2025-11-01
Kapinės – neišnaudotas žaliųjų erdvių potencialas miestuose?
Visų šventųjų dienos proga Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) Architektūros fakulteto docentė dr. Eglė Bazaraitė dalinasi žiupsneliu kapinių istorijos ir kviečia įvertinti kapinių, kaip reikšmingų žaliųjų plotų mieste, potencialą.
„Esame įpratę kapines matyti kaip ramybės apgaubtą vietą. Tačiau tai yra gana nesena praktika, siekianti tik XIX a. pradžią. Iki tol, tiek Vakarų pasaulyje, tiek Lietuvoje, kapinėse vyko nuolatinė kaita – niekas jose neturėjo nuolatinio kapo (tačiau toks kapas buvo galimas bažnyčių viduje ir aplink).
Kapinėse stovėjo tik trumpalaikiai palaidojimo ženklai, o jiems sunykus, vietą užimdavo nauji palaidojimai, o kai kur dar ir kaulai buvo iškeliami į kaulinyčias (osuarijus). Galimybė kiekvienam(-ai) laidotis vienoje vietoje, išsaugant kapą ir jį nužymint nuolatiniu akmens paminklu taip pat paplito tuo metu.
Tada ir kapines siekta suformuoti kaip žalią, melancholišką ir raminančią aplinką, tokią skirtingą nuo iki tol gyvavusių viduramžių tradicijų. Šiandien tęsiam tik nuolatinio kapo tradiciją (kuri, beje, Vakarų ir Šiaurės Europoje ir šiandien praktikuojama tik pasiturinčių asmenų), tačiau kapinių-sodo (ar miško) aplinkos kapinėse atsisakome, nors šiandien, galbūt kaip niekad anksčiau, siekiame didinti žaliuosius plotus“, – pasakoja doc. dr. Eglė Bazaraitė.
Pabaigai docentė kviečia atkreipti dėmesį, kad šiandien Lietuvoje visos kapinės (veikiančios, neveikiančios, riboto laidojimo) užimta apie 4000 ha ploto – trečdalį Vilniaus: „Ar nebūtų puiku, jei jos visur būtų maži ir dideli parkai, pilnavertės žaliosios erdvės, o ne karščio salomis virtę granito sodai?“
Nuotraukos:
1. Šventežerio kapinės, 2023 m. (fot. Eglė Bazaraitė)
2. XVI a. Les Saints-Innocents (Nekaltųjų) kapinės Paryžiuje. Jas juosia kaulinyčios – galerijos, kuriose tvarkingai, o kartais ir itin meniškai sudėti kaulai, iškasti iš senesnių kapų užleidžiant vietą naujiems palaidojimams (Musée Carnavalet)
3. Kryžiai Tenenių kapinėse, fot. Adomas Varnas, 1922 m. (Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)
4. Milevskių sarkofagas Rasų kapinėse. 1935–1939 m. (Narodowe Archiwum Cyfrowe)
5. Rasų kapinės. 1926 m. Fot. Juliusz Kłos. (Lietuvos valstybės istorijos archyvas)
„Esame įpratę kapines matyti kaip ramybės apgaubtą vietą. Tačiau tai yra gana nesena praktika, siekianti tik XIX a. pradžią. Iki tol, tiek Vakarų pasaulyje, tiek Lietuvoje, kapinėse vyko nuolatinė kaita – niekas jose neturėjo nuolatinio kapo (tačiau toks kapas buvo galimas bažnyčių viduje ir aplink).
Kapinėse stovėjo tik trumpalaikiai palaidojimo ženklai, o jiems sunykus, vietą užimdavo nauji palaidojimai, o kai kur dar ir kaulai buvo iškeliami į kaulinyčias (osuarijus). Galimybė kiekvienam(-ai) laidotis vienoje vietoje, išsaugant kapą ir jį nužymint nuolatiniu akmens paminklu taip pat paplito tuo metu.
Tada ir kapines siekta suformuoti kaip žalią, melancholišką ir raminančią aplinką, tokią skirtingą nuo iki tol gyvavusių viduramžių tradicijų. Šiandien tęsiam tik nuolatinio kapo tradiciją (kuri, beje, Vakarų ir Šiaurės Europoje ir šiandien praktikuojama tik pasiturinčių asmenų), tačiau kapinių-sodo (ar miško) aplinkos kapinėse atsisakome, nors šiandien, galbūt kaip niekad anksčiau, siekiame didinti žaliuosius plotus“, – pasakoja doc. dr. Eglė Bazaraitė.
Pabaigai docentė kviečia atkreipti dėmesį, kad šiandien Lietuvoje visos kapinės (veikiančios, neveikiančios, riboto laidojimo) užimta apie 4000 ha ploto – trečdalį Vilniaus: „Ar nebūtų puiku, jei jos visur būtų maži ir dideli parkai, pilnavertės žaliosios erdvės, o ne karščio salomis virtę granito sodai?“
Nuotraukos:
1. Šventežerio kapinės, 2023 m. (fot. Eglė Bazaraitė)
2. XVI a. Les Saints-Innocents (Nekaltųjų) kapinės Paryžiuje. Jas juosia kaulinyčios – galerijos, kuriose tvarkingai, o kartais ir itin meniškai sudėti kaulai, iškasti iš senesnių kapų užleidžiant vietą naujiems palaidojimams (Musée Carnavalet)
3. Kryžiai Tenenių kapinėse, fot. Adomas Varnas, 1922 m. (Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)
4. Milevskių sarkofagas Rasų kapinėse. 1935–1939 m. (Narodowe Archiwum Cyfrowe)
5. Rasų kapinės. 1926 m. Fot. Juliusz Kłos. (Lietuvos valstybės istorijos archyvas)
-
- Puslapio administratoriai:
- Milda Mockūnaitė-Vitkienė
- Monika Daukintytė
- Neda Černiauskaitė
- Monika Daukintytė
- Ugnė Daraškevičiūtė