VGTU studijuojantis penkišimtukininkas: „Tiesiog įdėjau labai daug darbo“

Sausio 19, 2016
Sakoma, kad tiesos kalba yra paprasta. Kelias į sėkmingas studijas, pasirodo, irgi yra paprastas. Bent jau taip rodo VGTU studijuojančio Mariuš Voitkun pavyzdys. Per savo brandos egzaminus surinkęs visus penkis šimtukus, universitete itin gerai kelių ir geležinkelių inžineriją studijuojantis jaunas žmogus tai vertina ne kaip sėkmę, o kaip ilgo ir nuoseklaus darbo rezultatą.
 
„Man egzaminai nebuvo sudėtingi, kadangi buvau jiems tinkamai pasiruošęs. Tiesiog įdėjau labai daug darbo. Nuo pat pradžių, tik pradėjęs lankyti mokyklą, mokiausi sistemingai, nuo pirmų klasių stengiausi visas užduotis atlikti gerai ir laiku“, – sako VGTU bakalauro trečio kurso studentas. Savo ateitį siejantis su kelių ar geležinkelių projektavimu, Mariuš Voitkun dalijasi mintimis apie studijas universitete ir atskleidžia itin paprastas gero mokymosi taisykles.
 
Per brandos egzaminus surinkote visus penkis šimtukus. Tai vertinate kaip sėkmę ar kaip ilgo ir nuoseklaus darbo rezultatą?
 
Tiesiog įdėjau labai daug darbo. Nuo pat pradžių, tik pradėjęs lankyti mokyklą, mokiausi sistemingai, nuo pirmų klasių stengiausi visas užduotis atlikti gerai ir laiku (na, žinoma, būdavo ir išimčių, bet nedaug). Manau, kad tai turėjo lemiamą įtaką.
 
Užduotis atlikti gerai ir laiku Jus kas nors skatino?
 
Pradinėse klasėse, žinoma, skatino tėvai. Vėliau stengiausi pats būti savo laiko šeimininkas, pats planavau visus savo darbus ir nenorėjau, kad kas nors į tai kištųsi.
 
Ar Jums buvo sudėtingi baigiamieji egzaminai?
 
Man egzaminai nebuvo sudėtingi, kadangi buvau jiems tinkamai pasiruošęs.
 
Kokią mokyklą baigėte?
 
Baigiau Vilniaus rajono Rudaminos Ferdinando Ruščico gimnaziją lenkų mokomąja kalba.
 
Turbūt buvote pirmieji abiturientai, kurie laikė suvienodintą lietuvių kalbos egzaminą… Koks Jums buvo taikomas vertinimas?
 
Mums vertinimas buvo šiek tiek švelnesnis. Žiūrint iš laiko perspektyvos, tarsi itin sudėtinga ir nebuvo. Tiesa, tai, kad egzaminas bus suvienodintas, sužinojome tik baigę dešimt klasių. Tai, mano manymu, buvo kiek per vėlu. Nepaisant fakto, kad suvienodinus egzaminą lietuvių kalbos programa moksleiviams, besimokantiems jaunesnėse klasėse (iki 10), nepasikeitė, nes pagal naująją programą visa literatūra, reikalinga egzaminui, pereinama 11–12 klasėse. Taigi negalime skųstis, jog buvome blogiau paruošti negu mokiniai iš mokyklų lietuvių mokomąja kalba. O gramatiką bet kokiu atveju reikia mokėti. Beje, būtent gramatikos vertinimas ir buvo švelnesnis, galėjome padaryti daugiau klaidų, negu moksleiviai iš lietuviškų mokyklų. Taigi, situacija tikrai nebuvo bloga. Tame, kad egzaminas buvo suvienodintas, problemos neįžvelgiu. Turbūt daugelis abiturientų tęs gyvenimą Lietuvoje, todėl natūralu, kad jiems reikia gerai mokėti lietuvių kalbą. Problemą įžvelgiu tik tame, kad sprendimas dėl egzamino suvienodinimo buvo pradėtas vykdyti galbūt kiek per anksti. Manau, dešimtoje klasėje moksleivis turi tiksliai žinoti, kokie egzaminai jo laukia.
 
Jau trejus metus studijuojate universitete. Kaip vertinate savo pasirinktas studijas? Ar studijos universitete daug skiriasi nuo mokymosi mokykloje?
 
Universitete tarsi daugiau laisvės… Mokykloje buvome įpratę užduotis atlikti jau kitai to dalyko pamokai. O universitete užduotys neretai yra daug didesnės apimties, bet ir atlikimo terminas ilgesnis. Tai leidžia planuoti pačiam, gali rinktis, kaip ir kada atliksi užduotis, kaip paskirstysi savo laiką. Kai buvome mokiniai, buvome įpratę, kad mokytojai kiekvieną dieną primindavo, jog reikia atlikti tuos ar anuos namų darbus. O universitete nėra didelių raginimų, todėl studentai kartais pajunta iliuziją, kad mokytis lyg ir nelabai reikia. O tai, žinoma, turi įtakos rezultatams.
 
Ar greitai perpratote šią šiek tiek apgaulingą laisvės universitete iliuziją?
 
Žinoma, iš pradžių buvo sunkiau suvokti studijų specifiką, bet vėliau įpratau. Stengiausi dirbti taip, kaip buvau įpratęs mokykloje. Tas temas, kurias studijuodavome per paskaitas, po paskaitų vėl „įtvirtindavau“ skaitydamas vadovėlius, kiek tai leisdavo laikas.
 
Ir pirmoji sesija Jums praėjo be didelių nusivylimų?
 
Buvo kiek baisu, nes nežinojau, kaip visa tai atrodys, bet tas nežinojimas vertė kuo geriau pasiruošti. Paaiškėjo, kad tai nėra taip baisu, kaip maniau.
 
Ar dabar, būdamas studentas, dar kitaip įvertinote mokytojų pastangas?
 
Dauguma mokytojų buvo tikrai geri mokytojai, kurie rimtai žiūrėjo į savo darbą, gerai mokė ir ruošė egzaminams. Už tai jiems esu dėkingas.
Beje, mokykloje buvau įpratęs labiau pasitikėti vadovėliais nei mokytojais. Mokykloje vadovėliai buvo gerai pritaikyti prie mokymosi programos, skirtingai negu universitete, kur kartais reikia atsirinkti skirtingas temas iš skirtingų vadovėlių. Manau, geriausias sėkmingo mokymosi derinys yra tada, kai turi gerus mokytojus ir kai moki dirbti savarankiškai.
 
O kaip vertinate universiteto dėstytojus?
 
Dėstytojų yra labai skirtingų. Vieni reikalauja daugiau, kiti mažiau. Vieni puikiai moka aiškinti, kitiems tai sekasi sunkiau. Natūralu, jog studentai paprastai mėgsta tuos dėstytojus, kurių reikalavimai mažesni. Aš pats esu linkęs vertinti dėstytojus pagal tai, kiek jų dėstymas atitinka modulio programą.
 
Ar per šiuos kelerius studijų universitete metus keitėsi Jūsų požiūris į pasirinktą specialybę? Ar nekilo abejonių dėl to, ką pasirinkote?
 
Kai įstojau į šią specialybę, iš aplinkinių sulaukiau kritikos. Dėl to ir man pačiam kilo daug abejonių dėl savo pasirinkimo. Bet, kaip ten bebūtų, kelių ir geležinkelių sritis man patinka.
 
Bet turėdamas „penkišimtukininko“ atestatą galėjote stotį į kokį nors prestižinį universitetą užsienyje, ar studijuoti teisę, mediciną, bankininkystę?
 
Mokytis užsienyje niekada rimtai neketinau. Į teisę nebuvau linkęs. Medicinoje savęs taip pat neįsivaizdavau…
 
Kai rinkausi specialybę, kai nagrinėjau galimų specialybių sąrašą, išsyk pasirinkau dvi mokslų grupes – fizinius ir technologinius mokslus. Daugiau norėjau taikomojo pobūdžio specialybės, todėl rinkausi iš inžinerijos mokslų. Specialybės klausimą sprendžiau dešimtoje klasėje, kai teko pasirinkti, kokių dalykų mokysiuosi vienuoliktoje bei dvyliktoje klasėse. Labai patiko matematika, gamtos mokslai, geografija, o ypač gamtinė geografijos dalis.
 
Viena iš pirmų minčių apie būsimą specialybę buvo meteorologija… Pasakiau apie tai vienai savo mokytojai, bet ji patikino, kad tiesiog neturėsiu darbo, ji patarė rinktis inžinerinius mokslus. Tuomet ir pradėjau domėtis inžineriniais mokslais.
 
Sužinojau, jog inžinerijos srities specialistų trūksta, todėl pasirinkęs šias studijas galiu tikėtis perspektyvaus darbo. Gavau lankstinuką su specialybių sąrašu, susidariau bendrą vaizdą, kokios yra specialybės. Iš pat pradžių atsirinkau aplinkos apsaugos ir transporto inžineriją. Tačiau, kalbant apie transportą, mane labiau domino transporto infrastruktūra, o ne pati technika. Kai vėliau atvažiavau į Vilniaus Gedimino technikos universiteto Atvirų durų dieną, gavau reklaminę knygelę su visų specialybių sąrašu ir tik tuomet atkreipiau dėmesį į kelių ir geležinkelių inžinerijos specialybę. Taip pat mane dar sudomino ir miestų inžinerija. Baigdamas dvyliktą klasę jau žinojau, kad noriu stoti būtent į kažkurią iš šių dviejų specialybių. O netrukus galutinai nusprendžiau pasirinkti kelių ir geležinkelių inžineriją.
 
 
Daugelį studentų kamuoja egzaminų baimė. Kaip Jums sekasi su tuo susidoroti? Kokiomis mintimis gyvenate eidamas laikyti egzaminus?
 
Žinoma, prieš kiekvieną egzaminą juntu kažkiek baimės. Baimė kyla turbūt dėl to, kad neaišku, kas tavęs laukia. Tačiau, kita vertus, būtent ta baimė verčia kuo geriau pasiruošti egzaminui. O kai esi tinkamai pasiruošęs, tai ir nesunkiai jį išlaikai.
 
Ar manote, kad teorijos paskaitų mažinimas ir praktikos didinimas padėtų sumoderninti studijas Lietuvos universitetuose?
 
Sunku pasakyti. Viena vertus, kai yra mažai teorinių paskaitų, tai ir gaunamos žinios yra paviršutiniškos. O tai nėra gerai. Kita vertus, kai mokaisi teoriją, bet nelabai įsivaizduoji, kaip visa tai atrodo praktikoje, irgi nėra gerai. Tad ir teorija, ir praktika yra svarbios.
 
Studijos ir darbas. Jūsų nuomone, tai suderinama ar ne? Kokia Jūsų patirtis?
 
Aš asmeniškai semestro metu nenorėčiau dirbti. Nes neįsivaizduoju, kaip galėčiau dirbti ir tuo pačiu spėti kokybiškai atlikti visas universitete gautas užduotis bei nuosekliai mokytis teoriją. Šią vasarą buvau įsidarbinęs VGTU Automobilių kelių mokslo laboratorijoje. Bet tik vasarą. Rudenį vėl pradėjau tik studijuoti.
 
Inžinerinės studijos techniškajame universitete neatsiejamos nuo tokių mokomųjų dalykų kaip medžiagų atsparumas… Tai studijuojant būna vienas iš sunkiausių barjerų, o Jūs tuo tarpu esate Medžiagų atsparumo olimpiados laimėtojas… Koks Jūsų požiūris į šiuos mokslus ir kaip juos pamėgti?
 
Man medžiagų atsparumas, žiūrint iš laiko perspektyvos, nebuvo nei baisus, nei labai sudėtingas. Mano požiūris į šį mokomąjį dalyką panašus kaip ir į fiziką, kurią mokykloje labai mėgau. Studijuojant medžiagų atsparumą, svarbu jį mokytis nuosekliai, neatsiliekant nuo paskaitų, nes jeigu neišmokai vienos temos, gali būti daug sunkiau suprasti kitą.
 
Prisipažinsiu, aš pats kartais atsilikdavau nuo paskaitų, o geriausiai įsisavinu teoriją skaitydamas vadovėlį ir būtinai neskubėdamas. Būdavo taip, kad paskaitoje nespėju iki galo suvokti temos, o namuose jau yra kitų, skubesnių darbų, negu teorijos mokymasis. Ir taip, tiesą sakant, įsibėgėjus semestrui būna su daugeliu mokomųjų dalykų. Tada teoriją „pasiveju“ tik sesijos metu, prieš egzaminus. Bet taip daryti tikrai nėra gerai, stengiuosi to vengti.
 
Medžiagų atsparume, panašiai kaip ir fizikoje ar matematikoje, yra daug formulių. Besimokydamas šių dalykų stengiausi suvokti, kiek tai įmanoma, kiekvienos iš pagrindinių formulių esmę. Tokiuose moksluose neretai (bet, žinoma, jokiu būdu ne visada) būna taip, kad jeigu žinai teoriją, tai moki ir formulę, arba atvirkščiai, jei moki ir supranti formulę, tai suvoki ir teoriją. Būtent tokio pobūdžio mokslus labai mėgstu.
 
Galbūt galėtumėte kažką patarti ir kitiems, kurie taip pat studijuoja inžinerijos mokslus ir pasirenka šias tikrai ne pačias lengviausias studijas?
 
Patarčiau tiesiog rimtai pažvelgti į studijas ir neapleisti mokslų, kaip daro ganėtinai daug studentų iš mano aplinkos. Todėl nenuostabu, kad nemaža dalis studentų „iškrenta“, ir susidaro įspūdis, kad studijuoti tokiose specialybėse labai sunku. Bet iš tikrųjų nėra taip sunku, tiesiog į mokslus reikia žiūrėti atsakingai.
 
Kokią mokymosi strategiją naudojate, kai ruošiatės egzaminams? Mokotės kiekvieną dieną po keletą valandų ar dirbate labai ilgai, stengiatės informaciją įsisavinti didelėmis apimtimis?
 
Pirmiausia stengiuosi teoriją mokytis kiek galima mažiau atsilikdamas nuo paskaitų. Tačiau šio principo idealiai laikytis pavyksta nebent semestro pradžioje, nes vėliau, kai jau reikia atlikinėti kursinius bei namų darbus, ruoštis kontroliniams darbams, tokiam nuosekliam visų dalykų teorijos mokymuisi lieka per mažai laiko. Tada dažniausiai darau paprastai: atsirenku dalykus, kurių teoriją ir toliau mokysiuos nuosekliai, kitus dalykus „atidedu“ iki tol, kol vėl turėsiu daugiau laiko, o per sesiją tą atsilikimą kompensuoju. Tad sesijos metu daugiau dėmesio tenka skirti dalykams, kuriems mažiau laiko skyriau semestro metu.
 
Ir semestro, ir sesijos metu stengiuosi mokytis beveik kiekvieną dieną, kartais po keletą valandų, kartais trumpiau – kaip pavyksta. Dėl informacijos įsisavinimo apimčių būna įvairiai – jeigu nereikia niekur skubėti, tai tada ją stengiuosi įsisavinti mažesnėmis apimtimis, o jeigu laikas spaudžia – tuomet didesnėmis. Taigi stengiuosi prisitaikyti prie situacijos.
 
Kaip susidorojate su stresu prieš egzaminus? Paskutinę naktį prieš egzaminus einate ramiai miegoti ar mokotės iki pat ryto?
 
Manau, kad prieš egzaminą svarbu pakankamai išsimiegoti. Todėl stengiuosi kuo mažiau mokymosi palikti paskutinei dienai prieš egzaminą, kad tą dieną nesunkiai spėčiau „įvykdyti planą“ ir vakare galėčiau ramiai eiti miegoti. Paprastai didelio jaudulio, trukdančio miegoti, nebūna.
 
Kaip įsimenate studijų informaciją – stengiatės mokytis atmintinai ar apsiginkluojate logika?
 
Pirmiausia stengiuosi viską suvokti remdamasis logika, bet, žinoma, kartais mokausi ir mintinai.
 
Ir gimnazijoje, ir universitete mokotės labai gerai, pasiekiate maksimalius studijų rezultatus. Ar jaučiatės įpareigotas nenuleisti šios kartelės? Ar jaučiatės įpareigotas viską ir visada daryti tik labai gerai? Ar tai Jums kelia streso?
 
Ko gero, tokį įsipareigojimą jaučiu. Turbūt tai man tapo savaime suprantamu dalyku. Kartais būna ir streso, kai matau, kad kažką atlikti ar išmokti bus sunku, arba kai bijau, kad pritrūks laiko.
 
Ar studijuodamas atrandate, kad turite kokių nors savo silpnųjų pusių? Gal Jums nelengva įsiminti, stresą kelia kūrybiniai darbai ar sunkesni atrodo socialiniai mokslai?
 
Silpnųjų pusių tikrai savyje atrandu. Su kūrybiniais darbais man visuomet sunkiau sekdavosi, negu su „tiksliaisiais“ uždaviniais, bet, laimei, mokantis mano specialybėje to kūrybiškumo reikia ne itin daug. O mano požiūris į socialinius mokslus dažnai būna dvejopas, pavyzdžiui, teisės pagrindų modulis man netgi labai patiko, tačiau, jeigu tektų studijuoti teisę išsamiau, galbūt ji man patiktų daug mažiau. Manau, šiame modulyje tiesiog viskas buvo puikiai susisteminta, todėl ir įdomu buvo mokytis.
 
Jūsų požiūris į studijas ir į gyvenimą yra neįtikėtinai rimtas. Ar būna momentų, kai tarp savo bendraamžių, kurso draugų jaučiatės tarsi „balta varna“? Jei taip, tai kas Jus tada paremia – šeima, bendraminčiai ar žiūrėjimas į kelią?..
 
Tokių momentų tikrai būna. Bet mano požiūris į mokymąsi jau daugelį metų yra nusistovėjęs, tai tiesiog darau taip, kaip esu įpratęs. O kas mane paremia, sunku atsakyti. Turbūt tik aš pats, nes paprastai nesu linkęs apie tokio pobūdžio išgyvenimus pasakoti kitiems.
 
Koks Jūsų požiūris į pasakymą, jog norint kažką pasiekti gyvenime, vien sunkaus darbo neužtenka, tam reikia nemažai talento ir sėkmės, o neretai ir gerų aplinkybių?
 
Mano atveju viskas pasiekta darbu. Bet turbūt skirtingais atvejais būna įvairiai. Galbūt tiems, kas mažiau dirba, daugiau įtakos turi kiti Jūsų minėti veiksniai.
 
Su kokia kelių ir geležinkelių sektoriaus veikla save ateityje sietumėte – su vadyba, inžineriniu projektavimu, saugiu eismu, statyba ar kokia nors kita sritimi? Kodėl?
 
Kol kas savo ateitį sieju su inžineriniu projektavimu. Kažkodėl man daugiau įdomus geležinkelių, o ne kelių projektavimas, bet dar nesu galutinai apsisprendęs.
 
Galbūt prisidėsite prie „RailBaltica“ projektavimo?
 
Galbūt.
 
Koks Jūsų laisvalaikis, jei apskritai jo turite?
 
Esu baigęs Rudaminos meno mokyklą. Ten pradėjau groti akordeonu. Mane vis dar kviečia į mokyklos orkestrą. Dabar yra suformuotas ir akordeonistų mėgėjų orkestras, kuriame groja šią mokyklą baigę žmonės. Tačiau dažniausiai grojame visi kartu – ir mėgėjai, ir šios mokyklos dabartiniai mokiniai. Mūsų yra apie dvidešimt.
Dar patinka keliauti, pamatyti įrengtus kelius kitose šalyse. Šiemet keliaudamas buvau susižavėjęs greitkelio ruožu Varšuvoje, kuris įrengtas po permatomu stogu. Kol kas baigta įrengti tik trumpa šio kelio atkarpa.
 
 
Kalbėjosi Edita Jučiūtė
Publikuota žurnale „Sapere Aude“
Nuotr. aut. Audrius Bagdonas
 

Galerija

Panašios naujienos

„Scania Lietuva“ atvėrė duris VILNIUS TECH studentams ir alumnams
„Scania Lietuva“ atvėrė duris VILNIUS TECH studentams ir alumnams
VILNIUS TECH studentai ir alumnai turėjo išskirtinę galimybę apsilankyti „Scania Lietuva“ ir iš arti susipažinti su vienos stipriausių transporto sektoriaus įmonių veikla. Vizitą inicijavo VILNIUS TECH Alumnų klubo prezidentas Darius Snieška, pakvietęs bendruomenės narius pažvelgti į modernios transporto įmonės kasdienybę iš vidaus. Ekskursijos metu dalyviai susipažino su įmonės veiklos principais, darbo organizavimo procesais bei transporto sektoriaus užkulisiais. Susitikimo metu buvo pristatyta, kaip organizuojami kasdieniai procesai, kokie sprendimai padeda užtikrinti efektyvų darbą ir kokie iššūkiai šiandien kyla transporto sektoriui. Renginio dalyviai ne tik klausėsi transporto srities profesionalų įžvalgų, bet ir turėjo galimybę iš arčiau susipažinti su įmonės istorija ir jos ateities kryptimis. Didelį įspūdį dalyviams paliko ir šiltas priėmimas bei ekskursija po servisą. Renginio metu daug entuziazmo skleidė ir Dariaus kolega Kristupas, kurio istorija tapo puikiu pavyzdžiu, kaip studijų metais puoselėjama aistra gali virsti profesiniu keliu. Dar studijuodamas VILNIUS TECH universitete jis aktyviai domėjosi kartingais, o susidomėjimas mechanika ir automobilių sportu atvėrė galimybes karjerai tarptautinėje įmonėje. Susitikimo metu dalyviai išgirdo ir įdomių faktų apie „Scania“. Daugelį nustebino tai, kad įmonės istorija prasidėjo nuo dviračių gamybos, o šiandien ji yra viena svarbiausių sunkiojo transporto gamintojų Europoje. Taip pat buvo pristatyti ir įspūdingi įmonės mastą atspindintys skaičiai: daugiau nei 53 tūkst. darbuotojų daugiau nei 100 pasaulio šalių, 1 500 aptarnavimo centrų visame pasaulyje bei apie 100 tūkst. per metus pagaminamų sunkvežimių – tai reiškia, kad kasdien iš gamyklų išrieda vidutiniškai apie 270 transporto priemonių. Dalyviai taip pat sužinojo, kad Lietuvoje transporto sektorius sudaro apie 13 proc. šalies BVP ir vienija daugiau nei 9 tūkst. įmonių. Vizitas tapo ne tik pažintimi su transporto sektoriumi, bet ir įkvėpimu ieškoti naujų galimybių, plėsti akiratį bei drąsiai žengti į dar nepažintas sritis. Tokie susitikimai dar kartą parodo, kokią vertę kuria stipri alumnų bendruomenė – atverdama duris naujoms patirtims, pažintims ir profesiniam augimui. „Alumnai atveria duris“ ekskursijų ciklas ir toliau tęsis, todėl kviečiame sekti informaciją ir nepraleisti būsimų galimybių iš arti pažinti įvairių sektorių įmones bei jų veiklą.
Plačiau
MBA studijos vadovus skatina grįžti į universitetą: „Patirtis tampa stiprybe tik tada, kai ją nuolat atnaujini“
MBA studijos vadovus skatina grįžti į universitetą: „Patirtis tampa stiprybe tik tada, kai ją nuolat atnaujini“
MBA, arba verslo administravimo magistro studijos, dažniausiai pasirenkamos tada, kai žmogus jau turi profesinės patirties, bet nori ją pakelti į kitą lygį. Tai įvairių sričių profesionalai, vadovai ar būsimi vadovai, kuriems kasdienėje veikloje prireikia ne tik techninių ar siauros srities žinių, bet ir platesnio verslo, organizacijos bei žmonių valdymo supratimo. Nors MBA diplomas dažnai siejamas su karjeros augimu, šių studijų vertė slypi ne tik formaliame laipsnyje. Tai nėra dar viena akademinė pakopa po bakalauro studijų – veikiau galimybė sustoti, permąstyti sukauptą patirtį ir išmokti ją taikyti drąsiau, plačiau bei strategiškiau. VILNIUS TECH Verslo vadybos fakulteto MBA absolventų patirtys rodo, kad didžiausi pokyčiai dažnai vyksta ne CV eilutėje, o pačiame mąstyme: keičiasi požiūris į sprendimų priėmimą, vadovavimą, rizikas ir savo profesinę patirtį. Kai patirtis susitinka su nauju požiūriu Į MBA studijas žmonės ateina sukaupę labai skirtingas profesines patirtis. Vieni jau daugelį metų vadovauja organizacijoms ir komandoms, kiti kuria verslus ar įgyvendina inovacijas viešajame sektoriuje. Tačiau juos dažnai vienija panašūs lūkesčiai, pagrindinis jų – noras atsitraukti nuo kasdienės rutinos ir pažvelgti į savo veiklą iš platesnės perspektyvos. Kompetencijų centro vadovas Simonas Barsteiga į MBA studijas atėjo jau sukaupęs ilgametę vadovavimo patirtį. Beveik dešimtmetį jis vadovavo inžinerinei bendrovei „CSD Inžinieriai“, kur per tą laiką komanda išaugo nuo 7 iki 70 darbuotojų. Kasdieniai sprendimai, darbas su klientais, tarptautiniais projektais, verslo plėtra ir atsakomybė už organizacijos rezultatus tapo stipria praktine vadybos mokykla, kurioje netrūko nei sėkmingų sprendimų, nei klaidų, iš kurių teko mokytis. Šiandien Simonas vadovauja kompetencijų centrui universitete – čia, pasak jo, atsirado visiškai kitokie iššūkiai: mokslo, verslo ir technologijų sujungimas, pokyčių inicijavimas bei skirtingų interesų derinimas. Būtent ši profesinė transformacija ir paskatino ieškoti platesnio požiūrio į vadybą. Tuo metu inovacijų ekspertas Tadas Gudėnas į MBA studijas atsinešė patirtį kuriant ir vystant du verslus – „Baltic Bio Fusion“ ir „Innovative Care of Dementia“. Nors praktinės vadybos patirties netrūko, jis jautė, kad sukauptas žinias norisi susisteminti ir papildyti platesniu vadybiniu požiūriu. Naujas požiūris į sukauptą patirtį Nors MBA studijos dažnai siejamos su naujų žinių įgijimu, pašnekovai pabrėžia, kad ne mažiau svarbu yra galimybė permąstyti jau turimą patirtį. „Dirbant labai lengva įsisukti į rutiną. Sprendi kasdienes problemas, priimi sprendimus, reaguoji į situacijas, bet retai sustoji ir paklausi savęs: ar tikrai teisingai mąstau? Ar mano vadovavimo principai vis dar veikia efektyviai?“ – sako S. Barsteiga. Pasak jo, MBA padėjo kritiškai įvertinti ilgametę profesinę patirtį ir suprasti, kad net sėkmingai dirbantis vadovas negali nustoti mokytis. „Po daugelio metų vadovavimo natūraliai atsiranda įsitikinimas, kad žinai, kaip reikia daryti. Tačiau studijos privertė iš naujo pasitikrinti savo sprendimus ir suprasti, kad net ilgametė patirtis nėra baigtinis rezultatas – ji nuolat turi augti kartu su tavimi.“ – teigia absolventas. T. Gudėno sprendimą studijuoti MBA iš pradžių paskatino karjeros galimybė. Prisijungus prie Krašto apsaugos ministerijos ir gavus galimybę prisidėti prie naujo departamento kūrimo bei inovacijų vystymo, pareigoms buvo reikalingas magistro laipsnis. Vis dėlto, anot jo, formalus reikalavimas greitai virto asmeniniu profesiniu augimu. „Supratau, kad tai puiki proga pagaliau susidėlioti turimas žinias į lentynas. Turėjau daug intuityvios patirties, bet norėjosi ją paversti aiškia sistema“, – sako T. Gudėnas. Didžiausia vertė – žmonės ir diskusijos Abu absolventai pabrėžia, kad didelę MBA vertę kūrė ne tik studijų turinys, bet ir pati mokymosi aplinka. Pasak S. Barsteigos, viena svarbiausių MBA patirčių buvo galimybė mokytis kartu su žmonėmis iš skirtingų sektorių ir profesinių sričių. Skirtingos patirtys, požiūriai ir diskusijos natūraliai verčia permąstyti savo įsitikinimus bei sprendimus. Jo nuomone, būtent tokioje aplinkoje pradedi geriau girdėti kitus ir aiškiau atskirti, kur sprendimas pagrįstas faktais, o kur – tik įpročiu ar asmenine patirtimi. Ne mažiau svarbu buvo ir tai, kad vienoje auditorijoje susitiko skirtingų profesijų vadovai. „Versle dažnai bendrauji su savo srities žmonėmis, o čia atsirado galimybė išgirsti visiškai kitokias patirtis. Būtent diskusijose supranti, kad ta pati problema gali turėti kelis teisingus sprendimus“, – teigia pašnekovas. T. Gudėno teigimu, ne mažiau svarbu buvo tai, kad studijos neatsiskyrė nuo kasdienės profesinės veiklos – priešingai, abi sritys nuolat papildė viena kitą. „Man pasisekė, kad nereikėjo laukti diplomo, jog pradėčiau kažką keisti. Dėstytojai skatino spręsti realias savo veiklos problemas, todėl viską, ką išmokdavau, iškart pritaikydavau praktikoje. Reaguodavau ir keisdavau dalykus realiu laiku, dar tebesimokydamas. MBA man nebuvo atskiras studijų pasaulis – jis buvo tiesiogiai susijęs su tuo, ką kasdien dariau profesinėje veikloje.“ – pasakoja T. Gudėnas Abu absolventai pabrėžia, kad didelę studijų vertę kūrė ne tik programos turinys, bet ir dėstytojai – jų praktinė patirtis, gebėjimas diskutuoti bei realias vadybos situacijas paaiškinti suprantamais pavyzdžiais. T. Gudėno teigimu, didelį įspūdį paliko ne tik dėstytojų kompetencija, bet ir pats studijų metodas. „Patiko akademinis požiūris – viskas buvo daroma kūrybiškai, kiekviena problema nagrinėjama iš skirtingų kampų. Tai skatino ne ieškoti vieno teisingo atsakymo, o mokytis matyti platesnį kontekstą“, – sako jis. Nors teigiamai vertina visą dėstytojų komandą, abu pašnekovai kaip ypač įsimintiną mini dr. Artūrą Jakubavičių. Vienas įsimintiniausių pavyzdžių, pasak T. Gudėno, nuskambėjo dr. Artūro Jakubavičiaus paskaitoje apie strateginį valdymą. „Jis valstybės strategiją palygino su sodu. Viena valdžia pasodina kriaušes, bet jos dar nespėja duoti vaisių – ateina kita valdžia ir nusprendžia sodinti obelis. Taip vaisių ir nesulaukiame. Tas palyginimas labai paprastas, bet puikiai parodo, kodėl ilgalaikės strategijos dažnai žlunga“, – prisimena absolventas. Kai studijos keičia ne darbą, o požiūrį į jį Kalbėdami apie didžiausius pokyčius po MBA, absolventai pirmiausia mini ne pareigas ar naujus karjeros laiptelius, o pasikeitusį požiūrį į savo profesinę patirtį. „Vadovavimas nėra būsena, kurią kartą pasieki ir turi visam laikui. Tai nuolatinis mokymosi procesas“, – sako S. Barsteiga. Jo teigimu, MBA dar kartą priminė, kad patirtis tampa tikra stiprybe tik tada, kai ją nuolat peržiūri, analizuoji ir atnaujini. Kalbėdamas apie pokyčius po MBA, T. Gudėnas sako, kad labiausiai pasikeitė sprendimų priėmimo būdas. Jei anksčiau daug sprendimų buvo grindžiami intuicija, šiandien ją papildo aiškesnė analizė ir metodai. „Anksčiau nemažai sprendimų priimdavau iš intuicijos – ir, tiesą sakant, sekdavosi. Bet dabar žinau, kad tą patį galima padaryti metodiškai, dar prieš priimant sprendimą viską ramiai pasveriant. Intuicijos neatsisakau, bet dabar turiu ir įrankius, kurie tą procesą gerokai palengvina“, – sako jis. Mokymasis, kuris nesibaigia gavus diplomą Paprašyti vienu sakiniu apibendrinti MBA vertę, abu absolventai kalba ne apie diplomą ar naujas pareigas, o apie pasikeitusį požiūrį į mokymąsi. S. Barsteigos teigimu, MBA dar kartą sustiprino įsitikinimą, kad vadovavimas – tai ne galutinė stotelė, o nuolatinis augimo procesas: „Kuo daugiau patirties sukaupi, tuo aiškiau supranti, kiek dar daug galima išmokti. Galbūt didžiausia MBA pamoka buvo ne konkretūs modeliai ar metodikos, o supratimas, kad geras vadovas pirmiausia išlieka smalsus ir pasirengęs keistis.“ Skirtingi profesiniai keliai, skirtingos patirtys ir skirtingos priežastys pasirinkti MBA galiausiai atvedė prie tos pačios išvados – didžiausia šių studijų vertė slypi ne diplome. Ji slypi gebėjime kitaip pažvelgti į jau sukauptą patirtį, kritiškiau vertinti savo sprendimus ir drąsiau priimti naujus profesinius iššūkius.
Plačiau