MIT profesorius G. Urbonas: „Lietuva gali ne tik dalyvauti tarptautiniuose mokslo tinkluose, bet ir juos inicijuoti“

Rugsėjo 30, 2026

Lietuvos mokslininkai dirba stipriausiuose pasaulio universitetuose, dalyvauja tarptautiniuose projektuose ir kuria ryšius su įtakingomis mokslo institucijomis. Tačiau tarptautinis matomumas savaime dar nereiškia įtakos. Kaip individualią mokslininkų ir institucijų sėkmę paversti ilgalaikiu Lietuvos mokslo diplomatijos kapitalu? Ir ko reikia, kad Lietuva ne tik įsitrauktų į kitų kuriamus tarptautinius tinklus, bet ir pati telktų partnerius bei formuotų darbotvarkę?

Šie klausimai spalio 20 d. bus keliami Lietuvos mokslo tarybos (LMT) organizuojamame Lietuvos mokslo forume „Kai mokslas tiesia tiltus“, kuris yra tarptautinės mokslo savaitės „(re)SEARCH 2026“ dalis. Forumo diskusijoje „Mokslo diplomatijos potencialas Lietuvai: ką galime pasiekti?“ mokslo, akademinės bendruomenės ir valstybės politikos atstovai aptars Lietuvos galimybes stiprinti savo vaidmenį tarptautinėje mokslo erdvėje ir tai, kokių ilgalaikių sprendimų reikia šiam potencialui išnaudoti.

Vienas diskusijos dalyvių, Masačusetso technologijos instituto (MIT) profesorius Gediminas Urbonas, pabrėžia, kad nedidelės valstybės įtakos tarptautinėje mokslo erdvėje neapibrėžia vien jos dydis, institucijų ar investicijų mastas. Esminis klausimas – kokias pasauliui svarbias problemas valstybė yra pasirengusi spręsti ir ar geba aplink jas telkti stiprias tarptautines partnerystes.

„Nedidelės valstybės įtaką lemia ne jos institucijų ar investicijų mastas, bet gebėjimas aiškiai suformuluoti, kokias pasauliui svarbias problemas ji yra pasirengusi spręsti, ir sutelkti aplink jas stiprias tarptautines partnerystes. Matomumas atsiranda dalyvaujant, o įtaka – kuriant iniciatyvas, puoselėjant pasitikėjimą ir tampant patikimu partneriu“, – sako G. Urbonas.

Gediminas Urbonas MIT

Gediminas Urbonas

Matomumas dar nėra įtaka

Tarptautinėje mokslo erdvėje svarbu ne tik dalyvauti projektuose ar tinkluose, bet ir būti ten, kur keliami nauji klausimai, gimsta iniciatyvos ir kuriamos ilgalaikės partnerystės. Nedidelei valstybei tai reiškia poreikį aiškiai apsibrėžti sritis, kuriose ji gali pasiūlyti tarptautiniu mastu reikšmingų kompetencijų ir savitą perspektyvą.

Daugelį metų tarptautiniuose akademiniuose, meno ir mokslo tinkluose dirbantis G. Urbonas, kurio iniciatyva pradėtas plėtoti MIT ir Lietuvos institucijų bendradarbiavimas, Lietuvos potencialą pirmiausia sieja su gebėjimu telkti. Pasak jo, didžiausią poveikį dažnai sukuria ne didžiausios institucijos, o tos, kurios geba peržengti disciplinų ir sektorių ribas. Šiandien proveržiai vyksta ten, kur susitinka mokslas, technologijos, menas, humanitariniai ir socialiniai mokslai, viešoji politika bei vietos bendruomenių žinios.

„Esame pakankamai nedideli, kad galėtume greitai kurti ryšius tarp universitetų, valstybės institucijų, verslo, kultūros ir diasporos, tačiau turime pakankamai stiprių tyrėjų bei kūrėjų, kad galėtume siūlyti tarptautiniu mastu reikšmingas iniciatyvas“, – teigia G. Urbonas.

Lietuvos geografinė ir istorinė padėtis, jo vertinimu, taip pat suteikia savitą perspektyvą kalbant apie demokratinių visuomenių atsparumą, ekologinę transformaciją, technologijų etiką, saugumą ir regioninį bendradarbiavimą. Todėl Lietuvai nereikėtų mėginti atkartoti didžiųjų valstybių modelių – jos mastas gali tapti pranašumu ieškant savito vaidmens tarptautinėje mokslo erdvėje. „Lietuva galėtų tapti eksperimentine erdve, kurioje naujos idėjos ne tik svarstomos, bet ir išbandomos realiomis sąlygomis. Tokia šalis tarptautiniams partneriams tampa ne periferija, o laboratorija ir patikima bendrakūrėja“, – sako G. Urbonas.

Individuali sėkmė turi tapti platesniu Lietuvos kapitalu

Kitas svarbus mokslo diplomatijos klausimas – kaip jau sukauptus tarptautinius Lietuvos mokslininkų ir institucijų ryšius paversti ilgalaike visos šalies stiprybe.

Lietuvos mokslininkų tarptautinės karjeros, narystė stipriuose tinkluose ar bendri projektai atveria reikšmingų galimybių, tačiau, pasak G. Urbono, savaime dar nesukuria mokslo diplomatijos. Tam reikia, kad individualiai sukaupta patirtis, kontaktai ir pasitikėjimas peržengtų vieno žmogaus ar vieno projekto ribas. „Jie tampa diplomatiniu kapitalu tada, kai įgyta patirtis, pasitikėjimas ir kontaktai sugrįžta į platesnę Lietuvos ekosistemą, pavyzdžiui, atveria duris kitiems tyrėjams, studentams ir institucijoms, padeda kurti naujas programas bei bendras infrastruktūras“, – pabrėžia G. Urbonas.

Plėtodamas MIT ir Lietuvos ryšius jis mato, kad tarptautinės partnerystės prasideda nuo konkrečių žmonių, tačiau negali likti priklausomos tik nuo jų asmeninės energijos. Kad vieno mokslininko užmegztas ryšys taptų platesnės bendruomenės galimybe, reikia institucinio tęstinumo – koordinavimo, ilgalaikio finansavimo, reguliarių mainų, bendrų tyrimų programų ir kitų ilgalaikio bendradarbiavimo mechanizmų. „Vienkartinis vizitas gali sukurti matomumą, tačiau reputaciją kuria daug metų trunkantis patikimas bendradarbiavimas“, – sako G. Urbonas.

Svarbus vaidmuo šiame procese tenka ir Lietuvos diasporai. Užsienio universitetuose bei tyrimų centruose dirbantys lietuviai, G. Urbono teigimu, turėtų būti suvokiami ne tik kaip individualiai sėkmingi profesionalai, bet ir kaip žinių, pasitikėjimo bei institucinių jungčių tinklas. Tačiau tam reikalingas abipusis ryšys – aiškios bendradarbiavimo galimybės, profesionali administracinė parama ir bendri ilgalaikiai tikslai.

„Mokslo diplomatija nėra vien šalies įvaizdžio komunikacija. Tai gebėjimas tarptautiniams partneriams pasiūlyti patikimus žmones, žinias, infrastruktūrą ir ilgalaikį politinį bei institucinį įsipareigojimą veikti kartu“, – pabrėžia G. Urbonas.

Nuo dalyvavimo – prie darbotvarkės formavimo

Kitas Lietuvos mokslo diplomatijos ambicijos lygmuo – ne tik būti tarptautinių tinklų dalimi, bet ir pačiai inicijuoti naujus bendradarbiavimo formatus. G. Urbono vertinimu, Lietuva galėtų telkti partnerius spręsti iššūkius, kurie dar tik ateina į tarptautinę darbotvarkę.

Tam nebūtina aprėpti visų mokslo sričių. Svarbiau pasirinkti kelias Lietuvai ir pasauliui strategiškai reikšmingas temas, jose sutelkti kritinę kompetencijų masę ir suteikti institucijoms mandatą veikti ilgalaikėje perspektyvoje.

Viena iš MIT–Lietuvos konsorciumo ambicijų galėtų būti tarptautinės Baltijos regiono platformos kūrimas, jungiantis mokslą, technologijas, dizainą, meną ir viešąją politiką demokratiniam, ekologiniam ir technologiniam atsparumui stiprinti. Telkdami Lietuvos institucijų ir MIT žinias bei patirtį, galėtume plėtoti bendrus tyrimus ir praktiškai išbandyti naujus bendradarbiavimo, prisitaikymo prie klimato kaitos, atsakingų technologijų kūrimo ir visuomenės įtraukimo modelius. Tai leistų Baltijos regioną matyti ne vien per geopolitinio pažeidžiamumo prizmę, bet ir kaip vietą, kur kuriami kitoms šalims aktualūs sprendimai. Lietuva galėtų imtis iniciatorės ir šeimininkės vaidmens, o konsorciumas – padėti formuluoti bendrus klausimus, telkti partnerius ir užtikrinti ilgalaikį bendradarbiavimą.

Tačiau tokiai ambicijai nepakanka pavienių projektų ar konferencijų. G. Urbonas pabrėžia būtinybę pereiti nuo projektinio prie infrastruktūrinio mąstymo: tarptautinė įtaka kuriama per nuolatines mainų programas, bendras laboratorijas, ilgalaikius institucijų susitarimus, tarptautines doktorantūras, tyrėjų ir studentų mobilumą bei erdves, kuriose skirtingos žinojimo formos galėtų susitikti lygiavertiškai. Šio požiūrio pagrindas – ilgainiui tarp žmonių ir institucijų sukuriamas pasitikėjimas.

„Mokslo diplomatiją suprantu kaip pasitikėjimo infrastruktūrą. Ji kuriama kantriai, per bendrą darbą, abipusį įsipareigojimą ir gebėjimą klausytis. Lietuvos ambicija galėtų būti ne tik dažniau atsisėsti prie jau egzistuojančių stalų, bet pačiai kurti stalus, prie kurių kiti norėtų susirinkti. Tam turime ir kompetencijų, ir tarptautinių ryšių. Dabar reikia juos sujungti į nuoseklią, ilgalaikę valstybės strategiją“, – sako G. Urbonas.

Lietuvos mokslo forumas „Kai mokslas tiesia tiltus“ vyks spalio 20 d. Lietuvos mokslo taryboje, Gedimino pr. 3, Vilniuje. G. Urbonas dalyvaus forumo diskusijoje „Mokslo diplomatijos potencialas Lietuvai: ką galime pasiekti?“, kurioje bus kalbama apie Lietuvos galimybes stiprinti mokslo diplomatiją, telkti tarptautines partnerystes ir aktyviau prisidėti prie tarptautinės mokslo darbotvarkės formavimo.

Forumą tiesiogiai stebėti kviečiame ir LRT PLIUS kanale.

Išsami programa ir registracija – scienceweek.lt.

Nuotraukos autorius – Edvardas Blaževič

Kontaktai žiniasklaidai
Ernesta Šneideraitytė
Tel. +370 678 65 070
El. p. ernesta.sneideraityte@lmt.lt

Galerija

Panašios naujienos

Lietuvos miestai mokosi atsigręžti į vandenį: vanduo problema ar mūsų santykis su juo?
Lietuvos miestai mokosi atsigręžti į vandenį: vanduo problema ar mūsų santykis su juo?
Lietuvos miestams įprasta vystytis taip, tarsi vanduo yra kliūtis ar pavojus. Vanduo buvo matomas atskirai nuo miesto ir dažniausiai tik kaip įrankis gynybai, prekybai, pramonei, uostams. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais lietuvių mąstymas ir kultūra keičiasi – mes bandome gyventi ne atsukę nugaras į vandenį, ieškome sprendimų kaip kurti pakrantėse erdves kviečiančias mėgautis kasdien.  Pasaulinės architektūros dienos proga Lietuvos architektų rūmai surengė forumą „AQUAURBANISTIKA: Vanduo ir miestas“, kuris vyko „ARCHzona“ parodos metu ir pakvietė architektus, urbanistus pasidalinti patirtimi, iššūkiais projektuojant pakrantėse. Ar esame pasirengę kalbėti apie miesto ir vandens santykį, ar tik linkę matyti bendro resurso grobstymą ir gamtos žalojimą?  Įsišaknijusi visuomenės baimė  „Į mus buvo pasižiūrėta kaip į priešus, kurie nori atimti upę“, – prisimena pirmas bendruomenės reakcijas VILNIUS TECH prof. dr. Dalia Dijokienė. O vėliau kartu su doc. dr. Inesa Alistratovaite-Kurtinaitiene parengta studija „Kauno Krantinių atgimimas“ pelnė Nacionalinį architektūros apdovanojimą 2025 m.  Ekspertės išnagrinėjo beveik 100 km ilgio pakrančių ruožą ir 77 atkarpoms parengė galimus veiklų ir veiksmų priemonių rinkinius, atsiremiant į mokslinių tyrimų, kūrybinių dirbtuvių rezultatus ir bendruomenės lūkesčius – galiausiai pavyko atviras dialogas su gyventojais: „Bendruomenei mes uždavėm keturis klausimus: ką matote vertingo upių pakrantėse, kokius poreikius jaučiate, ką norėtumėte pakeisti ir žvelgiant į ateitį – kokie lūkesčiai ir baimės?“  Veikiausiai nesame sukūrę gilios gyvenimo šalia vandens tradicijos, todėl bet koks architektūrinis-urbanistinis veiksmas pakrantėje vietiniams asocijuojasi su neigiamais dalykais, kyla pakrantės privatizavimo, ribojimų ir kitos baimės, o įpročio bendradarbiauti su architektais, urbanistais, matyt, nesam užauginę taip pat.  „DO Architects“ komandos patirtis Svencelėje parodė, kad visuomenės pasitikėjimas atsiranda tada, kai pirmenybė teikiama viešosioms erdvėms. „Visada kyla diskusija – kas pirmiau: višta ar kiaušinis? Paprasčiausia būtų padalinti sklypus ir juos parduoti net neišasfaltavus gatvių. Tačiau Svencelėje pirma atsirado uostas, kanalų infrastruktūra ir viešosios erdvės. Tik pamatę, kad erdvės netampa uždara rezidencija, bendruomenė pradėjo priimti pokytį“, – pasakoja architektai Andrė Baldišiūtė ir Algimantas Neniškis.  „Šventos karvės“ projektuotojų kelyje  Architektai, urbanistai dalinosi atvirai apie urbanistinės plėtros, gamtosaugos ir kitų svarbių pakrančių vystymui teisės aktų nesuderinamumą, atotrūkius ir dėl to kylančius konfliktus. Pasitaikė ir skambių teisės aktų pavadinimų, pavyzdžiui, „šventa karvė“. M. K. Čiurlionio koncertų centro Kaune projektuotojams teko pasirūpinti net įvairiais hidrologiniais tyrimais, kaip pastatas paveiks upės srovę. Tačiau didžiausiu iššūkiu tapo ne upė, o biurokratiniai dokumentai. Architektė Dalia Uogintė („Paleko architektų studija“, VILNIUS TECH) pasakojo, kad potvynio rizika automatiškai uždraudžia bet kokio pastato atsiradimą: „Turime tokią šventą karvę – potvynių rizikos žemėlapius. Jeigu sklypas patenka į raudoną zoną, statyti bet ką draudžiama, net jei keltum pastatą ant aukščiausių polių ar taikytum inovatyviausius inžinerinius sprendimus. Derinimai truko kelerius metus, o galiausiai problemą išsprendė tiesiog atnaujinti valstybiniai dokumentai, pakoreguotos ribos ir kilstelėta žemės lygio sklype altitudė“.  Architektui Algimantui Neniškiui („DO Architects“) pažįstamos patirtys, daug kas abejojo drąsiais sprendimais Svencelėje: „Olandų inžinieriai, projektavę ir Dubajaus „Palmių salas“, įvertino mūsų vandens lygius ir patvirtino: čia nereikia jokių sudėtingų šliuzų, vandens lygio svyravimas per šimtmetį siekia vos 70 cm“.  „Natura 2000“ teritorijos ar PAV‘ai (Poveikio aplinkai vertinimai) architektams taip pat jautri tema, ir pasigendama lankstesnių teisės aktų miestų centrinėse dalyse. Miesto širdyje prie vandens svajotume apie laiptus, pėsčiųjų takus, prieplaukas, bet neretai prisilietimas prie kranto traktuojamas kaip žala gamtai, nors būtų galima ieškoti subalansuotų sprendimų.  Kaip „Uostas ir miestas“ tapo „Uostamiesčiu“  „Memelio miesto“ autoriai džiaugiasi rezultatais, tačiau taip pat akcentuoja, kad jei ne Klaipėdos miesto savivaldybės valia, galbūt dar šiandien Klaipėda būtų „valstybė valstybėje“:  „Bendrasis planas numatė proveržį – miesto tiesioginį „išėjimą prie vandens“. Tai įgalino Klaipėdą vadinti ne uostu ir miestu, o uostamiesčiu“, – pasakoja architektai prof. dr. Tomas Grunskis („AEXN“) ir prof. dr. Edgaras Neniškis („Arches“, VILNIUS TECH).  Autoriai išnaudojo galimybę su kaupu ir pademonstravo šiuolaikinius urbanistinius sprendimus „Memelio mieste“: visi 5 hektarai antžeminės teritorijos atiduodami pėstiesiems, transporto judėjimas ir parkavimas numatytas po žeme, o atšiaurų pajūrio mikroklimatą šioje miesto dalyje pavertė tinkamu gyventi ištisus metus.   „Įdomiausia dalis „vėjo urbanistika“. Paradoksas, kad visi veržiamės prie jūros, bet atsidūrę prie jos veržiamės kur nors į kavinę, nes vėjuota – atviros erdvės tampa problema. „Memelio mieste“ skersvėjų, vėjų kontrolė tapo kertiniu momentu. Kaip rodo mikroklimatinės studijos, užuovėjoje galima pasiekti iki 10 laipsnių skirtumą“, – dalinasi architektai.  Reikia žmogaus. Dirbtinis intelektas – be tapatybės  Vis dažniau atsigręžiama į dirbtinį intelektą. Tačiau VILNIUS TECH Architektūros fakulteto dekanės prof. dr. D. Dijokienės eksperimentas su dirbtiniu intelektu atskleidė bent jau kol kas esminę ribą – jis pats jai „prisipažino“ negebantis suprasti vietos:   „Duomenų pažinimas nėra vietos pažinimas. Atmintis, tapatybė, pojūtis ir vertybės algoritmo akimis yra neįveikiami dalykai.“   Šiandien Lietuvos miestai demonstruoja siekį žengti pirmyn, o „šventos karvės“ taip pat nuolat tobulėja viena ar kita kryptimi. Tikėtina, kad ir visuomenė, bendruomenės bus vis atviresnės dalintis ir kurti dialogą – gal gyvensime ne nugara, o veidu į vandenį?  Pranešimą parengė Agnė Vėtė
Plačiau