Pastarųjų metų sukrėtimai, COVID-19 pandemija, geopolitiniai konfliktai, energetikos krizė ir vis dažnėjantys klimato ekstremumai iš esmės pakeitė logistikos ir transporto sektoriaus veiklos sąlygas.
 

Pasak Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) prof. dr. Aldonos Jarašūnienės, tai, kas anksčiau buvo laikoma išimtimi, šiandien tampa kasdienybe. Tiekimo grandinės veikia nuolatinio neapibrėžtumo aplinkoje, o krizė vis dažniau suvokiama ne kaip pavienis įvykis, bet kaip nuolatinė būsena, todėl vien deklaruojamo pasirengimo nepakanka – jis turi būti sistemingai vertinamas ir išmatuojamas.
 

Ši situacija verčia iš naujo kelti klausimą: ar logistikos ir transporto įmonės yra pasirengusios veikti tokioje realybėje?
 

Senų sprendimo būdų nebeužtenka
 

Tradiciniame vadybos diskurse krizė dažnai suvokiama kaip staigus, riboto laiko sutrikimas, kuriam suvaldyti pakanka iš anksto parengtų procedūrų. Tačiau logistikos ir transporto sektorius veikia kaip kompleksinė, tarpusavyje glaudžiai susieta sistema, kurioje vienas sutrikimas greitai persiduoda kitiems. Tokiose sąlygose formalūs planai ar pavienės rizikų analizės tampa nepakankami, jei jie nėra integruoti į bendrą organizacijos veiklos logiką. Mokslininkai sutinka, kad vis svarbesnis tampa ne klausimas, kaip reaguoti į krizę, o kaip jai sistemingai pasirengti.
 

„Praktikoje dauguma įmonių teigia esančios pasirengusios krizinėms situacijoms: turi rizikų registrus, veiklos tęstinumo planus, alternatyvius tiekėjus ar maršrutus. Tačiau paklausus, ar šie elementai veikia kaip vientisa sistema, atsakymas dažnai tampa miglotas, o pasirengimas vertinamas ne kaip integruota visuma, bet fragmentiškai“, – pasakoja Transporto inžinerijos fakulteto profesorė dr. A. Jarašūnienė.
 

Dar rečiau įmonės gali aiškiai įvardyti savo bendrą pasirengimo lygį ar palyginti jį su kitais sektoriaus dalyviais. Pasirengimas lieka intuityvus, grindžiamas patirtimi ar vadovų nuojauta – o tai krizės sąlygomis tampa rimtu valdymo apribojimu.
 

Ar pakanka deklaruoti, kad esame pasirengę?
 

Profesorė pabrėžia, kad jei organizacija negali objektyviai įvertinti savo pasirengimo lygio, ji iš esmės veikia remdamasi intuicija.
 

„Intuicija krizės metu nėra strategija. Čia ir išryškėja esminė skirtis tarp formalaus plano ir realaus gebėjimo veikti ir būtent šiame kontekste parengties indekso koncepcija tampa vis aktualesnė.
 

Parengties indeksas siekia apjungti skirtingus pasirengimo aspektus į vieną vertinimo sistemą, leidžiančią ne tik identifikuoti silpnąsias vietas, bet ir stebėti pokyčius laike. Skirtingai nei pavieniai rodikliai ar kontroliniai sąrašai, jis vertina organizacijos gebėjimą veikti kaip sistema krizės sąlygomis“, – paaiškina Logistikos ir transporto vadybos katedros mokslininkė A. Jarašūnienė.
 

Pasak profesorės, konceptualiai indeksas grindžiamas keliomis dimensijomis. Pirmoji – technologinė parengtis: informacinių sistemų patikimumas, duomenų prieinamumas realiuoju laiku, sprendimų palaikymo galimybės. Antroji – organizacinė parengtis: aiškus atsakomybių pasiskirstymas, sprendimų priėmimo struktūra, darbuotojų gebėjimas veikti neapibrėžtumo sąlygomis. Trečioji – operacinė parengtis: procesų lankstumas, alternatyvų egzistavimas ir gebėjimas greitai persiorientuoti. Tik šių dimensijų visuma leidžia kalbėti apie realų pasirengimą.
 

VILNIUS TECH TIF Logistikos ir transporto vadybos katedros doktorantas Marius Gelžinis pažymi, kad parengties indeksas nėra vien teorinė konstrukcija – jis gali tapti praktiniu valdymo įrankiu, padedančiu pereiti nuo reaktyvaus problemų sprendimo prie proaktyvaus pasirengimo: „Įmonės, gebančios objektyviai įvertinti savo parengtį, dažniau greičiau atsistato po sutrikimų, priima nuoseklesnius sprendimus ir geriau išnaudoja atsirandančias galimybes. Parengtis tampa ne tik atsparumo, bet ir konkurencinio pranašumo šaltiniu.“
 

Lietuvos kontekste ši tema ypač aktuali. Šalies logistikos ir transporto sektorius yra itin atviras tarptautiniams srautams ir jautrus geopolitiniams bei ekonominiams pokyčiams. Pavienių įmonių pasirengimas tiesiogiai veikia viso sektoriaus, o neretai ir valstybės funkcionavimą. Todėl parengties indekso taikymas galėtų sudaryti prielaidas ne tik organizaciniam savęs vertinimui, bet ir platesnei sektoriaus lygmens analizei, leidžiančiai identifikuoti sistemines rizikas bei prioritetines stiprinimo kryptis.
 

Prof. dr. A. Jarašūnienė priduria, kad mokslinės žinios turi virsti praktiniais įrankiais, krizių valdymo planais, vertinimo metodikomis, duomenų dalijimosi infrastruktūra. Ne mažiau svarbus ir specialistų rengimas: logistikos ir transporto studijų programose krizių valdymas turi tapti integralia kompetencija, o ne papildoma tema.
 

„Apibendrinant galima teigti, kad logistikos ir transporto sektoriuje vis labiau reikalingas perėjimas nuo krizės kaip išimties suvokimo prie pasirengimo jai kaip nuolatinio proceso. Parengties indeksas šioje transformacijoje gali tapti svarbiu atskaitos tašku, padedančiu įmonėms ne tik išgyventi krizes, bet ir sąmoningai valdyti neapibrėžtumą.
 

Galutinis klausimas, kurį verta kelti kiekvienai organizacijai, išlieka paprastas: ar pasirengimas krizei yra tik deklaracija, ar išmatuojama ir valdoma realybė? Būtent šios ribos aiškus apibrėžimas tampa vienu svarbiausių šiuolaikinio logistikos sektoriaus valdymo iššūkių“, – sako mokslininkė.