VILNIUS TECH alumnas Robertas Dargis: „Lyderis negali vengti sprendimų, net ir netobulų“

Liepos 10, 2026

Robertas Dargis

Robertas Dargis – „EIKA Group“, vienos didžiausių nekilnojamojo turto projektų plėtros ir valdymo grupių Lietuvoje, bendraturtis ir valdybos pirmininkas, savo profesiniame kelyje kliaujasi inžineriniu mąstymu, verslo patirtimi ir aktyvia visuomenine veikla. VILNIUS TECH (tuomet – Vilniaus inžinerinio statybos instituto) alumnas šiandien atvirai kalba apie studijų reikšmę jo pasaulėžiūros formavimuisi, lyderystės principus ir per kelis dešimtmečius išgyventą Lietuvos verslo transformaciją – nuo centralizuotos sistemos iki dinamiškos, nuolat kintančios rinkos ekonomikos.

Pasak jo, būtent studijų metais prasidėjo esminis mąstymo pokytis – nuo uždaro, vienos tiesos modelio prie platesnio požiūrio, skatinančio kritinį mąstymą, savarankiškumą ir gebėjimą pasaulį matyti kompleksiškai. Kartu didelę įtaką formavo ir šeimoje įdiegtos vertybės – atsakomybė, pagarba darbui, disciplina bei supratimas, kad ilgalaikiai rezultatai kuriami nuoseklumu, o ne greitais sprendimais. Šios patirtys vėliau tapo pagrindu tiek profesiniams sprendimams, tiek lyderystės supratimui, kuriame svarbiausia – ne tobuli sprendimai, o gebėjimas juos priimti ir judėti į priekį.

„Svarbų vaidmenį universitete atliko dėstytojai – plataus akiračio žmonės, kurie neapsiribojo vien inžinerinėmis žiniomis, bet kalbėjo ir apie tai, kas vyksta pasaulyje, kaip keičiasi visuomenė. Studijų aplinka skatino ne mechaninį žinių kartojimą, o gebėjimą mąstyti, kaupti ir sisteminti informaciją. Tai ryškiai kontrastavo su mokykliniu modeliu, kai dažniausiai vertinamas žinių atkartojimas, o ne supratimas“, – prisimena VILNIUS TECH alumnas.

Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad baigus mokyklą, persikėlimas iš mažesnio miesto – Mažeikių – į Vilnių buvo ne tik geografinis pokytis, bet ir svarbus asmeninio augimo etapas. Studijos VILNIUS TECH suteikė daugiau laisvės, tačiau kartu ir atsakomybės: reikėjo pačiam ieškoti žinių, dalyvauti seminaruose, bendrauti ir mokytis savarankiškai.

Robertas Dargis

Robertas Dargis (ELTA nuotr.)

Kalbėdamas apie savo profesinį kelią, pašnekovas dalijasi, kad inžinerinis išsilavinimas tapo svarbiu mąstymo pagrindu. Jis išmokė struktūruoti problemas, jas skaidyti į dalis, vertinti ir nuosekliai spręsti. Toks analitinis požiūris, jo teigimu, yra universalus, pritaikomas ne tik valdant organizaciją, bet ir kasdienėje veikloje.

„Tuo metu, kai prasidėjo mano profesinis kelias, verslo sąvoka Lietuvoje dar tik formavosi. Nebuvo privačių įmonių ar individualių iniciatyvų. Visa sistema veikė centralizuotai, o darbas vyko valstybės reguliuojamoje aplinkoje. Tik atkūrus nepriklausomybę prasidėjo tikrasis verslo kūrimosi ir mokymosi laikotarpis. Ši transformacija nebuvo lengva – visko mokytis teko nuo pradžių: kas yra akcinis kapitalas, kaip veikia rinka, kokios yra rizikos ir verslo modeliai. Klaidos buvo neišvengiamos, tačiau būtent jas darant ir taisant formavosi patirtis ir supratimas“, – pažymi „EIKA Group“ bendraturtis.
Svarbia patirtimi, anot jo, tapo ir darbas su žmonėmis. Nors inžinerinis išsilavinimas suteikė tvirtą techninį pagrindą, praktikoje vis dėlto trūko psichologinių ir socialinių įgūdžių. Būdamas jaunas specialistas ir pradėjęs eiti vadovaujamas pareigas, jis turėjo greitai išmokti dirbti su komanda, ją motyvuoti ir priimti sprendimus realiomis sąlygomis.

„Lyderystės esmė – gebėjimas priimti sprendimus. Lyderis, mano nuomone, negali vengti atsakomybės, net jei sprendimai ir nėra tobuli. Juk dažnai tenka rinktis tarp blogo ir blogesnio, tačiau svarbiausia – priimti sprendimą ir judėti pirmyn“, – sako R. Dargis.

VILNIUS TECH alumnas taip pat atkreipia dėmesį, kad ne mažiau svarbus yra lankstumas, ir greita reakcija – gebėjimas koreguoti sprendimus, kai keičiasi aplinkybės. Per didelis prisirišimas prie vieno pasirinkimo gali stabdyti progresą.

„Viso profesinio kelio metu mane lydėjo suvokimas, kad visuomeninė veikla bei socialiniai ryšiai yra neatsiejami nuo profesinio augimo. Dalyvavimas įvairiose veiklose, darbas su žmonėmis ir bendruomenėmis padėjo formuoti socialinį kapitalą, kuris vėliau tapo svarbia mano verslo ir lyderystės dalimi“, – pasakoja R. Dargis.

Pastaraisiais metais, R. Dargio teigimu, vienu svarbiausių pokyčių tapo skaitmeninė transformacija ir dirbtinio intelekto plėtra. Tai iš esmės keičia verslo procesus, vartotojų elgseną ir organizacijų struktūras, todėl prisitaikymas tampa nuolatine būtinybe.

„Šiandien universitetai turėtų ugdyti ne tik specialistus, bet ir plataus požiūrio žmones, gebančius suprasti pasaulio veikimo principus ir jo pokyčius, kūrybiškai mąstyti ir spręsti sudėtingas situacijas. Studentams, ieškantiems savo kelio, patariu domėtis pasauliu, tačiau nepamiršti, kad kuriama vertė visuomenei yra svarbi asmeninio augimo dalis. Gebėjimas būti naudingu kitiems dažnai tampa ir profesinės sėkmės pagrindu“, – pataria VILNIUS TECH alumnas.

Galiausiai, žvelgdamas į savo nueitą kelią, pašnekovas pabrėžia vieną svarbiausių pamokų – nuolatinį judėjimą į priekį.

„Net jei sprendimai ir būna klaidingi, svarbiausia – nesustoti. Klaidos ir nesėkmės yra proceso dalis, o gebėjimas iš jų mokytis ir judėti pirmyn lemia galutinį rezultatą“, – sako R. Dargis.

Panašios naujienos

Lietuvos miestai mokosi atsigręžti į vandenį: vanduo problema ar mūsų santykis su juo?
Lietuvos miestai mokosi atsigręžti į vandenį: vanduo problema ar mūsų santykis su juo?
Lietuvos miestams įprasta vystytis taip, tarsi vanduo yra kliūtis ar pavojus. Vanduo buvo matomas atskirai nuo miesto ir dažniausiai tik kaip įrankis gynybai, prekybai, pramonei, uostams. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais lietuvių mąstymas ir kultūra keičiasi – mes bandome gyventi ne atsukę nugaras į vandenį, ieškome sprendimų kaip kurti pakrantėse erdves kviečiančias mėgautis kasdien.  Pasaulinės architektūros dienos proga Lietuvos architektų rūmai surengė forumą „AQUAURBANISTIKA: Vanduo ir miestas“, kuris vyko „ARCHzona“ parodos metu ir pakvietė architektus, urbanistus pasidalinti patirtimi, iššūkiais projektuojant pakrantėse. Ar esame pasirengę kalbėti apie miesto ir vandens santykį, ar tik linkę matyti bendro resurso grobstymą ir gamtos žalojimą?  Įsišaknijusi visuomenės baimė  „Į mus buvo pasižiūrėta kaip į priešus, kurie nori atimti upę“, – prisimena pirmas bendruomenės reakcijas VILNIUS TECH prof. dr. Dalia Dijokienė. O vėliau kartu su doc. dr. Inesa Alistratovaite-Kurtinaitiene parengta studija „Kauno Krantinių atgimimas“ pelnė Nacionalinį architektūros apdovanojimą 2025 m.  Ekspertės išnagrinėjo beveik 100 km ilgio pakrančių ruožą ir 77 atkarpoms parengė galimus veiklų ir veiksmų priemonių rinkinius, atsiremiant į mokslinių tyrimų, kūrybinių dirbtuvių rezultatus ir bendruomenės lūkesčius – galiausiai pavyko atviras dialogas su gyventojais: „Bendruomenei mes uždavėm keturis klausimus: ką matote vertingo upių pakrantėse, kokius poreikius jaučiate, ką norėtumėte pakeisti ir žvelgiant į ateitį – kokie lūkesčiai ir baimės?“  Veikiausiai nesame sukūrę gilios gyvenimo šalia vandens tradicijos, todėl bet koks architektūrinis-urbanistinis veiksmas pakrantėje vietiniams asocijuojasi su neigiamais dalykais, kyla pakrantės privatizavimo, ribojimų ir kitos baimės, o įpročio bendradarbiauti su architektais, urbanistais, matyt, nesam užauginę taip pat.  „DO Architects“ komandos patirtis Svencelėje parodė, kad visuomenės pasitikėjimas atsiranda tada, kai pirmenybė teikiama viešosioms erdvėms. „Visada kyla diskusija – kas pirmiau: višta ar kiaušinis? Paprasčiausia būtų padalinti sklypus ir juos parduoti net neišasfaltavus gatvių. Tačiau Svencelėje pirma atsirado uostas, kanalų infrastruktūra ir viešosios erdvės. Tik pamatę, kad erdvės netampa uždara rezidencija, bendruomenė pradėjo priimti pokytį“, – pasakoja architektai Andrė Baldišiūtė ir Algimantas Neniškis.  „Šventos karvės“ projektuotojų kelyje  Architektai, urbanistai dalinosi atvirai apie urbanistinės plėtros, gamtosaugos ir kitų svarbių pakrančių vystymui teisės aktų nesuderinamumą, atotrūkius ir dėl to kylančius konfliktus. Pasitaikė ir skambių teisės aktų pavadinimų, pavyzdžiui, „šventa karvė“. M. K. Čiurlionio koncertų centro Kaune projektuotojams teko pasirūpinti net įvairiais hidrologiniais tyrimais, kaip pastatas paveiks upės srovę. Tačiau didžiausiu iššūkiu tapo ne upė, o biurokratiniai dokumentai. Architektė Dalia Uogintė („Paleko architektų studija“, VILNIUS TECH) pasakojo, kad potvynio rizika automatiškai uždraudžia bet kokio pastato atsiradimą: „Turime tokią šventą karvę – potvynių rizikos žemėlapius. Jeigu sklypas patenka į raudoną zoną, statyti bet ką draudžiama, net jei keltum pastatą ant aukščiausių polių ar taikytum inovatyviausius inžinerinius sprendimus. Derinimai truko kelerius metus, o galiausiai problemą išsprendė tiesiog atnaujinti valstybiniai dokumentai, pakoreguotos ribos ir kilstelėta žemės lygio sklype altitudė“.  Architektui Algimantui Neniškiui („DO Architects“) pažįstamos patirtys, daug kas abejojo drąsiais sprendimais Svencelėje: „Olandų inžinieriai, projektavę ir Dubajaus „Palmių salas“, įvertino mūsų vandens lygius ir patvirtino: čia nereikia jokių sudėtingų šliuzų, vandens lygio svyravimas per šimtmetį siekia vos 70 cm“.  „Natura 2000“ teritorijos ar PAV‘ai (Poveikio aplinkai vertinimai) architektams taip pat jautri tema, ir pasigendama lankstesnių teisės aktų miestų centrinėse dalyse. Miesto širdyje prie vandens svajotume apie laiptus, pėsčiųjų takus, prieplaukas, bet neretai prisilietimas prie kranto traktuojamas kaip žala gamtai, nors būtų galima ieškoti subalansuotų sprendimų.  Kaip „Uostas ir miestas“ tapo „Uostamiesčiu“  „Memelio miesto“ autoriai džiaugiasi rezultatais, tačiau taip pat akcentuoja, kad jei ne Klaipėdos miesto savivaldybės valia, galbūt dar šiandien Klaipėda būtų „valstybė valstybėje“:  „Bendrasis planas numatė proveržį – miesto tiesioginį „išėjimą prie vandens“. Tai įgalino Klaipėdą vadinti ne uostu ir miestu, o uostamiesčiu“, – pasakoja architektai prof. dr. Tomas Grunskis („AEXN“) ir prof. dr. Edgaras Neniškis („Arches“, VILNIUS TECH).  Autoriai išnaudojo galimybę su kaupu ir pademonstravo šiuolaikinius urbanistinius sprendimus „Memelio mieste“: visi 5 hektarai antžeminės teritorijos atiduodami pėstiesiems, transporto judėjimas ir parkavimas numatytas po žeme, o atšiaurų pajūrio mikroklimatą šioje miesto dalyje pavertė tinkamu gyventi ištisus metus.   „Įdomiausia dalis „vėjo urbanistika“. Paradoksas, kad visi veržiamės prie jūros, bet atsidūrę prie jos veržiamės kur nors į kavinę, nes vėjuota – atviros erdvės tampa problema. „Memelio mieste“ skersvėjų, vėjų kontrolė tapo kertiniu momentu. Kaip rodo mikroklimatinės studijos, užuovėjoje galima pasiekti iki 10 laipsnių skirtumą“, – dalinasi architektai.  Reikia žmogaus. Dirbtinis intelektas – be tapatybės  Vis dažniau atsigręžiama į dirbtinį intelektą. Tačiau VILNIUS TECH Architektūros fakulteto dekanės prof. dr. D. Dijokienės eksperimentas su dirbtiniu intelektu atskleidė bent jau kol kas esminę ribą – jis pats jai „prisipažino“ negebantis suprasti vietos:   „Duomenų pažinimas nėra vietos pažinimas. Atmintis, tapatybė, pojūtis ir vertybės algoritmo akimis yra neįveikiami dalykai.“   Šiandien Lietuvos miestai demonstruoja siekį žengti pirmyn, o „šventos karvės“ taip pat nuolat tobulėja viena ar kita kryptimi. Tikėtina, kad ir visuomenė, bendruomenės bus vis atviresnės dalintis ir kurti dialogą – gal gyvensime ne nugara, o veidu į vandenį?  Pranešimą parengė Agnė Vėtė
Plačiau