Rimantas Kačianauskas: „Svarbiausia Lietuvos mokslo plėtros strategija – gabiausių žmonių skatinimas“

Balandžio 29, 2015
Prof. habil. dr. Rimantas Kačianauskas. 1998–2002 metais buvo Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) mokslo prorektorius, dabar – Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, VGTU Medžiagų atsparumo ir teorinės mechanikos katedros profesorius, Mechanikos mokslo instituto direktorius.
 
Tuo metu, kai 1998–2002 metais ėjau universiteto mokslo prorektoriaus pareigas, sprendėme elementarius dalykus. Vienas iš tada svarbiausių tikslų buvo doktorantūros studijų sistemos sutvarkymas. Sprendėme tokius, kaip atrodytų dabar, eilinius klausimus: kas gali būti doktorantų vadovu, kokie jam turi būti keliami reikalavimai, kaip turi būti organizuojami egzaminai, atestacijos. Sprendėme daugelį tokių smulkmeniškų dalykų, kurie, beje, dabar yra prigiję.
 
Be abejonės, kitas tuo metu buvęs svarbus tikslas – integruotis į tarptautinę mokslininkų bendriją. Tuo metu mūsų bandymai integruotis į tarptautinį kontekstą buvo tam tikroje „saviveiklos“ fazėje, nebuvome įsprausti į jokius biurokratinius rėmus, viskas buvo mūsų pačių rankose. Dabar, žinoma, viskas pasikeitė, esame įsprausti į kietą reglamentą. Sunku atsakyti, kas yra geriau: ir laisvė turi savų privalumų, ir rėmai turi savų. Tuo metu mokslininkams dar nebuvo tiek aktualus publikacijų reikalavimas, tai buvo daugiau savanoriškas dalykas, ne prievolė. Nors jau tada buvo užuomazgų, kad mums reikia sureaguoti gerinant publikacijų lygį, siekti tarptautinio pripažinimo. Tas integravimosi į tarptautinę mokslo erdvę procesas vyko natūraliai. Save pradėjome lyginti su Vakarų mokslininkais tada, kai pradėjome gauti informaciją iš užsienio, kai tapo prieinami moksliniai straipsniai, kai mūsų mokslininkai tapo cituojami užsienio autorių. Kita vertus, ir Vakaruose kai kurie dalykai tobulėjo, pavyzdžiui, tikrai ne visi Vakarų universitetai norėjo formalizuoti mokslinę produkciją ir skaičiuoti ją pagal citavimus, žurnalų prestižą. Šį pokytį neabejotinai inicijavo Vakarų universitetai, pasaulio mokslo lyderiai.
 
Ką tuo metu mokslo vadyboje buvo sunkiausia pasiekti? Buvo sunku įrodyti, kad mokslas yra ne tik lygiavertė veiklos sritis, palyginti su studijomis, bet ir universiteto veidrodis.
 
Pagrindinė mokslo vertybė ir variklis buvo mokslininkų noras tapti profesoriais. Mano studijų laikais universitete buvo 8 profesoriai, tai buvo asmenybės, savo sukurtų mokslinių mokyklų lyderiai. Juos žinojo visi ir visur. Kiekvienas mokslininkas, tapęs profesoriumi, gaudavo ir „nerašytą“ įpareigojimą būti tam tikros srities mokslo mokyklos lyderiu. Tuo tarpu šiandienis profesorių skaičiaus didėjimas nėra lygus mokslinių mokyklų gausai. Profesorius tiesiog turi tenkinti tam tikrus nustatytus reikalavimus. Mūsų biurokratinė sistema suniveliavo profesoriaus vardą.
 
Lietuvoje per 25-erius Nepriklausomybės metus plėtėmės mokslininkų ir mokslo vardų skaičiumi, tačiau tai nereiškia, kad turime daugiau lyderių.
 
Mokslo vertybės per visus šiuos metus nepasikeitė, gal tik pasikeitė jų išraiškos priemonės. Jei turi idėjų, vadovauji doktorantams, esi cituojamas mokslo leidiniuose, tai ir esi tos srities lyderis. Tarybiniais laikais profesoriaus vardas buvo gaunamas ne tik už gebėjimus, bet ir už sėkmingai pereitą tarybinį biurokratinį mechanizmą, pavyzdžiui, dalis profesoriaus vardų buvo suteikiami tik Rusijoje. Ne kiekvienas gabus žmogus galėjo tapti profesoriumi. Todėl buvo noras išsivaduoti iš šių gniaužtų, turėti galimybę pačiam universitetui užauginti savo profesūrą. Bet, kai dabar pagalvoju iš laiko perspektyvos, mes dar nebuvome pribrendę galimybei patiems tvarkytis. Tada turėjome sukurti etinę, principinę vertinimo sistemą, o ne paversti tai „buhalterija“, prie kurios iš dalies artėjame.
Dar vienas svarbus aspektas – kas svarbiau: mokslinis straipsnis ar praktikoje įgyvendintas mokslo atradimas, mokslo teorija ar mokslo praktika? Abi pusės turi savo privalumų ir trūkumų. Teorijos ar praktikos ignoravimas yra blogai. Galima kalbėti tik apie proporcijas: galbūt teoretikams straipsnis yra pagrindinė vertinimo priemonė, o taikomųjų mokslų atstovams – taikomieji dalykai. Tik čia slypi ir dar vienas pavojus – taikymai mūsų sąlygomis netampa mokslu. Taip tiesiog inžinieriniai pasiekimai supainiojami su moksliniais. Tai, mano nuomone, yra Lietuvos mokslo problema. Tuo tarpu vakariečiai mokslininkai taikomuosius mokslus suvokia kaip esminius siūlymus, o ne techninius. Mano manymu, kai kuriais atvejais noras susikoncentruoti tik į taikomuosius aspektus sunaikina mokslo, kaip fundamentikos, idėją. Jei mokslas nėra pritaikomas praktikoje, jis Lietuvoje nustumiamas į antrąjį planą.
 
Kas lemia mokslo sėkmę? Atsitiktinumais netikiu. Žmogus turi daug domėtis mokslo sritimi. Atsitiktinumas gali būti tik toks: ar mokslininkas realizavo savo idėjas, ar ne. Kad eilinis žmogus patektų į mokslą, tokio atveju įsivaizduoti negalėčiau. Būnant prorektoriumi, įspūdį paliko bendravimas su būsimaisiais jaunais daktarais – Jurijumi Novickiu, Daliumi Navakausku, Šarūnu Pauliku, Valentinu Antonovič, Arnu Kačeniausku, Daliumi Mažeika, Algirdu Juozapaičiu ir kitais. Tai buvo žmonės, kurie paliko šviesų įspūdį. Tai, pasirodo, nebuvo atsitiktinumas. Šiandien jie yra daug pasiekę. Būdamas prorektoriumi, pirmininkavau Gintario Kaklausko, Romualdo Baušio, Marijono Bogdevičiaus habilitacijos procedūroms. Jie taip pat šiandien yra lyderiai, aplink save subūrę jaunus žmones.
 
Kuria linkme plėsis Lietuvos mokslas: globalizacijos ar identiteto paieškų? Manau, kad globalizacija yra neišvengiama, kitaip tiesiog būsime išmesti už borto. Jeigu nesi tarptautinių mokslų kontekste, esi niekas.
Žinoma, kitas klausimas, kokia proporcija mokslo tyrimai turi būti skirti Lietuvai. Tai priklausys nuo to, kuria linkme plėsis mūsų pramonė. Štai dabar dažnai būna taip, kad atliekame kokį nors užsakomąjį tyrimą, o mums atsako: „Ačiū, nebereikia, mes užsidarome…“ Būkime atviri patys sau: tai, ką mes deklaruojame apie lazerių mokslo pasiekimus, dar neturi itin didelės taikomosios vertės. Lazerių pramonė mūsų šalies biudžete tėra tik lašas jūroje. Be abejonės, Lietuvoje egzistuoja pora gerai dirbančių, Lietuvą garsinančių lazerių kompanijų, bet turbūt nėra taip, kad visas universiteto fakultetas dirbtų vien lazerių srityje. Mokslo srityje kiekvienas save reklamuoja kaip gali, bet perdėtas vienos ar kitos mokslo srities sureikšminimas nėra naudingas Lietuvai. Juk, pavyzdžiui, statybos, transporto inžinerija į biudžetą pinigų atneša daug daugiau.
Į tarptautinę areną, mano nuomone, išėjo Lietuvos fizikai ir biotechnologijų kūrėjai. Inžinieriai į tarptautinius technikos mokslus „įsirašo“ kiek sunkiau. Tai susiję su ribotomis taikymo galimybėmis, kurios susijusios su Vakarų įmonių užsakymais. Čia pastebiu ir optimistinių ženklų, bet ar mes jau esame tarptautinių technologijos mokslų dalis, šiek tiek abejoju. Mano nuomone, šiuo klausimu dar reikia padirbėti.
 
Ko labiausiai mokslo srityje reikėtų dabar? Kad kiekvienas eilinis dėstytojas suprastų, jog mokslas yra vidinis poreikis, o ne prievolė. Pastebiu reiškinį, kai dėstytojai galvoja: jei verčia ką nors padaryti, padarysiu. Bet tai nėra natūrali mokslininko egzistencijos dalis. Jei straipsnių rašymas ir publikavimas būtų natūralus visų doktorantų ir dėstytojų poreikis, mes turėtumėme dar geresnį mokslo lygį.
 
Kokios mokslo sritys mūsų universitete turi didžiausias galimybes plėstis? Visos, kuriose yra doktorantūros studijos. Ypač gerų perspektyvų įžvelgiu man artimesnėse statybos, mechanikos, medžiagų, informatikos, aplinkos inžinerijos kryptyse.
 
Mano asmenine nuomone, viena iš svarbiausių Lietuvos mokslo plėtros strategijų turėtų būti gabiausių žmonių skatinimas. Tuo metu, kai ėjau prorektoriaus pareigas, jaunus gabius žmones skatindavome duodami etatus, dabar, manau, atsiveria neblogos podoktorantūrinių studijų galimybės. Jos padeda subręsti mokslininkams. Svarbu, kad tarp doktorantų būtų konkurencija ir iš gabiausių būtų atrinkti patys gabiausi, kuriems būtų atvertos durys. Taip galėtumėme suformuoti mokslo mokyklas, kurios atstovautų Lietuvai tarptautiniame lygmenyje. Priemonės kitos, bet idėja išlieka ta pati – reikia skatinti talentus.
 
Originalų tekstą skaitykite VGTU žurnale

Galerija

Panašios naujienos

„Scania Lietuva“ atvėrė duris VILNIUS TECH studentams ir alumnams
„Scania Lietuva“ atvėrė duris VILNIUS TECH studentams ir alumnams
VILNIUS TECH studentai ir alumnai turėjo išskirtinę galimybę apsilankyti „Scania Lietuva“ ir iš arti susipažinti su vienos stipriausių transporto sektoriaus įmonių veikla. Vizitą inicijavo VILNIUS TECH Alumnų klubo prezidentas Darius Snieška, pakvietęs bendruomenės narius pažvelgti į modernios transporto įmonės kasdienybę iš vidaus. Ekskursijos metu dalyviai susipažino su įmonės veiklos principais, darbo organizavimo procesais bei transporto sektoriaus užkulisiais. Susitikimo metu buvo pristatyta, kaip organizuojami kasdieniai procesai, kokie sprendimai padeda užtikrinti efektyvų darbą ir kokie iššūkiai šiandien kyla transporto sektoriui. Renginio dalyviai ne tik klausėsi transporto srities profesionalų įžvalgų, bet ir turėjo galimybę iš arčiau susipažinti su įmonės istorija ir jos ateities kryptimis. Didelį įspūdį dalyviams paliko ir šiltas priėmimas bei ekskursija po servisą. Renginio metu daug entuziazmo skleidė ir Dariaus kolega Kristupas, kurio istorija tapo puikiu pavyzdžiu, kaip studijų metais puoselėjama aistra gali virsti profesiniu keliu. Dar studijuodamas VILNIUS TECH universitete jis aktyviai domėjosi kartingais, o susidomėjimas mechanika ir automobilių sportu atvėrė galimybes karjerai tarptautinėje įmonėje. Susitikimo metu dalyviai išgirdo ir įdomių faktų apie „Scania“. Daugelį nustebino tai, kad įmonės istorija prasidėjo nuo dviračių gamybos, o šiandien ji yra viena svarbiausių sunkiojo transporto gamintojų Europoje. Taip pat buvo pristatyti ir įspūdingi įmonės mastą atspindintys skaičiai: daugiau nei 53 tūkst. darbuotojų daugiau nei 100 pasaulio šalių, 1 500 aptarnavimo centrų visame pasaulyje bei apie 100 tūkst. per metus pagaminamų sunkvežimių – tai reiškia, kad kasdien iš gamyklų išrieda vidutiniškai apie 270 transporto priemonių. Dalyviai taip pat sužinojo, kad Lietuvoje transporto sektorius sudaro apie 13 proc. šalies BVP ir vienija daugiau nei 9 tūkst. įmonių. Vizitas tapo ne tik pažintimi su transporto sektoriumi, bet ir įkvėpimu ieškoti naujų galimybių, plėsti akiratį bei drąsiai žengti į dar nepažintas sritis. Tokie susitikimai dar kartą parodo, kokią vertę kuria stipri alumnų bendruomenė – atverdama duris naujoms patirtims, pažintims ir profesiniam augimui. „Alumnai atveria duris“ ekskursijų ciklas ir toliau tęsis, todėl kviečiame sekti informaciją ir nepraleisti būsimų galimybių iš arti pažinti įvairių sektorių įmones bei jų veiklą.
Plačiau
MBA studijos vadovus skatina grįžti į universitetą: „Patirtis tampa stiprybe tik tada, kai ją nuolat atnaujini“
MBA studijos vadovus skatina grįžti į universitetą: „Patirtis tampa stiprybe tik tada, kai ją nuolat atnaujini“
MBA, arba verslo administravimo magistro studijos, dažniausiai pasirenkamos tada, kai žmogus jau turi profesinės patirties, bet nori ją pakelti į kitą lygį. Tai įvairių sričių profesionalai, vadovai ar būsimi vadovai, kuriems kasdienėje veikloje prireikia ne tik techninių ar siauros srities žinių, bet ir platesnio verslo, organizacijos bei žmonių valdymo supratimo. Nors MBA diplomas dažnai siejamas su karjeros augimu, šių studijų vertė slypi ne tik formaliame laipsnyje. Tai nėra dar viena akademinė pakopa po bakalauro studijų – veikiau galimybė sustoti, permąstyti sukauptą patirtį ir išmokti ją taikyti drąsiau, plačiau bei strategiškiau. VILNIUS TECH Verslo vadybos fakulteto MBA absolventų patirtys rodo, kad didžiausi pokyčiai dažnai vyksta ne CV eilutėje, o pačiame mąstyme: keičiasi požiūris į sprendimų priėmimą, vadovavimą, rizikas ir savo profesinę patirtį. Kai patirtis susitinka su nauju požiūriu Į MBA studijas žmonės ateina sukaupę labai skirtingas profesines patirtis. Vieni jau daugelį metų vadovauja organizacijoms ir komandoms, kiti kuria verslus ar įgyvendina inovacijas viešajame sektoriuje. Tačiau juos dažnai vienija panašūs lūkesčiai, pagrindinis jų – noras atsitraukti nuo kasdienės rutinos ir pažvelgti į savo veiklą iš platesnės perspektyvos. Kompetencijų centro vadovas Simonas Barsteiga į MBA studijas atėjo jau sukaupęs ilgametę vadovavimo patirtį. Beveik dešimtmetį jis vadovavo inžinerinei bendrovei „CSD Inžinieriai“, kur per tą laiką komanda išaugo nuo 7 iki 70 darbuotojų. Kasdieniai sprendimai, darbas su klientais, tarptautiniais projektais, verslo plėtra ir atsakomybė už organizacijos rezultatus tapo stipria praktine vadybos mokykla, kurioje netrūko nei sėkmingų sprendimų, nei klaidų, iš kurių teko mokytis. Šiandien Simonas vadovauja kompetencijų centrui universitete – čia, pasak jo, atsirado visiškai kitokie iššūkiai: mokslo, verslo ir technologijų sujungimas, pokyčių inicijavimas bei skirtingų interesų derinimas. Būtent ši profesinė transformacija ir paskatino ieškoti platesnio požiūrio į vadybą. Tuo metu inovacijų ekspertas Tadas Gudėnas į MBA studijas atsinešė patirtį kuriant ir vystant du verslus – „Baltic Bio Fusion“ ir „Innovative Care of Dementia“. Nors praktinės vadybos patirties netrūko, jis jautė, kad sukauptas žinias norisi susisteminti ir papildyti platesniu vadybiniu požiūriu. Naujas požiūris į sukauptą patirtį Nors MBA studijos dažnai siejamos su naujų žinių įgijimu, pašnekovai pabrėžia, kad ne mažiau svarbu yra galimybė permąstyti jau turimą patirtį. „Dirbant labai lengva įsisukti į rutiną. Sprendi kasdienes problemas, priimi sprendimus, reaguoji į situacijas, bet retai sustoji ir paklausi savęs: ar tikrai teisingai mąstau? Ar mano vadovavimo principai vis dar veikia efektyviai?“ – sako S. Barsteiga. Pasak jo, MBA padėjo kritiškai įvertinti ilgametę profesinę patirtį ir suprasti, kad net sėkmingai dirbantis vadovas negali nustoti mokytis. „Po daugelio metų vadovavimo natūraliai atsiranda įsitikinimas, kad žinai, kaip reikia daryti. Tačiau studijos privertė iš naujo pasitikrinti savo sprendimus ir suprasti, kad net ilgametė patirtis nėra baigtinis rezultatas – ji nuolat turi augti kartu su tavimi.“ – teigia absolventas. T. Gudėno sprendimą studijuoti MBA iš pradžių paskatino karjeros galimybė. Prisijungus prie Krašto apsaugos ministerijos ir gavus galimybę prisidėti prie naujo departamento kūrimo bei inovacijų vystymo, pareigoms buvo reikalingas magistro laipsnis. Vis dėlto, anot jo, formalus reikalavimas greitai virto asmeniniu profesiniu augimu. „Supratau, kad tai puiki proga pagaliau susidėlioti turimas žinias į lentynas. Turėjau daug intuityvios patirties, bet norėjosi ją paversti aiškia sistema“, – sako T. Gudėnas. Didžiausia vertė – žmonės ir diskusijos Abu absolventai pabrėžia, kad didelę MBA vertę kūrė ne tik studijų turinys, bet ir pati mokymosi aplinka. Pasak S. Barsteigos, viena svarbiausių MBA patirčių buvo galimybė mokytis kartu su žmonėmis iš skirtingų sektorių ir profesinių sričių. Skirtingos patirtys, požiūriai ir diskusijos natūraliai verčia permąstyti savo įsitikinimus bei sprendimus. Jo nuomone, būtent tokioje aplinkoje pradedi geriau girdėti kitus ir aiškiau atskirti, kur sprendimas pagrįstas faktais, o kur – tik įpročiu ar asmenine patirtimi. Ne mažiau svarbu buvo ir tai, kad vienoje auditorijoje susitiko skirtingų profesijų vadovai. „Versle dažnai bendrauji su savo srities žmonėmis, o čia atsirado galimybė išgirsti visiškai kitokias patirtis. Būtent diskusijose supranti, kad ta pati problema gali turėti kelis teisingus sprendimus“, – teigia pašnekovas. T. Gudėno teigimu, ne mažiau svarbu buvo tai, kad studijos neatsiskyrė nuo kasdienės profesinės veiklos – priešingai, abi sritys nuolat papildė viena kitą. „Man pasisekė, kad nereikėjo laukti diplomo, jog pradėčiau kažką keisti. Dėstytojai skatino spręsti realias savo veiklos problemas, todėl viską, ką išmokdavau, iškart pritaikydavau praktikoje. Reaguodavau ir keisdavau dalykus realiu laiku, dar tebesimokydamas. MBA man nebuvo atskiras studijų pasaulis – jis buvo tiesiogiai susijęs su tuo, ką kasdien dariau profesinėje veikloje.“ – pasakoja T. Gudėnas Abu absolventai pabrėžia, kad didelę studijų vertę kūrė ne tik programos turinys, bet ir dėstytojai – jų praktinė patirtis, gebėjimas diskutuoti bei realias vadybos situacijas paaiškinti suprantamais pavyzdžiais. T. Gudėno teigimu, didelį įspūdį paliko ne tik dėstytojų kompetencija, bet ir pats studijų metodas. „Patiko akademinis požiūris – viskas buvo daroma kūrybiškai, kiekviena problema nagrinėjama iš skirtingų kampų. Tai skatino ne ieškoti vieno teisingo atsakymo, o mokytis matyti platesnį kontekstą“, – sako jis. Nors teigiamai vertina visą dėstytojų komandą, abu pašnekovai kaip ypač įsimintiną mini dr. Artūrą Jakubavičių. Vienas įsimintiniausių pavyzdžių, pasak T. Gudėno, nuskambėjo dr. Artūro Jakubavičiaus paskaitoje apie strateginį valdymą. „Jis valstybės strategiją palygino su sodu. Viena valdžia pasodina kriaušes, bet jos dar nespėja duoti vaisių – ateina kita valdžia ir nusprendžia sodinti obelis. Taip vaisių ir nesulaukiame. Tas palyginimas labai paprastas, bet puikiai parodo, kodėl ilgalaikės strategijos dažnai žlunga“, – prisimena absolventas. Kai studijos keičia ne darbą, o požiūrį į jį Kalbėdami apie didžiausius pokyčius po MBA, absolventai pirmiausia mini ne pareigas ar naujus karjeros laiptelius, o pasikeitusį požiūrį į savo profesinę patirtį. „Vadovavimas nėra būsena, kurią kartą pasieki ir turi visam laikui. Tai nuolatinis mokymosi procesas“, – sako S. Barsteiga. Jo teigimu, MBA dar kartą priminė, kad patirtis tampa tikra stiprybe tik tada, kai ją nuolat peržiūri, analizuoji ir atnaujini. Kalbėdamas apie pokyčius po MBA, T. Gudėnas sako, kad labiausiai pasikeitė sprendimų priėmimo būdas. Jei anksčiau daug sprendimų buvo grindžiami intuicija, šiandien ją papildo aiškesnė analizė ir metodai. „Anksčiau nemažai sprendimų priimdavau iš intuicijos – ir, tiesą sakant, sekdavosi. Bet dabar žinau, kad tą patį galima padaryti metodiškai, dar prieš priimant sprendimą viską ramiai pasveriant. Intuicijos neatsisakau, bet dabar turiu ir įrankius, kurie tą procesą gerokai palengvina“, – sako jis. Mokymasis, kuris nesibaigia gavus diplomą Paprašyti vienu sakiniu apibendrinti MBA vertę, abu absolventai kalba ne apie diplomą ar naujas pareigas, o apie pasikeitusį požiūrį į mokymąsi. S. Barsteigos teigimu, MBA dar kartą sustiprino įsitikinimą, kad vadovavimas – tai ne galutinė stotelė, o nuolatinis augimo procesas: „Kuo daugiau patirties sukaupi, tuo aiškiau supranti, kiek dar daug galima išmokti. Galbūt didžiausia MBA pamoka buvo ne konkretūs modeliai ar metodikos, o supratimas, kad geras vadovas pirmiausia išlieka smalsus ir pasirengęs keistis.“ Skirtingi profesiniai keliai, skirtingos patirtys ir skirtingos priežastys pasirinkti MBA galiausiai atvedė prie tos pačios išvados – didžiausia šių studijų vertė slypi ne diplome. Ji slypi gebėjime kitaip pažvelgti į jau sukauptą patirtį, kritiškiau vertinti savo sprendimus ir drąsiau priimti naujus profesinius iššūkius.
Plačiau