Nuo tinklalaidės iki televizijos: VILNIUS TECH absolventė Liepa savo karjerą pradėjo dar studijuodama

Birželio 30, 2026

Kol vieni studentai paskutiniame kurse daugiausia dėmesio skiria bakalauro darbui, VILNIUS TECH Pramogų prodiusavimo studentė Liepa Vasiliauskaitė spėjo suderinti studijas su televizijos projektu „Didysis chorų mūšis“, renginių vedimu, muzikine veikla ir profesinėmis praktikomis. Tačiau pati mergina įsitikinusi – būtent studijos suteikė galimybę teorines žinias iš karto išbandyti praktikoje, o svarbiausi profesiniai žingsniai prasidėjo ne tik auditorijose, bet ir už jų ribų.

„Nuo pirmo kurso visiems sakiau, kad esu būtent ten, kur ir turėčiau būti. Po ketverių metų galiu tik sau tik paantrinti – šios studijos man tikrai buvo geriausias pasirinkimas“, – sako Liepa. Dar prieš stodama į universitetą ji žinojo, kad tradicinis darbas biure – ne jai.

„Nuo vaikystės savo ateitį mačiau pramogų pasaulyje. Svarsčiau studijuoti muziką užsienyje, tačiau galiausiai pasirinkau Pramogų prodiusavimo studijų programą Lietuvoje VILNIUS TECH universitete Kūrybinių industrijų fakultete. Sprendimą priėmiau labai lengvai“, – prisimena ji.

Liepa Vasiliauskaitė

Liepa Vasiliauskaitė

Tačiau studijas Liepa vertino ne tik kaip paskaitų lankymą ar diplomo siekimą. Dar pirmaisiais metais ji aktyviai įsitraukė į universiteto gyvenimą: dainavo renginiuose, dalyvavo projektuose ir ieškojo galimybių išbandyti save naujose srityse.

„Visada norėjau pažinti tikrąjį universiteto gyvenimą, čia esančius žmones, o ne šiaip sau „atbūti“ paskaitose ir iškart bėgti namo. Universitete slepiasi tiek galimybių, kurias daugelis tiesiog pražiopso“, – sako absolventė.

Pasak Liepos, studijų programa skatino ne tik įgyti teorinių žinių, bet ir aktyviai įsitraukti į projektines veiklas, atvėrė galimybes užmegzti ryšius industrijos profesionalais bei išbandyti save įvairiuose kūrybiniuose formatuose.

Tinklalaidė, tapusi profesinio augimo pradžia

Vienu svarbiausių studijų etapų Liepa vadina VILNIUS TECH Kūrybinių industrijų fakulteto tinklalaidę „Atlantų balkonas“. Tai – fakulteto kuriamas projektas, kuriame kalbinami įvairių kūrybinių, kultūros, medijų ir verslo sričių profesionalai, alumnai bei įkvepiančios asmenybės. Būtent ši platforma studentams suteikia galimybę ne tik susipažinti su savo sričių ekspertais, bet ir patiems įgyti realios komunikacijos bei medijų kūrimo patirties. Liepai šis projektas tapo kur kas daugiau nei dar viena studentiška veikla.

„Atlantų balkonas“ mano gyvenime atsirado visiškai netikėtai – lyg iš giedro dangaus“, – šypsosi ji. Antrame kurse mergina buvo pakviesta sudalyvauti tinklalaidėje kaip pašnekovė. Po filmavimo jos laukė netikėtas pasiūlymas – tapti viena iš laidos vedėjų.

„Iš tinklalaidės režisieriaus išgirdau klausimą: „Ar norėtum vesti kitas tinklalaidės serijas?“ Tai buvo visiškas šuolis iš komforto zonos. Kojos drebėjo, gerklė džiūvo, bet nusprendžiau pabandyti“, – prisimena Liepa.

Liepa Vasiliauskaitė

Liepa Vasiliauskaitė

Šiandien Liepa pripažįsta, kad būtent „Atlantų balkonas“ tapo vienu svarbiausių jos profesinio augimo projektų: „Tai man nėra tik universiteto tinklalaidė. Šis projektas atvėrė daugybę naujų galimybių ir matomumą.“

Pasak jos, tinklalaidės vedimas išmokė kur kas daugiau nei tik viešo kalbėjimo: „Išmokau valdyti pokalbį, suprasti pašnekovą, pasitelkti psichologiją ir kūno kalbą, kad išgaučiau gilesnius atsakymus. Taip pat išmokau kurti saugią atmosferą, kad žmogus prieš kamerą jaustųsi patogiai.“

Liepa pabrėžia, kad tokie fakulteto projektai studentams suteikia galimybę išbandyti save realiose situacijose ir vaidmenyse bei ugdyti profesines kompetencijas dar studijų metu. Šie įgūdžiai netruko persikelti ir į profesinį gyvenimą jie tapo vertingu profesiniu pagrindu tiek televizijos projektuose, tiek vedant renginius ir bendraujant su auditorija.

Aktyvumas universitete atvėrė profesines galimybes

Studijų metais Liepa ne kartą įsitikino, kad aktyvus įsitraukimas į įvairias universiteto veiklas gali atverti netikėtas duris. Vieną iš praktinių galimybių ji gavo visai netikėtai – po muzikos industrijos paskaitos, kurioje aktyviai diskutavo su kviestiniu svečiu.

„Kitą dieną sulaukiau skambučio iš universiteto administracijos ir paaiškėjo, kad svečias liko sužavėtas mano įžvalgomis ir pakvietė atlikti praktiką komunikacijos srityje – įmonėje, kuri dirba su garsiausiai šalies muzikos atlikėjais“, – prisimena Liepa. Būtent smalsumas ir iniciatyvumas paskaitų metu ir padėjo jai užmegzti profesinius ryšius bei gauti praktikos pasiūlymą iš muzikos industrijos profesionalų, dirbančių su žinomiausiais šalies atlikėjais.

Vėliau sekė ir praktika televizijos prodiuserinėje kompanijoje „TV Manija“, atvėrusi galimybę pažinti televizijos užkulisius iš arti. „Praktinės veiklos leido pamatyti viską, kaip studijų metu įgytos žinios veikia realioje profesinėje aplinkoje. Tuomet supratau, kiek daug karjeros galimybių iš tikrųjų turi pramogų komunikacijos specialistai“, – džiaugiasi absolventė, šiandien jau sėkmingai kurianti savo karjerą.

Televizijos projektas, studijos ir bakalauro darbas vienu metu

Šie mokslo metai Liepai tapo tikru išbandymu. Dalyvavimas televizijos projekte „Didysis chorų mūšis“ sutapo su paskutiniais studijų metais ir bakalauro darbo rengimu. Repeticijos vykdavo kone kasdien, filmavimai užimdavo ištisas dienas, o laisvo laiko beveik nelikdavo.

Liepa Vasiliauskaitė

Liepa Vasiliauskaitė

„Ryte važiuodavau į paskaitas Vilniuje, po jų skubėdavau į Kauną į repeticijas, naktį dirbdavau prie studijų atsiskaitymų ir užduočių, kelias valandas pamiegodavau ir viskas prasidėdavo iš naujo.“ Ji prisimena, kad finalinės laidos užkulisiuose vis dar taisė bakalauro darbą. „Tiesioginio eterio metu užkulisiuose tvarkiau baigiamąjį darbą, nes jo pateikimo terminas buvo kitos dienos rytą.“ Nors buvo akimirkų, kai atrodė, jog visko suderinti nepavyks, ši patirtis išmokė daug svarbių gyvenimo ir profesinių pamokų.

„Universitete studijų metu nuolat tekdavo derinti skirtingus atsiskaitymus, grupines užduotis, kūrybinius projektus, todėl išmokau planuoti laiką, numatyti prioritetus ir atsakingai organizuoti savo veiklas. Šios kompetencijos vėliau tapo neįkainojamos profesinėje veikloje“, – sako studentė.

Muzika – svajonė, lydinti nuo vaikystės

Muzika Liepos gyvenime užima ypatingą vietą nuo pat vaikystės. Šiandien ji jau gali pasigirti ne tik muzikiniais pasirodymais televizijoje, bet ir tarptautiniais laimėjimais. Liepa triumfavo Maltoje vykusiame prestižiniame tarptautinių dainų konkurse „Golden voice“. Konkurse dalyvavo daugiau kaip 200 dalyvių iš 29 šalių, tačiau Liepa išsiskyrė savo talentu ir charizma.

Vis dėlto, didžiausia vertybė, pasak jos, yra ne laimėjimai, o neįkainojama unikali patirtis ir galimybė sutikti profesinio rato žmones: „Tarptautiniai konkursai pritraukia jaunus talentingus žmones iš viso pasaulio, kuriuos vienija tokia pati meilė muzikai“, – pabrėžia Liepa.

Artimiausiu metu jos laukia dar vienas tarptautinis konkursas Portugalijoje.

Universitetas – daugiau nei diplomas

Paklausta, ką pasakytų būsimiems studentams, Liepa nedvejoja: „Universitetas yra tarsi obelis, o kiek obuolių nuo jos nusiskinsi – jau kiekvieno asmeninis pasirinkimas.“ Jos teigimu, studijos gali suteikti gerokai daugiau, nei tik diplomą: profesinius ryšius, patirtį, drąsą išbandyti save, atskleisti savo talentus ir netikėtas karjeros galimybes.

„Esu gyvas pavyzdys, kad drąsa išbandyti kažką naujo bei didelė motyvacija siekti savo svajonių atneša nuostabius rezultatus ir neįkainojamos patirties“, – sako šiandien jau diplomuota pramogų prodiusavimo programos absolventė. Ir nors ateityje Liepa save mato muzikiniame pasaulyje, televizijoje, renginių vedėjos amplua bei komunikacijoje, vienu dalyku ji neabejoja: svarbiausia – niekada nebijoti žengti pirmojo žingsnio.

Panašios naujienos

Lietuvos miestai mokosi atsigręžti į vandenį: vanduo problema ar mūsų santykis su juo?
Lietuvos miestai mokosi atsigręžti į vandenį: vanduo problema ar mūsų santykis su juo?
Lietuvos miestams įprasta vystytis taip, tarsi vanduo yra kliūtis ar pavojus. Vanduo buvo matomas atskirai nuo miesto ir dažniausiai tik kaip įrankis gynybai, prekybai, pramonei, uostams. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais lietuvių mąstymas ir kultūra keičiasi – mes bandome gyventi ne atsukę nugaras į vandenį, ieškome sprendimų kaip kurti pakrantėse erdves kviečiančias mėgautis kasdien.  Pasaulinės architektūros dienos proga Lietuvos architektų rūmai surengė forumą „AQUAURBANISTIKA: Vanduo ir miestas“, kuris vyko „ARCHzona“ parodos metu ir pakvietė architektus, urbanistus pasidalinti patirtimi, iššūkiais projektuojant pakrantėse. Ar esame pasirengę kalbėti apie miesto ir vandens santykį, ar tik linkę matyti bendro resurso grobstymą ir gamtos žalojimą?  Įsišaknijusi visuomenės baimė  „Į mus buvo pasižiūrėta kaip į priešus, kurie nori atimti upę“, – prisimena pirmas bendruomenės reakcijas VILNIUS TECH prof. dr. Dalia Dijokienė. O vėliau kartu su doc. dr. Inesa Alistratovaite-Kurtinaitiene parengta studija „Kauno Krantinių atgimimas“ pelnė Nacionalinį architektūros apdovanojimą 2025 m.  Ekspertės išnagrinėjo beveik 100 km ilgio pakrančių ruožą ir 77 atkarpoms parengė galimus veiklų ir veiksmų priemonių rinkinius, atsiremiant į mokslinių tyrimų, kūrybinių dirbtuvių rezultatus ir bendruomenės lūkesčius – galiausiai pavyko atviras dialogas su gyventojais: „Bendruomenei mes uždavėm keturis klausimus: ką matote vertingo upių pakrantėse, kokius poreikius jaučiate, ką norėtumėte pakeisti ir žvelgiant į ateitį – kokie lūkesčiai ir baimės?“  Veikiausiai nesame sukūrę gilios gyvenimo šalia vandens tradicijos, todėl bet koks architektūrinis-urbanistinis veiksmas pakrantėje vietiniams asocijuojasi su neigiamais dalykais, kyla pakrantės privatizavimo, ribojimų ir kitos baimės, o įpročio bendradarbiauti su architektais, urbanistais, matyt, nesam užauginę taip pat.  „DO Architects“ komandos patirtis Svencelėje parodė, kad visuomenės pasitikėjimas atsiranda tada, kai pirmenybė teikiama viešosioms erdvėms. „Visada kyla diskusija – kas pirmiau: višta ar kiaušinis? Paprasčiausia būtų padalinti sklypus ir juos parduoti net neišasfaltavus gatvių. Tačiau Svencelėje pirma atsirado uostas, kanalų infrastruktūra ir viešosios erdvės. Tik pamatę, kad erdvės netampa uždara rezidencija, bendruomenė pradėjo priimti pokytį“, – pasakoja architektai Andrė Baldišiūtė ir Algimantas Neniškis.  „Šventos karvės“ projektuotojų kelyje  Architektai, urbanistai dalinosi atvirai apie urbanistinės plėtros, gamtosaugos ir kitų svarbių pakrančių vystymui teisės aktų nesuderinamumą, atotrūkius ir dėl to kylančius konfliktus. Pasitaikė ir skambių teisės aktų pavadinimų, pavyzdžiui, „šventa karvė“. M. K. Čiurlionio koncertų centro Kaune projektuotojams teko pasirūpinti net įvairiais hidrologiniais tyrimais, kaip pastatas paveiks upės srovę. Tačiau didžiausiu iššūkiu tapo ne upė, o biurokratiniai dokumentai. Architektė Dalia Uogintė ( „Paleko architektų studija“, VILNIUS TECH) pasakojo, kad potvynio rizika automatiškai uždraudžia bet kokio pastato atsiradimą: „Turime tokią šventą karvę – potvynių rizikos žemėlapius. Jeigu sklypas patenka į raudoną zoną, statyti bet ką draudžiama, net jei keltum pastatą ant aukščiausių polių ar taikytum inovatyviausius inžinerinius sprendimus. Derinimai truko kelerius metus, o galiausiai problemą išsprendė tiesiog atnaujinti valstybiniai dokumentai, pakoreguotos ribos ir kilstelėta žemės lygio sklype altitudė“.  Architektui Algimantui Neniškiui („DO Architects“) pažįstamos patirtys, daug kas abejojo drąsiais sprendimais Svencelėje: „Olandų inžinieriai, projektavę ir Dubajaus „Palmių salas“, įvertino mūsų vandens lygius ir patvirtino: čia nereikia jokių sudėtingų šliuzų, vandens lygio svyravimas per šimtmetį siekia vos 70 cm“.  „Natura 2000“ teritorijos ar PAV‘ai (Poveikio aplinkai vertinimai) architektams taip pat jautri tema, ir pasigendama lankstesnių teisės aktų miestų centrinėse dalyse. Miesto širdyje prie vandens svajotume apie laiptus, pėsčiųjų takus, prieplaukas, bet neretai prisilietimas prie kranto traktuojamas kaip žala gamtai, nors būtų galima ieškoti subalansuotų sprendimų.  Kaip „Uostas ir miestas“ tapo „Uostamiesčiu“  „Memelio miesto“ autoriai džiaugiasi rezultatais, tačiau taip pat akcentuoja, kad jei ne Klaipėdos miesto savivaldybės valia, galbūt dar šiandien Klaipėda būtų „valstybė valstybėje“:  „Bendrasis planas numatė proveržį – miesto tiesioginį „išėjimą prie vandens“. Tai įgalino Klaipėdą vadinti ne uostu ir miestu, o uostamiesčiu“, – pasakoja architektai prof. dr. Tomas Grunskis („AEXN“) ir prof. dr. Edgaras Neniškis („Arches“, VILNIUS TECH).  Autoriai išnaudojo galimybę su kaupu ir pademonstravo šiuolaikinius urbanistinius sprendimus „Memelio mieste“: visi 5 hektarai antžeminės teritorijos atiduodami pėstiesiems, transporto judėjimas ir parkavimas numatytas po žeme, o atšiaurų pajūrio mikroklimatą šioje miesto dalyje pavertė tinkamu gyventi ištisus metus.   „Įdomiausia dalis „vėjo urbanistika“. Paradoksas, kad visi veržiamės prie jūros, bet atsidūrę prie jos veržiamės kur nors į kavinę, nes vėjuota – atviros erdvės tampa problema. „Memelio mieste“ skersvėjų, vėjų kontrolė tapo kertiniu momentu. Kaip rodo mikroklimatinės studijos, užuovėjoje galima pasiekti iki 10 laipsnių skirtumą“, – dalinasi architektai.  Reikia žmogaus. Dirbtinis intelektas – be tapatybės  Vis dažniau atsigręžiama į dirbtinį intelektą. Tačiau VILNIUS TECH Architektūros fakulteto dekanės prof. dr. D. Dijokienės eksperimentas su dirbtiniu intelektu atskleidė bent jau kol kas esminę ribą – jis pats jai „prisipažino“ negebantis suprasti vietos:   „Duomenų pažinimas nėra vietos pažinimas. Atmintis, tapatybė, pojūtis ir vertybės algoritmo akimis yra neįveikiami dalykai.“   Šiandien Lietuvos miestai demonstruoja siekį žengti pirmyn, o „šventos karvės“ taip pat nuolat tobulėja viena ar kita kryptimi. Tikėtina, kad ir visuomenė, bendruomenės bus vis atviresnės dalintis ir kurti dialogą – gal gyvensime ne nugara, o veidu į vandenį?    Pranešimą parengė Agnė Vėtė
Plačiau