Gelžbetoninių konstrukcijų ir geotechnikos katedros prof. habil. dr. Gintario Kaklausko kelias į statybos inžineriją prasidėjo dar mokyklos suole – matematika ir geometrija tapo ne tik mėgstamais dalykais, bet ir kūrybinio mąstymo pamatu. Tėvų pavyzdys, ypač mamos – statybos inžinierės – profesionalumas padėjo išsirinkti, kuria kryptimi eiti. Šiandien, po daugiau kaip keturių dešimtmečių akademinės veiklos, profesorius dalijasi savo įžvalgomis apie VILNIUS TECH pokyčius, kūrybos principus mokslo srityje ir tai, kas jį motyvuoja siekti užsibrėžtų tikslų.
Kelias į inžineriją ir statybos sektorių – koks jis?
Mokykloje man visada patiko tikslieji mokslai, ypač matematika ir geometrija. Mėgau mąstyti, ieškoti sprendimų, kurti naujus dalykus. Dažnai spręsdavau olimpiadoms skirtus uždavinius, nuolat jose dalyvaudavau. Paauglystėje nemėgau nieko mokytis mintinai, o mokykloje tai daryti reikėjo gana dažnai. Mokantis vyresnėse klasėse, matematikos mokytoja dažnai liepdavo išmokti formules mintinai, nors jas nesunkiai galėjau išvesti ir pats. Maištaudavau, nesimokydavau ir sakydavau, kad kalimas žudo kūrybingumą. Už šiuos žodžius mokytoja mažindavo pažymius. Tiesa, mokymosi mintinai poreikis gerokai sumažėjo universitete, kur daugiausia dėmesio buvo skiriama mąstymui ir kūrybinėms paieškoms.
Svarbų vaidmenį renkantis profesiją atliko ir tėvų pavyzdys. Abu tėvai buvo inžinieriai, mama – statybos inžinierė. Turėjau ypatingą ryšį su ja, dažnai lankydavausi jos darbovietėje – ji dirbo projektuotoja Miestų statybos projektavimo institute Vilniuje, neretai dirbdavo ir namuose. Mačiau, kad kolegos ją vertino kaip savo srities profesionalę, ji buvo laiminga pasirinkusi inžinierės profesiją. Manau, šie du aspektai nulėmė ir mano pasirinkimą – studijuoti statybos inžineriją tuometiniame Vilniaus inžinerijos statybos institute.
Ką Jums reiškia VILNIUS TECH emerito vardas?
Emerito vardas – lojalumo universitetui pripažinimas ir įsipareigojimų tęsinys.
Žmogus yra prieraiši būtybė. Kaip mums svarbūs artimieji ar Tėvynė, taip natūraliai kuriame emocinį ryšį ir su savo kolegomis, įmone, kurioje dirbame, jos istorija. Baigęs studijas universitete, čia dirbu jau daugiau nei 43-ejus metus, išskyrus keletą metų, praleistų stažuojantis užsienyje. Mano profesinis gyvenimas buvo intensyvus, juo džiaugiuosi ir šiandien. Lojalumas man visada buvo vertybė, nors dabar tai ne visiems atrodo savaime suprantama. Pasiekus tam tikrą amžių, natūraliai kyla klausimas – ką veiksiu toliau?
Dar būdamas paaugliu, planavau savo ateitį, kėliau tikslus ir jų siekiau. Turiu tvirtą nuostatą, kad tiek kūnas, tiek protas kasdien turi gauti krūvį. Jau seniai žinojau, kad noriu kuo ilgiau tęsti akademinę karjerą. Dirbdamas profesoriumi ir vyriausiuoju mokslo darbuotoju, labiausiai vertinu mokslinį darbą, bendradarbiavimą su kolegomis Lietuvoje ir užsienyje, galimybę turimą patirtį perduoti jaunajai kartai, auginti būsimus mokslininkus. Šias veiklas galėsiu tęsti ir būdamas emeritu.
Be to, emerito statusas suteikia daugiau laisvės užsiimti tuo, kas man iš tiesų teikia džiaugsmą. Šiuo metu nuolat jaučiu pasąmonėje tiksintį skaitliuką, skaičiuojantį metinę mokslinę produkciją, nors iš tiesų moksle svarbiausia yra naujumas, o ne publikacijų skaičius, kuriam, deja, šiandien dažnai vergauja pasaulio mokslininkai. Tikiuosi, kad tapęs emeritu galėsiu dar labiau atsiduoti kūrybiniams ieškojimams.
Kaip per darbo metus keitėsi VILNIUS TECH?
Savo, kaip mokslininko, kelią pradėjau dar sovietiniu laikotarpiu. Slėgė Lietuvos okupacija, sovietinė ideologija, peršama okupantų kalba, įvairūs draudimai, autokratinis valdymo būdas. Nesunku įsivaizduoti, kad per visą laiką, kol dirbu universitete, pokyčių buvo išties daug. Daugiau dėmesio noriu skirti studijoms, mokslui ir akademinei bendruomenei.
Studijos. Mano nuomone, statybos inžinerijos studijos tuometiniame Vilniaus inžinerijos statybos institute buvo tikrai kokybiškos. Vien mūsų kurse buvo net 14 grupių. Tuo metu studentai paprastai nedirbo ir visą dėmesį galėjo skirti mokslams. Turėjau nemažai puikių dėstytojų – jie buvo savo srities profesionalai.
Mokslas. Pradėsiu nuo doktorantų (tuomet – aspirantų). Sovietmečiu konkursas į doktorantūrą buvo milžiniškas. Tik kelios katedros rengė mokslo daktarus (tuomet – mokslo kandidatus), todėl į doktorantūrą patekdavo tik patys geriausi absolventai. Daug jų turėjo galimybę išbandyti savo mokslinius gebėjimus Jaunųjų mokslininkų draugijoje, kuri aktyviai organizuodavo konferencijas, įvairius darbų konkursus. Jaunųjų mokslininkų veikla tuomet buvo gerokai aktyvesnė nei dabar.
Didelį mokslininko profesijos patrauklumą sovietmečiu lėmė aukšti atlyginimai. Docento alga buvo beveik keturis kartus didesnė už inžinieriaus, profesoriaus – šešis kartus, o akademiko – net iki aštuonių kartų. Doktorantai buvo motyvuoti – dirbo ne tik darbo dienomis, bet ir vakarais, savaitgaliais, per atostogas. Tačiau sistema neskatino mokslininkų publikuoti savo darbus. Docentams per 5-erius metus pakakdavo parengti dvi publikacijas vietiniuose leidiniuose. Beveik niekas nerašė į Vakarų žurnalus, tuo labiau – į aukščiausio lygio. Nebuvo galimybės stažuotis, dėstyti ar dalyvauti konferencijose, vykstančiose užsienyje. Taip pat neturėjome moderniausios eksperimentinės įrangos, kuria dabar galime naudotis.
Kas motyvuoja siekti užsibrėžtų tikslų?
Atsakysiu trumpai: mano siekis – būti laimingam.
Esame labai skirtingi savo prigimtimi ir auklėjimu. Turime vidinius poreikius ir nuo to, ar juos patenkiname, ar ne, dažnai priklauso mūsų laimė. Vieni žmonės savo gyvenime nori kuo mažiau įtampos ir susitaiko su antraplaniu vaidmeniu. Kiti laimingi tik tuomet, kai profesiniame gyvenime pasiekia reikšmingų rezultatų. Aš priklausau šiai grupei. Dėl to man visada būtina turėti tikslą ir jo siekti – nesvarbu, ar tai sportas, ar profesinė veikla. Jei kada nors ateis diena, kai nebeturėsiu ambicijų mokslo srityje, esu tikras, kad atrasiu naują sritį, kurioje norėsiu sparčiai tobulėti.
Siekiant tikslų man patinka gyventi valingai: kasdien sportuoti, praustis po šaltu dušu, sveikai maitintis. Labai vertinu artimųjų ir kolegų pripažinimą – tai suteikia prasmę mano profesinei veiklai. Taip pat man svarbi ir visuomenės gerovė. Metus stažavausi Junginėse Amerikos Valstijose, Ilinojaus universitete, Urbanoje–Champaign'e. Buvau pirmasis VILNIUS TECH, gavęs prestižinę Fulbright stipendiją. Man siūlė pasilikti nuolatiniam darbui, tačiau net ir turtingiausioje pasaulio šalyje mačiau tiek daug nelaimingų žmonių, kad supratau – niekada ten nesijausčiau gerai. Visada norėjau gyventi Lietuvoje ir dirbti savo Alma Mater.
Kokius kūrybinius principus taikėte ar taikote savo mokslinėje veikloje?
Kūrybingumas – tai gebėjimų visuma, leidžianti generuoti ir kokybiškai įgyvendinti naujas idėjas. Savo mokslinėje veikloje remiuosi keliais esminiais kūrybingumo principais.
Originalus požiūris ir drąsa. Vienas svarbiausių kūrėjo bruožų yra savitas ir originalus požiūris. Tokiam žmogui svarbu nepasiduoti daugumos nuomonei ir pačiam susiformuoti vertybes. Tai reikalauja didelio vidinio pasitikėjimo ir, svarbiausia, drąsos. Naujos idėjos visada sulaukia pasipriešinimo – oponentų būna kur kas daugiau nei palaikytojų, jų skaičius dažnai tiesiogiai proporcingas idėjos originalumui. Be to, visada egzistuoja rizika suklysti. Jei prestižiniame žurnale paskelbta nauja koncepcija vėliau paneigiama, mokslininko reputacijai smūgis būna itin skausmingas – kuo drąsesnė hipotezė ir kuo aukštesnio lygio leidinys, tuo didesnė žala. Todėl drąsa – būtina kūrėjo savybė.
„Nežinojimo“ vertė. Kurdami naujus dalykus, remiamės turimu žinių bagažu, tačiau tvirtai tikiu, kad žinojimas yra kūrybingumo priešingybė. Kuo daugiau žinai tiriamuoju klausimu, tuo mažesnė tikimybė kokybiškai sukurti naują teoriją. Imdamasis ambicingo teorinio modelio, sąmoningai stengiuosi kuo mažiau gilintis į esamus metodus – tai viena mano kūrybos taisyklių. Paradoksalu, bet doktorantūros studijų reikalavimas pradėti nuo literatūros apžvalgos tinkamas ne visiems kūrėjams. Žinoma, kai modelis jau sukurtas, būtina atlikti visapusišką analizę ir palyginimus. Vis dėlto bijau, kad dirbtinis intelektas gali slopinti kūrybingumą – juk taip lengva paklausti ir iškart gauti atsakymą, užuot ieškojus pačiam.
Tolerancija ir mąstymo lankstumas. Kitas svarbus kūrybos aspektas yra gebėjimas išlikti atviram įvairioms prielaidoms. Nelankstus tyrėjas skubės atmesti hipotezę, kuri galėtų būti visiškai racionali. Manau, kad kūrėjas, gindamas naują idėją, visuomet atstovauja tam tikrai mažumai, todėl turėtų būti tolerantiškas ir kitokio pobūdžio mažumoms bei neįprastumams. Lankstus mąstymas leidžia išvengti ankstyvo atmetimo ir atrasti tai, kas iš pradžių atrodė neįprasta ar nepatogu.
Vidinė motyvacija ir idealizmas. Vidinė motyvacija, aistra, emocija ir kūrybinis džiaugsmas yra varikliai, leidžiantys ilgai ir atkakliai siekti rezultato. Tikiu, kad tikrieji mokslininkai yra idealistai – juos motyvuoja idėjos, o ne materialūs dalykai. Tačiau tokiam idealistiniam tonusui išlaikyti labai svarbi artimųjų parama, nes ji suteikia prasmę ir vidinę stiprybę.
Darbo intensyvumas ir ištvermė. Sprendimo ieškai nuolat, nuo ryto iki vakaro, kartais ir naktimis, savaitėmis ar mėnesiais, savaitgaliais ir per atostogas. Tokiomis akimirkomis tampi tarsi apsėstas, sutrinka miegas. Todėl kūrybiniam darbui būtina fizinė ir psichinė ištvermė. Sportas, pasivaikščiojimai, darbas parke ant suoliuko, oro uoste ar lėktuve, leidžia atsitraukti nuo rutinos ir visiškai susitelkti. Būtent tokiais momentais pasąmonė dažnai pasiūlo sprendimą – įvyksta tas žybtelėjimas, nušvitimo akimirka, kai gimsta nauja idėja.
Kūryba, kaip detektyvo darbas. Mokslinė kūryba man primena detektyvo veiklą: nagrinėji pirmąjį grandinės segmentą, ieškai ryšių, keli prielaidas, tikrini, atmeti, formuluoji naujas hipotezes ir vėl testuoji. Išnagrinėjęs vieną segmentą, pereini prie kito. Taip palaipsniui gimsta modelis ar teorija. Deja, 99 atvejais iš 100 modelis pasirodo pernelyg sudėtingas arba netikslus, tuomet reikia viską pradėti iš naujo. Kūryba mokslininko darbe – tai kantrybė, atkaklumas ir nuoseklus tobulėjimas, kuris, nors dažnai nematomas, galiausiai veda prie kokybinio šuolio.
Galerija
