VILNIUS TECH SKAITO vasarą: geriausios klasikinės literatūros knygos mūsų lentynose

Beveik prieš šimtmetį, 1925 m., išleistas romanas apie sunkiai besiverčiantį Džėjų Getsbį (Jay Gatsby) iki šiol yra labai aktualus, nes nagrinėja klasės, visuomenės ir klaidingo pažado, kad už pinigus galima nusipirkti laimę, klausimus. Apgaulingas Getsbio pirmosios meilės ieškojimas – tai liūdna istorija, apimanti visus amžius. Tuo metu knyga buvo laikoma komerciniu nesėkme, tačiau šiandien sunku būtų rasti žmogų, kuris jos nežinotų.

1967 m. pasirodęs Kolumbijos rašytojo Gabrielio Garcíos Márquezo šedevras supažindino pasaulį su magiškuoju realizmu – literatūriniu stiliumi, kuriam būdingi fantastiniai elementai tarp realistinės fikcijos ir kuris tapo Lotynų Amerikos autorių sinonimu. Knygoje pasakojama jaudinanti ir dažnai humoristinė istorija apie Buendijų šeimą, kuri apima septynias kartas ir 100 metų išgalvotame Makondo mieste. 

Sarkastiškas, poetiškas ir nuoširdus romano pagrindinis veikėjas Holdenas Kolfildas (Holden Caulfield) yra vienas garsiausių visų laikų literatūros personažų. 1951 m. parašytame romane  „Gaudytojas rugiuose“ (Catcher in the Rye) puikiai perteikta vienišo paauglio patirtis, kai tenka subręsti ir palikti vaikystės jautrumą bei nekaltumą. Nors tuo metu, kai J. D. Salingeris parašė šį romaną, jaunimo literatūra dabartiniu formatu dar neegzistavo, jis laikomas viena pirmųjų knygų paaugliams.

1982 m. parašytas garsios Čilės rašytojos Isabel Allende – visų laikų perkamiausios ispanų rašytojos – romanas pasakoja apie Trubų klaną ir tris moterų kartas, įskaitant žavią motiną Klarą, kuri bendrauja su dvasiomis. Čia vyrauja protėvių, feminizmo ir klasių kovos temos, taip pat ir magija; nenuostabu, nes šiam magiškojo realizmo kūriniui įtakos turėjo Gabrielio García Márquezo „Šimtas metų vienatvės“.

Viena įtakingiausių pastarųjų 100 metų knygų – distopinis Džordžo Orvelo (George Orwell) romanas apie autoritarizmo keliamą pavojų – išlieka aktuali dešimtmetį po dešimtmečio. Šis 1949 m. romanas, kuriame vartojamos tokios frazės kaip Didysis brolis, buvo bauginamai įžvalgus. Iš tiesų jis labiau primena šiuolaikinės fantastikos kūrinį. Pažvelkite į ateitį su šia išskirtine mokslinės fantastikos knyga.

Ši 1958 m. išleista knyga, kurią Barackas Obama apibūdino kaip šedevrą, skaitytojams suteikia galimybę susipažinti su ikikolonijinės Nigerijos gyvenimu. Pirmoji iš trijų klasikinių Činua Ačibės (Chinua Achebe) klasikinės trilogijos „Afrika“ knygų yra apie Okonkvą, nuožmų igbų karį, kuris kovoja su savo kultūros praradimu (ir nevilties apimtas) europiečiams įsikuriant visame žemyne.

Ši klasikinė 1960 m. knyga pelnė Pulitzerio premiją ir PBS apklausoje buvo išrinkta mėgstamiausiu amerikiečių romanu. Daugelis skaitė šią brendimo istoriją apie jaunąją skautę, jos tėvą teisininką, neteisingai apkaltintą afroamerikietį, kurį jis gina, ir Amerikoje įsigalėjusius prietarus. Nors knyga ilgą laiką buvo giriama už požiūrį į rasių santykius ir lyčių vaidmenis, šiuolaikiniai skaitytojai atkreipia dėmesį į tai, kad istorija pasakojama per Finčų šeimos baltųjų anglosaksų protestantų prizmę, o afroamerikiečių personažai neturi nei balso, nei galios. Vis dėlto tai galingas pasakojimas, kurį verta perskaityti dar kartą, ypač šiuolaikiniu žvilgsniu.

„Booker“ premijos laureatas ir „New York Times“ bestseleris. 1997 m. pasirodęs romanas pasakoja apie nykstančią indų šeimą. Nuo pat pradžių skaitytoją apima nuojauta, o Arundhati Roy kalba ir ritmas atskleidžia širdį veriančią istoriją, kurios skaitytojai greitai nepamirš. Laikoma šiuolaikine klasika, ši knyga šiandien įtraukia tiek pat, kiek ir tada, kai buvo sumaniai parašyta prieš 25 metus.

Oskaras Vaildas (Oscar Wilde) galbūt geriausiai žinomas dėl sauso humoro savo pjesėse, tokiose kaip „Svarbu vadintis Ernestu“ (The Importance of Being Ernest), tačiau jo romanas „Doriano Grėjaus portretas“ (The Picture of Dorian Gray) yra tamsus ir stebėtinai savalaikis (pirmą kartą išleistas 1880 m.) romanas apie narcisizmo ir jaunystės apsėdimo riziką. Netgi su Vaildo šmaikštumu romanas yra rimtas.

Trečiasis Ishiguro romanas, 1989 m. pelnęs „Booker“ premiją, pasakoja apie Stivensą, ištikimą lordo Darlingtono kamerdinerį, dirbusį prieš Antrąjį pasaulinį karą, tokį oficialų žmogų, kurio vardo taip ir nesužinome. Dienoraščiuose ir prisiminimuose jis retrospektyviai svarsto apie savo meilę namų tvarkytojai, poniai Kenton (kuri jau nebedirba pas lordą Darlingtoną, ištekėjo ir susilaukė vaikų). Perėjęs pas naują darbdavį, jis leidžiasi į kelionę automobiliu, ieškodamas ponios Kenton, ir susiduria su apgailestavimais bei praleistomis gyvenimo galimybėmis. Būdamas santūrus ir pasiaukojantis, jis galiausiai atsigręžia į savo dienų „likučius“.

McEwan'o nuostabiai parašytas ir įtaigus romanas apima šešis dešimtmečius ir prasideda 1935 m. vasaros dieną, kai jaunoji Brionė ruošiasi pristatyti pjesę savo šeimai ir tampa užpuolimo tamsiame miške liudininke. Jos liudijimas įpainioja kaimyną ir sukelia ilgalaikius padarinius. Kitose dalyse – panoraminėje 1940 m. Diunkerko evakuacijos istorijoje ir Londono, kuriame ji dirba slaugytoja, Blitzo metu – Brionės išganymo paieškos virsta apmąstymais apie meno galią. „Atpirkimo perspektyvos pokyčiai, jo kuriamos istorijos jėga, pasakojimo posūkių sukrėtimas, jo pavaizduotas niokojantis karo poveikis – tai liko su manimi ilgam“, rašo „Seattle Times“ redaktorė Mary Ann Gwinn. (pagal: Anchor Books)

Kai Margaret Atwood buvo paklausta, kaip ji sugalvojo savo distopinio romano „Tarnaitės pasakojimas“ siužetą, ji atsakė, kad kiekviena Gilead detalė buvo pasiskolinta iš realių įvykių kur nors pasaulyje. Romanas yra sudėtingesnis ir niuansuotesnis nei neseniai pasirodęs televizijos serialas, tačiau toks pat aktualus, kaip ir 1985 m., kai knyga buvo išleista.

Devynioliktojo amžiaus britų romanai žinomi kaip lėtai besivystantys, tačiau Šarlotės Brontės (Charlotte Brontë) „Džeinė Eir“ apima slaptą santuoką, padegimą bei vienus intensyviausių ir seksualinių santykių literatūroje.

Pasak Deilo Peko (Dale Peck, „Evergreen Review“ redaktorius), „Vėtrų kalnas“ yra „formaliai toks pat išradingas kaip bet kuris XIX a. romanas, o jo psichologinė energija stipresnė nei bet kurios kitos kada nors parašytos knygos“. Randonas Billingsas Noble'as (Randon Billings Noble, „Los Angeles Review of Books“) žavisi „Vėtrų kalnas“ dėl „daugiasluoksnės pasakojimo struktūros, dėl neįtikėtinos vaizduotės kūrinio ir dėl to, kad tai kur kas daugiau nei meilės istorija – ji atskleidžia tai, kas gyvybiškai svarbu ir būtina. Istorija parodo amžinąsias uolas, slypinčias po mūsų trumpalaikiais troškimais“. Kartais ji gali būti „menkai matomo malonumo šaltinis, su savo sunkiais ir sudėtingais personažais, bet, kaip sako Kotryna apie Hitklifą, ji yra „būtina“ (pagal: Penguin).