Tyrimas: gyventojai palankiai vertina tvariuosius finansus, bet stokoja praktinių žinių

Liepos 1, 2026

Žaliųjų finansų instituto ir VILNIUS TECH atliktas reprezentatyvus tyrimas atskleidė, kad Lietuvos gyventojai palankiai vertina tvariųjų finansų idėją, tačiau praktinę šios srities plėtrą vis dar riboja informacijos, aiškumo ir pasitikėjimo stoka.

„Tyrimas rodo aiškų paradoksą – visuomenė tvariesiems finansams pritaria, tačiau daugelis žmonių vis dar neturi pakankamai žinių, kaip tvarūs finansiniai produktai veikia praktikoje ir kuo jie skiriasi nuo įprastų finansinių sprendimų. Visgi, daugelis apklaustųjų mano, kad tvarūs finansiniai produktai yra apie ilgalaikę grąžą ir naudą, tas džiugina, kad suprantama jų vertė“, – teigia dr. Neringa Vilkaitė-Vaitonė, VILNIUS TECH mokslininkė.

Pinigai

Pinigai

Tyrimo, kuriame dalyvavo 1217 respondentų iš visos Lietuvos, duomenimis, net 51 proc. atsakiusiųjų tvariuosius finansus teisingai sieja su investavimo ir finansų valdymo praktikomis, atsižvelgiančiomis į aplinkosauginius, socialinius ir valdysenos (ESG) kriterijus. Tačiau beveik ketvirtadalis apklaustųjų (24 proc.) vis dar nežino, kas yra tvarieji finansai.

Nors pati tvariųjų finansų idėja visuomenėje jau atpažįstama, gilesnis supratimas išlieka ribotas. ESG principų reikšmę aiškiai supranta tik apie 10–17 proc. respondentų, o skirtumus tarp tvarių ir įprastų finansinių produktų gerai suvokia vos 15–20 proc.

„Įdomu tai, kad vyrai kiek dažniau nei moterys deklaruoja suprantantys ESG principus ir skirtumus tarp tvarių bei įprastų finansinių produktų. Tačiau moterys dažniau nei vyrai pabrėžia informacijos trūkumą ir kartu stipriau palaiko pačią tvarumo idėją“, – teigia VILNIUS TECH Verslo vadybos fakulteto prof. dr. Indrė Lapinskaitė.

Mato ilgalaikę naudą

Net apie 70 proc. apklaustųjų sutinka, kad tvarūs finansiniai produktai prisideda prie aplinkos apsaugos, tuo tarpu skeptiškai tai vertina vos 6–8 proc. Dažniau nei kitos grupės jų poveikį aplinkai teigiamai vertino jaunesni respondentai, studentai bei aktyviai darbo rinkoje dalyvaujantys žmonės.

Tyrimo rezultatai atskleidžia, kad daugiau nei dviem trečdaliams gyventojų svarbu, jog finansiniai produktai būtų tvarūs. Daugeliui respondentų tvarūs finansiniai produktai siejasi su ilgalaike nauda. Nuomonę, kad tokie produktai labiau orientuoti į ilgalaikę perspektyvą nei į trumpalaikę grąžą, ypač dažnai reiškė jaunesni ir aukštesnio išsilavinimo respondentai – šiose grupėse teigiamų vertinimų dalis siekė apie 70 proc. Tai rodo, kad visuomenė tvarumą sieja ne tik su aplinkosauga, bet ir su atsakingesniu požiūriu į ateitį.

Nepaisant to, tyrimas atskleidė gana žemą pasitikėjimo tvariaisiais finansais lygį. Apie 40 proc. respondentų neturi aiškios nuomonės dėl tvarių finansinių produktų patikimumo, daugelis tvirtai nežino, ar tokie produktai yra lengvai prieinami. Daugiau nei pusė respondentų pripažįsta, kad jiems trūksta informacijos apie tvarius finansinius produktus. Ši tendencija būdinga ne tik mažesnių miestų ar žemesnio išsilavinimo grupėms – aiškumo stoką gana dažnai įvardija ir aukštąjį išsilavinimą turintys respondentai. Tyrimo autoriai pažymi, kad tai rodo ne vien gyventojų susidomėjimo ar finansinio raštingumo problemą, bet ir nepakankamai aiškią pačios rinkos komunikaciją.

Prof. dr. Indrė Lapinskaitė

Prof. dr. Indrė Lapinskaitė

„Matome, kad didžiausias iššūkis šiandien yra ne neigiamas požiūris į tvarumą, o aiškios ir suprantamos informacijos trūkumas. Tai signalas tiek finansų rinkos dalyviams, tiek viešajam sektoriui“, – sako prof. dr. I. Lapinskaitė.

Daugiau mokėti linkę ne visi

Tyrimas atskleidė, kad net apie 60 proc. lietuvių rinktųsi tvarius finansinius produktus, tačiau – tik teorijoje.

Susidūrus su papildomomis išlaidomis entuziazmas mažėja – daugiau už tokius produktus mokėtų tik 25–32 proc. respondentų. Šį klausimą ypač atsargiai vertina vyresnio amžiaus ir mažesnes pajamas gaunantys respondentai.

„Lietuvos gyventojai nėra nusiteikę prieš tvarius finansinius sprendimus – priešingai, jie įžvelgia jų ilgalaikę naudą. Tačiau tam, kad rinka augtų sparčiau, būtina didinti finansinį raštingumą, stiprinti pasitikėjimą ir aiškiau komunikuoti apie tvarių finansinių produktų veikimą bei naudą vartotojams. ŽFI veikla sieksime stiprinti edukaciją ir supratimą apie šiuos produktus“, – sako Audrius Šilgalis, ŽFI vadovas.

Paaiškėjo, kad geriausiai tvariųjų finansų esmę supranta jaunesni ir aukštesnį išsilavinimą turintys gyventojai. Daugiau nei 60 proc. aukštąjį išsilavinimą turinčių respondentų tvariuosius finansus apibūdino tinkamai, tuo metu žemesnio išsilavinimo grupėse ši dalis siekė apie 40–45 proc. Informacijos stoka ryškesnė regionuose – kaimo vietovių gyventojai dažniau nei didmiesčių respondentai teigė nežinantys, kas yra tvarieji finansai.

Panašios naujienos

Lietuvos miestai mokosi atsigręžti į vandenį: vanduo problema ar mūsų santykis su juo?
Lietuvos miestai mokosi atsigręžti į vandenį: vanduo problema ar mūsų santykis su juo?
Lietuvos miestams įprasta vystytis taip, tarsi vanduo yra kliūtis ar pavojus. Vanduo buvo matomas atskirai nuo miesto ir dažniausiai tik kaip įrankis gynybai, prekybai, pramonei, uostams. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais lietuvių mąstymas ir kultūra keičiasi – mes bandome gyventi ne atsukę nugaras į vandenį, ieškome sprendimų kaip kurti pakrantėse erdves kviečiančias mėgautis kasdien.  Pasaulinės architektūros dienos proga Lietuvos architektų rūmai surengė forumą „AQUAURBANISTIKA: Vanduo ir miestas“, kuris vyko „ARCHzona“ parodos metu ir pakvietė architektus, urbanistus pasidalinti patirtimi, iššūkiais projektuojant pakrantėse. Ar esame pasirengę kalbėti apie miesto ir vandens santykį, ar tik linkę matyti bendro resurso grobstymą ir gamtos žalojimą?  Įsišaknijusi visuomenės baimė  „Į mus buvo pasižiūrėta kaip į priešus, kurie nori atimti upę“, – prisimena pirmas bendruomenės reakcijas VILNIUS TECH prof. dr. Dalia Dijokienė. O vėliau kartu su doc. dr. Inesa Alistratovaite-Kurtinaitiene parengta studija „Kauno Krantinių atgimimas“ pelnė Nacionalinį architektūros apdovanojimą 2025 m.  Ekspertės išnagrinėjo beveik 100 km ilgio pakrančių ruožą ir 77 atkarpoms parengė galimus veiklų ir veiksmų priemonių rinkinius, atsiremiant į mokslinių tyrimų, kūrybinių dirbtuvių rezultatus ir bendruomenės lūkesčius – galiausiai pavyko atviras dialogas su gyventojais: „Bendruomenei mes uždavėm keturis klausimus: ką matote vertingo upių pakrantėse, kokius poreikius jaučiate, ką norėtumėte pakeisti ir žvelgiant į ateitį – kokie lūkesčiai ir baimės?“  Veikiausiai nesame sukūrę gilios gyvenimo šalia vandens tradicijos, todėl bet koks architektūrinis-urbanistinis veiksmas pakrantėje vietiniams asocijuojasi su neigiamais dalykais, kyla pakrantės privatizavimo, ribojimų ir kitos baimės, o įpročio bendradarbiauti su architektais, urbanistais, matyt, nesam užauginę taip pat.  „DO Architects“ komandos patirtis Svencelėje parodė, kad visuomenės pasitikėjimas atsiranda tada, kai pirmenybė teikiama viešosioms erdvėms. „Visada kyla diskusija – kas pirmiau: višta ar kiaušinis? Paprasčiausia būtų padalinti sklypus ir juos parduoti net neišasfaltavus gatvių. Tačiau Svencelėje pirma atsirado uostas, kanalų infrastruktūra ir viešosios erdvės. Tik pamatę, kad erdvės netampa uždara rezidencija, bendruomenė pradėjo priimti pokytį“, – pasakoja architektai Andrė Baldišiūtė ir Algimantas Neniškis.  „Šventos karvės“ projektuotojų kelyje  Architektai, urbanistai dalinosi atvirai apie urbanistinės plėtros, gamtosaugos ir kitų svarbių pakrančių vystymui teisės aktų nesuderinamumą, atotrūkius ir dėl to kylančius konfliktus. Pasitaikė ir skambių teisės aktų pavadinimų, pavyzdžiui, „šventa karvė“. M. K. Čiurlionio koncertų centro Kaune projektuotojams teko pasirūpinti net įvairiais hidrologiniais tyrimais, kaip pastatas paveiks upės srovę. Tačiau didžiausiu iššūkiu tapo ne upė, o biurokratiniai dokumentai. Architektė Dalia Uogintė ( „Paleko architektų studija“, VILNIUS TECH) pasakojo, kad potvynio rizika automatiškai uždraudžia bet kokio pastato atsiradimą: „Turime tokią šventą karvę – potvynių rizikos žemėlapius. Jeigu sklypas patenka į raudoną zoną, statyti bet ką draudžiama, net jei keltum pastatą ant aukščiausių polių ar taikytum inovatyviausius inžinerinius sprendimus. Derinimai truko kelerius metus, o galiausiai problemą išsprendė tiesiog atnaujinti valstybiniai dokumentai, pakoreguotos ribos ir kilstelėta žemės lygio sklype altitudė“.  Architektui Algimantui Neniškiui („DO Architects“) pažįstamos patirtys, daug kas abejojo drąsiais sprendimais Svencelėje: „Olandų inžinieriai, projektavę ir Dubajaus „Palmių salas“, įvertino mūsų vandens lygius ir patvirtino: čia nereikia jokių sudėtingų šliuzų, vandens lygio svyravimas per šimtmetį siekia vos 70 cm“.  „Natura 2000“ teritorijos ar PAV‘ai (Poveikio aplinkai vertinimai) architektams taip pat jautri tema, ir pasigendama lankstesnių teisės aktų miestų centrinėse dalyse. Miesto širdyje prie vandens svajotume apie laiptus, pėsčiųjų takus, prieplaukas, bet neretai prisilietimas prie kranto traktuojamas kaip žala gamtai, nors būtų galima ieškoti subalansuotų sprendimų.  Kaip „Uostas ir miestas“ tapo „Uostamiesčiu“  „Memelio miesto“ autoriai džiaugiasi rezultatais, tačiau taip pat akcentuoja, kad jei ne Klaipėdos miesto savivaldybės valia, galbūt dar šiandien Klaipėda būtų „valstybė valstybėje“:  „Bendrasis planas numatė proveržį – miesto tiesioginį „išėjimą prie vandens“. Tai įgalino Klaipėdą vadinti ne uostu ir miestu, o uostamiesčiu“, – pasakoja architektai prof. dr. Tomas Grunskis („AEXN“) ir prof. dr. Edgaras Neniškis („Arches“, VILNIUS TECH).  Autoriai išnaudojo galimybę su kaupu ir pademonstravo šiuolaikinius urbanistinius sprendimus „Memelio mieste“: visi 5 hektarai antžeminės teritorijos atiduodami pėstiesiems, transporto judėjimas ir parkavimas numatytas po žeme, o atšiaurų pajūrio mikroklimatą šioje miesto dalyje pavertė tinkamu gyventi ištisus metus.   „Įdomiausia dalis „vėjo urbanistika“. Paradoksas, kad visi veržiamės prie jūros, bet atsidūrę prie jos veržiamės kur nors į kavinę, nes vėjuota – atviros erdvės tampa problema. „Memelio mieste“ skersvėjų, vėjų kontrolė tapo kertiniu momentu. Kaip rodo mikroklimatinės studijos, užuovėjoje galima pasiekti iki 10 laipsnių skirtumą“, – dalinasi architektai.  Reikia žmogaus. Dirbtinis intelektas – be tapatybės  Vis dažniau atsigręžiama į dirbtinį intelektą. Tačiau VILNIUS TECH Architektūros fakulteto dekanės prof. dr. D. Dijokienės eksperimentas su dirbtiniu intelektu atskleidė bent jau kol kas esminę ribą – jis pats jai „prisipažino“ negebantis suprasti vietos:   „Duomenų pažinimas nėra vietos pažinimas. Atmintis, tapatybė, pojūtis ir vertybės algoritmo akimis yra neįveikiami dalykai.“   Šiandien Lietuvos miestai demonstruoja siekį žengti pirmyn, o „šventos karvės“ taip pat nuolat tobulėja viena ar kita kryptimi. Tikėtina, kad ir visuomenė, bendruomenės bus vis atviresnės dalintis ir kurti dialogą – gal gyvensime ne nugara, o veidu į vandenį?    Pranešimą parengė Agnė Vėtė
Plačiau