Kviečiame apsilankyti!
Parodos anonsą galite pažiūrėti čia, o sužinoti daugiau apie koncepciją – čia.
Plačiau su menininku ir jo kūryba galite susipažinti Voruta.lt parengtame straipsnyje:
Prof. dr. Remigijus Venckus: Kai esi laisvas, tuomet ir gali nutikti gražūs, nuoširdūs ir paskui save žmones mobilizuojantys dalykai. Apie tapybos parodą „Laisvė ir atsitiktinumas. Skirta Vilniui“
2025.02.14 d. 18:00 val. Savicko paveikslų galerijoje atidaroma medijų menininko ir meno kritiko, VILNIUS TECH (Vilniaus Gedimino technikos universiteto) profesoriaus dr. Remigijaus Venckaus tapybos paroda „Laisvė ir atsitiktinumas. Skirta Vilniui“. Paroda veiks iki 2025 m. kovo 8 d. Parodos globėjas – Europos Parlamento narys Petras Auštrevičius.
Pretekstas tapyti
Tapyba mane ištiko neatsitiktinai. Nors bakalauro studijų metu mokiausi grafikos meno praktikos, vis tik labiau domėjausi meno teorija ir skaitmeninių menų eksperimentais. Tad ir ėmiau kurti skaitmeninius menus. Analoginės tapybos kūryba niekur nedingo. Dažnai svarstydavau apie tai, kad būtų šaunu tapyti ar piešti. Kauno kūrybinių industrijų centro (VšĮ „Artkomas“) direktorius Olegas Darčanovas nuolat sakydavo – ateis toks laikas ir imsiesi teptuko. Beje, su juo kartu darbavausi daugiau nei 10 metų vizualiųjų menų festivalyje „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“. Festivalyje teko labai daug rašyti ir kalbėti apie tapybą. Gal ir tai nedavė man ramybės, vis dažniau svarsčiau apie tai – ar vieną dieną nereikėtų pradėti tapyti.
Bakalauro studijų metu ir šiek tiek vėliau, vis kažką patapydavau. Intensyviau tapybos ėmiausi kaip tik tuo metu, kai rašiau disertaciją. Anuomet nedraugavau su spalva. Vyravo tamsus, gilus, purvinas koloritas. Šiandien viskas pasikeitė. Atrodo pats išlaisvėjau tiek, kad mano drąsa provokuoja žiūrovą užduoti tokius klausimus kaip – jūs tikriausiai gyvenote ir mokėtės pietuose, kur nors prie Viduržemio jūros?
Mano tapyboje atsispindi ne tik drąsa, bet ir mano paties fizinės savybės. Aš ne visas spalvas matau. Ne visuose deriniuose galiu identifikuoti skirtumus. Pavyzdžiui, jei šviesiai rožinė spalva yra šalia pilkos, tai ją (rožinę) aš vis tiek matysiu kaip pilką. Gal būtent tai man ir leidžia būti drąsiam ir nevaržomai kloti skirtingo atspalvio potėpius. Kitą vertus, o kas man nurodys, kad raudonos spalvos negaliu vadinti violetine, o šviesiai rožinę vadinti tamsesne balta. Juk tai man netrukdo matyti pasaulį ir juo gėrėtis.
Žvelgdamas į savo menininko karjerą galiu pasakyti, kad kūryboje būtų pakankamai drąsos ir nevaržomos energijos, tikriausiai reikia nemažai nugyventi. Man jau teko dirbti akademinį darbą ilgiau nei 20 metų, rašyti disertaciją 7 metus, ilgą laiką kūriau videomeną, po to fotografiją, aiškiai įkėliau koją į grafinio dizaino lauką. Visa ši netveriančio savo kailyje menininko karjera leidžia formuoti ir puoselėti nevaržomą savo meninę kalbą.
Karjeros posūkis tapybos link
Gal nuo 2020-ųjų metų mano galvoje vis labiau ir labiau sukosi svarstymai apie tai, kad turiu pradėti tapyti. 2023-ųjų metų pavasarį, lankydamasis Lenkijoje, užsukau į milžinišką dailės prekių parduotuvę. Tuomet netvėriau savyje ir pripirkau daug drobių, dažų, kitų priemonių. Užpildžiau visą automobilio saloną ir bagažinę. Birželio mėnesį pertvarkiau studiją savo namo antrame aukšte ir ėmiausi tapybos darbų.
Pirmiausiai mate aplankė nerimas. Vis tik valdyti teptuką jau buvau šiek tiek primiršęs. Medinės rankos sunkiai pakluso vaizduotei. Bet labai greitai sau pasakiau – o kodėl negali būti taip kaip gaunasi, o kodėl čia reikia imti ir nervintis. Iškart atsirado erdvės laisvei eksperimentuoti ir drąsiai kloti kontrastuojančius spalvinius potėpius.
Pirmiausiai, turėjau idėją, kad nė vienas kūrinys neturi būti ženklinamas konkrečiu pavadinimu. Neturiu nurodyti, kaip kūrinį reikia suprasti, visos drobės turėtų būti vienodo formato. Turėčiau siekti kažkokios tvarkos, lyg tapybą priartinant prie matematikos. Po kelių mėnesių tapymo supratau, kad kartais reikia vienodo formato drobių, o kartais skirtingo; reikia dažo, kuris gultų ramiai, o kartais būtina pasielgti taip, kad spalva provokuotų ir keltų vizualinį šoką. Kartais reikia tapyti drobę vieną vakarą (ir viskas baigta), o kartais ją dengti nauju sluoksniu ištisą mėnesį.
Prisėdęs prie molberto praktiškai niekada neturiu jokios generalinės idėjos apie tai, koks kūrinys turi išvysti pasaulį. Iš anksto nežinau nieko, ką aš galėčiau pavaizduoti. Niekada neturiu parengęs išankstinių eskizų. Man jie niekada nepatiko. Pasiduodu impulsui, nuotaikai, įsiklausau į save. Tapau, vadinasi, analizuoju save, savo vidinius jausmus. Tapyba yra meditacija, mano paties laisvės išraiška. Ji mane guodžia ir nuramina audrose klaidžiojantį mano protą, atrodo gerokai intymiau pajaučiu aplinkos harmoniją. Taigi, kūryba yra malonumo išraiška.
Vardus slepiančios drobės, vienijančios laisvės ir atsitiktinumo
Galiausiai tapymo eigoje pats kūrinys pasiprašo pavadinimo. Visi kūriniai turi „vardus“, tačiau parodose niekada jų neakcentuoju. Palieku laisvę žiūrovui jausti, fantazuoti ir gėrėtis reginiu. Aš ir pats džiaugiuosi savo kūriniais, ir neslėpdamas apie tai pranešu kitiems savo parodose, socialiniame tinkle ar interviu žiniasklaidoje. Gal kitiems atrodau nekuklus ir dėl to kažkoks nenormalus, bet aš tiesiog mėgaujuosi tuo, ką darau ir tik taip pats jaučiu savo gyvenimo pulsą.
Kadangi tapyboje aš neturiu jokios aiškios strategijos, taip ir nutinka, kad savo visas parodas aš vadinu dviejų žodžių junginiu „Laisvė ir atsitiktinumas“.
Tapymo aktas yra išskirtinis ir tuo, kad būdamas pats su savimi esu laisvas būti tokiu, kokiu noriu, niekam neprikišu savo tiesų ir niekam neliepiu mano paveikslą suvokti vienkrypčiai, sekant tik vienos prasmės trajektorija. Laisvė atsiranda iš atsitiktinumo. Kai esi laisvas ir į aplinką nevaržomai žvelgi, tuomet ir gali nutikti gražūs, nuoširdūs ir paskui save mobilizuojantys žmones dalykai. Kadangi aš neriboju savęs siužetais, temomis, egzistencinėmis gyvenimo prasmėmis. To paties tikiuosi ir iš žmonių, kurie parodose žvelgia į mano paveikslus.
Ryšys su dabarties laisvės kovomis
Simboliška, kai Rusijos agresijos prieš Ukrainą laikais, kai priešo alsavimą už nugaros jaučiame ir mes – Lietuviai, savo parodą vadinti „Laisve ir atsitiktinumu“. Nors specialiai ir neakcentuoju, tačiau ryšį su Ukrainos laisvės kovomis aš taip pat išreiškiu ir savo tapybos kūriniais. Laisvė su atsitiktinumu turi labai glaudų ryšį. Juk Lietuvai gerai susiklostė likimo kortos ir dėl to galėjome praktiškai atsitiktinai ištrūkti iš Sovietų sąjungos kalėjimo. Nors tapydamas ir neturėjau jokios išankstinės patriotinės minties, vis tik kviečiu svarstyti apie laisvę ir ja mėgautis. Mano kūriniuose nėra jokios specialios politinės ar patriotinės potekstės. Jums suteikiu galimybę susitikti su tapyba, kuri yra eksperimentinė, ekspresyvi, jausminė ir net nereikalaujanti konkrečių pavadinimų.
Prisipažinsiu, jog aš ir pats, lankydamasis kitų menininkų parodose, beveik niekados neskaitau kūrinių pavadinimų. Man net nebūna įdomu, kada drobė nutapyta. Aš tiesiog mėgaujuosi reginiu. Aš būnu intymiame santykyje su kūriniu. Tad kurdamas savo parodas aš taip pat kviečiu kiekvieną žiūrovą pajausti savo santykį su kūriniu. Gal būt čia aptiksite nekasdienius ir neįprastus santykius. Galbūt jie ypatingai provokuos. Galbūt čia nepamatysite tos tapybos, kuri seka lietuviško meno tradicijos pėdsakais. Gal būt žvelgsite į plokštumą, nuo kurios kontrasto jums skaudės akis.
Daugiau R. Venckaus darbų:
Galerija
