Vaikystės hobis tapo Kristupo karjeros tramplinu: viskas prasidėjo kartingų treniruotėse

Rugpjūčio 20, 2026

Vaikystėje daugelis pasvajoja, kad tai, ką mėgsta veikti laisvalaikiu, galėtų veikti visą gyvenimą, tačiau bręsdami nuo šio kelio neretai nuklysta. VILNIUS TECH Transporto inžinerijos fakulteto (TIF) alumnas Kristupas Liudas Žukauskas apie tokį scenarijų niekada negalvojo – nuo mažumės puoselėtą aistrą automobilių sportui vaikinas susiejo su Transporto inžinerijos studijomis, ir net neabejoja – tik sekant savo aistra galima pasiekti tikrą profesinę pilnatvę. 

Kristupą Liudą Žukauską ne veltui galima vadinti tikru automobilių sporto aistruoliu – juo jis susidomėjo būdamas vos septynerių, ir į šią veiklą pasinėrė visa galva. Pradėjęs lankyti kartingų treniruotes, ilgainiui ėmė dalyvauti Lietuvos čempionatuose, o sulaukęs paauglystės, prisidėjo prie kitų komandų įvairiose varžybose Europoje.

Vis tik, jo tėvai visuomet laikėsi nuostatos: pirmiausia mokslai, tik po to – lenktynės, tad nors jis nesijautė spaudžiamas ir verčiamas viso savo laiko skirti mokslams, jų visiškai ir nepaleido.

„Mokykloje teko domėtis viskuo, o viena įdomiausių sričių tapo fizika. Labiau linkau prie tiksliųjų mokslų, nes anksti žinojau, kad karjerą norėsiu sieti su transportu ir inžinerija – ji mane žavėjo nuo mažens.

Lenktynėse priklausiau nedidelei komandai, tad technika teko rūpintis patiems ir visus darbus atlikti savo rankomis. Techninė praktika prasidėjo nuo dešimties metų“, – dalijasi pašnekovas.

Studijų pasirinkimas – kryptingas

Tai, kur baigęs mokyklą studijuos, Kristupas Liudas nusprendė dar devintoje klasėje. Studijų mugių metu susipažinęs su visomis Lietuvos aukštosiomis mokyklomis, turinčiomis transporto inžinerijos disciplinas, jis išsirinko VILNIUS TECH – universitetas vienintelis turėjo atskirą, stiprų Transporto inžinerijos fakultetą, o tai jam buvo labai svarus veiksnys. Įtakos turėjo ir vieta – iš Vilniaus kilęs vaikinas karjerą norėjo kurti gimtajame mieste.

Nors pirmaisiais studijų metais jį nustebino teorinės medžiagos kiekis, įdomių projektų ir galimybių taip pat buvo gausu.

„Pamenu, mane sudomino projektas „Race VGTU“, tad dekanui pasiūliau sukurti universiteto lenktynių komandą ir ši idėja buvo palaikyta. Tai buvo mano pirmas projektas, kuriame teko prisiimti daug atsakomybių. Iš pradžių teko pabūti viskuo – nuo vairuotojo iki žmogaus, kuris tvarko finansinius dokumentus“, – su šypsena prisimena vaikinas.

Vėliau Kristupo Liudo projektas buvo perkeltas į virtualią erdvę – taip atsirado simuliatorių patirtys su naujai suburta studentų-lenktynininkų komanda „Transport Engineers by VILNIUS TECH University“, tapusios pagrindiniu moksleivių traukos objektu studijų mugėse ir kituose renginiuose.

Pastangos neliko nepastebėtos 

Dar būdamas antrakursis, vaikinas nusprendė savo pomėgį įdarbinti, tad pradėjo dirbti TIF, vėliau – Stojančiųjų priėmimo ir informavimo centre, o greta dirbo prie kitų didesnių projektų.

Smalsus, drąsus ir iniciatyvus studentas neliko nepastebėtas – pademonstravęs puikius rezultatus fakultete, jis sulaukė kvietimo dirbti įmonėje „SCANIA Lietuva“. Nors iš pradžių dvejojo, jo smalsumas, naujų patirčių ir iššūkių troškimas nugalėjo.

„Niekada negalvojau, kad dirbsiu su sunkiuoju transportu, nes jis manęs nedomino, o dabar dirbu „SCANIA“ pardavimų inžinieriumi. Ši pozicija apjungia daug sričių: nuo bendravimo su klientais iki techninių inžinerinių konsultacijų. Esu tarsi tiltas tarp gamyklos ir Lietuvos rinkos, ir galiu puikiai realizuoti studijų metu įgytas žinias praktikoje“, – pasakoja K. L. Žukauskas.

Jis neslepia – nauja darbovietė pažėrė nemažai iššūkių, iš kurių didžiausias – informacijos kiekis.

„Žmogus, kurio poziciją perėmiau, čia dirbo 10 metų, o man teko viską perimti po trumpų apmokymų. Šioje situacijoje labai padėjo universitete išugdytas gebėjimas per trumpą laiką sugerti didelį informacijos kiekį ir perprasti sudėtingas sistemas – tai leido nebijoti naujų programų ar procesų“, – tvirtina TIF alumnas.

Svarbiausia – klausyti širdies 

Vis tik, netikėtų situacijų jis nelaiko minusu – galimybė spręsti situacijas ir klausimus, į kuriuos neturi paruošto atsakymo, Kristupą Liudą be galo žavi.

Apie darbą, teikiantį pasitenkinimą ir prasmės jausmą, svajoja daugelis, tačiau pasiekia ne visi. Kristupas Liudas įsitikinęs: tai lengviausia pasiekti išsigryninus savo hobius ir aistras.

„Niekada nesiūlau rinktis specialybės vien dėl to, kad ji „perspektyvi“. Jei profesija tau tikrai įdomi, visada rasi vietą, kur dirbti“, – dalijasi jis.

Jis taip pat pataria nesivadovauti stereotipais, lydinčiais vieną ar kitą sritį. Anot jo, inžinerija  dažnai klaidingai vadinama sausu „tiksliukų“ mokslu.

„Inžinerijai reikia smalsumo, kūrybingumo ir vizualinio mąstymo, panašiai kaip architektūroje, taip pat bendro noro suprasti, kas kaip veikia.

Patariu nebijoti siekti to inžinerinio lygio universitete – tai suteiks stiprų pagrindą, nuo kurio vėliau galėsite atsispirti bet kuria kryptimi. Taip pat linkiu nekreipti dėmesio į kitų nuomonę, kad esate per jauni ar turite per mažai žinių. Nebijokite klysti, rašyti įmonėms, klausti – jei pradėsite domėtis būdami 14-os, 18-os jau daug mokėsite“, – sako VILNIUS TECH TIF alumnas K. L. Žukauskas.

Galerija

Panašios naujienos

Lietuvos miestai mokosi atsigręžti į vandenį: vanduo problema ar mūsų santykis su juo?
Lietuvos miestai mokosi atsigręžti į vandenį: vanduo problema ar mūsų santykis su juo?
Lietuvos miestams įprasta vystytis taip, tarsi vanduo yra kliūtis ar pavojus. Vanduo buvo matomas atskirai nuo miesto ir dažniausiai tik kaip įrankis gynybai, prekybai, pramonei, uostams. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais lietuvių mąstymas ir kultūra keičiasi – mes bandome gyventi ne atsukę nugaras į vandenį, ieškome sprendimų kaip kurti pakrantėse erdves kviečiančias mėgautis kasdien.  Pasaulinės architektūros dienos proga Lietuvos architektų rūmai surengė forumą „AQUAURBANISTIKA: Vanduo ir miestas“, kuris vyko „ARCHzona“ parodos metu ir pakvietė architektus, urbanistus pasidalinti patirtimi, iššūkiais projektuojant pakrantėse. Ar esame pasirengę kalbėti apie miesto ir vandens santykį, ar tik linkę matyti bendro resurso grobstymą ir gamtos žalojimą?  Įsišaknijusi visuomenės baimė  „Į mus buvo pasižiūrėta kaip į priešus, kurie nori atimti upę“, – prisimena pirmas bendruomenės reakcijas VILNIUS TECH prof. dr. Dalia Dijokienė. O vėliau kartu su doc. dr. Inesa Alistratovaite-Kurtinaitiene parengta studija „Kauno Krantinių atgimimas“ pelnė Nacionalinį architektūros apdovanojimą 2025 m.  Ekspertės išnagrinėjo beveik 100 km ilgio pakrančių ruožą ir 77 atkarpoms parengė galimus veiklų ir veiksmų priemonių rinkinius, atsiremiant į mokslinių tyrimų, kūrybinių dirbtuvių rezultatus ir bendruomenės lūkesčius – galiausiai pavyko atviras dialogas su gyventojais: „Bendruomenei mes uždavėm keturis klausimus: ką matote vertingo upių pakrantėse, kokius poreikius jaučiate, ką norėtumėte pakeisti ir žvelgiant į ateitį – kokie lūkesčiai ir baimės?“  Veikiausiai nesame sukūrę gilios gyvenimo šalia vandens tradicijos, todėl bet koks architektūrinis-urbanistinis veiksmas pakrantėje vietiniams asocijuojasi su neigiamais dalykais, kyla pakrantės privatizavimo, ribojimų ir kitos baimės, o įpročio bendradarbiauti su architektais, urbanistais, matyt, nesam užauginę taip pat.  „DO Architects“ komandos patirtis Svencelėje parodė, kad visuomenės pasitikėjimas atsiranda tada, kai pirmenybė teikiama viešosioms erdvėms. „Visada kyla diskusija – kas pirmiau: višta ar kiaušinis? Paprasčiausia būtų padalinti sklypus ir juos parduoti net neišasfaltavus gatvių. Tačiau Svencelėje pirma atsirado uostas, kanalų infrastruktūra ir viešosios erdvės. Tik pamatę, kad erdvės netampa uždara rezidencija, bendruomenė pradėjo priimti pokytį“, – pasakoja architektai Andrė Baldišiūtė ir Algimantas Neniškis.  „Šventos karvės“ projektuotojų kelyje  Architektai, urbanistai dalinosi atvirai apie urbanistinės plėtros, gamtosaugos ir kitų svarbių pakrančių vystymui teisės aktų nesuderinamumą, atotrūkius ir dėl to kylančius konfliktus. Pasitaikė ir skambių teisės aktų pavadinimų, pavyzdžiui, „šventa karvė“. M. K. Čiurlionio koncertų centro Kaune projektuotojams teko pasirūpinti net įvairiais hidrologiniais tyrimais, kaip pastatas paveiks upės srovę. Tačiau didžiausiu iššūkiu tapo ne upė, o biurokratiniai dokumentai. Architektė Dalia Uogintė ( „Paleko architektų studija“, VILNIUS TECH) pasakojo, kad potvynio rizika automatiškai uždraudžia bet kokio pastato atsiradimą: „Turime tokią šventą karvę – potvynių rizikos žemėlapius. Jeigu sklypas patenka į raudoną zoną, statyti bet ką draudžiama, net jei keltum pastatą ant aukščiausių polių ar taikytum inovatyviausius inžinerinius sprendimus. Derinimai truko kelerius metus, o galiausiai problemą išsprendė tiesiog atnaujinti valstybiniai dokumentai, pakoreguotos ribos ir kilstelėta žemės lygio sklype altitudė“.  Architektui Algimantui Neniškiui („DO Architects“) pažįstamos patirtys, daug kas abejojo drąsiais sprendimais Svencelėje: „Olandų inžinieriai, projektavę ir Dubajaus „Palmių salas“, įvertino mūsų vandens lygius ir patvirtino: čia nereikia jokių sudėtingų šliuzų, vandens lygio svyravimas per šimtmetį siekia vos 70 cm“.  „Natura 2000“ teritorijos ar PAV‘ai (Poveikio aplinkai vertinimai) architektams taip pat jautri tema, ir pasigendama lankstesnių teisės aktų miestų centrinėse dalyse. Miesto širdyje prie vandens svajotume apie laiptus, pėsčiųjų takus, prieplaukas, bet neretai prisilietimas prie kranto traktuojamas kaip žala gamtai, nors būtų galima ieškoti subalansuotų sprendimų.  Kaip „Uostas ir miestas“ tapo „Uostamiesčiu“  „Memelio miesto“ autoriai džiaugiasi rezultatais, tačiau taip pat akcentuoja, kad jei ne Klaipėdos miesto savivaldybės valia, galbūt dar šiandien Klaipėda būtų „valstybė valstybėje“:  „Bendrasis planas numatė proveržį – miesto tiesioginį „išėjimą prie vandens“. Tai įgalino Klaipėdą vadinti ne uostu ir miestu, o uostamiesčiu“, – pasakoja architektai prof. dr. Tomas Grunskis („AEXN“) ir prof. dr. Edgaras Neniškis („Arches“, VILNIUS TECH).  Autoriai išnaudojo galimybę su kaupu ir pademonstravo šiuolaikinius urbanistinius sprendimus „Memelio mieste“: visi 5 hektarai antžeminės teritorijos atiduodami pėstiesiems, transporto judėjimas ir parkavimas numatytas po žeme, o atšiaurų pajūrio mikroklimatą šioje miesto dalyje pavertė tinkamu gyventi ištisus metus.   „Įdomiausia dalis „vėjo urbanistika“. Paradoksas, kad visi veržiamės prie jūros, bet atsidūrę prie jos veržiamės kur nors į kavinę, nes vėjuota – atviros erdvės tampa problema. „Memelio mieste“ skersvėjų, vėjų kontrolė tapo kertiniu momentu. Kaip rodo mikroklimatinės studijos, užuovėjoje galima pasiekti iki 10 laipsnių skirtumą“, – dalinasi architektai.  Reikia žmogaus. Dirbtinis intelektas – be tapatybės  Vis dažniau atsigręžiama į dirbtinį intelektą. Tačiau VILNIUS TECH Architektūros fakulteto dekanės prof. dr. D. Dijokienės eksperimentas su dirbtiniu intelektu atskleidė bent jau kol kas esminę ribą – jis pats jai „prisipažino“ negebantis suprasti vietos:   „Duomenų pažinimas nėra vietos pažinimas. Atmintis, tapatybė, pojūtis ir vertybės algoritmo akimis yra neįveikiami dalykai.“   Šiandien Lietuvos miestai demonstruoja siekį žengti pirmyn, o „šventos karvės“ taip pat nuolat tobulėja viena ar kita kryptimi. Tikėtina, kad ir visuomenė, bendruomenės bus vis atviresnės dalintis ir kurti dialogą – gal gyvensime ne nugara, o veidu į vandenį?    Pranešimą parengė Agnė Vėtė
Plačiau