80-mečio proga – padėka profesoriui, Mokytojui ir Mentoriui Romualdui Ginevičiui

Rugsėjo 9, 2026

Šiandien garbingą 80-ąjį jubiliejų pasitiko prof. habil. dr. Romualdas Ginevičius – išskirtinė VILNIUS TECH akademinės bendruomenės asmenybė, kurios profesinis kelias daugiau kaip penkis dešimtmečius neatsiejamas nuo universiteto. 

Mokslininkas, vadovas, ilgametis kolegų ir studentų Mokytojas bei Mentorius – taip profesorių apibūdina jį pažįstantys žmonės, prisimenantys ne tik jo svarbų indėlį į universiteto ir Verslo vadybos fakulteto raidą, bet ir gebėjimą įkvėpti, padrąsinti bei visuomet rasti laiko pokalbiui.

Ginevicius jubiliejus

R. Ginevičių jubiliejaus proga pasveikino rektorius ir VVF dekanė

Neatsiejama universiteto istorijos dalis

Rektorius Romualdas Kliukas, sveikindamas profesorių jubiliejaus proga, pabrėžia jo išskirtinį indėlį į universiteto istoriją. Per 55 metus, praleistus universitete, prof. habil. dr. R. Ginevičius nuėjo išskirtinį akademinės ir vadybinės lyderystės kelią, o jo vadovavimo metai tapo svarbia VILNIUS TECH raidos dalimi.

„Svarbus Jūsų indėlis neapsiribojo vien mūsų universitetu – kaip Lietuvos universitetų rektorių konferencijos prezidentas aktyviai prisidėjote prie Lietuvos aukštojo mokslo politikos formavimo, universitetų autonomijos ir akademinės bendruomenės interesų stiprinimo“, – sveikinime rašo R. Kliukas bei linki taikių, sveikų ir ilgų metų.

Ypatingą prof. habil. dr. R. Ginevičiaus ryšį su Verslo vadybos fakultetu savo sveikinime išskiria fakulteto dekanė prof. dr. Vida Davidavičienė – profesorius yra ne tik vienas iš šio fakulteto kūrėjų, bet ir jo istorijos bei tradicijų dalis.

1993–2002 m. prof. habil. dr. R. Ginevičius ėjo Verslo vadybos fakulteto dekano pareigas, o 2001–2016 m. vadovavo Įmonių ekonomikos ir vadybos katedrai. Tačiau, kaip teigia dekanė, šios datos žymi kur kas daugiau nei užimtas pareigas – tai laikotarpiai, kai kartu su kolegomis buvo kuriamas, stiprinamas ir auginamas fakultetas.

„Jūs esate ne tik vienas iš mūsų Fakulteto kūrėjų – esate jo istorijos dalis, jo tradicijų puoselėtojas ir žmogus, kurio darbai formavo ištisas vadybos ir ekonomikos specialistų kartas. Ačiū, kad buvote, esate ir išliekate mūsų Fakulteto Mokytoju ir Mentoriumi“, – sveikinime sako dekanė bei linki profesoriui sveikatos, energijos, prasmingų darbų, artimų žmonių šilumos ir smalsumo tam, kas dar laukia ateityje.

Net ir intensyviausioje darbotvarkėje – laikas pokalbiui

Verslo vadybos fakulteto prof. dr. Manuela Tvaronavičienė prof. habil. dr. R. Ginevičių prisimena dar nuo studijų laikų. Profesorius buvo jos ir jos vyro diplominio darbo vadovas, o vėliau jų profesiniai keliai universitete susikirto dar ne kartą. Profesorė sako, kad per ilgus bendro darbo metus iš dr. R. Ginevičiaus mokėsi ne tik profesinių žinių, bet ir mąstymo bei sprendimų priėmimo logikos.

Pasak M. Tvaronavičienės, profesorius jau anuomet išsiskyrė progresyviu požiūriu, naujų idėjų gausa ir gebėjimu žvelgti į ateitį – domėjosi matematiniais metodais, diegė kompiuterines technologijas, skatino plėtoti tarptautinius ryšius ir siekti platesnio, vakarietiško požiūrio į akademinę veiklą. Kartu jis yra konkretus žmogus, vertinęs argumentus ir rezultatą.

„Iš jo tikrai labai daug teko pasimokyti – ir ne tiktai žinių įgyti, bet ir tokios gyvenimiškos patirties, būtent argumentavimo: kodėl tas sprendimas geras ar blogas, koks bus rezultatas, koks kitas žingsnis“, – prisimena profesorė.

Ji pabrėžia, kad prof. habil. dr. R. Ginevičius gebėjo suderinti aukštus reikalavimus ir paprastą, žmogišką bendravimą. Net ir eidamas atsakingas pareigas jis išlikdavo arti kolegų, aiškindavo priimamų sprendimų logiką, domėdavosi žmonėmis ir jų darbais.

Profesorės atmintyje išliko ir kita prof. habil. dr. R. Ginevičiaus pusė – subtilus humoro jausmas, nuoširdumas, domėjimasis kitais žmonėmis ir gebėjimas kurti kolektyvišką atmosferą. Ilgamečių bendrų darbo metų prisiminimuose – ne tik posėdžiai ir sprendimai, bet ir bendros kelionės, pokalbiai, žmogiškas ryšys. Pasak jos, susitikus profesorius ir šiandien pajuokauja, nuoširdžiai paklausia, kaip sekasi, kuo gyvena jo kolegos.

Prof. dr. M. Tvaronavičienė taip pat prisimena ir profesoriaus žmoną Vandą, su kuria daug bendradarbiavo. Pasak jos, tai išskirtinė pora – abu inteligentiški, išsilavinę, nuoširdūs ir turintys subtilų humoro jausmą žmonės. 

Jubiliejaus proga prof. dr. M. Tvaronavičienė profesoriui linki ilgų, turiningų ir įdomių metų bei neprarasti noro būti universiteto gyvenimo dalimi

Dar vieną ypatingą profesoriaus savybę prisimena Verslo vadybos fakulteto prof. dr. Renata Korsakienė. Jos pažintis su prof. habil. dr. R. Ginevičiumi prasidėjo įstojus į doktorantūrą, kai profesorius ėjo fakulteto dekano pareigas.

Tai buvo fakulteto augimo pradžios laikotarpis, kupinas įvairių administracinių iššūkių. Profesorės atmintyje išliko nuolat intensyvi prof. habil. dr. R. Ginevičiaus darbotvarkė, daugybė sprendžiamų klausimų ir žmonės, laukiantys prie jo kabineto durų. Vis dėlto, pasak R. Korsakienės, laiko doktorantės disertacijos aptarimui jis visuomet rasdavo.

„Ir ne tik rasdavo laiko – kiekvieno pokalbio metu jis turėdavo labai aiškią viziją, kokia turėtų būti disertacija ir kuria kryptimi turėčiau judėti. Tie pokalbiai ne tik padrąsindavo judėti pirmyn, bet ir išmokė svarbios pamokos – nuoseklus darbas yra svarbus net tada, kai pažanga atrodo lėta ir ne visuomet iš karto matoma“, – prisimena profesorė.

Jubiliejaus proga R. Korsakienė profesoriui linki plačių ir naujoms patirtims atvirų gyvenimo horizontų, daugiau ramybės nei skubėjimo, daugiau įkvėpimo nei triukšmo ir, svarbiausia, nepritrūkti gyvenimo smalsumo.

Nuoširdžiai sveikiname prof. habil. dr. Romualdą Ginevičių garbingo 80-ojo jubiliejaus proga ir linkime sveikatos, energijos, prasmingų darbų bei dar daug įdomių ir gražių metų!

Galerija

Panašios naujienos

Lietuvos miestai mokosi atsigręžti į vandenį: vanduo problema ar mūsų santykis su juo?
Lietuvos miestai mokosi atsigręžti į vandenį: vanduo problema ar mūsų santykis su juo?
Lietuvos miestams įprasta vystytis taip, tarsi vanduo yra kliūtis ar pavojus. Vanduo buvo matomas atskirai nuo miesto ir dažniausiai tik kaip įrankis gynybai, prekybai, pramonei, uostams. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais lietuvių mąstymas ir kultūra keičiasi – mes bandome gyventi ne atsukę nugaras į vandenį, ieškome sprendimų kaip kurti pakrantėse erdves kviečiančias mėgautis kasdien.  Pasaulinės architektūros dienos proga Lietuvos architektų rūmai surengė forumą „AQUAURBANISTIKA: Vanduo ir miestas“, kuris vyko „ARCHzona“ parodos metu ir pakvietė architektus, urbanistus pasidalinti patirtimi, iššūkiais projektuojant pakrantėse. Ar esame pasirengę kalbėti apie miesto ir vandens santykį, ar tik linkę matyti bendro resurso grobstymą ir gamtos žalojimą?  Įsišaknijusi visuomenės baimė  „Į mus buvo pasižiūrėta kaip į priešus, kurie nori atimti upę“, – prisimena pirmas bendruomenės reakcijas VILNIUS TECH prof. dr. Dalia Dijokienė. O vėliau kartu su doc. dr. Inesa Alistratovaite-Kurtinaitiene parengta studija „Kauno Krantinių atgimimas“ pelnė Nacionalinį architektūros apdovanojimą 2025 m.  Ekspertės išnagrinėjo beveik 100 km ilgio pakrančių ruožą ir 77 atkarpoms parengė galimus veiklų ir veiksmų priemonių rinkinius, atsiremiant į mokslinių tyrimų, kūrybinių dirbtuvių rezultatus ir bendruomenės lūkesčius – galiausiai pavyko atviras dialogas su gyventojais: „Bendruomenei mes uždavėm keturis klausimus: ką matote vertingo upių pakrantėse, kokius poreikius jaučiate, ką norėtumėte pakeisti ir žvelgiant į ateitį – kokie lūkesčiai ir baimės?“  Veikiausiai nesame sukūrę gilios gyvenimo šalia vandens tradicijos, todėl bet koks architektūrinis-urbanistinis veiksmas pakrantėje vietiniams asocijuojasi su neigiamais dalykais, kyla pakrantės privatizavimo, ribojimų ir kitos baimės, o įpročio bendradarbiauti su architektais, urbanistais, matyt, nesam užauginę taip pat.  „DO Architects“ komandos patirtis Svencelėje parodė, kad visuomenės pasitikėjimas atsiranda tada, kai pirmenybė teikiama viešosioms erdvėms. „Visada kyla diskusija – kas pirmiau: višta ar kiaušinis? Paprasčiausia būtų padalinti sklypus ir juos parduoti net neišasfaltavus gatvių. Tačiau Svencelėje pirma atsirado uostas, kanalų infrastruktūra ir viešosios erdvės. Tik pamatę, kad erdvės netampa uždara rezidencija, bendruomenė pradėjo priimti pokytį“, – pasakoja architektai Andrė Baldišiūtė ir Algimantas Neniškis.  „Šventos karvės“ projektuotojų kelyje  Architektai, urbanistai dalinosi atvirai apie urbanistinės plėtros, gamtosaugos ir kitų svarbių pakrančių vystymui teisės aktų nesuderinamumą, atotrūkius ir dėl to kylančius konfliktus. Pasitaikė ir skambių teisės aktų pavadinimų, pavyzdžiui, „šventa karvė“. M. K. Čiurlionio koncertų centro Kaune projektuotojams teko pasirūpinti net įvairiais hidrologiniais tyrimais, kaip pastatas paveiks upės srovę. Tačiau didžiausiu iššūkiu tapo ne upė, o biurokratiniai dokumentai. Architektė Dalia Uogintė ( „Paleko architektų studija“, VILNIUS TECH) pasakojo, kad potvynio rizika automatiškai uždraudžia bet kokio pastato atsiradimą: „Turime tokią šventą karvę – potvynių rizikos žemėlapius. Jeigu sklypas patenka į raudoną zoną, statyti bet ką draudžiama, net jei keltum pastatą ant aukščiausių polių ar taikytum inovatyviausius inžinerinius sprendimus. Derinimai truko kelerius metus, o galiausiai problemą išsprendė tiesiog atnaujinti valstybiniai dokumentai, pakoreguotos ribos ir kilstelėta žemės lygio sklype altitudė“.  Architektui Algimantui Neniškiui („DO Architects“) pažįstamos patirtys, daug kas abejojo drąsiais sprendimais Svencelėje: „Olandų inžinieriai, projektavę ir Dubajaus „Palmių salas“, įvertino mūsų vandens lygius ir patvirtino: čia nereikia jokių sudėtingų šliuzų, vandens lygio svyravimas per šimtmetį siekia vos 70 cm“.  „Natura 2000“ teritorijos ar PAV‘ai (Poveikio aplinkai vertinimai) architektams taip pat jautri tema, ir pasigendama lankstesnių teisės aktų miestų centrinėse dalyse. Miesto širdyje prie vandens svajotume apie laiptus, pėsčiųjų takus, prieplaukas, bet neretai prisilietimas prie kranto traktuojamas kaip žala gamtai, nors būtų galima ieškoti subalansuotų sprendimų.  Kaip „Uostas ir miestas“ tapo „Uostamiesčiu“  „Memelio miesto“ autoriai džiaugiasi rezultatais, tačiau taip pat akcentuoja, kad jei ne Klaipėdos miesto savivaldybės valia, galbūt dar šiandien Klaipėda būtų „valstybė valstybėje“:  „Bendrasis planas numatė proveržį – miesto tiesioginį „išėjimą prie vandens“. Tai įgalino Klaipėdą vadinti ne uostu ir miestu, o uostamiesčiu“, – pasakoja architektai prof. dr. Tomas Grunskis („AEXN“) ir prof. dr. Edgaras Neniškis („Arches“, VILNIUS TECH).  Autoriai išnaudojo galimybę su kaupu ir pademonstravo šiuolaikinius urbanistinius sprendimus „Memelio mieste“: visi 5 hektarai antžeminės teritorijos atiduodami pėstiesiems, transporto judėjimas ir parkavimas numatytas po žeme, o atšiaurų pajūrio mikroklimatą šioje miesto dalyje pavertė tinkamu gyventi ištisus metus.   „Įdomiausia dalis „vėjo urbanistika“. Paradoksas, kad visi veržiamės prie jūros, bet atsidūrę prie jos veržiamės kur nors į kavinę, nes vėjuota – atviros erdvės tampa problema. „Memelio mieste“ skersvėjų, vėjų kontrolė tapo kertiniu momentu. Kaip rodo mikroklimatinės studijos, užuovėjoje galima pasiekti iki 10 laipsnių skirtumą“, – dalinasi architektai.  Reikia žmogaus. Dirbtinis intelektas – be tapatybės  Vis dažniau atsigręžiama į dirbtinį intelektą. Tačiau VILNIUS TECH Architektūros fakulteto dekanės prof. dr. D. Dijokienės eksperimentas su dirbtiniu intelektu atskleidė bent jau kol kas esminę ribą – jis pats jai „prisipažino“ negebantis suprasti vietos:   „Duomenų pažinimas nėra vietos pažinimas. Atmintis, tapatybė, pojūtis ir vertybės algoritmo akimis yra neįveikiami dalykai.“   Šiandien Lietuvos miestai demonstruoja siekį žengti pirmyn, o „šventos karvės“ taip pat nuolat tobulėja viena ar kita kryptimi. Tikėtina, kad ir visuomenė, bendruomenės bus vis atviresnės dalintis ir kurti dialogą – gal gyvensime ne nugara, o veidu į vandenį?    Pranešimą parengė Agnė Vėtė
Plačiau