Civilinės saugos problema po daugelio metų taikos vėl tampa aktuali, tvirtina VILNIUS TECH alumnas Raigardas Sinkevičius. Išanalizavęs Vilniaus miestą keliais skirtingais pjūviais architektūros studijų magistrantas pirštu bedė į sostinės Achilo kulną, kuris būtų pažeidžiamiausias miesto puolimo atveju.

„Pastarąjį šimtmetį žmonija išgyveno daugybę permainų – karai, pandemijos, technologinės inovacijos, politiniai pokyčiai. Man aktualus klausimas – kaip šie dalykai veikia miestą. Svarbiausia, ar miestai yra pasiruošę ginti mus karo atveju?“, – klausimą iškėlė R.Sinkevičius.

Lrytas konferencijoje „Saugumo kodas“ architektas pasakojo, kad terminas civilinė sauga pirmą kartą buvo panaudotas Antrojo pasaulinio karo metu, kai oro grėsmė tapo reali dėl karinės aviacijos tobulėjimo. Bombardavimų metu tūkstančiai žmonių slėpdavosi rūsiuose, metro tuneliuose ir kitose slėptuvėse.

„Miesto infrastruktūra tampa saugiu prieglobsčiu teroro apimtiems žmonėms“, – atkreipė dėmesį jis.

Anot R.Sinkevičiaus, miestai buvo fortifikuojami nuo pat jų atsiradimo. Tokiu būdu buvo saugomasi nuo plėšrių gyvūnų puldinėjimo, atšiaurių gamtos sąlygų, agresyvių kitų genčių veiksmų. Pirmosios gyvenviečių fortifikacijos turėjo ir neigiamų veiksnių – apie pusė miestų iždo buvo skiriama įtvirtinimų priežiūrai ir gynėjų priskyrimui.

„Vienas svarbiausių miesto išgyvenimo veiksnių yra jo sugebėjimas apsiginti nuo išorės priešų“, – akcentavo architektas.

Miestų fortifikacijų evoliucija yra skirtoma į tris etapus. Pirmasis etapas – prieš parako atsiradimą. Primityvūs šio laikotarpio įtvirtinimai buvo skirti užtikrinti žiedinę gynybą, apginti prekybą, gamybą ir turtą. Dažniausiai buvo naudojamos gamtinės kliūtys – upės, kalnų šlaitai, griovos, kampai buvo sustiprinami bokštais, kurie naudoti stebėjimui.

Antrasis etapas – po parako atsiradimo. Šio laikotarpio gynybiniai pajėgumai vystėsi tolygiai su artilerijos tobulėjimu: fortifikacijos buvo stiprinamos bastionais, sienos pastorintos, pažemintos, išnaudojamos gamtinės kliūtys.

Trečiasis etapas – technologijų amžius. Pirmasis pasaulinis karas atnešė naujų karybos technologijų bangą – karinė aviacija, mechanizuota technika ir radijo komunikacija tapo pagrindine daugelio Europos kariuomenių jėga. Antrajame pasauliniame kare šios technologijos dar labiau patobulėjo, bet atnešė ir naują žmonijos siaubą – atominį ginklą.

„Todėl šio laikotarpio valstybėse labiau buvo vystomi nacionalinės gynybos modeliai. Miestai šiame amžiuje tampa bejėgiai prieš tobulėjančias naikinimo technologijas“, – pastebėjo R.Sinkevičius.

VILNIUS TECH Architektūros fakulteto alumnas aiškino, kad naujausio etapo metu planuojant miestus pirmenybė teikiama greitai gyventojų evakuacijai, dėl to vystomas greitkelių tinklas, bombardavimo grėsmė lėmė laisvą pastatų išdėstymą, vystoma požeminė infrastruktūra.

Jis pabrėžė, kad daugelyje karinių vadovybių yra giliai įsišaknijusi nuomonė, kad karo mieste reikia vengti visais būdais. Bet koks įsiveržimas į miestą yra laikomas didele klaida ir resursų švaistymu. Pavyzdžiui, Varšuvos pakto karinė doktrina akcentavo mūšius miestų periferijoje.

„NATO karinė doktrina buvo visiškai priešinga. Gynybinėje aljanso doktrinoje akcentuojamas užstatytų teritorijų gynybinės pozicijos pranašumas. Sovietų Sąjungos šarvinės ginkluotės perteklius turėjo būti neutralizuotas tiek atvirose, tiek miestų erdvėse. Nepaisant karinių vadovybių nuomonės, miestas yra aukščiausios vertės karo grobis“, – teigė R.Sinkevičius. Jis pateikė kelis pavyzdžius, kaip nuo miesto išsidėstymo, infrastruktūros, natūralių barjerų gali priklausyti jo apginamumas bei civilinė sauga.

Pirmasis atvejis – Groznas 1994–1995 metais.

Gronzo atvejis parodo natūralių barjerų svarbą miestų gynyboje. Šis Sunžos upės perskirtas miestas leido čečėnų pajėgoms atsitraukti ir vykdyti kontrpuolimo veiksmus iš saugesnės pietinės miesto dalies“, – dėstė architektas.

Antrasis pavyzdys – Sarajevas 1992–1996 metais.

„Sarajevas parodo skirtingų užstatymo tipų įtaką miesto saugumui. Sarajevas yra linijinio tipo miestas slėnyje, išsidėstęs aplink upę. Daug žmonių karo metu nuo šūvių ir artilerijos sviedinių slėpėsi būtent tankiausioje pietinėje miesto dalyje, kuri suteikė jiems daugiausiai priedangos“, – priminė R.Sinkevičius.

Kaip vieną naujausių pavyzdžiu pranešėjas pasitelkė 2022 metais rusų okupantų pajėgų užimtą Mariupolį.

„Mariupolio atvejis parodo kompleksinių pastatų svarbą miesto gynyboje. Tiek požeminė, tiek antžeminė „Azovstal“ kombinato dalys leido miesto gynėjams rasti prieglaudą nuo nuolatinio bombardavimo, komplikuota tunelio sistema sutalpino tiek miesto gynėjus, tiek civilius gyventojus, bandančius rasti prieglobstį sugriautame mieste“, – kalbėjo architektas.

Rengdamas analizę R.Sinkevičius pastebėjo ir daugiau besikartojančių bruožų, kaip miesto erdvinė struktūra veikia tiek puolančiąsias, tiek besiginančiąsias pajėgas.

„Kai kuriuose miestuose naudojama išsišakojusių gatvių sistema, kurioje tam tikros miesto dalys baigiasi akligatviais. Tokios sistemos pažeidžiamumas pastebimas, kai atjungus vieną sistemos dalį, paraleliai atjungiamos ir kitos dalys. Kilpinė gatvių sistema šiuo požiūriu yra daug pranašesnė“, – įsitikinęs jis.

„Krizinėje situacijoje net ir sunaikinus vieną iš dalių, tiekti pagalbą galima kitais maršrušais“, – pridūrė pranešėjas.

Kur yra Vilniaus silpnoji vieta?

R.Sinkevičius išskyrė ir tris miesto formos tipus, kurie taip pat turi didelę įtaką miesto apginamimui bei civilinei saugai.

Pirmoji – taškinė (koncentruota).

„Ji pasižymi taisyklinga arba koncentruota gatvių geometrija. Tokios formos miestas neturi išsišakojimų ir pažeidžiamų išsišakojusių dalių, todėl objekto žiedinę gynybą užtikrinti yra daug lengviau. Visgi tokios formos miestai dažnai būna mažesnio ploto ir perimetro, todėl juos apsupti gali būti daug lengviau“, – pasakojo VILNIUS TECH alumnas.

Antroji forma – dispersinė (kelių centrų).

„Netaisyklinga arba dispersinė miesto forma gali būti nepalanki miesto gynybai dėl išsišakojusių miesto dalių. Išsikišusios miesto dalys tampa pažeidžiamos atkirtimui, be to, tokios formos miestai yra didesnio ploto ir perimetro. Didesnį perimetrą ginti yra daug sunkiau“, – pažymėjo jis.

Trečioji – linijinė (vienos ašies). 

„Ji dažnai būna išsidėsčiusi aplink vieną miesto ašį – gatvę ar upę, kurią užkirtus ar užblokavus likusi miesto dalis gali tapti visiškai neveiksminga“, – teigė R.Sinkevičius. 

Išskiriami ir trys pastatų užstatymo tipai. 

Pirmasis – perimetrinis (netaisyklingas). Šio užstatymo pavyzdžius galime stebėti sostinės Senamiestyje arba Užupyje. Tokio tipo miestas gali būti sunkiai suprantamas ir jame galima lengvai susipainioti. Esant netaisyklingam modeliui sąryšis tarp gatvių ir topografijos yra daug artimesnis, todėl galima pasinaudoti natūraliomis kliūtimis – reljefu arba vandeniu. 

Esant perimetriniam miesto užstatymui, svarbus gatvių pločio ir aukštingumo santykis. Sugriuvę pastatai gali blokuoti gatves ir judėjimą tarp jų. Didelis užstatymo tankis padidina tiesioginę pataikymo galimybę ir tai kuriančią žalą. 

Antrasis – perimetrinis (taisyklingas). Pavyzdys – Vilniaus Naujamiestis arba Centras. Šis modelis sukuria plačius prieigos taškus, suteikiančius daug galimybių pasiekti įvairias vietas mieste. Taip lengviau suteikti pagalbą žmonėms skirtingose miesto dalyse. 

Vis dėlto didelis tankis padaro tokius kvartalus daug labiau pažeidžiamus. Tiesioginio smūgio atveju būtų padaryta daug didesnė žala. Perimetru sujungti pastatai gali būti panaudoti formuojant gynybines linijas. Geriausias to pavyzdys – Bachmutas. 

Dar vienas tipas – laisvo planavimo. Atvirų erdvių projektavimas apsaugo gatvių tinklą nuo užblokavimo pastato griuvimo atveju. Pastatų projektavimas, išlaikant didelius atstumus, sumažina tiesioginio pataikymo galimybę. 

Vis dėlto dideli atstumai tarp pastatų sumažina tikimybę steigti tam tikrus strateginius punktus ar kitas svarbias vietas, padaro jų vietą nesaugią dėl priedangos trūkumo. Toks užstatymas stebimas sovietiniuose mikrorajonuose. 

Paskutinis tipas – taškinis-sodybinis. Mažas tankis ir aukštingumas mažina žalą bombos pataikymo atveju, tačiau tokio tipo gyvenvietės yra labai lengvai pravažiuojamos, sunkiai ginamos dėl neužstatytos erdvės kiekio. 

Pasak R.Sinkevičiaus, labai svarbios yra ir miestų viešos žaliosios erdvės. Jos turi teigiamą poveikį, nes krizinėje situacijoje neužstatyta miesto erdvė gali funkcionuoti kaip pagalbos centras, prieglobstis, sraigtaspasnių nusileidimo zona. Pavyzdys galėtų būti Vingio parkas. 

Kaip šiuo atveju atrodo Vilnius?

Architektas pabrėžė, kad Vilnius yra arčiausiai NATO ribos esanti sostinė, todėl konflikto atveju gali būti pažeidžiamas dėl savo pasiekiamumo.

„Centrinę ir strategiškai svarbiausią miesto dalį supa tam tikrų gamtinių ir urbanistinių darinių visuma. Rytinė dalis yra labiau gamtinio tipo, čia sutiksime komplikuotą reljefą, tankių želdynų ir pakankamai tankaus užstatymo. 

Šiaurės Vakarų dalis yra labiau urbanistinio tipo, čia pamatysime didesnį užstatymo intensyvumą ir reljero perkirtimus. 

Pietvakarinėje dalyje taip pat gausu želdynų, komplikuoto reljefo, bet taip pat čia pastebėsime ir daugelį industrinių miesto teritorijų. 

Pietinė dalis yra labiausiai pažeidžiama būtent dėl mažo užstatymo tankio, lygaus reljefo, natūralių barjerų ir želdynų stokos. Taip pat šioje vietoje yra daugiausia strategiškai svarbių objektų“, – įspėjo pranešėjas. 

Vienas iš tokių objektų – Vilniaus oro uostas. Dėl to architektas rekomenduoja tankinti užstatymą Naujininkų rajone, sukuriant uždarus kvartalus ir po jais esančią požeminę slėptuvių sistemą.


Orginalus straipsnio šaltinis Lrytas: https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2025/01/03/news/ispeja-puolimo-atveju-si-vilniaus-dalis-taptu-tikru-tikriausiu-achilo-kulnu-35874478