Klimato kaita – ne tik tarša ir CO₂ emisijos. Tai sudėtinga, tarpdisciplininė problema, apimanti vandens ekosistemas, biogeocheminius ciklus, chemines medžiagas ir kt. Daugeliui visuomenės narių šie procesai nematomi, tačiau moksliniai tyrimai rodo, kad jų poveikis yra ilgalaikis.
 

Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, sprendimų paieškai reikia ne tik pažangių technologijų, bet ir glaudaus bendradarbiavimo – nuo universitetuose veikiančių laboratorijų iki pramonės įmonių.
 

Apie tai, kaip jungumas ir inovacijos gali padėti Lietuvai žengti tvarios gamybos keliu, pasakoja Išmanių ir klimatui neutralių gamybos procesų, medžiagų ir technologijų kompetencijų centro direktorius Simonas Barsteiga.
 

Kuri klimato kaitos problema dar nėra pakankamai matoma viešai, bet, atliekant mokslinius tyrimus, jau kelia nerimą?
 

Viena iš klimato kaitos problemų, kuri vis dar nėra pakankamai matoma viešai, nors moksliniai tyrimai aiškiai rodo sparčiai augančią riziką, yra gėlo vandens ekosistemų pokyčiai ir biogeocheminių ciklų sutrikimai. Šie procesai (angl. Freshwater change, Biogeochemical flows), pasak „Planetary Boundaries“ sistemos, jau peržengė saugias ribas tiek pasauliniu, tiek Lietuvos mastu. Lietuvoje gerą būklę atitinkančių paviršinių vandens telkinių yra 36 proc., neatitinkančių geros būklės kriterijų vandens telkinių – 64 proc., o eutrofikacija – vandens telkinių biologinio produktyvumo didėjimas – yra viena opiausių ir sunkiai valdomų problemų Baltijos jūros regione. Eutrofikaciją sukelia į vandens telkinius patekęs per didelis arba nesubalansuotas biogeninių medžiagų, ypač azoto ir fosforo, junginių kiekis. 
 

Nors viešojoje erdvėje daugiausia dėmesio skiriama CO₂ emisijoms (ir pagrįstai, nes jos tiesiogiai susijusios su globalios temperatūros kilimu), mažiau kalbama apie tai, kad vandens tarša, azoto ir fosforo disbalansas, mikroplastikas ir naujų cheminių medžiagų (angl. Novel Entities) gausa sparčiai keičia ekosistemų funkcijas. Šių medžiagų aptinkama dirvožemyje, vandenyje ir biologinėse grandinėse, todėl jos gali persismelkti į visą mitybos sistemą ir per kelis artimiausius dešimtmečius sukelti rimtų, sunkiai grįžtamų padarinių tiek ekosistemoms, tiek žmonių sveikatai ir reprodukcijai.
 

Kokius tyrimus, iš tiesų galinčius pakeisti Lietuvos pramonės tvarumo kryptį, atliekate šiandien?
 

Pasaulinė chemijos ir medžiagų pramonė pereina nuo iškastinės prie žiedinės anglies. Šios transformacijos metu lemiamą vaidmenį turės biocheminės, termocheminės, elektrocheminės ir pažangios atskyrimo bei CO2 panaudojimo technologijos. Jas pasitelkus  bus galima plėtoti įvairias medžiagų konversijas, dirbti su sintetinėmis medžiagomis, mineralizuoti statybines medžiagas. Siekiame, kad būtent šioms kryptims būtų skiriamas didelis universiteto ir tyrėjų dėmesys.
 

Šiuo metu Mechanikos fakulteto Mechanikos mokslų institutas plėtoja atliekų gazifikacijos ir sintetinių dujų technologijas, o Statybos fakulteto Statybinių medžiagų institutas ruošiasi CO₂ surinkimo ir panaudojimo (CCU) tyrimų krypčiai, vykdo pažangių absorbcinių medžiagų, skirtų vandeniui valyti, kūrimą. Šios kryptys tarpusavyje susijusios, todėl turi potencialo ir tolesnei sinergijai.
 

Mano vaidmuo – sujungti komandas ir kompetencijas į vieną vertės grandinę, parodyti ilgalaikes kryptis ir siekti, kad tyrimai būtų pritaikomi pramonėje. Toks tarpdisciplininis modelis leidžia kurti sprendimus, kurie ne tik mažina emisijas ir iškastinių žaliavų poreikį, bet kartu sprendžia ir istorinę vandens bei atliekų taršą.
 

Viena iš VILNIUS TECH vertybių – jungumas – akcentuoja ryšius tarp skirtingų sričių. Kaip ji atsispindi Išmanių ir klimatui neutralių gamybos procesų, medžiagų ir technologijų kompetencijų centro veikloje?
 

Centre jungumas – pagrindinis veiklos variklis ir principas. Klimato kaitos iššūkiai praplečia disciplinų ribas, todėl projektus siekiu formuoti taip, kad skirtingos komandos būtų priverstos veikti vienoje vertės grandinėje. Vienos grupės rezultatai tampa kitos grupės prielaidomis arba eksperimentiniais duomenimis, o vienos disciplinos problema – kitos disciplinos sprendimo lauku. Toks modelis neleidžia užsidaryti savo komforto zonoje ir kuria realią tarpdisciplininę dinamiką, o ne jos imitaciją.
 

Jei norime prioritetą teikti kompleksinėms temoms, turime keistis greičiau. Smulkūs, izoliuoti projektai, kurie nesukuria ryšių tarp sričių ar neveda prie platesnio sisteminio rezultato, natūraliai netenka vertės – tokio tipo sprendimus pramonė kuo toliau, tuo dažniau atliks pati. Tik projektai, kurie jungia skirtingas kompetencijas ir leidžia kurti visos grandinės sprendimus, iš tiesų gali padaryti proveržį tvarumo srityje. Būtent tokį tikslą turime kelti sau ir kitiems.
 

Kaip kuriate  tyrėjus, studentus, įmones ir technologijų kūrėjus jungiančią ekosistemą?
 

Įgyvendindami projektus, megzdami santykius, mokydamiesi iš klaidų, sėkmių ir nesėkmių istorijų. Manau, pati svarbiausia jungtis – pasitikėjimas. Kol nesukursime abipusio pasitikėjimo, tol jungtys bus silpnos.
 

Kokius projektus šiandien laikote pavyzdžiais, iliustruojančiais, kad jungumas tarp institucijų pagreitino inovacijų kūrimą?
 

Ryškiausias pavyzdys pasauliniu mastu, kaip jungumas paspartina inovacijas, yra CERN (Europos branduolinių tyrimų organizacija).
 

CERN ypatinga tuo, kad nė viena valstybė, joks universitetas ar įmonė, veikdami atskirai, negalėtų pasiekti tokios pažangos. Tik jungumas – dalijimasis laboratorijomis, eksperimentais, duomenimis ir talentais – leidžia inovacijas kurti kelis kartus greičiau, nei tai vyktų bet kurioje izoliuotoje struktūroje.

 

Kokios kompetencijos šiandien reikalingiausios jauniems žmonėms, norintiems prisidėti prie klimatui neutralios pramonės kūrimo?
 

Mokslininkas Barry’is Commoneris teigia: „Pirmoji ekologijos taisyklė: viskas tarpusavyje susiję.“ Siekdami dirbti gamtos labui, turime matyti ryšius ir sistemiškumą. Jei negalvosime apie savo veiksmų pasekmes ir dirbsime linijiniu būdu, klimatui neutralios pramonės nesukursime. Stenkimės ugdyti savo sistemiškumą ir tarpsritiškumą – mokykimės iš gamtos. Būkime kritiški esamai sistemai ir struktūrai, kuri verčia mus dirbti linijiniu būdu. Taip pat svarbu suvokti, kad tik dirbdami komandoje galime pasiekti išskirtinių rezultatų. Nesvarbu, kokių įgūdžių turime, svarbiausias iš jų – gebėjimas dirbti komandoje. Esu tikras, kad ateitis priklauso stiprioms, kad ir 10–20 žmonių komandoms, kurios ateityje sugebės padaryti tiek, kiek šiandien padaro 200 žmonių būrys.
 

Jeigu pažvelgtume į 2040 m., koks būtų Jūsų optimistinis, bet realus scenarijus – ar Lietuva gali tapti klimatui neutralių gamybos technologijų lydere regione?
 

Tikrai gali, bet turime įsivardinti, kokia kryptimi einame. Aš tikiu pasauliniu chemijos ir medžiagų pramonės perėjimu nuo iškastinės prie žiedinės anglies.
 

Šioje transformacijoje lemiamą vaidmenį turės biocheminės, termocheminės, elektrocheminės ir pažangios atskyrimo bei CO2 panaudojimo technologijos. Jos sudarys galimybes  vystyti įvairias medžiagų konversijas, dirbti su sintetinėmis medžiagomis, mineralizuoti statybines medžiagas.
 

Norėčiau, kad būtent šioms kryptims būtų skiriamas  rimtas  universiteto ir tyrėjų dėmesys, kuris galiausiai taptų tvirtu klimatui neutralių gamybos technologijų pramonės pagrindu.