Universitetas sujungė visam gyvenimui: jau 50 m. kasmet susitinkantys alumnai sukūrė filmą apie savo draugystę

Rugsėjo 18, 2026

Prieš penkis dešimtmečius jie buvo Vilniaus inžinerinio statybos instituto (VISI) AT 1/2 grupės studentai. Šiandien juos sieja ne tik studijų metai ir profesinė patirtis, bet ir pusšimtį metų trunkanti draugystė. Kasmet susitinkantys buvę kurso draugai šiemet paminėjo ypatingą sukaktį – 50 metų nuo studijų baigimo.

Nors gyvenimas ne visus grupės narius nuvedė vienodu keliu, o kai kuriems dėl šeiminių aplinkybių, tarnybos kariuomenėje ar kitų priežasčių teko pereiti į vakarines ar neakivaizdines studijas ir diplomus jie gavo skirtingu metu, visi liko vieningi lyg kumštis.

AT 1/2 grupė prieš 50 metų

AT 1/2 grupė prieš 50 metų

Studentus visus studijų metus lydėjo jų kuratorė – dėstytoja, vėliau tapusi katedros vedėja, Ona Lukoševičienė. Jos indėlis į grupės gyvenimą iki šiol prisimenamas su dėkingumu.

Kasmetiniai susitikimai tapo tradicija

Nuo pat studijų baigimo grupiokai susitikdavo kiekvienais metais. Per penkis dešimtmečius ši tradicija ne tik neišblėso, bet ir išaugo į platesnį bendravimo ratą – į susitikimus įsitraukė ir grupiokų antrosios pusės. O dvi šeimas ši draugystė sujungė dar stipriau – tarpusavyje susituokė jų vaikai.

Šiemetinio jubiliejaus proga grupės nariai nusprendė savo istoriją įamžinti dokumentiniame filme. Jame kiekvienas papasakojo savo istoriją – kaip po studijų klostėsi profesinis kelias, kaip kūrė šeimas, kokie pasirinkimai gyvenime buvo svarbiausi ir kokiais pasiekimais džiaugiasi labiausiai.

Kuriant filmą svarbiu istorijos šaltiniu tapo VILNIUS TECH archyvai. Juose išsaugota medžiaga leido alumnams sugrįžti į 1971-uosius, kai prasidėjo jų kelionė aukštojo mokslo ir autotransporto inžinerijos pasaulyje. Už pagalbą rengiant filmą grupės nariai dėkoja VILNIUS TECH muziejaus vedėjai Jūratei Černiauskienei ir Transporto inžinerijos fakulteto dekanui Olegui Prentkovskiui.

AT 1/2 grupė prieš 50 metų

„Sutalpinti aštuoniolikos žmonių gyvenimo istorijas į vieną filmą nebuvo paprasta – kiekvieno jų gyvenimas galėtų tapti atskiro dokumentinio filmo siužetu. Vis dėlto istorijas pavyko sudėti į 100 minučių pasakojimą. Įdomu tai, kad filmo kūrimas atskleidė ir netikėtų faktų – net po 50 metų draugystės grupiokai sužinojo apie vieni kitus naujų dalykų“, – pasakoja filmą kurti padėjusi alumno Rimanto Jonyno duktė Geda Korsakienė.

Tapo inžinieriais, verslininkais ir vadovais

Per penkis dešimtmečius buvusių studentų profesiniai keliai išsiskyrė, vis dėlto daugelis jų dirbo inžinieriais transporto sektoriuje, kūrė įmones ir užėmė atsakingas pareigas.

Vienas iš grupės narių – jau Anapilin išėjęs Antanas Dadurka – buvo vienas iš techninių apžiūrų sistemos Lietuvoje kūrėjų. Jis įkūrė techninių apžiūrų centrus ir padėjo pamatus šiandieninei sistemai. Antanas bendradarbiavo su tuometinio VISI profesoriumi Žeromsku, o vėliau nemaža dalis grupiokų iki pat pensijos dirbo jo įkurtoje „Tuvlitoje“.

Kitas Anapilin išėjęs grupės draugas – Antanas Pocius dirbo Panevėžio autobusų parko direktoriumi, du kartus iš eilės buvo išrinktas „Linavos“ viceprezidentu. Visus šiuos metus jis buvo vienas pagrindinių grupės susibūrimo iniciatorių ir žmonių, padėjusių išlaikyti ryšį su grupiokais.

Grupės seniūno Vincento Vaivados profesinis kelias buvo susijęs su draudimo sistemų kūrimu Lietuvoje, vėliau jis ėjo atsakingas pareigas – buvo Lietuvos monetų kalyklos valdybos narys, Lietuvos banko pirmininko pavaduotojas. Jam taip pat buvo patikėta viena iš svarbių valstybinių užduočių – nacionalinės valiutos lito gamybos organizavimas.

AT 1/2 grupė dabar

AT 1/2 grupės nariai

Ne mažiau išskirtinė ir Vyginto Laužadžio istorija. Talentingas inžinierius ir aviacijos konstruktorius kartu su bendraminčiais Ukmergės krašte rinko aviacines detales, konstravo ir perdarinėjo lėktuvus. Jo sukurtas aparatas kartu su istorine medžiaga apie aviaciją šiandien saugomas Kauno istorijos muziejuje.

Tarp grupiokų buvo ir tokių, kurių profesinis kelias pasuko už inžinerijos ribų. Romualdas Širvinskas iki šiol dėsto autotransportą Vilniaus kolegijoje ir netrukus minės įspūdingą 50 metų pedagoginio darbo sukaktį. Rimantas Jonynas dalį gyvenimo skyrė inžinerijai, vėliau baigė teisės studijas ir tapo advokatu. Tačiau inžinieriaus diplomas iki šiol jam svarbus – profesinės žinios praverčia ir sprendžiant kai kurias teisines bylas.

Jubiliejiniame susitikime – jautrūs momentai

Jubiliejinis AT 1/2 grupės susitikimas vyko Trakų apylinkėse, gamtos apsuptyje. Šventės dalyviai pirmiausia susirinko į iškilmingas mišias Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikoje. Jose prisiminti ir tie, kurių jau nebėra – per penkis dešimtmečius iš gyvenimo išėjo aštuoni grupės nariai.

Šiame susitikime dalyvavo ir velionių žmonos Alė Dadurkienė bei Zinaida Pocienė. Jų buvimas kartu tapo prasminga bendros istorijos dalimi.

AT 1/2 grupės susitikimas 2026 m.

AT 1/2 grupės susitikimas 2026 m.

Po mišių grupiokų laukė jautri dokumentinio filmo peržiūra. Ekrane jie galėjo dar kartą sugrįžti į studentavimo metus, prisiminti bendrus išgyvenimus ir išvysti, kaip per penkis dešimtmečius susiklostė kiekvieno jų gyvenimas.

O vakarą vainikavo ypatingas siurprizas – specialiai šiai progai susibūręs sesių Sigitos ir Gedos, grupioko R. Jonyno dukrų, duetas. Gitara akompanuodamos jos atliko jaunystę primenančias dainas, kurias netrukus kartu užtraukė ir visi susirinkusieji.

Sesių Sigitos ir Gedos, grupioko R. Jonyno dukrų, duetas

Sesių Sigitos ir Gedos, grupioko R. Jonyno dukrų, duetas

„Tebūnie ši istorija įkvėpimu šiandienos studentams: vertinkite savo Alma Mater auditorijose užsimezgančius ryšius, nes iš jų išauga draugystės, praturtinančios visą gyvenimą ir jungiančios kartas“, – sako alumno dukra G. Korsakienė.

Panašios naujienos

Lietuvos miestai mokosi atsigręžti į vandenį: vanduo problema ar mūsų santykis su juo?
Lietuvos miestai mokosi atsigręžti į vandenį: vanduo problema ar mūsų santykis su juo?
Lietuvos miestams įprasta vystytis taip, tarsi vanduo yra kliūtis ar pavojus. Vanduo buvo matomas atskirai nuo miesto ir dažniausiai tik kaip įrankis gynybai, prekybai, pramonei, uostams. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais lietuvių mąstymas ir kultūra keičiasi – mes bandome gyventi ne atsukę nugaras į vandenį, ieškome sprendimų kaip kurti pakrantėse erdves kviečiančias mėgautis kasdien.  Pasaulinės architektūros dienos proga Lietuvos architektų rūmai surengė forumą „AQUAURBANISTIKA: Vanduo ir miestas“, kuris vyko „ARCHzona“ parodos metu ir pakvietė architektus, urbanistus pasidalinti patirtimi, iššūkiais projektuojant pakrantėse. Ar esame pasirengę kalbėti apie miesto ir vandens santykį, ar tik linkę matyti bendro resurso grobstymą ir gamtos žalojimą?  Įsišaknijusi visuomenės baimė  „Į mus buvo pasižiūrėta kaip į priešus, kurie nori atimti upę“, – prisimena pirmas bendruomenės reakcijas VILNIUS TECH prof. dr. Dalia Dijokienė. O vėliau kartu su doc. dr. Inesa Alistratovaite-Kurtinaitiene parengta studija „Kauno Krantinių atgimimas“ pelnė Nacionalinį architektūros apdovanojimą 2025 m.  Ekspertės išnagrinėjo beveik 100 km ilgio pakrančių ruožą ir 77 atkarpoms parengė galimus veiklų ir veiksmų priemonių rinkinius, atsiremiant į mokslinių tyrimų, kūrybinių dirbtuvių rezultatus ir bendruomenės lūkesčius – galiausiai pavyko atviras dialogas su gyventojais: „Bendruomenei mes uždavėm keturis klausimus: ką matote vertingo upių pakrantėse, kokius poreikius jaučiate, ką norėtumėte pakeisti ir žvelgiant į ateitį – kokie lūkesčiai ir baimės?“  Veikiausiai nesame sukūrę gilios gyvenimo šalia vandens tradicijos, todėl bet koks architektūrinis-urbanistinis veiksmas pakrantėje vietiniams asocijuojasi su neigiamais dalykais, kyla pakrantės privatizavimo, ribojimų ir kitos baimės, o įpročio bendradarbiauti su architektais, urbanistais, matyt, nesam užauginę taip pat.  „DO Architects“ komandos patirtis Svencelėje parodė, kad visuomenės pasitikėjimas atsiranda tada, kai pirmenybė teikiama viešosioms erdvėms. „Visada kyla diskusija – kas pirmiau: višta ar kiaušinis? Paprasčiausia būtų padalinti sklypus ir juos parduoti net neišasfaltavus gatvių. Tačiau Svencelėje pirma atsirado uostas, kanalų infrastruktūra ir viešosios erdvės. Tik pamatę, kad erdvės netampa uždara rezidencija, bendruomenė pradėjo priimti pokytį“, – pasakoja architektai Andrė Baldišiūtė ir Algimantas Neniškis.  „Šventos karvės“ projektuotojų kelyje  Architektai, urbanistai dalinosi atvirai apie urbanistinės plėtros, gamtosaugos ir kitų svarbių pakrančių vystymui teisės aktų nesuderinamumą, atotrūkius ir dėl to kylančius konfliktus. Pasitaikė ir skambių teisės aktų pavadinimų, pavyzdžiui, „šventa karvė“. M. K. Čiurlionio koncertų centro Kaune projektuotojams teko pasirūpinti net įvairiais hidrologiniais tyrimais, kaip pastatas paveiks upės srovę. Tačiau didžiausiu iššūkiu tapo ne upė, o biurokratiniai dokumentai. Architektė Dalia Uogintė („Paleko architektų studija“, VILNIUS TECH) pasakojo, kad potvynio rizika automatiškai uždraudžia bet kokio pastato atsiradimą: „Turime tokią šventą karvę – potvynių rizikos žemėlapius. Jeigu sklypas patenka į raudoną zoną, statyti bet ką draudžiama, net jei keltum pastatą ant aukščiausių polių ar taikytum inovatyviausius inžinerinius sprendimus. Derinimai truko kelerius metus, o galiausiai problemą išsprendė tiesiog atnaujinti valstybiniai dokumentai, pakoreguotos ribos ir kilstelėta žemės lygio sklype altitudė“.  Architektui Algimantui Neniškiui („DO Architects“) pažįstamos patirtys, daug kas abejojo drąsiais sprendimais Svencelėje: „Olandų inžinieriai, projektavę ir Dubajaus „Palmių salas“, įvertino mūsų vandens lygius ir patvirtino: čia nereikia jokių sudėtingų šliuzų, vandens lygio svyravimas per šimtmetį siekia vos 70 cm“.  „Natura 2000“ teritorijos ar PAV‘ai (Poveikio aplinkai vertinimai) architektams taip pat jautri tema, ir pasigendama lankstesnių teisės aktų miestų centrinėse dalyse. Miesto širdyje prie vandens svajotume apie laiptus, pėsčiųjų takus, prieplaukas, bet neretai prisilietimas prie kranto traktuojamas kaip žala gamtai, nors būtų galima ieškoti subalansuotų sprendimų.  Kaip „Uostas ir miestas“ tapo „Uostamiesčiu“  „Memelio miesto“ autoriai džiaugiasi rezultatais, tačiau taip pat akcentuoja, kad jei ne Klaipėdos miesto savivaldybės valia, galbūt dar šiandien Klaipėda būtų „valstybė valstybėje“:  „Bendrasis planas numatė proveržį – miesto tiesioginį „išėjimą prie vandens“. Tai įgalino Klaipėdą vadinti ne uostu ir miestu, o uostamiesčiu“, – pasakoja architektai prof. dr. Tomas Grunskis („AEXN“) ir prof. dr. Edgaras Neniškis („Arches“, VILNIUS TECH).  Autoriai išnaudojo galimybę su kaupu ir pademonstravo šiuolaikinius urbanistinius sprendimus „Memelio mieste“: visi 5 hektarai antžeminės teritorijos atiduodami pėstiesiems, transporto judėjimas ir parkavimas numatytas po žeme, o atšiaurų pajūrio mikroklimatą šioje miesto dalyje pavertė tinkamu gyventi ištisus metus.   „Įdomiausia dalis „vėjo urbanistika“. Paradoksas, kad visi veržiamės prie jūros, bet atsidūrę prie jos veržiamės kur nors į kavinę, nes vėjuota – atviros erdvės tampa problema. „Memelio mieste“ skersvėjų, vėjų kontrolė tapo kertiniu momentu. Kaip rodo mikroklimatinės studijos, užuovėjoje galima pasiekti iki 10 laipsnių skirtumą“, – dalinasi architektai.  Reikia žmogaus. Dirbtinis intelektas – be tapatybės  Vis dažniau atsigręžiama į dirbtinį intelektą. Tačiau VILNIUS TECH Architektūros fakulteto dekanės prof. dr. D. Dijokienės eksperimentas su dirbtiniu intelektu atskleidė bent jau kol kas esminę ribą – jis pats jai „prisipažino“ negebantis suprasti vietos:   „Duomenų pažinimas nėra vietos pažinimas. Atmintis, tapatybė, pojūtis ir vertybės algoritmo akimis yra neįveikiami dalykai.“   Šiandien Lietuvos miestai demonstruoja siekį žengti pirmyn, o „šventos karvės“ taip pat nuolat tobulėja viena ar kita kryptimi. Tikėtina, kad ir visuomenė, bendruomenės bus vis atviresnės dalintis ir kurti dialogą – gal gyvensime ne nugara, o veidu į vandenį?  Pranešimą parengė Agnė Vėtė
Plačiau