada kyla diskusija – kas pirmiau: višta ar kiaušinis? Paprasčiausia būtų padalinti sklypus ir juos parduoti net neišasfaltavus gatvių. Tačiau Svencelėje pirma atsirado uostas, kanalų infrastruktūra ir viešosios erdvės. Tik pamatę, kad erdvės netampa uždara rezidencija, bendruomenė pradėjo priimti pokytį“, – pasakoja architektai Andrė Baldišiūtė ir Algimantas Neniškis.  „Šventos karvės“ projektuotojų kelyje  Architektai, urbanistai dalinosi atvirai apie urbanistinės plėtros, gamtosaugos ir kitų svarbių pakrančių vystymui teisės aktų nesuderinamumą, atotrūkius ir dėl to kylančius konfliktus. Pasitaikė ir skambių teisės aktų pavadinimų, pavyzdžiui, „šventa karvė“. M. K. Čiurlionio koncertų centro Kaune projektuotojams teko pasirūpinti net įvairiais hidrologiniais tyrimais, kaip pastatas paveiks upės srovę. Tačiau didžiausiu iššūkiu tapo ne upė, o biurokratiniai dokumentai. Architektė Dalia Uogintė ( „Paleko architektų studija“, VILNIUS TECH) pasakojo, kad potvynio rizika automatiškai uždraudžia bet kokio pastato atsiradimą: „Turime tokią šventą karvę – potvynių rizikos žemėlapius. Jeigu sklypas patenka į raudoną zoną, statyti bet ką draudžiama, net jei keltum pastatą ant aukščiausių polių ar taikytum inovatyviausius inžinerinius sprendimus. Derinimai truko kelerius metus, o galiausiai problemą išsprendė tiesiog atnaujinti valstybiniai dokumentai, pakoreguotos ribos ir kilstelėta žemės lygio sklype altitudė“.  Architektui Algimantui Neniškiui („DO Architects“) pažįstamos patirtys, daug kas abejojo drąsiais sprendimais Svencelėje: „Olandų inžinieriai, projektavę ir Dubajaus „Palmių salas“, įvertino mūsų vandens lygius ir patvirtino: čia nereikia jokių sudėtingų šliuzų, vandens lygio svyravimas per šimtmetį siekia vos 70 cm“.  „Natura 2000“ teritorijos ar PAV‘ai (Poveikio aplinkai vertinimai) architektams taip pat jautri tema, ir pasigendama lankstesnių teisės aktų miestų centrinėse dalyse. Miesto širdyje prie vandens svajotume apie laiptus, pėsčiųjų takus, prieplaukas, bet neretai prisilietimas prie kranto traktuojamas kaip žala gamtai, nors būtų galima ieškoti subalansuotų sprendimų.  Kaip „Uostas ir miestas“ tapo „Uostamiesčiu“  „Memelio miesto“ autoriai džiaugiasi rezultatais, tačiau taip pat akcentuoja, kad jei ne Klaipėdos miesto savivaldybės valia, galbūt dar šiandien Klaipėda būtų „valstybė valstybėje“:  „Bendrasis planas numatė proveržį – miesto tiesioginį „išėjimą prie vandens“. Tai įgalino Klaipėdą vadinti ne uostu ir miestu, o uostamiesčiu“, – pasakoja architektai prof. dr. Tomas Grunskis („AEXN“) ir prof. dr. Edgaras Neniškis („Arches“, VILNIUS TECH).  Autoriai išnaudojo galimybę su kaupu ir pademonstravo šiuolaikinius urbanistinius sprendimus „Memelio mieste“: visi 5 hektarai antžeminės teritorijos atiduodami pėstiesiems, transporto judėjimas ir parkavimas numatytas po žeme, o atšiaurų pajūrio mikroklimatą šioje miesto dalyje pavertė tinkamu gyventi ištisus metus.   „Įdomiausia dalis „vėjo urbanistika“. Paradoksas, kad visi veržiamės prie jūros, bet atsidūrę prie jos veržiamės kur nors į kavinę, nes vėjuota – atviros erdvės tampa problema. „Memelio mieste“ skersvėjų, vėjų kontrolė tapo kertiniu momentu. Kaip rodo mikroklimatinės studijos, užuovėjoje galima pasiekti iki 10 laipsnių skirtumą“, – dalinasi architektai.  Reikia žmogaus. Dirbtinis intelektas – be tapatybės  Vis dažniau atsigręžiama į dirbtinį intelektą. Tačiau VILNIUS TECH Architektūros fakulteto dekanės prof. dr. D. Dijokienės eksperimentas su dirbtiniu intelektu atskleidė bent jau kol kas esminę ribą – jis pats jai „prisipažino“ negebantis suprasti vietos:   „Duomenų pažinimas nėra vietos pažinimas. Atmintis, tapatybė, pojūtis ir vertybės algoritmo akimis yra neįveikiami dalykai.“   Šiandien Lietuvos miestai demonstruoja siekį žengti pirmyn, o „šventos karvės“ taip pat nuolat tobulėja viena ar kita kryptimi. Tikėtina, kad ir visuomenė, bendruomenės bus vis atviresnės dalintis ir kurti dialogą – gal gyvensime ne nugara, o veidu į vandenį?    Pranešimą parengė Agnė Vėtė
Plačiau