Rasa neišsigando „vyriškos“ profesijos ir sėkmingai kopia karjeros laiptais: darbdaviai patys ieško

Rugpjūčio 3, 2026

Rasa Jakutavičiūtė-Pečiulaitė

Nuo nežinios, kokiu keliu žengti, iki vienų didžiausių nekilnojamojo turto (NT) projektų įgyvendinimo – Rasos Jakutavičiūtės-Pečiulaitės profesinis kelias įrodo, kad tinkamai pasirinktos studijos gali atverti duris į sėkmingą karjerą. Baigusi Pastatų energetikos sistemų inžinerijos studijas VILNIUS TECH universitete ji sėkmingai darbuojasi didžiausiose NT įmonėse ir įgyvendina sudėtingus ir išskirtinius projektus. Rasa pastebi, kad šiais laikais vis labiau vertinami inžinerinį išsilavinimą turintys specialistai.

Sprendimas, pakeitęs karjeros kryptį

Baigdama mokyklą R. Jakutavičiūtė-Pečiulaitė, kaip ir visi abiturientai, svarstė, kokias studijas pasirinkti. Pasvajodavo apie medicinos ir farmacijos studijas, tačiau nenorėjo kraustytis į Kauną.

„Mokykloje man puikiai sekėsi organizacinė veikla – renginiai, šimtadieniai, išleistuvės. Vienu metu net svarsčiau rinktis renginių organizavimo studijas, tačiau pagalvojau, kad šiuos organizacinius ir vadybinius gebėjimus jau turiu, todėl norėjosi įgyti stiprią profesinę bazę ir rimtą specialybę. Tuomet dėmesį patraukė inžinerija – sritis, suteikianti tvirtą pagrindą ir daug galimybių ateityje.

Taip pasirinkau Pastatų energetikos sistemų inžinerijos studijas Aplinkos inžinerijos fakultete tuometiniame Vilniaus Gedimino technikos universitete. Nors gerai išlaikyti egzaminai leido laisvai pasirinkti ir kitą specialybę, bet įstojau į nemokamą vietą ir sėkmingai mokiausi. Daug kas gąsdino, kad studijos bus labai sunkios, tačiau man sekėsi gerai“, – prisimena R. Jakutavičiūtė-Pačiulaitė.

Universitetas išmokė svarbiausio dalyko

Studijos merginą supažindino su energetikos sektoriumi, kuriam priklauso atsinaujinančios ir neatsinaujinančios energijos šaltiniai, energijos tiekimo tinklai ir pastatų mikroklimato sistemos.

„Svarbiausia, kad universitetas išmokė pagrindinio dalyko – mokytis. Neįmanoma visko žinoti, tačiau labai svarbu mokėti rasti informaciją, ją įvertinti ir pritaikyti praktiškai“, – teigia Rasa.

Rasa Jakutavičiūtė-Pečiulaitė

Rasa Jakutavičiūtė-Pečiulaitė

Pagal studentų mainų programą ji buvo išvykusi studijuoti į Italiją, kur susipažino su pažangiais energetikos ir tvarumo sprendimais, atsinaujinančios energijos technologijomis bei energijos taupymo sistemomis. Ši patirtis merginą paskatino pasirinkti Pastatų energijos inžinerijos magistrantūros studijas VILNIUS TECH.

Inžinerinis išsilavinimas atvėrė duris į verslą

Dar studijuodama magistrą Rasa pradėjo dirbti NT bendrovėje „Eika“.

„Mane pasirinko dėl to, kad studijavau inžineriją. Darbdaviai ieškojo žmonių, kurie gebėtų matyti visumą, suprasti techninius procesus ir priimti argumentuotus sprendimus. Inžinerinės krypties specialistų paklausa Lietuvoje apskritai gerokai viršija pasiūlą, todėl jiems nekyla problemų susirasti mėgstamą ir gerai mokamą darbą“, – pastebi ji.

Pradėjusi nuo plėtros projektų koordinatorės darbo per vienuolika metų „Eika“ įmonių grupėje Rasa sėkmingai kopė karjeros laiptais ir dalyvavo įgyvendinant daugybę gyvenamosios ir komercinės paskirties projektų – nuo sklypų įsigijimo ir projektavimo iki statybų, pardavimų ir galutinio projektų užbaigimo.

Vėliau ji prisijungė prie didelių NT projektų vystymo komandos įmonėje „SBA Urban“, kur dirbo su vienais didžiausių verslo miestelių projektų Lietuvoje – „Urban Hub Kaunas“ ir „Urban Hub Vilnius“. Dar vėliau jos profesinę patirtį papildė pastatų konversijos projektai, kai seni objektai pritaikomi naujoms funkcijoms. O dabar karjeros kelią Rasa tęsia „Infes“ įmonių grupėje ir užima vadovaujančias pareigas vienoje iš „Infes“ grupės įmonių, kuri užsiima NT plėtra.

Kodėl vadovams vis dažniau reikia inžinerinio išsilavinimo?

Pasak Rasos, šiandien inžinerinis išsilavinimas yra labai vertinamas.

„Anksčiau darbo skelbimuose į aukščiausias vadovaujamas pozicijas būdavo nurodomas reikalavimas turėti teisinį, ekonominį ar vadybinį išsilavinimą. Dabar vis dažniau pastebiu, kad ieškoma specialistų su inžineriniu išsilavinimu. Tai rodo, kad organizacijos vertina strateginį mąstymą, gebėjimą suprasti procesus ir valdyti sudėtingus projektus“, – sako R. Jakutavičiūtė-Pečiulaitė.

Ji pastebi, kad daugelyje nekilnojamojo turto ir statybų sektoriaus įmonių vadovaujančias pareigas užima specialistai, turintys būtent inžinerinį išsilavinimą.

Inžinierių poreikis Lietuvoje tik auga

Pasak R. Jakutavičiūtės-Pečiulaitės, situacija darbo rinkoje šiandien visiškai kitokia nei tada, kai ji rinkosi studijas. Šiuo metu jau nemažai vadovaujančių pozicijų NT sektoriuje užima ir moterys. Jos vadovauja komandoms, įgyvendina sudėtingus projektus ir veda įmones augimo keliu.

„Kai prieš 20 metų stojau į universitetą, inžinerinės specialybės nebuvo tarp populiariausių pasirinkimų, ypač moterims. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad verta rinktis ne madingas studijas, į kurias stoja šimtai, o tokias, kurios nors ir nėra labai populiarios, bet suteikia labai platų išsilavinimą ir atveria daugybę galimybių. Galų gale baigus mažiau populiarią specialybę bus lengviau rasti darbą, nes konkurencija bus mažesnė.

Rasa Jakutavičiūtė-Pečiulaitė

Rasa Jakutavičiūtė-Pečiulaitė

Karjera trunka dešimtmečius, todėl svarbu, kad pasirinkta sritis teiktų pasitenkinimą. Stiprus profesinis pagrindas leidžia vėliau išbandyti įvairias veiklas ir specializacijas“, – patirtimi dalijasi VILNIUS TECH Pastatų energetikos katedros alumnė.

Inžinerija – ne tik formulės ir brėžiniai

Paklausta, kuo ją žavi inžinerija, Rasa tikina, kad šioje profesijoje yra daug kūrybos ir savirealizacijos.

„Man patinka kurti. Nuo kilusios idėjos, tuščio sklypo ar net pelkės iki modernaus pastato ar pastatų komplekso, kuriame gyvena ir dirba žmonės. Kai matai galutinį rezultatą, supranti, kad nuveikei prasmingą darbą.

Inžinerija nėra tik formulės ar brėžiniai. Tai – gebėjimas kūrybiškai spręsti problemas, matyti ir numatyti daugiau bei kurti vertę. Būtent to šiandien labiausiai reikia tiek specialistams, tiek vadovams“, – įsitikinusi R. Jakutavičiūtė-Pečiulaitė.

***

VILNIUS TECH Pastatų energetikos sistemų inžinerijos studijų tikslas – paruošti universalius energetikos specialistus, kurie gebėtų kurti tvarias pastatų aprūpinimo energija sistemas, žinotų, kaip jas tinkamai įrengti ir prižiūrėti, gebėtų jas analizuoti ir visapusiškai vertinti.

Studijų metu būsimi specialistai įgyja šias kompetencijas:

  • analizuoti, nustatyti ir spręsti patalpų mikroklimato kokybės, šilumos gamybos, šilumos, elektros ir dujų tiekimo bei naudojimo uždavinius;
  • projektuoti, įrengti ir prižiūrėti pastatų ir lauko inžinerines sistemas;
  • integruoti atsinaujinančiosios energijos technologijas pastatuose;
  • priimti sprendimus vadovaujantis darniosios raidos, efektyvumo, ekonominės naudos ir aplinkosaugos principais;
  • bendradarbiauti su architektais, statybos, mechanikos, elektros, aplinkos inžinerijos, informacinių technologijų, ekonomikos specialistais ir dirbti komandoje perteikiant energetikos inžinerijos žinias, idėjas ir sprendimus.

Panašios naujienos

Lietuvos miestai mokosi atsigręžti į vandenį: vanduo problema ar mūsų santykis su juo?
Lietuvos miestai mokosi atsigręžti į vandenį: vanduo problema ar mūsų santykis su juo?
Lietuvos miestams įprasta vystytis taip, tarsi vanduo yra kliūtis ar pavojus. Vanduo buvo matomas atskirai nuo miesto ir dažniausiai tik kaip įrankis gynybai, prekybai, pramonei, uostams. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais lietuvių mąstymas ir kultūra keičiasi – mes bandome gyventi ne atsukę nugaras į vandenį, ieškome sprendimų kaip kurti pakrantėse erdves kviečiančias mėgautis kasdien.  Pasaulinės architektūros dienos proga Lietuvos architektų rūmai surengė forumą „AQUAURBANISTIKA: Vanduo ir miestas“, kuris vyko „ARCHzona“ parodos metu ir pakvietė architektus, urbanistus pasidalinti patirtimi, iššūkiais projektuojant pakrantėse. Ar esame pasirengę kalbėti apie miesto ir vandens santykį, ar tik linkę matyti bendro resurso grobstymą ir gamtos žalojimą?  Įsišaknijusi visuomenės baimė  „Į mus buvo pasižiūrėta kaip į priešus, kurie nori atimti upę“, – prisimena pirmas bendruomenės reakcijas VILNIUS TECH prof. dr. Dalia Dijokienė. O vėliau kartu su doc. dr. Inesa Alistratovaite-Kurtinaitiene parengta studija „Kauno Krantinių atgimimas“ pelnė Nacionalinį architektūros apdovanojimą 2025 m.  Ekspertės išnagrinėjo beveik 100 km ilgio pakrančių ruožą ir 77 atkarpoms parengė galimus veiklų ir veiksmų priemonių rinkinius, atsiremiant į mokslinių tyrimų, kūrybinių dirbtuvių rezultatus ir bendruomenės lūkesčius – galiausiai pavyko atviras dialogas su gyventojais: „Bendruomenei mes uždavėm keturis klausimus: ką matote vertingo upių pakrantėse, kokius poreikius jaučiate, ką norėtumėte pakeisti ir žvelgiant į ateitį – kokie lūkesčiai ir baimės?“  Veikiausiai nesame sukūrę gilios gyvenimo šalia vandens tradicijos, todėl bet koks architektūrinis-urbanistinis veiksmas pakrantėje vietiniams asocijuojasi su neigiamais dalykais, kyla pakrantės privatizavimo, ribojimų ir kitos baimės, o įpročio bendradarbiauti su architektais, urbanistais, matyt, nesam užauginę taip pat.  „DO Architects“ komandos patirtis Svencelėje parodė, kad visuomenės pasitikėjimas atsiranda tada, kai pirmenybė teikiama viešosioms erdvėms. „Visada kyla diskusija – kas pirmiau: višta ar kiaušinis? Paprasčiausia būtų padalinti sklypus ir juos parduoti net neišasfaltavus gatvių. Tačiau Svencelėje pirma atsirado uostas, kanalų infrastruktūra ir viešosios erdvės. Tik pamatę, kad erdvės netampa uždara rezidencija, bendruomenė pradėjo priimti pokytį“, – pasakoja architektai Andrė Baldišiūtė ir Algimantas Neniškis.  „Šventos karvės“ projektuotojų kelyje  Architektai, urbanistai dalinosi atvirai apie urbanistinės plėtros, gamtosaugos ir kitų svarbių pakrančių vystymui teisės aktų nesuderinamumą, atotrūkius ir dėl to kylančius konfliktus. Pasitaikė ir skambių teisės aktų pavadinimų, pavyzdžiui, „šventa karvė“. M. K. Čiurlionio koncertų centro Kaune projektuotojams teko pasirūpinti net įvairiais hidrologiniais tyrimais, kaip pastatas paveiks upės srovę. Tačiau didžiausiu iššūkiu tapo ne upė, o biurokratiniai dokumentai. Architektė Dalia Uogintė („Paleko architektų studija“, VILNIUS TECH) pasakojo, kad potvynio rizika automatiškai uždraudžia bet kokio pastato atsiradimą: „Turime tokią šventą karvę – potvynių rizikos žemėlapius. Jeigu sklypas patenka į raudoną zoną, statyti bet ką draudžiama, net jei keltum pastatą ant aukščiausių polių ar taikytum inovatyviausius inžinerinius sprendimus. Derinimai truko kelerius metus, o galiausiai problemą išsprendė tiesiog atnaujinti valstybiniai dokumentai, pakoreguotos ribos ir kilstelėta žemės lygio sklype altitudė“.  Architektui Algimantui Neniškiui („DO Architects“) pažįstamos patirtys, daug kas abejojo drąsiais sprendimais Svencelėje: „Olandų inžinieriai, projektavę ir Dubajaus „Palmių salas“, įvertino mūsų vandens lygius ir patvirtino: čia nereikia jokių sudėtingų šliuzų, vandens lygio svyravimas per šimtmetį siekia vos 70 cm“.  „Natura 2000“ teritorijos ar PAV‘ai (Poveikio aplinkai vertinimai) architektams taip pat jautri tema, ir pasigendama lankstesnių teisės aktų miestų centrinėse dalyse. Miesto širdyje prie vandens svajotume apie laiptus, pėsčiųjų takus, prieplaukas, bet neretai prisilietimas prie kranto traktuojamas kaip žala gamtai, nors būtų galima ieškoti subalansuotų sprendimų.  Kaip „Uostas ir miestas“ tapo „Uostamiesčiu“  „Memelio miesto“ autoriai džiaugiasi rezultatais, tačiau taip pat akcentuoja, kad jei ne Klaipėdos miesto savivaldybės valia, galbūt dar šiandien Klaipėda būtų „valstybė valstybėje“:  „Bendrasis planas numatė proveržį – miesto tiesioginį „išėjimą prie vandens“. Tai įgalino Klaipėdą vadinti ne uostu ir miestu, o uostamiesčiu“, – pasakoja architektai prof. dr. Tomas Grunskis („AEXN“) ir prof. dr. Edgaras Neniškis („Arches“, VILNIUS TECH).  Autoriai išnaudojo galimybę su kaupu ir pademonstravo šiuolaikinius urbanistinius sprendimus „Memelio mieste“: visi 5 hektarai antžeminės teritorijos atiduodami pėstiesiems, transporto judėjimas ir parkavimas numatytas po žeme, o atšiaurų pajūrio mikroklimatą šioje miesto dalyje pavertė tinkamu gyventi ištisus metus.   „Įdomiausia dalis „vėjo urbanistika“. Paradoksas, kad visi veržiamės prie jūros, bet atsidūrę prie jos veržiamės kur nors į kavinę, nes vėjuota – atviros erdvės tampa problema. „Memelio mieste“ skersvėjų, vėjų kontrolė tapo kertiniu momentu. Kaip rodo mikroklimatinės studijos, užuovėjoje galima pasiekti iki 10 laipsnių skirtumą“, – dalinasi architektai.  Reikia žmogaus. Dirbtinis intelektas – be tapatybės  Vis dažniau atsigręžiama į dirbtinį intelektą. Tačiau VILNIUS TECH Architektūros fakulteto dekanės prof. dr. D. Dijokienės eksperimentas su dirbtiniu intelektu atskleidė bent jau kol kas esminę ribą – jis pats jai „prisipažino“ negebantis suprasti vietos:   „Duomenų pažinimas nėra vietos pažinimas. Atmintis, tapatybė, pojūtis ir vertybės algoritmo akimis yra neįveikiami dalykai.“   Šiandien Lietuvos miestai demonstruoja siekį žengti pirmyn, o „šventos karvės“ taip pat nuolat tobulėja viena ar kita kryptimi. Tikėtina, kad ir visuomenė, bendruomenės bus vis atviresnės dalintis ir kurti dialogą – gal gyvensime ne nugara, o veidu į vandenį?  Pranešimą parengė Agnė Vėtė
Plačiau