Lietuvoje neretai nauji ar rekonstruojami pastatai sukelia aštrių diskusijų ne tik tarp įvairių sričių profesionalų, bet ir visuomenėje, tačiau dar daugiau skandalų sulaukia projektai UNESCO paveldo teritorijose, ypač Vilniuje ir Kuršių Nerijoje.

„Pavyzdžiui, galime prisiminti „Misionierių sodų“ Vilniuje daugiabučių statybas arba nesibaigiančias ir rezultatų neduodančias diskusijas dėl Nidos kultūros, turizmo ir informacijos centro „Agila“ projekto. Visi šie pastatų ar kraštovaizdžio pokyčiai tampa vietos identiteto dalimi ir turi tiesioginę įtaką bei reikšmę tarptautiniu mastu saugomiems kultūriniams kraštovaizdžiams“, – sako ypatingą architektūros tyrimą atlikusi dr. Dalia Traškinaitė.

Mokslininkė savo disertacijos tyrimo metu nagrinėjo teisinių dokumentų nuostatų ir architektūrinės estetikos sąsają bei naujus ir pritaikytus (rekonstruotus) pastatus Vilniaus ir Kuršių Nerijoje nuo jų įtraukimo į Pasaulio paveldo sąrašą iki šių dienų. Taip pat ir šių pastatų architektūrinę raišką, tarptautinių bei nacionalinių paveldo apsaugos dokumentų naujai, pritaikomai ir atstatomai architektūrai reikalavimus.

„Komplikuotas, painus teisinis reguliavimas, tarptautinių paveldo apsaugos dokumentų bei vyraujančių bendrų urbanistinių tendencijų neįveiklinimas kelia nemažai iššūkių naujų pastatų ar rekonstravimo darbų planavimui ir realizavimui mano tirtose teritorijose. Be to, atsiradusi nemenka takoskyra tarp jau realizuotos architektūros su UNESCO vietovėmis susijusio teisinio reguliavimo aktų ir reglamentų vykdymu bei naudojimu ne tik sukuria painumą šiose vietovėse projektuojantiems architektams, bet ir apsunkina tokių architektūros objektų atsiradimo galimybę“, – pasakoja mokslininkė.

Trūksta estetinio vertinimo kriterijų

Rašydama šią disertaciją, VILNIUS TECH alumnė nagrinėjo naujos architektūros genezę ir raidos kryptis bei šiuolaikines koncepcijas apie naują architektūrą saugomose teritorijose, daugiausia dėmesio skirdama estetiniams aspektams. Jaunoji mokslininkė nagrinėjo bei lygino tarptautinius ir nacionalinius teisinius paveldo apsaugos dokumentus, atliko estetinės raiškos analizę, ir, pasitelkusi rezultatus, išanalizavo Kuršių nerijos bei Vilniaus istorinio centro charakteringiausius skirtingų tipų – naujus, rekonstruotus ir atstatytus – objektus.
„Viena gautų išvadų – Lietuvoje trūksta aiškios paveldo sampratos, kurioje tarptautinės paveldo apsaugos dokumentai būtų integruoti į valstybės teisinę sistemą. Tai padėtų sumažinti esamos sistemos komplikuotumą, dėl kurio ir kyla nemažai teisinių nesusipratimų, nulemiančių naujų pastatų architektūrines, urbanistines, estetines problemas saugomose teritorijose.

Taip pat, dėl susidariusio teisinio statybos reikalavimų naujai architektūrai painumo,  reikalingi strateginiai dokumentai – valdymo planai. Jų pagrindu, įvertinus vertybių pažeidžiamumo statusą, būtų galima koreguoti esamus teritorijų planavimo bei kitus kultūros paveldo apsaugą apibrėžiančius dokumentus, ir vėliau tęsti stebėseną bei ekspertinį vietovės vertinimą. Žinoma, ne tik pačių planų parengimas, bet ir jų vykdymas – nuolat peržiūrint ir tikslinant – padėtų šias Pasaulio paveldo vietoves saugoti ir suvaldyti potencialiai grėsmingus procesus“, – pasakoja D. Traškinaitė.

Be to, svarbu užtikrinti praktikoje veiksmingų žinių perkėlimą į teisinius reglamentus. Tiek teorinių bei praktinių, tiek stebėsenos žinių pildymas ir mainymasis jomis padėtų nuosekliau daryti kokybinį pokytį Vilniaus ir Kuršių nerijos teritorijose, įvertinant ir kiekvieno proceso dalyvio indėlį siekiant bendro tikslo – gyvybingų, harmoningiausių šių kultūrinių kraštovaizdžių, tęsia architektė.

„Kadangi disertacijoje nagrinėjama dviejų sričių – teisinių dokumentų nuostatų ir architektūrinės estetikos sąsaja, atliekant teisinių dokumentų tyrimą paaiškėjo, kad tiriamų saugomų vietovių teisiniuose dokumentuose yra stokojama estetinio vertinimo kriterijų, apimančių etinius, juslinius, emocinio patyrimo, psichologinio poveikio parametrus, taikytinus naujos architektūros kūrime, kurie ir formuoja architektūros estetikai reikšmingą vietos tapatumą“, – paaiškina dr. D. Traškinaitė.

Kalbant apie Vilniaus istorinį centrą ir Kuršių neriją, reikšmingiausia statybos rūšis čia yra rekonstrukcijos (kapitalinis remontas, priestatai, pritaikymai rekonstruojant), šiek tiek mažiau – nauja architektūra. Šių tirtų teritorijos kaitos kryptis, įveiklinant Istorinio urbanistinio kraštovaizdžio rekomendacijas, yra taikyti tvarumo principus pakartotinai pritaikant ir panaudojant paveldo pastatus.

Be to, XX a. II p. pastatai šiose vietovėse turėtų būti įvertinti sprendžiant, kurie iš jų yra unikalūs ir verti saugoti su nustatytomis jų vertėmis ir kurių, neapdairiai rekonstruojant, gali neišlikti. Sunaikintų paveldo vertybių atstatymo galimybė šiose vietose galima tik tada, kai jis yra paremtas šaltiniais ir apsvarstytas ne tik ekspertų, bet ir paveldosauginį mąstymą išsiugdžiusios bendruomenės, taip išvengiant neargumentuotų sprendimų bei abejonių tokio sprendimo tinkamumu.

„Pritaikius šio tyrimo išvadas, būtų galima užtikrinti planingą vietovių kaitą, gyvybingumą bei toliau išlaikyti šias vietoves saugomas tarptautiniu mastu. Manau, kad šių tyrimų rezultatai gali būti naudingi architektūros sferoje veikiantiems specialistams – kuriantiems pastatus ir jų kompleksus arba rekonstruojantiems esamus architektūros objektus UNESCO pasaulio paveldo vietovėse Lietuvoje architektams ir urbanistams.

Taip pat šios įžvalgos gali būti naudingos projektuojantiems specialistams ir kitose Lietuvos saugomose teritorijose, nes jos gali padėti jiems atidžiau bei kompleksiškiau įsigilinti į aplinkos problematiką ir praktikoje nuosekliau taikyti  estetinius kriterijus bei kurti kokybišką architektūrą. Be abejo, ne tik jiems, bet ir paveldosaugos tema ugdandiems visuomenę, kuri yra tiesiogiai atsakinga už šių Pasaulio paveldo vietovių gyvavimą“, – reziumuoja dr. D. Traškinaitė.