VILNIUS TECH mokslininkė laimėjo vienintelę technologijos mokslų srities konkursinę doktorantūros vietą su įmone

Birželio 29, 2026

Mokslo ir verslo partnerystėje gimė idėja išspręsti realią problemą – valyti sunkiųjų metalų taršą šaltojo klimato sąlygomis.

VILNIUS TECH Išmanių ir klimatui neutralių gamybos procesų, medžiagų ir technologijų kompetencijos centras su Civilinės inžinerijos mokslo centro mokslininke bei Chemijos ir bioinžinerijos katedros dėstytoja Saloua Biyada kartu su įmone „NKA Consulting“ laimėjo Lietuvos mokslo tarybos organizuojamą konkursinę doktorantūros vietą su įmone.

Saloua Biyada

Saloua Biyada

Technologijos mokslų srityje tai vienintelė šiemet visai Lietuvai skirta konkursinė doktorantūros vieta su įmone. Mokslininkės pasiūlyta tema – „Naftos angliavandeniliais ir sunkiaisiais metalais užterštų ekosistemų valymas panaudojant psichrofilinį mikroorganizmų konsorciumą, išskirtą iš atšiaurių aplinkos sąlygų“ – ekspertų įvertinta aukščiausiais balais.

Iššūkis, kurio nepajėgia įveikti įprastos technologijos

Naftos produktais užterštos teritorijos paprastai valomos bioremediacijos būdu – pasitelkiant taršą skaidančius mikroorganizmus. Ši tvari ir ekonomiškai efektyvi technologija pasaulyje taikoma jau ne vienerius metus. Tačiau šaltojo klimato regionuose, tokiuose kaip Baltijos šalys, ji susiduria su esmine kliūtimi: žemoje temperatūroje naftos produktų tirpumas sumažėja, o dirvožemio mikroorganizmų aktyvumas krinta. Šaltuoju metų laiku mikroorganizmų bendrija praktiškai „užmiega“, todėl valymas sustoja ar gerokai sulėtėja.

Būtent šiai problemai spręsti bus skirtas S. Biyada mokslinis tyrimas. Planuojamo tyrimo metu numatoma iš atšiaurios aplinkos išskirti naujus psichrofilinius (šaltį mėgstančius) mikroorganizmus, ištirti jų gebėjimą skaidyti naftos angliavandenilius ir šalinti iš aplinkos sunkiuosius metalus bei optimizuoti procesą taip, kad valymas būtų efektyvus net ir žemoje temperatūroje. Tarptautiniu mastu biologinis naftos teršalų valymas tiriamas plačiai, tačiau dauguma darbų remiasi mezofiliniais mikroorganizmais, kurie šaltyje tampa neefektyvūs, todėl pasiūlytas efektyvių psichrofilinių mikroorganizmų konsorciumų paieškos kelias yra iš esmės naujas.

Nuo laboratorijos iki realios rinkos

Galutinis mokslininkės tikslas – sukurti komerciškai gyvybingus bioaugmentacijos produktus ir technologinį sprendimų rinkinį, veikiantį Baltijos klimato sąlygomis mišriose (kelių teršalų) taršos terpėse. Taip mokslinis tyrimas nuo pat pradžių orientuotas ne tik į naujas žinias, bet ir į konkretų, rinkai paruoštą sprendimą.

Vertindami temą, ekspertai aukščiausiu balu įvertino jos mokslinį naujumą bei aktualumą ir suteikė maksimalų įvertinimą už tyrimų įgyvendinimo galimybes pažymėdami, kad VILNIUS TECH užtikrina reikiamą cheminių, mikrobiologinių bei molekulinės biologijos tyrimų infrastruktūrą, prieigą prie realių užteršto dirvožemio mėginių ir viso tyrimų ciklo – nuo mikroorganizmų išskyrimo iki jų veikimo mechanizmų analizės.

Konkursinių doktorantūros vietų su įmonėmis – per mažai

Šis laimėjimas džiugus, tačiau, pasak Išmanių ir klimatui neutralių gamybos procesų, medžiagų ir technologijų kompetencijų centro vadovo Simono Barsteigos, tai atskleidžia ir platesnę problemą. 2026 m. visoje Lietuvoje Lietuvos mokslų taryba finansavo 70 nacionalinių konkursinių doktorantūros vietų, tačiau doktorantūrai kartu su įmonėmis – skirta vos 16, o technologijos mokslų srityje, kuri yra arčiausiai Lietuvos gamybos ir pramonės, numatyta skirti vienintelę vietą visai Lietuvai, kurią VILNIUS TECH ir laimėjo.

Simonas Barsteiga

Simonas Barsteiga

S. Barsteiga sako, kad nenuoseklus ir nesistemingas konkursinės doktorantūros vietų skirstymas primena loteriją, o ne sisteminį inovacijų ekosistemos auginimą.

„Kodėl 2025 metais konkursnių doktorantūros vietų su įmonėmis buvo 20, o šiemet 16? Kodėl šiemet skirta tik 1 vieta su įmonėms technologinių mokslų srityje, kai su įmonėmis pateikta 10 paraiškų, o 2025 m. buvo skirtos 3 vietos, nors pateiktos tik 8 paraiškos.

Aš nematau sisteminio požiūrio arba kažko nesuprantu. Nagrinėjant viešai prieinamą informaciją nematau nuoseklumo ir judėjimo krypties. O kur dar dienos šviesos nepasiekianti industrinė doktorantūra, apie kurią Lietuva jau intensyviai kalba apie 10 metų. Neturėdami sistemiškumo ir krypties mes vienaip ar kitaip „apvaginėjame“ savo pramonę. Nors Lietuva pasižymi sparčiu ekonomikos augimu, neišsprendus esminių inovacijų ekosistemos problemų, tokių kaip menka moksliniais tyrimais paremtų inovacijų plėtra ir maža MTEP išlaidų dalis, šaliai kyla vidutinių pajamų spąstų grėsmė.

Sunku suprasti, kaip įmonėms reikia strategiškai planuotis ir orientuotis dabartinėje konkursinės doktorantūros sistemoje. Juk taikomieji technologiniai mokslai yra aukštos pridėtinės vertės pramonės ateitis. Taip, mūsų pramonė vis dar daug kur veikia kaip užsakomoji, bet būtent konkursinės doktorantūros su įmonėmis dėka galime daryti realų poveikį pramonei, o pastaroji – ekonomikai. Būtent tokie doktorantūros projektai laboratorijos atradimą gali priartinti prie rinkai paruošto aukštesnės vertės produkto, kuris kuria pridėtinę vertę Lietuvos ekonomikai“, – sako S. Barsteiga.

Jo nuomone, valstybė turėtų nuosekliai didinti konkursinės doktorantūros su įmonėmis skaičių apskritai.

„Negalime leisti, kad technologijos mokslų srityje vietos mažėtų arba susidarytų situacija, kad yra tik viena vieta visai Lietuvai. Turime kiekvienais metais auginti vietų skaičių – tai tiesioginė investicija į pramonės inovacijų ekosistemos auginimą ir ilgalaikį šalies pramonės konkurencingumo stiprinimą“, – įsitikinęs S. Barsteiga.

Ilgesnėje perspektyvoje, kompetencijų centro vadovo vertinimu, dauguma doktorantūros vietų turėtų būti grindžiama realia pramonės arba visuomenės problema. Tik toks mokslas – žinantis, kokį konkretų iššūkį sprendžia – leis Lietuvos mokslui ir verslui sėkmingai konkuruoti tarptautiniu mastu.

„Mes laimėjome vienintelę technologijos mokslų konkursinės doktorantūros vietą su įmone Lietuvoje – ir tuo didžiuojamės. Bet tai ir aiškus signalas: jei visai šaliai skiriama tik viena tokia vieta technologiniuose moksluose, mes patys ribojame savo ateitį. Taikomasis technologinis mokslas yra pramonės variklis. Raginu valstybę skirti daugiau konkursinių doktorantūros vietų su įmonėmis ir sistemingai kiekvienais metais didinti jų skaičių, o visą Lietuvos mokslo bendruomenę – drąsiau formuluoti tyrimų temas iš realių pramonės problemų. Tikiu, kad ateityje konkurencingas bus tik toks mokslas, kuris žino, kokią problemą sprendžia“, – sako S. Barsteiga

„Galimybė dirbti su realiais užteršto dirvožemio projektais kartu su pramonės partneriu reiškia, kad mūsų atradimai neliks ataskaitose ir straipsniuose – jie taps veikiančia technologija“, – sako konkursinės doktorantūros su įmone vadovė S. Biyada.

Panašios naujienos

Lietuvos miestai mokosi atsigręžti į vandenį: vanduo problema ar mūsų santykis su juo?
Lietuvos miestai mokosi atsigręžti į vandenį: vanduo problema ar mūsų santykis su juo?
Lietuvos miestams įprasta vystytis taip, tarsi vanduo yra kliūtis ar pavojus. Vanduo buvo matomas atskirai nuo miesto ir dažniausiai tik kaip įrankis gynybai, prekybai, pramonei, uostams. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais lietuvių mąstymas ir kultūra keičiasi – mes bandome gyventi ne atsukę nugaras į vandenį, ieškome sprendimų kaip kurti pakrantėse erdves kviečiančias mėgautis kasdien.  Pasaulinės architektūros dienos proga Lietuvos architektų rūmai surengė forumą „AQUAURBANISTIKA: Vanduo ir miestas“, kuris vyko „ARCHzona“ parodos metu ir pakvietė architektus, urbanistus pasidalinti patirtimi, iššūkiais projektuojant pakrantėse. Ar esame pasirengę kalbėti apie miesto ir vandens santykį, ar tik linkę matyti bendro resurso grobstymą ir gamtos žalojimą?  Įsišaknijusi visuomenės baimė  „Į mus buvo pasižiūrėta kaip į priešus, kurie nori atimti upę“, – prisimena pirmas bendruomenės reakcijas VILNIUS TECH prof. dr. Dalia Dijokienė. O vėliau kartu su doc. dr. Inesa Alistratovaite-Kurtinaitiene parengta studija „Kauno Krantinių atgimimas“ pelnė Nacionalinį architektūros apdovanojimą 2025 m.  Ekspertės išnagrinėjo beveik 100 km ilgio pakrančių ruožą ir 77 atkarpoms parengė galimus veiklų ir veiksmų priemonių rinkinius, atsiremiant į mokslinių tyrimų, kūrybinių dirbtuvių rezultatus ir bendruomenės lūkesčius – galiausiai pavyko atviras dialogas su gyventojais: „Bendruomenei mes uždavėm keturis klausimus: ką matote vertingo upių pakrantėse, kokius poreikius jaučiate, ką norėtumėte pakeisti ir žvelgiant į ateitį – kokie lūkesčiai ir baimės?“  Veikiausiai nesame sukūrę gilios gyvenimo šalia vandens tradicijos, todėl bet koks architektūrinis-urbanistinis veiksmas pakrantėje vietiniams asocijuojasi su neigiamais dalykais, kyla pakrantės privatizavimo, ribojimų ir kitos baimės, o įpročio bendradarbiauti su architektais, urbanistais, matyt, nesam užauginę taip pat.  „DO Architects“ komandos patirtis Svencelėje parodė, kad visuomenės pasitikėjimas atsiranda tada, kai pirmenybė teikiama viešosioms erdvėms. „Visada kyla diskusija – kas pirmiau: višta ar kiaušinis? Paprasčiausia būtų padalinti sklypus ir juos parduoti net neišasfaltavus gatvių. Tačiau Svencelėje pirma atsirado uostas, kanalų infrastruktūra ir viešosios erdvės. Tik pamatę, kad erdvės netampa uždara rezidencija, bendruomenė pradėjo priimti pokytį“, – pasakoja architektai Andrė Baldišiūtė ir Algimantas Neniškis.  „Šventos karvės“ projektuotojų kelyje  Architektai, urbanistai dalinosi atvirai apie urbanistinės plėtros, gamtosaugos ir kitų svarbių pakrančių vystymui teisės aktų nesuderinamumą, atotrūkius ir dėl to kylančius konfliktus. Pasitaikė ir skambių teisės aktų pavadinimų, pavyzdžiui, „šventa karvė“. M. K. Čiurlionio koncertų centro Kaune projektuotojams teko pasirūpinti net įvairiais hidrologiniais tyrimais, kaip pastatas paveiks upės srovę. Tačiau didžiausiu iššūkiu tapo ne upė, o biurokratiniai dokumentai. Architektė Dalia Uogintė ( „Paleko architektų studija“, VILNIUS TECH) pasakojo, kad potvynio rizika automatiškai uždraudžia bet kokio pastato atsiradimą: „Turime tokią šventą karvę – potvynių rizikos žemėlapius. Jeigu sklypas patenka į raudoną zoną, statyti bet ką draudžiama, net jei keltum pastatą ant aukščiausių polių ar taikytum inovatyviausius inžinerinius sprendimus. Derinimai truko kelerius metus, o galiausiai problemą išsprendė tiesiog atnaujinti valstybiniai dokumentai, pakoreguotos ribos ir kilstelėta žemės lygio sklype altitudė“.  Architektui Algimantui Neniškiui („DO Architects“) pažįstamos patirtys, daug kas abejojo drąsiais sprendimais Svencelėje: „Olandų inžinieriai, projektavę ir Dubajaus „Palmių salas“, įvertino mūsų vandens lygius ir patvirtino: čia nereikia jokių sudėtingų šliuzų, vandens lygio svyravimas per šimtmetį siekia vos 70 cm“.  „Natura 2000“ teritorijos ar PAV‘ai (Poveikio aplinkai vertinimai) architektams taip pat jautri tema, ir pasigendama lankstesnių teisės aktų miestų centrinėse dalyse. Miesto širdyje prie vandens svajotume apie laiptus, pėsčiųjų takus, prieplaukas, bet neretai prisilietimas prie kranto traktuojamas kaip žala gamtai, nors būtų galima ieškoti subalansuotų sprendimų.  Kaip „Uostas ir miestas“ tapo „Uostamiesčiu“  „Memelio miesto“ autoriai džiaugiasi rezultatais, tačiau taip pat akcentuoja, kad jei ne Klaipėdos miesto savivaldybės valia, galbūt dar šiandien Klaipėda būtų „valstybė valstybėje“:  „Bendrasis planas numatė proveržį – miesto tiesioginį „išėjimą prie vandens“. Tai įgalino Klaipėdą vadinti ne uostu ir miestu, o uostamiesčiu“, – pasakoja architektai prof. dr. Tomas Grunskis („AEXN“) ir prof. dr. Edgaras Neniškis („Arches“, VILNIUS TECH).  Autoriai išnaudojo galimybę su kaupu ir pademonstravo šiuolaikinius urbanistinius sprendimus „Memelio mieste“: visi 5 hektarai antžeminės teritorijos atiduodami pėstiesiems, transporto judėjimas ir parkavimas numatytas po žeme, o atšiaurų pajūrio mikroklimatą šioje miesto dalyje pavertė tinkamu gyventi ištisus metus.   „Įdomiausia dalis „vėjo urbanistika“. Paradoksas, kad visi veržiamės prie jūros, bet atsidūrę prie jos veržiamės kur nors į kavinę, nes vėjuota – atviros erdvės tampa problema. „Memelio mieste“ skersvėjų, vėjų kontrolė tapo kertiniu momentu. Kaip rodo mikroklimatinės studijos, užuovėjoje galima pasiekti iki 10 laipsnių skirtumą“, – dalinasi architektai.  Reikia žmogaus. Dirbtinis intelektas – be tapatybės  Vis dažniau atsigręžiama į dirbtinį intelektą. Tačiau VILNIUS TECH Architektūros fakulteto dekanės prof. dr. D. Dijokienės eksperimentas su dirbtiniu intelektu atskleidė bent jau kol kas esminę ribą – jis pats jai „prisipažino“ negebantis suprasti vietos:   „Duomenų pažinimas nėra vietos pažinimas. Atmintis, tapatybė, pojūtis ir vertybės algoritmo akimis yra neįveikiami dalykai.“   Šiandien Lietuvos miestai demonstruoja siekį žengti pirmyn, o „šventos karvės“ taip pat nuolat tobulėja viena ar kita kryptimi. Tikėtina, kad ir visuomenė, bendruomenės bus vis atviresnės dalintis ir kurti dialogą – gal gyvensime ne nugara, o veidu į vandenį?    Pranešimą parengė Agnė Vėtė
Plačiau