Atšilus orams, atgyja ne tik miesto gatvės, bet ir dviračių bei pėsčiųjų takai. O suintensyvėjus eismui, daugėja ir nesaugių situacijų. Specialistai pripažįsta, kad apie automobilių ir pažeidžiamų eismo dalyvių sąveiką kalbama dažnai, tačiau tiek pat svarbu vengti pavojingų situacijų tarp dviračių vairuotojų ir pėsčiųjų – šios kategorijos eismo įvykių skaičius kasmet auga.

Eglė Marcišauskė, JUDU Eismo organizavimo skyriaus vadovė, sako, kad žmonės vis dažniau važinėja dviračiais ir paspirtukais, o kartu daugėja eismo situacijų, kuriose dalyvauja šie pažeidžiamiausi eismo dalyviai. Deja, tuo pačiu daugėja ir nesaugių situacijų bei eismo įvykių. Pavyzdžiui, Vilniaus mieste 2020–2023 m. laikotarpiu maždaug 24 proc. visų įskaitinių eismo įvykių buvo susiję su dviračių ir paspirtukų vairuotojais, o šiltuoju metų laiku (balandžio–rugsėjo mėn.) šis rodiklis ūgteli net iki 33 proc.

„Dauguma sužeidimų įvyksta dėl per didelio greičio: dviračiai ir paspirtukai juda gerokai greičiau nei pėstieji, jie taip pat staigiai manevruoja, juos sunkiau pastebėti automobilių vairuotojams. Būtent todėl labai svarbu skatinti didesnį atidumą – tiek dviračių ir paspirtukų vairuotojų bendrose eismo erdvėse, tiek automobilių vairuotojų, kad jie dar labiau atkreiptų dėmesį į šias transporto priemones“, – teigia pašnekovė.

VILNIUS TECH Aplinkos inžinerijos fakulteto Kelių saugumo valdymo magistrantūros studijų  absolventė Greta Stabinskaitė sako, kad kritines situacijas tarp dviratininkų ir pėsčiųjų lemia didėjantys eismo srautai ir dviračių infrastruktūros plėtra, ypač didmiesčiuose, kur gyventojai aktyviai skatinami dažniau atsisakyti automobilių ir rinktis labiau manevringas ir mažiau taršias transporto priemones. Šia tema – „Pėsčiųjų ir dviračių eismo konfliktinių taškų analizė ir sprendimų siūlymai“ – G. Stabinskaitė rašė savo magistro darbą, baigdama Kelių saugumo valdymo studijas VILNIUS TECH Aplinkos inžinerijos fakultete.

„Norėjau įsigilinti į pėsčiųjų ir dviračių vairuotojų elgseną, konfliktinių situacijų priežastis bei ieškoti veiksmingų sprendimų, kurie padėtų sumažinti eismo įvykių skaičių ir riziką“, – sako ji.

Įvertino konfliktinius taškus

G. Stabinskaitė pasakoja, kad tyrimą atliko remdamasi mokslinės ir metodinės literatūros bei Lietuvos ir užsienio šalių normatyvinių bei rekomendacinio pobūdžio dokumentų analize.

„Praktinėje darbo dalyje atlikau konfliktinių taškų vertinimą eismo saugumo požiūriu, eismo dalyvių elgsenos ir srautų tyrimus, kurie suteikė vertingų įžvalgų apie pėsčiųjų ir dviračių vairuotojų sąveiką bei galimas eismo saugos problemas“, – patikslina VILNIUS TECH alumnė.

Kadangi Lietuvoje nėra metodikos, skirtos konfliktinių situacijų analizei, pėsčiųjų ir dviračių eismo konfliktinių situacijų Vilniaus mieste tyrimui atlikti ji pritaikė olandų eismo konfliktų stebėjimo metodą DOCTOR (angl. Dutch Objective Conflict Technique for Operation and Research).

„Remdamasi šiuo metodu, trylikoje Vilniaus vietų identifikavau 36 konfliktines situacijas tarp pėsčiųjų ir dviračių vairuotojų, kurių metu eismo dalyviai, norėdami išvengti susidūrimo, turėjo imtis veiksmų. Daugiausia konfliktinių situacijų užfiksuota Europos aikštės stotelėje, Kalvarijų–Žvejų–Upės gatvių sankryžoje ir Upės gatvėje ties Baltuoju tiltu“, – vardija G. Stabinskaitė.

Pasak jos, šiose vietose konfliktinių situacijų kiekį lėmė dideli pėsčiųjų ir dviračių vairuotojų srautai.

„Nustačiau kiekvienos iš šių situacijų aplinkybes, eismo dalyvių greitį, atstumą ir laiką iki galimo susidūrimo taško. Konfliktines situacijas klasifikavau pagal tipą ir sunkumo lygį. Nustatyta, jog 70 proc. konfliktinių situacijų buvo sunkios ir keliančios pavojų eismo dalyvių saugumui. Tai parodo, kaip svarbu tokiuose konfliktiniuose taškuose taikyti inžinerines eismo saugumo priemones, kurios pagerintų pėsčiųjų ir dviračių eismo saugumo situaciją Vilniuje“, – komentuoja G. Stabinskaitė.

Kokie sprendimai veiksmingiausi?

Anot G Stabinskaitės, Lietuvoje bei kitos ES šalyse, pvz., Lenkijoje ar Nyderlanduose, plačiausiai taikomas sprendimas yra horizontalus ženklinimas dviračių tako kirtimo vietose (pvz., pėsčiųjų perėja „zebras“ ir iš trikampių sudaryta linija), kuris aiškiai nurodo pirmumo teisę pėstiesiems.

„Toks ženklinimas laikomas vienu efektyviausių, nuo 2024 m. jis taikomas ir Lietuvoje. Tiesa, tyrimo rezultatai parodė, jog šis ženklinimas dviračių takuose ties viešojo transporto stotelėmis veiksmingas tik tada, kai derinamas su papildomomis priemonėmis: apsaugine tvorele, želdiniais“, – paaiškina pašnekovė.

Jos teigimu, Nyderlanduose be šio ženklinimo dar naudojamos struktūrinio ženklinimo juostos, kurios yra įrengiamos skersai dviračių tako per visą jo plotį.

„Šios baltos, o ypač pavojingose vietose – geltonos spalvos juostos padeda atkreipti dviračių vairuotojų dėmesį, artėjant prie konfliktinio taško“, – dalinasi G. Stabinskaitė.

Ji pabrėžia, kad norint sumažinti konfliktinių situacijų skaičių, veiksmingiausia – laiku informuoti eismo dalyvius apie judėjimo sąlygas ir galimus pavojus.

„Svarbu užtikrinti eismo organizavimo sprendinių nuoseklumą, taikant vieningus pėsčiųjų ir dviračių eismo prioriteto nustatymo principus, aiškiai pažymėti vietas, kuriose prioritetas teikiamas pėstiesiems, ir, esant poreikiui, taikyti įspėjamąsias priemones dviračių vairuotojams“, – teigia G. Stabinskaitė.

Bando naujus metodus

E. Marcišauskė pasakoja, kad Vilnius vis daugiau dėmesio skiria pėsčiųjų, dviratininkų ir mikrojudumo priemonių naudotojų saugumui.

„Saugumas yra svarbiausias mūsų prioritetas. Kasmet atliekame avaringų vietų, vadinamųjų juodųjų dėmių analizę, siekdami nustatyti, kodėl galėjo įvykti eismo įvykiai ir norėdami rasti sprendimų, kaip gerinti eismo saugą. Jei tyrimų metu paaiškėja, kad eismo įvykiams įtakos galėjo turėti dviračių ar paspirtukų judėjimo greitis arba tai, jog šiuos eismo dalyvius sunku pastebėti automobilių vairuotojams, svarstome galimybę taikyti papildomas saugumo priemones“, – sako pašnekovė.

JUDU, atsižvelgdama į eismo sąlygas, lokaciją, eismo įvykių skaičių ir kitus svarbius duomenis, sudarė konfliktinių taškų Vilniaus mieste reitingą. E. Marcišauskė skaičiuoja, kad potencialiai pavojingų vietų dviračių infrastruktūroje identifikuota beveik 6.700.

„Daugiausia tai – vietos, kuriose dviračių takai susikerta su automobilių važiavimo trajektorijomis (įvažiavimai, sankryžos, pervažos) ir su pėsčiųjų trajektorijomis (prie stotelių, perėjose). Taip pat tie eismo ruožai, kuriuose galima išvystyti didelį greitį (nuokalnės) bei, žinoma, istoriškai pavojingos vietos, kur yra įvykę eismo įvykių“, – detalizuoja pašnekovė.

Pagal juodųjų dėmių žemėlapį, mieste diegiamos naujos bandomosios (pilotinės) saugumo priemonės. Jos skirtos įspėti ir informuoti dviračių, paspirtukų ir automobilių vairuotojus apie pavojingas kelio atkarpas.

„Pasitelkiame struktūrinį įspėjamąjį ženklinimą, kelio ženklų atvaizdavimą ant dviračių takų ir važiuojamosios dalies bei įspėjamąjį užrašą „LĖČIAU!“ ant kelio dangos. Taip pat devyniose miesto vietose atlikome šių priemonių efektyvumą vertinantį tyrimą, kurio rezultatai rodo, kad 67 proc. vietų sumažėjo konfliktinių situacijų pavojingumas, o 56 proc. – jų skaičius. Pozityvūs pokyčiai fiksuoti net ir eismo srautams padidėjus. Žinoma, norint skatinti saugų eismo dalyvių elgesį, būtina papildomai komunikuoti”, – rezultatais dalinasi E. Marcišauskė.

Daugiau sąmoningumo 

E. Marcišauskė akcentuoja, kad vien ženklai ar kelių ženklinimas negali išspręsti visų eismo saugumo problemų – jos glaudžiai susiję su pačių eismo dalyvių kultūra ir sąmoningumu.

„Pastebime, kad eismo dalyviai, turėdami pirmumo teisę, kartais būna mažiau atsargūs – nestabteli, neįsitikina, ar yra matomi, ar tikrai juos praleidžia vairuotojai. Taip pat pasitaiko Kelių eismo taisyklių pažeidimų, kai, pavyzdžiui, pėstieji eina dviračių takais arba kai dviračiai ir paspirtukai bendruose takuose ar šaligatviais važiuoja per greitai, nesilaikydami saugaus greičio šalia pėsčiųjų“, – apie žmogiškąjį faktorių primena E. Marcišauskė.

G. Stabinskaitė sutinka, kad eismo saugumą padės užtikrinti tik kompleksinis požiūris: gerinant infrastruktūrą būtina ugdyti ir eismo dalyvių sąmoningumą.

„Svarbu investuoti į švietimo kampanijas, socialinius projektus, kurie padėtų formuoti eismo kultūrą. Tik derinant fizines priemones su elgsenos pokyčiais galima pasiekti realų proveržį“, – mano pašnekovė.

E. Marcišauskė pabrėžia, kad eismo sauga – visų eismo dalyvių atsakomybė, o kartu – ir kasdienio elgesio atspindys.

„Įpročiai, tarpusavio pagarba ir supratimas – tai, ką galime auginti tik edukuodami vieni kitus, kalbėdami ir rodydami gerą pavyzdį. Nors visa tai nėra tiesiogiai sureguliuojama infrastruktūros priemonėmis, būtent šios vertybės daro didžiulę įtaką tam, kad kiekvienas eismo dalyvis saugiai pasiektų savo kelionės tikslą“, – teigia ji.