Perspektyvios logistikos studijos ir nuolat augantis specialistų poreikis

Birželio 30, 2026

Logistikos sektorius Lietuvoje šiandien siūlo platų karjeros galimybių spektrą – nuo technologinių sprendimų ir duomenų analizės iki vadovaujančių pozicijų, o atlygis gali siekti iki 8,5 tūkst. eurų. Vis dėlto jaunimo susidomėjimas logistika išlieka palyginti mažas, ir specialistų rengimas nespėja paskui augantį rinkos poreikį. „Nors į logistikos krypties bakalauro ir magistro studijas galima priimti apie 150 studentų, realiai studijuojančių yra apie 50. Pastaraisiais metais susidomėjimas yra gana stabilus, tačiau vis dar per mažas“, – sako VILNIUS TECH Logistikos ir transporto vadybos katedros docentė dr. Kristina Čižiūnienė.

Darbas logistikos srityje nepatrauklus atrodo beveik trečdaliui (31 proc.) Lietuvos gyventojų, rodo logistikos bendrovės „Girteka“ užsakymu tyrimų agentūros „Norstat“ Lietuvoje atlikta apklausa. Dar 35 proc. atsakė nežinantys, ar darbas logistikoje yra patrauklus.

Kristina Čižiūnienė

Kristina Čižiūnienė

„Dažnai toks vertinimas atsiranda iš požiūrio, kad logistika yra tik transportavimas ir sandėliavimas. Be to, daugelis vaikosi šiuolaikinių madų ir renkasi tas specialybes, kurios skamba moderniau. Dar viena šių dienų aktualija – informacinių technologijų ir socialinių tinklų efektas, kuriame labai išpopuliarintas programavimas, turinio ar startuolių kūrimas. Tačiau vis dar mažai kalbančių apie logistikos technologijas, procesų optimizavimą, tiekimo grandinės analitiko darbą ir kitas atsakomybes. Mat logistika yra plati sritis, kuri apima tiekimo grandinę, jos analitiką ir rizikų valdymą, darbą su klientais, užsakymų valdymą, pirkimus ir pardavimus, draudimą, valstybinių įstaigų darbą ir kitas skirtingas atsakomybes, reikalaujančias labai skirtingų kompetencijų“, – teigia dr. K. Čižiūnienė.

Įsidarbina pagal specialybę dar studijuodami

Pasak jos, logistikos studijų absolventai darbo rinkoje yra itin paklausūs – didžioji dalis jų pradeda dirbti dar studijų metu, o apie 85 proc. absolventų įsidarbina pagal specialybę per pirmuosius metus. Šios krypties studijos VILNIUS TECH yra sutrumpintos iki 3,5 metų, kad jauni specialistai galėtų greičiau įsilieti į darbo rinką.

„Logistikos absolventai turi didžiules karjeros galimybes tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuje. Šiandien ši sritis nebėra vien apie krovinių pervežimą – tai ir duomenų analizė, paklausos prognozavimas, sistemų valdymas, procesų optimizavimas, technologiniai sprendimai, tvarumas ir žalioji logistika. Ateityje labiausiai augs modernesnių kompetencijų turinčių specialistų poreikis“, – sako dr. K. Čižiūnienė.

Darbuotojų trūksta visoje logistikos grandinėje

Kad specialistų trūkumas jaučiamas ne tik akademinėje erdvėje, bet ir pačioje rinkoje, patvirtina ir Tarptautinio transporto ir logistikos aljanso (TTLA) generalinis sekretorius Povilas Drižas. Pasak jo, sektoriuje trūksta ne tik vairuotojų, bet ir vadybos, planavimo, inžinerinio darbo su logistiniais procesais, technologinių sprendimų bei vadovavimo kompetencijų turinčių žmonių.

Sunkvežimis

„Specialistų trūkumas jaučiamas visoje transporto ir logistikos grandinėje. Dažniausiai pirmiausia kalbama apie vairuotojus, tačiau laisvos darbo vietos rodo gerokai platesnį poreikį – nuo vairuotojų iki vadybos, maršrutų planavimo, procesų valdymo, technologinių sprendimų ir vadovavimo pozicijų. Šiuolaikinė logistika nebėra tik vairas ir pavaros – tai skaitmeninė ekosistema, kuriai reikia technologinio raštingumo, gebėjimo dirbti su sistemomis, suprasti darbo ir poilsio režimo reguliavimą, klientų aptarnavimo ir visos tiekimo grandinės specifiką“, – komentuoja TTLA generalinis sekretorius.

P. Drižo teigimu, visuomenėje vis dar gajūs seni stereotipai apie transporto sektorių, todėl jaunimas dažnai nemato, kiek skirtingų karjeros kelių čia gali atsiverti. Vis dėlto šis sektorius siūlo labai plačias karjeros galimybes – žmogus gali pradėti nuo paprastesnių darbų, o ilgainiui augti iki pamainos, padalinio ar net įmonės vadovo pozicijos.

„Tai viena patraukliausių sričių tiems, kurie nori augti. Logistikoje galima pradėti nuo paprasčiausių funkcijų vykdymo ar organizavimo, vėliau pereiti į planavimą, procesų valdymą, technologinius sprendimus ar vadovavimą. Yra ne vienas pavyzdys, kai žmonės pradėjo nuo vairuotojo ar vadybininko darbo, o šiandien užima vadovaujančias pozicijas“, – pasakoja P. Drižas.

Įmonėje – per 100 atvirų pozicijų

Realų darbuotojų poreikį mato ir logistikos bendrovė „Girteka“. Įmonė auga, keičiasi ir šiuo metu turi daugiau nei 100 atvirų pozicijų tiek Lietuvoje, tiek kitose Europos valstybėse. Daugiausia ieškoma klientų aptarnavimo, planavimo, pardavimų ir transporto valdymo sričių specialistų. Taip pat siūlomos pozicijos tiek pradedantiesiems, tiek patyrusiems specialistams ar komandų vadovams.

„Didžiausias poreikis jaučiamas ten, kur reikia derinti greitą sprendimų priėmimą, darbą su klientais ir kasdienį operacijų valdymą. Logistika yra viena iš sričių, kur karjerą galima pradėti ir neturint daug patirties – jauni specialistai dažnai pradeda nuo klientų aptarnavimo, transporto vadybos, planavimo ar koordinavimo pozicijų. Studentams patrauklios ir pamaininio darbo galimybės, leidžiančios derinti darbą su studijomis, o vasarą kviečiame praktikantus, kurių dalis vėliau lieka dirbti įmonėje“, – sako Viktorija Pirštelė, bendrovės „Girteka“ korporatyvinės komunikacijos vadovė.

Anot jos, logistikos sektorius gali būti patrauklus dėl aiškių karjeros galimybių, nuolatinio profesinio augimo ir konkurencingo atlygio. Pradedančiųjų pozicijose atlygis dažniausiai siekia apie 1 500–2 400 eurų bruto. Augant patirčiai, atsakomybei ir rezultatams, didėja ir finansinės galimybės – vadovų pozicijose atlygis gali siekti nuo 3 600 iki 8 500 eurų bruto, priklausomai nuo pareigybės ir atsakomybės lygio. Daliai pozicijų taikoma ir papildoma kintamoji atlygio dalis.

„Logistikoje labai svarbus atsakingumas, gebėjimas dirbti komandoje, noras mokytis ir greitai prisitaikyti prie pokyčių. Tai dinamiška sritis, kurioje kasdien sprendžiamos realios verslo situacijos, dirbama su tarptautiniais klientais, technologijomis, duomenimis ir operacijomis. Todėl čia gerai jaučiasi žmonės, kurie mėgsta ieškoti sprendimų, greitai reaguoti ir matyti platesnį vaizdą. Sėkmingai augti padeda ir smalsumas – noras suprasti ne tik savo užduotį, bet ir visą tiekimo grandinę“, – teigia V. Pirštelė.

Logistika kyla į modernesnį lygį

Ekspertai sutaria, kad pagrindinis iššūkis – ne pačios logistikos nepatrauklumas, o tai, kaip apie šią sritį kalbama visuomenėje. Pasak dr. K. Čižiūnienės, jaunimas dažnai renkasi verslo analitiką, procesų valdymą ar technologines kryptis, tačiau ne visada supranta, kad būtent šios kompetencijos šiandien yra ir modernios logistikos dalis.

„Pasaulis vis dar juda per tiekimo grandines. Net dirbtinio intelekto eroje prekės turi būti pagamintos, vežamos, paskirstomos, saugomos ir pristatomos galutiniam vartotojui. Logistika niekur nedingsta – ji pereina į aukštesnį, modernesnį lygį“, – patikina dr. K. Čižiūnienė.

Panašios naujienos

Lietuvos miestai mokosi atsigręžti į vandenį: vanduo problema ar mūsų santykis su juo?
Lietuvos miestai mokosi atsigręžti į vandenį: vanduo problema ar mūsų santykis su juo?
Lietuvos miestams įprasta vystytis taip, tarsi vanduo yra kliūtis ar pavojus. Vanduo buvo matomas atskirai nuo miesto ir dažniausiai tik kaip įrankis gynybai, prekybai, pramonei, uostams. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais lietuvių mąstymas ir kultūra keičiasi – mes bandome gyventi ne atsukę nugaras į vandenį, ieškome sprendimų kaip kurti pakrantėse erdves kviečiančias mėgautis kasdien.  Pasaulinės architektūros dienos proga Lietuvos architektų rūmai surengė forumą „AQUAURBANISTIKA: Vanduo ir miestas“, kuris vyko „ARCHzona“ parodos metu ir pakvietė architektus, urbanistus pasidalinti patirtimi, iššūkiais projektuojant pakrantėse. Ar esame pasirengę kalbėti apie miesto ir vandens santykį, ar tik linkę matyti bendro resurso grobstymą ir gamtos žalojimą?  Įsišaknijusi visuomenės baimė  „Į mus buvo pasižiūrėta kaip į priešus, kurie nori atimti upę“, – prisimena pirmas bendruomenės reakcijas VILNIUS TECH prof. dr. Dalia Dijokienė. O vėliau kartu su doc. dr. Inesa Alistratovaite-Kurtinaitiene parengta studija „Kauno Krantinių atgimimas“ pelnė Nacionalinį architektūros apdovanojimą 2025 m.  Ekspertės išnagrinėjo beveik 100 km ilgio pakrančių ruožą ir 77 atkarpoms parengė galimus veiklų ir veiksmų priemonių rinkinius, atsiremiant į mokslinių tyrimų, kūrybinių dirbtuvių rezultatus ir bendruomenės lūkesčius – galiausiai pavyko atviras dialogas su gyventojais: „Bendruomenei mes uždavėm keturis klausimus: ką matote vertingo upių pakrantėse, kokius poreikius jaučiate, ką norėtumėte pakeisti ir žvelgiant į ateitį – kokie lūkesčiai ir baimės?“  Veikiausiai nesame sukūrę gilios gyvenimo šalia vandens tradicijos, todėl bet koks architektūrinis-urbanistinis veiksmas pakrantėje vietiniams asocijuojasi su neigiamais dalykais, kyla pakrantės privatizavimo, ribojimų ir kitos baimės, o įpročio bendradarbiauti su architektais, urbanistais, matyt, nesam užauginę taip pat.  „DO Architects“ komandos patirtis Svencelėje parodė, kad visuomenės pasitikėjimas atsiranda tada, kai pirmenybė teikiama viešosioms erdvėms. „Visada kyla diskusija – kas pirmiau: višta ar kiaušinis? Paprasčiausia būtų padalinti sklypus ir juos parduoti net neišasfaltavus gatvių. Tačiau Svencelėje pirma atsirado uostas, kanalų infrastruktūra ir viešosios erdvės. Tik pamatę, kad erdvės netampa uždara rezidencija, bendruomenė pradėjo priimti pokytį“, – pasakoja architektai Andrė Baldišiūtė ir Algimantas Neniškis.  „Šventos karvės“ projektuotojų kelyje  Architektai, urbanistai dalinosi atvirai apie urbanistinės plėtros, gamtosaugos ir kitų svarbių pakrančių vystymui teisės aktų nesuderinamumą, atotrūkius ir dėl to kylančius konfliktus. Pasitaikė ir skambių teisės aktų pavadinimų, pavyzdžiui, „šventa karvė“. M. K. Čiurlionio koncertų centro Kaune projektuotojams teko pasirūpinti net įvairiais hidrologiniais tyrimais, kaip pastatas paveiks upės srovę. Tačiau didžiausiu iššūkiu tapo ne upė, o biurokratiniai dokumentai. Architektė Dalia Uogintė ( „Paleko architektų studija“, VILNIUS TECH) pasakojo, kad potvynio rizika automatiškai uždraudžia bet kokio pastato atsiradimą: „Turime tokią šventą karvę – potvynių rizikos žemėlapius. Jeigu sklypas patenka į raudoną zoną, statyti bet ką draudžiama, net jei keltum pastatą ant aukščiausių polių ar taikytum inovatyviausius inžinerinius sprendimus. Derinimai truko kelerius metus, o galiausiai problemą išsprendė tiesiog atnaujinti valstybiniai dokumentai, pakoreguotos ribos ir kilstelėta žemės lygio sklype altitudė“.  Architektui Algimantui Neniškiui („DO Architects“) pažįstamos patirtys, daug kas abejojo drąsiais sprendimais Svencelėje: „Olandų inžinieriai, projektavę ir Dubajaus „Palmių salas“, įvertino mūsų vandens lygius ir patvirtino: čia nereikia jokių sudėtingų šliuzų, vandens lygio svyravimas per šimtmetį siekia vos 70 cm“.  „Natura 2000“ teritorijos ar PAV‘ai (Poveikio aplinkai vertinimai) architektams taip pat jautri tema, ir pasigendama lankstesnių teisės aktų miestų centrinėse dalyse. Miesto širdyje prie vandens svajotume apie laiptus, pėsčiųjų takus, prieplaukas, bet neretai prisilietimas prie kranto traktuojamas kaip žala gamtai, nors būtų galima ieškoti subalansuotų sprendimų.  Kaip „Uostas ir miestas“ tapo „Uostamiesčiu“  „Memelio miesto“ autoriai džiaugiasi rezultatais, tačiau taip pat akcentuoja, kad jei ne Klaipėdos miesto savivaldybės valia, galbūt dar šiandien Klaipėda būtų „valstybė valstybėje“:  „Bendrasis planas numatė proveržį – miesto tiesioginį „išėjimą prie vandens“. Tai įgalino Klaipėdą vadinti ne uostu ir miestu, o uostamiesčiu“, – pasakoja architektai prof. dr. Tomas Grunskis („AEXN“) ir prof. dr. Edgaras Neniškis („Arches“, VILNIUS TECH).  Autoriai išnaudojo galimybę su kaupu ir pademonstravo šiuolaikinius urbanistinius sprendimus „Memelio mieste“: visi 5 hektarai antžeminės teritorijos atiduodami pėstiesiems, transporto judėjimas ir parkavimas numatytas po žeme, o atšiaurų pajūrio mikroklimatą šioje miesto dalyje pavertė tinkamu gyventi ištisus metus.   „Įdomiausia dalis „vėjo urbanistika“. Paradoksas, kad visi veržiamės prie jūros, bet atsidūrę prie jos veržiamės kur nors į kavinę, nes vėjuota – atviros erdvės tampa problema. „Memelio mieste“ skersvėjų, vėjų kontrolė tapo kertiniu momentu. Kaip rodo mikroklimatinės studijos, užuovėjoje galima pasiekti iki 10 laipsnių skirtumą“, – dalinasi architektai.  Reikia žmogaus. Dirbtinis intelektas – be tapatybės  Vis dažniau atsigręžiama į dirbtinį intelektą. Tačiau VILNIUS TECH Architektūros fakulteto dekanės prof. dr. D. Dijokienės eksperimentas su dirbtiniu intelektu atskleidė bent jau kol kas esminę ribą – jis pats jai „prisipažino“ negebantis suprasti vietos:   „Duomenų pažinimas nėra vietos pažinimas. Atmintis, tapatybė, pojūtis ir vertybės algoritmo akimis yra neįveikiami dalykai.“   Šiandien Lietuvos miestai demonstruoja siekį žengti pirmyn, o „šventos karvės“ taip pat nuolat tobulėja viena ar kita kryptimi. Tikėtina, kad ir visuomenė, bendruomenės bus vis atviresnės dalintis ir kurti dialogą – gal gyvensime ne nugara, o veidu į vandenį?    Pranešimą parengė Agnė Vėtė
Plačiau