Ne konkursinis balas, o neatidumas: kokios klaidos ir šiemet kainavo stojantiesiems studijų vietas

Rugpjūčio 3, 2026

Pirmasis bendrojo priėmimo į aukštąsias mokyklas etapas jau baigėsi. Dauguma stojančiųjų sėkmingai sulaukė kvietimų studijuoti ir pasirašė studijų sutartis. Vis dėlto kasmet pasitaiko situacijų, kai galimybę studijuoti lemia ne konkursinis balas, o elementarus neįsigilinimas į priėmimo tvarką, terminus ar savo pačių pateiktus duomenis.

Komentuoja VILNIUS TECH Stojančiųjų priėmimo ir informavimo centro direktorė doc. dr. Justė Rožėnė

Nors bendrojo priėmimo sistema kasmet tobulinama, o informacijos apie stojimą netrūksta, tos pačios klaidos kartojasi metai iš metų. Kai kurios jų atrodo smulkios, tačiau jų pasekmės gali būti labai reikšmingos – prarasta galimybė studijuoti, praleistas priėmimo etapas ar net prarasti visi metai.

Laukiama karo tarnybos, tačiau nelieka nei studijų, nei tarnybos

Viena dažniausiai pasitaikančių situacijų šiuo laikotarpiu – stojantieji nusprendžia neteikti prašymo studijuoti arba atsisako dalyvauti priėmime, nes laukia sprendimo dėl privalomosios pradinės karo tarnybos.

Tačiau praktikoje pasitaiko atvejų, kai asmuo į karo tarnybą nepatenka, nes konkrečiu šaukimu nebelieka vietų. Tokiu atveju jis lieka ne tik be tarnybos, bet ir be studijų.

Svarbu žinoti, kad įstojus į aukštąją mokyklą galima pasiimti akademines atostogas ir atlikti karo tarnybą, o vėliau grįžti tęsti studijų. Todėl net ir laukiant sprendimo dėl tarnybos verta dalyvauti bendrojo priėmimo etapuose ir neprarasti galimybės užsitikrinti studijų vietą.

IT krypties bijoti nereikėtų

Pastaraisiais metais pastebima dar viena tendencija – dalis stojančiųjų atsargiau renkasi informatikos ir informatikos inžinerijos studijas. Tam įtakos turi viešojoje erdvėje dažnai pasirodančios žinios apie technologijų įmonių darbuotojų atleidimus, dirbtinio intelekto plėtrą ar nuogąstavimai, kad ateityje programuotojų nebereikės.

Vis dėlto toks požiūris neatspindi visos situacijos. Darbo rinkai ir toliau reikalingi aukštos kvalifikacijos informacinių technologijų specialistai – gebantys kurti sudėtingus programinius sprendimus, dirbti su dirbtinio intelekto sistemomis, kibernetiniu saugumu, duomenų analitika, debesų kompiuterija ar skaitmeninių sistemų architektūra.

Dirbtinis intelektas keičia informacinių technologijų sektorių, tačiau nepanaikina poreikio žmonėms, kurie geba kurti, prižiūrėti ir tobulinti šias technologijas. Todėl renkantis studijų kryptį verta vadovautis ne trumpalaikėmis rinkos nuotaikomis ar skambiomis antraštėmis, o ilgalaikėmis kompetencijomis, kurių reikės ateities darbo rinkoje.

Praleisti terminai – viena dažniausių priežasčių prarasti studijų vietą

Kasmet pasitaiko stojančiųjų, kurie laiku pateikia prašymą, tačiau praleidžia studijų sutarties pasirašymo terminą. Kiti pavėluoja pateikti prašymą papildomo priėmimo metu, nors dar turėjo galimybę pretenduoti į laisvas vietas.

Priėmimo procese terminai nėra rekomendacinio pobūdžio – jie yra privalomi. Net ir viena praleista diena gali reikšti, kad kvietimas studijuoti netenka galios.

Pasirašyta sutartis dar nereiškia, kad galimybės baigėsi

Dar viena dažnai pasitaikanti klaida – neteisingai suprantama, kokias galimybes stojantysis išsaugo po pirmojo bendrojo priėmimo etapo.

Jeigu stojantysis pirmajame etape pasirašo sutartį į valstybės finansuojamą (VF) studijų vietą, pretenduoti į kitą valstybės finansuojamą vietą vėlesniuose bendrojo priėmimo etapuose jis nebegali. Todėl prieš pasirašant tokią sutartį svarbu įsitikinti, kad tai iš tiesų yra norimas pasirinkimas.

Vis dėlto kitokia situacija susiklosto pasirašius sutartį į valstybės nefinansuojamą (VNF) studijų vietą. Tokiu atveju stojantysis nepraranda galimybės kituose priėmimo etapuose pretenduoti į valstybės finansuojamą vietą, jeigu atitinka visus jai keliamus reikalavimus.

Todėl pasirinkus studijas valstybės nefinansuojamoje vietoje nereikėtų manyti, kad stojimo procesas jau baigėsi. Priešingai – verta aktyviai dalyvauti kituose bendrojo priėmimo etapuose ir išnaudoti galimybę gauti valstybės finansuojamą studijų vietą.

Netikslūs kontaktiniai duomenys užkerta kelią susisiekti

Ne mažiau problemų kyla dėl neteisingai nurodytų kontaktinių duomenų bendrojo priėmimo informacinėje sistemoje LAMA BPO.

Klaidingas telefono numeris ar nebenaudojamas elektroninio pašto adresas reiškia, kad aukštoji mokykla nebegali susisiekti su stojančiuoju. Tuo metu gali būti svarbu informuoti apie gautą kvietimą studijuoti, priminti, kad artėja studijų sutarties pasirašymo termino pabaiga, ar perspėti, jog prieš pasirašant sutartį būtina nutraukti ankstesnes studijas.

Nors pareigos informuoti tenka aukštajai mokyklai, galimybė tai padaryti tiesiogiai priklauso nuo to, ar pats stojantysis pateikė teisingus savo kontaktinius duomenis.

Prašymas pildomas nesuprantant pasirinkimų reikšmės

Dar viena klaidų grupė susijusi su pačiu prašymo pildymu.

Vis dar painiojamos valstybės finansuojamos (VF) ir valstybės nefinansuojamos (VNF) studijų vietos, neįsigilinama į valstybės nefinansuojamų studijų su studijų stipendija (VNF/ST) pasirinkimo prasmę, pasirenkama ištęstinė studijų forma, nors iš tiesų norima studijuoti nuolatinėse studijose.

Nemažai nesusipratimų kyla ir dėl pageidavimų eilės. Dalis stojančiųjų vis dar tikisi gauti kelis kvietimus iš skirtingų aukštųjų mokyklų ir tik tuomet pasirinkti, kur studijuoti. Tačiau bendrojo priėmimo sistema veikia kitaip – pageidavimų sąrašas yra prioritetų eilė. Sistema visada pirmiausia tikrina galimybę pakviesti į aukščiausiai įrašytą pageidavimą, atitinkantį stojančiojo konkursinį balą ir kitus reikalavimus.

Ne mažiau stebina ir atvejai, kai į pageidavimų sąrašą įtraukiamos studijų programos, į kurias stojantysis apskritai neketina stoti. Tokie pasirinkimai gali turėti įtakos galutiniam priėmimo rezultatui, todėl į prašymą turėtų būti įtraukiamos tik tos programos, kuriose žmogus iš tiesų būtų pasirengęs studijuoti.

Suvestinė peržiūrima per vėlai

Dar viena dažnai pasitaikanti klaida – stojantieji suvestinę atidžiai peržiūri tik tada, kai prašymo jau nebegalima redaguoti arba kai negaunamas kvietimas studijuoti.

Būtent tada paaiškėja, kad nepasiekti minimalūs valstybės reikalavimai ar konkursiniai balai, nebuvo sudalyvauta į privalomame stojimo egzamine, nepasirinkta valstybės finansuojama studijų vieta arba padaryta kita klaida, kurią dar buvo galima ištaisyti anksčiau.

Todėl suvestinę verta tikrinti ne vieną kartą viso priėmimo proceso metu, o ne tik jo pabaigoje.

Didžiausia klaida – atsakomybę už stojimą perleisti kitiems

Ko gero, svarbiausia pamoka, kuri kartojasi kasmet, yra ta, kad už stojimo procesą pirmiausia atsakingas pats stojantysis.

Tėvų pagalba šiame etape yra labai svarbi ir dažnai reikalinga. Tačiau praktika rodo, kad neretai jie į procesą įsitraukia paskutinėmis dienomis, nespėja iki galo įsigilinti į priėmimo taisykles, o kartais, patys to nenorėdami, tampa netikslios informacijos šaltiniu.

Stojimas į aukštąją mokyklą daugeliui tampa pirmuoju savarankišku sprendimu suaugusiųjų gyvenime. Todėl būtent stojantysis turėtų sekti terminus, skaityti priėmimo taisykles, tikrinti savo duomenis ir, kilus klausimams, kreiptis į aukštųjų mokyklų priėmimo specialistus.

Jokia informacinė sistema negali priimti sprendimų už žmogų. O viena neatidžiai perskaityta taisyklė, netiksliai užpildytas prašymas ar praleistas terminas kartais kainuoja ne vieną dieną, o visus metus.

Tikiuosi, kad kitą vasarą tokių istorijų bus mažiau. Tačiau tam reikia vieno paprasto dalyko – kad stojimo procesu pirmiausia domėtųsi tie, kurių ateitis nuo jo ir priklauso.

Panašios naujienos

Lietuvos miestai mokosi atsigręžti į vandenį: vanduo problema ar mūsų santykis su juo?
Lietuvos miestai mokosi atsigręžti į vandenį: vanduo problema ar mūsų santykis su juo?
Lietuvos miestams įprasta vystytis taip, tarsi vanduo yra kliūtis ar pavojus. Vanduo buvo matomas atskirai nuo miesto ir dažniausiai tik kaip įrankis gynybai, prekybai, pramonei, uostams. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais lietuvių mąstymas ir kultūra keičiasi – mes bandome gyventi ne atsukę nugaras į vandenį, ieškome sprendimų kaip kurti pakrantėse erdves kviečiančias mėgautis kasdien.  Pasaulinės architektūros dienos proga Lietuvos architektų rūmai surengė forumą „AQUAURBANISTIKA: Vanduo ir miestas“, kuris vyko „ARCHzona“ parodos metu ir pakvietė architektus, urbanistus pasidalinti patirtimi, iššūkiais projektuojant pakrantėse. Ar esame pasirengę kalbėti apie miesto ir vandens santykį, ar tik linkę matyti bendro resurso grobstymą ir gamtos žalojimą?  Įsišaknijusi visuomenės baimė  „Į mus buvo pasižiūrėta kaip į priešus, kurie nori atimti upę“, – prisimena pirmas bendruomenės reakcijas VILNIUS TECH prof. dr. Dalia Dijokienė. O vėliau kartu su doc. dr. Inesa Alistratovaite-Kurtinaitiene parengta studija „Kauno Krantinių atgimimas“ pelnė Nacionalinį architektūros apdovanojimą 2025 m.  Ekspertės išnagrinėjo beveik 100 km ilgio pakrančių ruožą ir 77 atkarpoms parengė galimus veiklų ir veiksmų priemonių rinkinius, atsiremiant į mokslinių tyrimų, kūrybinių dirbtuvių rezultatus ir bendruomenės lūkesčius – galiausiai pavyko atviras dialogas su gyventojais: „Bendruomenei mes uždavėm keturis klausimus: ką matote vertingo upių pakrantėse, kokius poreikius jaučiate, ką norėtumėte pakeisti ir žvelgiant į ateitį – kokie lūkesčiai ir baimės?“  Veikiausiai nesame sukūrę gilios gyvenimo šalia vandens tradicijos, todėl bet koks architektūrinis-urbanistinis veiksmas pakrantėje vietiniams asocijuojasi su neigiamais dalykais, kyla pakrantės privatizavimo, ribojimų ir kitos baimės, o įpročio bendradarbiauti su architektais, urbanistais, matyt, nesam užauginę taip pat.  „DO Architects“ komandos patirtis Svencelėje parodė, kad visuomenės pasitikėjimas atsiranda tada, kai pirmenybė teikiama viešosioms erdvėms. „Visada kyla diskusija – kas pirmiau: višta ar kiaušinis? Paprasčiausia būtų padalinti sklypus ir juos parduoti net neišasfaltavus gatvių. Tačiau Svencelėje pirma atsirado uostas, kanalų infrastruktūra ir viešosios erdvės. Tik pamatę, kad erdvės netampa uždara rezidencija, bendruomenė pradėjo priimti pokytį“, – pasakoja architektai Andrė Baldišiūtė ir Algimantas Neniškis.  „Šventos karvės“ projektuotojų kelyje  Architektai, urbanistai dalinosi atvirai apie urbanistinės plėtros, gamtosaugos ir kitų svarbių pakrančių vystymui teisės aktų nesuderinamumą, atotrūkius ir dėl to kylančius konfliktus. Pasitaikė ir skambių teisės aktų pavadinimų, pavyzdžiui, „šventa karvė“. M. K. Čiurlionio koncertų centro Kaune projektuotojams teko pasirūpinti net įvairiais hidrologiniais tyrimais, kaip pastatas paveiks upės srovę. Tačiau didžiausiu iššūkiu tapo ne upė, o biurokratiniai dokumentai. Architektė Dalia Uogintė ( „Paleko architektų studija“, VILNIUS TECH) pasakojo, kad potvynio rizika automatiškai uždraudžia bet kokio pastato atsiradimą: „Turime tokią šventą karvę – potvynių rizikos žemėlapius. Jeigu sklypas patenka į raudoną zoną, statyti bet ką draudžiama, net jei keltum pastatą ant aukščiausių polių ar taikytum inovatyviausius inžinerinius sprendimus. Derinimai truko kelerius metus, o galiausiai problemą išsprendė tiesiog atnaujinti valstybiniai dokumentai, pakoreguotos ribos ir kilstelėta žemės lygio sklype altitudė“.  Architektui Algimantui Neniškiui („DO Architects“) pažįstamos patirtys, daug kas abejojo drąsiais sprendimais Svencelėje: „Olandų inžinieriai, projektavę ir Dubajaus „Palmių salas“, įvertino mūsų vandens lygius ir patvirtino: čia nereikia jokių sudėtingų šliuzų, vandens lygio svyravimas per šimtmetį siekia vos 70 cm“.  „Natura 2000“ teritorijos ar PAV‘ai (Poveikio aplinkai vertinimai) architektams taip pat jautri tema, ir pasigendama lankstesnių teisės aktų miestų centrinėse dalyse. Miesto širdyje prie vandens svajotume apie laiptus, pėsčiųjų takus, prieplaukas, bet neretai prisilietimas prie kranto traktuojamas kaip žala gamtai, nors būtų galima ieškoti subalansuotų sprendimų.  Kaip „Uostas ir miestas“ tapo „Uostamiesčiu“  „Memelio miesto“ autoriai džiaugiasi rezultatais, tačiau taip pat akcentuoja, kad jei ne Klaipėdos miesto savivaldybės valia, galbūt dar šiandien Klaipėda būtų „valstybė valstybėje“:  „Bendrasis planas numatė proveržį – miesto tiesioginį „išėjimą prie vandens“. Tai įgalino Klaipėdą vadinti ne uostu ir miestu, o uostamiesčiu“, – pasakoja architektai prof. dr. Tomas Grunskis („AEXN“) ir prof. dr. Edgaras Neniškis („Arches“, VILNIUS TECH).  Autoriai išnaudojo galimybę su kaupu ir pademonstravo šiuolaikinius urbanistinius sprendimus „Memelio mieste“: visi 5 hektarai antžeminės teritorijos atiduodami pėstiesiems, transporto judėjimas ir parkavimas numatytas po žeme, o atšiaurų pajūrio mikroklimatą šioje miesto dalyje pavertė tinkamu gyventi ištisus metus.   „Įdomiausia dalis „vėjo urbanistika“. Paradoksas, kad visi veržiamės prie jūros, bet atsidūrę prie jos veržiamės kur nors į kavinę, nes vėjuota – atviros erdvės tampa problema. „Memelio mieste“ skersvėjų, vėjų kontrolė tapo kertiniu momentu. Kaip rodo mikroklimatinės studijos, užuovėjoje galima pasiekti iki 10 laipsnių skirtumą“, – dalinasi architektai.  Reikia žmogaus. Dirbtinis intelektas – be tapatybės  Vis dažniau atsigręžiama į dirbtinį intelektą. Tačiau VILNIUS TECH Architektūros fakulteto dekanės prof. dr. D. Dijokienės eksperimentas su dirbtiniu intelektu atskleidė bent jau kol kas esminę ribą – jis pats jai „prisipažino“ negebantis suprasti vietos:   „Duomenų pažinimas nėra vietos pažinimas. Atmintis, tapatybė, pojūtis ir vertybės algoritmo akimis yra neįveikiami dalykai.“   Šiandien Lietuvos miestai demonstruoja siekį žengti pirmyn, o „šventos karvės“ taip pat nuolat tobulėja viena ar kita kryptimi. Tikėtina, kad ir visuomenė, bendruomenės bus vis atviresnės dalintis ir kurti dialogą – gal gyvensime ne nugara, o veidu į vandenį?    Pranešimą parengė Agnė Vėtė
Plačiau