VGTU TIF Absolventė Ugnė Budėnaitė gavusi dvigubą diplomą:“ Tai pakeitė mano gyvenimą kardinaliai“

Spalio 2, 2019

Sveikiname pabaigus VGTU ir Windesheim‘o taikomųjų mokslų universitetą Nyderlanduose, gavote dvigubą diplomą, taigi norėtume paklausti, kas paskatino Jus vykti, o gal domėjotės pati tokiomis galimybėmis?

Dar prieš pradedant studijuoti visąlaik galvojau, jog pasinaudosiu mainų programų siūlomomis galimybėmis, tačiau antraisiais studijų metais prisijungiau prie VGTU tinklinio komandos, o trečiaisiais prie VGTU SA TIF. Tai buvo pagrindinės priežastys stabdžiusios mane nuo išvykimo į Erasmus (net ir pusei metų). Bet 2018-ųjų pavasarį VGTU TIF dėstytojas Aidas Vasilis-Vasiliauskas paskaitos metu paklausė grupės: ,,kodėl niekas nesidomi dvigubo diplomo studijomis?" Tada prasidėjo diskusija apie šią galimybę – iš studentų reakcijos buvo galima suprasti, kad ne daug studentų yra girdėję apie tokias galimybes ir kokius privalumus jos suteikia.
Dėstytojui pasakius, jog liko vos keletas dienų siųsti aplikaciją, už keletos valandų jau kalbėjausi su tėvais ir tą pačią dieną nusprendžiau – važiuoju! Taigi, tas sprendimas buvo priimtas gan greitai ir be didelių dilemų – žinojau, jog visada norėjau išbandyti save užsienyje, Nyderlandai taip pat pasirodė tobula šalis tęsti ir pabaigti studijas, kadangi ten logistikos praktika ir infrastruktūra yra viena pažangiausių Europoje. Dėl dvigubo diplomo galimybių pasiryžau paaukoti paskutinius metus svetur, žinojau, jog su tuo atkeliaus ir begalė sunkumų bei neuronų deginimo, tačiau taip pat žinojau, jog ta patirtis, tiek teigiama, tiek neigiama, visada išeis į naudą vėliau.

Kokios apgyvendinimo Nyderlanduose sąlygos?

Windesheim universitetas turi tam tikrą skaičių bendrabučių ir kambarių (per sutartį su studentų apgyvendinimo įmonėmis), kuriuos skiria užsienio studentams, todėl gyvenamosios vietos paieškos nebuvo didelė problema, tačiau visad patariama tuo užsiimti kuo anksčiau – vėliau tikimybė nebegauti kambario auga. Nors, iš visos to semestro Erasmus grupės negirdėjau apie nė vieną atvejį, kad Erasmus studentas negautų universiteto skiriamo kambario. Taip pat buvo galimybė pasirinkti bendrabutį, nuo ko priklausė ir tai, ar gyvensi vienas, ar su kambarioku. Apgyvendinimas tikrai kokybiškas, tai gal toks komentaras iš finansinės pusės – lygiai tiek kiek gavau Erasmus stipendijos, išleidau kambario nuomai, papildomai reikėjo naudotis studijų paskolomis. Dirbti išvykus į Erasmus nerekomenduoju, jei tik yra galimybė. Visiškai nesigailiu neieškojusi darbo, nors ir teko kartais kiek prisiveržus diržą pagyventi, tačiau norėjau iš savo Erasmus išvykos išspausti maksimaliai pozityvių patirčių, o darbas būtų užkrovęs papildomo streso, atsakomybės bei suvaržymo.

Kaip sekėsi rengti baigiamąjį darbą?  Kaip buvo įvertintas Jūsų darbas?

Windesheim'e sistema kiek skiriasi nuo VGTU – ten baigiamasis darbas rašomas full-time viso paskutinio semestro metu ir atliekant praktiką, o ne visų paskutinių metų laiku ir dažniausiai jau po praktikos. Apie įmonę, kurioje norėjau atlikti praktiką sužinojau svečio paskaitos metu – vėliau tas pats svečias buvo mano baigiamojo darbo vadovas įmonėje.
Iš vienos pusės, jaučiausi lyg man labai pasisekė jog buvau priimta, nes įmonė užsiima multimodaliniais vežimais (o tai yra tobula pagal mano studijų programą), todėl tai buvo vienintelė įmonė, kurioje norėjau gauti praktiką, ir vienintelė, kuriai siunčiau savo CV. Dėstytojai siūlė ir kitas įmones, didesnes ir tarptautines (kaip Scania, Hitachi, Abott), o galų gale, jeigu tose įmonėse nebūtų pavykę gauti praktikos, visada buvo paskutinė galimybė rengti projektą atliekant praktiką universitete. Šia galimybe naudotis nenorėjau, kadangi iš esmės, vienas iš didžiausių privalumų išvažiuojant mokytis pagal dvigubo diplomo programą yra praktikos įgyjimas. Westerman Multimodal Logistics man pateikė keletą variantų, apie ką norėčiau rašyti projektą. Vienas iš jų buvo įmonės transporto veiklos CO2 skaičiavimas ir tvarumo vadybos įgyvendinimas įmonėje – šią temą išsirinkau nė nesvarsčius. Visada turėjau šiltus jausmus ekologijai bei aplinkos tausojimui, o šioje vietoje susikirto mano nuoširdūs interesai su mano specialybe (nesakau, kad logistika nebuvo tarp mano interesų, tačiau, kai dabar apie tai pagalvojau, neturėjusi daug praktikos logistikos srityje, dar ne visiškai pilnai įsivaizdavau, kiek daug žodis logistika aprėpia).
Semestras buvo intensyvus – rengiau projektą apie tai, ko niekada nesimokiau, todėl nuo pat pradžių reikėjo išmokti labai daug. Taip pat, baigiamojo darbo rengimas bei formatavimas skiriasi nuo VGTU, tačiau tam paprašiau kitų Windesheim studentų olandų bei dėstytojų pagalbos. Tąkart išmokau seną gerą pamoką – belsk, ir bus atidaryta. Svarbiausia nebijoti klysti ir klausti, o visa kita gaunasi savaime!
Projektą apgyniau puikiais rezultatais, ir iškart po gynimo, bei dėstytojai pradėjo kalbėti apie ateities perspektyvas – buvau paklausta dviejų dalykų: ar neprieštarausiu, jeigu mano darbas bus išsiųstas atstovauti universiteto nacionaliniuose logistikos baigiamųjų darbų apdovanojimuose; taip pat paklausė, ar nenorėčiau savęs išbandyti dėstytojo kailyje ir pabandyti pravesti keletą paskaitų modulyje žiedinė ekonomika. Žinoma, sutikau su abiem pasiūlymais, nes esu įsitikinusi, jog tiek vienas, tiek kitas dalykas atneš daug patirties, smagių akimirkų bei praplės ateities perspektyvas. Deja, bet dėl nei vieno dalyko konkrečių naujienų iki šiol nesulaukiau, tačiau pirštai sukryžiuoti. 🙂
Darbo sutartį įmonė man pasiūlė vos pasibaigus praktikos sutarčiai – esu verslo plėtros vadovė viename iš įmonės padalinių. Manau ši pozicija man buvo pasiūlyta įvertinus mano entuziazmą naujiems dalykams bei atsakingumo jausmą kiekviename žingsnyje – netgi esame su vadovu juokavę, jog esu kiek "control freak", bet jie tai vertina kaip stiprybę, o ne silpnybę.

Kuo ši patirtis Jums naudinga?

Oi, ištisą knygą turbūt galėčiau parašyti apie tai. Manau viskas priklauso nuo nusiteikimo – iš kiekvienos patirties pasiimi tiek, kiek nori pasiimti. Bet mano atveju, tai pakeitė mano gyvenimą kardinaliai – pradedant jau vien nuo to, jog turiu vaikiną ir darbą užsienyje, bei daug kitų priežasčių pasilikti ten. Žinoma, emigranto etiketė paprastai neskamba itin pozityviai, tačiau natūralu, jog kiekvienas ieško savo vietos po saule. Aš savąją radau, ir dar su realiomis galimybėmis sparčiai tobulėti ir augti ne tik profesionaliai, bet ir kaip asmenybei. Manau, tai yra svarbiausia.
Šiais praėjusiais metais teko įveikti daug iššūkių, tačiau kiekvienas jų privertė mane nuolatos stengtis bei tobulėti. Pirmiausia, tai turbūt išskirčiau anglų kalbą. Skaityme bei rašyme niekada didelių sunkumų neturėjau, tačiau buvo gan sudėtinga persilaužti kalbėti angliškai. Bet sunkios dažniausiai būna tik pradžios – dabar, kai visąlaik tiek darbe tiek buityje kalbu angliškai, dažniau atsiranda problemų ieškant tinkamo lietuviško žodžio (kiek gėda dėl šio fakto, ha ha). Tai buvo tik dar vienas įrodymas, jog sunku tik pradėti, o su laiku ateina ir įgūdžiai.
Iš esmės, ši išvyka per labai trumpą laiką mane išmokė labai daug gyvenimiškos patirties. Sakyčiau, tai yra labai geras šaltas dušas, nes natūraliai esi priverstas savarankiškai spręsti bet kokias iškilusias problemas – mano nuomone, būtent tai yra ta neįkainojama patirtis, kurios turėtų siekti kiekvienas. Esu įsitikinusi, kad viskas, ko išmokau per paskutinius metus, man tarnaus visą gyvenimą, ir būtent todėl nuoširdžiai palinkėčiau kiekvienam studentui išbandyti save užsienyje – pažinsi save tokį, koks nė nenumanei esąs.

Ar studijos VGTU, bei studijos Windesheim‘o taikomųjų mokslų universitete atitiko Jūsų lūkesčius? Gavote tiek žinių kiek ir tikėjotės?

Mano nuomone, studijos Windesheim'e buvo būtent ta trūkstama dėlionės dalis VGTU studijų programoje, kadangi išvykusi ten supratau, kokia svarbi yra praktika įtvirtinant teorines žinias. Paprasčiausiai reikia įsisavinti faktą, kad modernėjant visuomenei ir visam pasauliui, mokymo metodika turi būti atnaujinama atitinkamai.
Windesheim'e nuo pirmųjų paskaitų supratau, jog sėdėti klasės gale ir naršyti internete nepavyktų net jeigu ir norėčiau. Visos paskaitos buvo interaktyvios, buvo naudojamos modernios vaizdinės bei kitos technologinės priemonės, visi iki vieno studentai buvo įtraukiami į grupines užduotis, projektus, ar paprasčiausias diskusijas. To rezultatas: ne tik išmokau, bet ir supratau, bei sugebėjau pritaikyti praktiškai. Kalbant apie VGTU privalumus, vienas dalykas mane labai maloniai nustebino. Rengdama savo baigiamąjį darbą beprotiškai nudžiugau supratusi vieną faktą – [daugiau ar mažiau] viskas, ką mokiausi visus šiuos keturis metus, viena ar kita forma panaudojau rašydama šį projektą. Ta mintis iki šiol džiugina, nes žinau, jog tie metai ir visos mano pastangos nenuėjo veltui, netgi kai daug kas iš studentų bei absolventų yra sakęs, jog pusės mokytų dalykų gyvenime nebeprireiks po egzamino. Taigi, darau išvadą, jog arba jie klydo, arba mano baigiamojo darbo tema buvo itin dėkinga plačiam žinių panaudojimui.
Aš visada buvau gan stipriai motyvuota studentė – paskaitose visada norėjau klausyti, suprasti, ir žinoti, jog visa tai prasminga. Tam tikra prasme, man pasisekė, jog buvau tokia motyvuota, tačiau daugeliui kitų studentų reikia papildomo stimulo. Būtent tai ir turiu omeny sakydama, jog mokymo metodika turi keistis, norint kad VGTU išugdytų kuo daugiau savo srities profesionalų.

 

Galerija

Panašios naujienos

70-metį švenčiančio VILNIUS TECH istorija: du mokslininkai ir jų sukurtos mokyklos, formavusios universitetą
70-metį švenčiančio VILNIUS TECH istorija: du mokslininkai ir jų sukurtos mokyklos, formavusios universitetą
Nuo 1956 m. savo istoriją skaičiuojantis VILNIUS TECH nuolat augo ir keitėsi. Norint suprasti, kaip susiformavo šiandieninis universitetas, verta atsigręžti į jo akademines šaknis. Vienos svarbiausių jų siejamos su dviem iškiliais inžinerijos mokslo kūrėjais – Aleksandru Čyru ir Antanu Kudziu. Jų mokyklos buvo skirtingos, tačiau viena kitą papildė. A. Čyro mokslinė tradicija rėmėsi matematika, teorija ir konstrukcijų optimizavimu, o A. Kudzio – konstrukcijų saugumu, patikimumu ir praktiniu jų savybių tyrimu. Iš šių dviejų krypčių ilgainiui išaugo ištisos mokslininkų kartos ir naujos tyrimų sritys. A. Čyras: matematika, mechanika ir gebėjimas matyti daugiau Akademiko A. Čyro vardas VILNIUS TECH istorijoje neatsiejamas ne tik nuo mokslo, bet ir nuo pačios aukštosios mokyklos kūrimosi. Jo suformuota statybinės mechanikos mokykla pasižymėjo itin stipriu teoriniu ir matematiniu pagrindu. Joje plėtotos plastiškumo teorijos, konstrukcijų optimizavimo ir kitos fundamentaliosios kryptys. Tačiau tikrasis mokyklos poveikis atsiskleidė per jos mokinius. A. Čyro pradėtos kryptys vėliau išsiplėtė į medžiagų atsparumo, konstrukcijų optimizavimo, skaičiuojamosios mechanikos ir baigtinių elementų metodų tyrimus. 1993 m. A. Čyras kartu su savo mokiniais pelnė pirmąją Lietuvos mokslo premiją nepriklausomoje Lietuvoje. Vėliau Lietuvos mokslo premijomis buvo įvertinti ir jo mokinių darbai. Šios mokyklos poveikis nesustojo prie Lietuvos sienų. Vienas ryškiausių A. Čyro mokinių – Adomas Borkauskas, vėliau dirbęs Lenkijos mokslų akademijoje Varšuvoje. Savo žinias jis perkėlė į Lenkiją ir ten išugdė naują plastinių konstrukcijų kompiuterinio projektavimo specialistų kartą. A. Kudzys: nuo konstrukcijų saugumo iki ištisų mokslo krypčių Kitos akademinės tradicijos kūrėjas – akademikas Antanas Kudzys. Jo vardas VILNIUS TECH istorijoje siejamas su statybinių konstrukcijų mokykla, kurios pagrindinis dėmesys buvo skiriamas tam, kad pastatai ir jų konstrukcijos būtų ne tik suprojektuoti, bet ir patikimi bei saugūs. [caption id="attachment_128892" align="alignnone" width="1663"] Statybos fakulteto studentai, susibūrę į grupę „Hiperbolė“, su A. Kudziu (kairėje)[/caption] A. Kudzio mokiniai vėliau kūrė savas tyrimų kryptis. Vieni gilinosi į gelžbetonines ir kompozitines konstrukcijas, kiti – į mūrą, plieną, medieną, konstrukcijų rekonstrukciją ar rizikos analizę. Taip viena mokslinė mokykla ilgainiui virto ištisu tyrimų tinklu. „Šios tradicijos tęstinumą gerai iliustruoja ir Lietuvoje nuo 1959 m. atliekami centrifuguoto betono ir gelžbetonio tyrimai. Per daugiau nei šešis dešimtmečius mokslininkai nagrinėjo šių konstrukcijų stiprumą, deformacijas, atsparumą įvairioms apkrovoms ir ilgaamžiškumą. [caption id="attachment_50691" align="alignnone" width="2048"] R. Kliukas[/caption] Įvairūs laboratoriniai ir gamykliniai eksperimentai leido ne tik sukaupti naujų praktinių žinių, bet ir patikslinti teorinius modelius, naudojamus vertinant centrifuguotų, įvairiai armuotų žiedinio skerspjūvio elementų stiprumą, pleišėtumą, standumą, patikimumą bei ilgaamžiškumą. Tai vienas iš pavyzdžių, kaip prieš kelis dešimtmečius pradėti tyrimai tampa ilgalaike mokslo tradicija, perduodama iš vienos mokslininkų kartos kitai“, – sako VILNIUS TECH rektorius prof. Romualdas Kliukas. Kai susitinka dvi mokyklos Įdomiausia šios istorijos dalis prasideda ten, kur susitinka abi akademinės tradicijos. Jų sankirtoje augo akademikas Edmundas Kazimieras Zavadskas – mokslininkas, vėliau tapęs universiteto rektoriumi ir vienu svarbiausių statybos technologijos bei valdymo krypties kūrėjų. [caption id="attachment_36494" align="alignnone" width="800"] E. K. Zavadskas[/caption] Jo moksliniame kelyje buvo abu mokytojai. Studijų metais jis tyrimus atliko vadovaujamas prof. I. Z. Kamaičio, vėliau aspirantūroje mokėsi pas A. Kudzį, o į Statybos darbų technologijos katedrą jį pakvietė A. Čyras. Ši dviejų mokyklų sankirta tapo svarbiu postūmiu naujai krypčiai – statybos technologijos ir valdymo mokslui. E. K. Zavadskas išplėtojo daugiakriterinių sprendimų priėmimo ir statybos valdymo tyrimus, o jo mokinių karta šias idėjas perkėlė į skaitmenizavimo, BIM, sprendimų paramos, statybos procesų modeliavimo, nekilnojamojo turto ir tvarios plėtros sritis. Universitetas augo ne vien laboratorijose E. K. Zavadsko istorija svarbi ne tik dėl jo mokslinių darbų. 1990–2002 m. vadovaudamas universitetui jis kartu su akademine bendruomene prisidėjo prie didelių institucinių pokyčių. „Per šį laikotarpį universiteto struktūrą papildė Aplinkos inžinerijos, Transporto inžinerijos, Fundamentinių mokslų ir Verslo vadybos fakultetai, Antano Gustaičio aviacijos institutas, o į Vilnių sugrįžo Elektronikos fakultetas. Taigi universitetas buvo kuriamas ne vien laboratorijose – kartu buvo projektuojama ir pati institucija“, – prisimena E. K. Zavadskas. [caption id="attachment_128893" align="alignnone" width="915"] Statybų fakulteto studentai[/caption] Vėliau šį darbą tęsė kiti vadovai. Prof. Romualdas Ginevičius daug dėmesio skyrė universiteto konsolidavimui ir mokslo tarptautiškumui, o prof. Alfonsas Daniūnas, A. Čyro mokinys, stiprino statybinės mechanikos ir konstrukcijų optimizavimo kryptis bei universiteto tarptautiškumą. Šiandien akademinę estafetę tęsia dabartinis rektorius prof. R. Kliukas – taip pat A. Kudzio mokinys. 70 metų – ir tai dar ne pabaiga VILNIUS TECH 70-mečio istorijoje galima rasti daug reikšmingų datų, pavardžių ir titulų. Tačiau už jų slypi tai, kas verčia plakti universiteto širdį – žinių perdavimas iš žmogaus žmogui. A. Čyro ir A. Kudzio pradėtos mokslo kryptys per kelias kartas išsiplėtė, susijungė su naujomis technologijomis ir peraugo į šiuolaikinio universiteto tyrimus. Vieni mokiniai tapo profesoriais, jų mokiniai – naujos kartos mokslininkais, o kadaise auditorijose ir laboratorijose kilusios idėjos šiandien tampa skaitmeniniais sprendimais, inovacijomis ir tarptautiniais tyrimais. Galbūt todėl universiteto istoriją geriausiai apibūdina ne pastatai ar datos, o akademinė estafetė. Būtent nuo jos ir priklausys, kokią istoriją apie VILNIUS TECH pasakosime po dar 70 metų.
Plačiau
Rugsėjo 15 d. 16 val. Angelijos Eidukienės parodos „Kelionių istorijos“ pristatymas
Rugsėjo 15 d. 16 val. Angelijos Eidukienės parodos „Kelionių istorijos“ pristatymas
Rugsėjo 15 d. (trečiadienį) 16.00 val. kviečiame į Angelijos Eidukienės tapybos darbų „Kelionių istorijos“ pristatymą ir susitikimą su autore Galerijoje A (Saulėtekio al. 14, II aukšte). Parodoje eksponuojami darbai kviečia leistis į kelionę per prisiminimus, emocijas ir įvairių kraštų įspūdžius. Autorės paveiksluose atsiskleidžia ne tik aplankytų vietų vaizdai, bet ir kelionių metu patirti jausmai, įspūdžiai bei asmeniniai išgyvenimai. Spalvomis ir šviesa pasakojamose istorijose susipina realūs peizažai, svajonės ir vidinio pasaulio refleksijos. Angelija Eidukienė gimė Latvijoje lietuvių šeimoje. Kūrybiškumą ir meilę menui paveldėjo iš tėčio, kuris taip pat tapė, piešė ir drožinėjo. Nuo vaikystės meninėje aplinkoje augusi autorė aktyviai dalyvavo dailės užsiėmimuose bei konkursuose. Baigusi drabužių dizaino studijas, ji pasirinko tęsti meninį kelią Vilniaus dailės akademijoje, kur 2003 m. įgijo menų bakalauro, o 2007 m. – dailės magistro laipsnį. Menininkė nuolat rengia personalines parodas, dalyvauja grupiniuose tapybos projektuose bei daugiau nei dvidešimt metų kuria privačius interjerus. Šiuo metu A. Eidukienė kuria ir dirba savo įkurtoje Meno ir dizaino studijoje Kaune, o įkvėpimo semiasi gyvendama gamtos apsuptyje netoli Rumšiškių. Pasak autorės, paroda „Kelionių istorijos“ pasakoja apie akimirkas, kurias norisi išsaugoti ilgam: kalnus, jūrą, horizontus, šviesos blyksnius ar sunkiai žodžiais nusakomus jausmus. Kiekvienas paveikslas tampa savotišku langu į vietas, kuriose menininkė lankėsi, arba į tas, kurias dar tik svajoja aplankyti. Paroda Galerijoje A veiks iki rugsėjo 29 d.
Plačiau