Kartais tam, kad rastum savo tikrąjį kelią, tereikia vieno impulsyvaus sprendimo. Taip nutiko ir Klaudijai Vitkauskaitei – ilgai svajojusi apie žurnalistiką, paskutinę akimirką ji pasirinko visai kitas studijas. Šiandien jos filmai rodomi tarptautiniuose festivaliuose, o pati Klaudija įsitikinusi – kūryba turi galią ne tik kalbėti apie svarbiausius jausmus, bet ir gydyti sielą.
 

„Labas, mačiau tavo filmą“
 

Klaudija į pramogų bei kino pasaulį atėjo visai netikėtai – daug metų svajojusi tapti žurnaliste, stoti į VILNIUS TECH Pramogų prodiusavimą ir Kino komunikacijos specializaciją marijampolietė nusprendė paskutinę akimirką ir, tikina, tikrai „neprašovė“.
 

„Žinojau, jog ir toliau noriu studijų, susijusių su komunikacija. Tuo metu įrašais internete apie tai, kaip smagu studijuoti ir taip siekti savo tikslų, dalinosi kelios merginos, todėl paklausiau, ką jos studijuoja. Sužinojusi, jog VILNIUS TECH Kūrybinių industrijų fakultete (KIF), paskutinę sekundę apsisprendžiau pabandyti – taip ir atsiradau Pramogų prodiusavimo studijose. Matyt, širdis pati nuveda, kur geriau“, – prisimena Klaudija.
 

Studentė pasakoja, kad universitete įgijo daugiau pasitikėjimo savimi ir savo talentais, o to mokyklos laikais trūko. „Mokykloje dažniausiai esame įpratę girdėti, jog esi protingas, jeigu gerai supranti matematiką, fiziką, chemiją. Tačiau niekas tavęs tokiu nelaiko, jeigu esi kūrybingas. Mano atveju, būtent studijos suteikė daug kūrybinės laisvės, pasitikėjimo savimi, padėjo suprasti, jog aš irgi galiu gyvenime daryti kažką tokio“, – sako Klaudija.
 

Mergina priduria, jog studijos leido pažinti daug kūrybinių sričių, todėl kūrėjai, nežinantys, ko nori, čia gali atrasti savo kelią: jie gali pradėti nuo pramogų industrijos, vėliau išbandyti sporto komunikaciją, o paskui – susipažinti ir su kino industrijos pasauliu. Studijuodama jaunoji kūrėja savo pašaukimą atrado būtent kino srityje. Pirmame kurse projektui „VILNIUS 700“ ji sukūrė dokumentinį trumpo metro filmą „Akordų kapsulė“, kuriame pasakoja apie Vilniaus gatvės muzikantą Voldemarą.
 

„Tai buvo mano pirmas individualus projektas, sukurtas vos per savaitę, tačiau jis labai sėkmingai išplito socialiniuose tinkluose. Žmonės iki šių dienų man siunčia medžiagą apie gatvėse grojantį Voldemarą, sakydami, jog visada prisimena jo interviu. Tai man – labai svarbu, nes primena, kad kūryba gali bent kiek keisti pasaulį į geresnę pusę“, – sako Klaudija.
 

Vėliau savo kūrybingumą ji nusprendė išbandyti KIF organizuojamame filmų konkurse „Kino kovas“. Tuo laikotarpiu pati jautusi nuovargį, Klaudija su draugais sukūrė filmą apie perdegimą – „Sau“.

„Dalyvavimas šiame konkurse atrodė kaip gera proga dar kartą parodyti savo kūrybą kitiems kūrėjams, profesionalams ir apskritai žmonėms iš visos Lietuvos. Su draugais greitai nufilmavome filmą – nieko per daug nesitikėjome, tačiau kiti jį puikiai įvertino, o žiūrėdami savo kūrinį kino salėje jautėme visų palaikymą ir bendruomeniškumą. Tokiomis akimirkomis supranti, jog žmonės aplinkui tave laiko geru, jeigu moki gerai kurti. Tai suteikia pasitikėjimo savimi ir savo kūryba.
 

Šis festivalis suveda žmones iš visos Lietuvos, nes jame gali dalyvauti studentai iš visų universitetų – taip susipažįsti su jais, užsimezga bendravimas. Kartą man parašė: „Labas, mačiau tavo filmą. Gal nori kartu ką nors pakurti?“. Taigi, tokie projektai suveda su žmonėmis, su kuriais paprastai turbūt niekada kitaip nesusitiksi“, – pasakoja studentė.
 

Festivalio metu buvo pristatytas dar vienas K. Vitkauskaitės projektas – kartu su VILNIUS TECH KIF Kino klubu „Atlantai“ kurtas trumpametražis istorinis filmas „Likimo moneta“, kuriame filmavosi ir žymūs Lietuvos aktoriai. 
 

„Šio filmo kūryba buvo kupina kino ir gyvenimo pamokų. Ypatingas ačiū Eglei Jackaitei už galimybę mokytis darbo su profesionaliais aktoriais“, – šypsosi pašnekovė.
 

Iš širdies į ekraną perkelta istorija
 

Dar kitą filmą Klaudija sukūrė Audiovizualinių menų industrijos inkubatoriaus (AMII) organizuojamose kino dirbtuvėse „Vasaros media mokykla“, į kurią susirenka profesionalai iš viso pasaulio. Dvejojusi, ar jos idėja įgyvendinama ekrane, po pokalbio su Amerikos kino prodiuseriu Paul Nethercott, Klaudija kartu su komanda sukūrė filmą „Anapus link“ (ang. Solace from beyond). Šiandien šis filmas rodomas kino festivaliuose visame pasaulyje (filmą galite rasti oficialiame „Vasaros media mokyklos“ puslapyje.)
 

„Šio filmo istorija yra labai asmeniška. Prieš išvažiuojant į stovyklą, mirė mano šunelis, gyvenęs su mumis keturiolika metų. Tai mane stipriai sukrėtė, todėl kilo mintis sukurti filmą apie netektį. Vis dėlto, iš pradžių mąsčiau šią idėją filme pateikti metaforiškai, tačiau papasakojau Paul, jog vaikystėje tikėjau, kad šį šunelį po mirties man iš anapus atsiuntė tėtis, o dabar, kai užaugau, pasikvietė jį atgal. Tuomet jis man pasiūlė šią istoriją pasakoti tiesiogiai, be metaforų. Taip ir gimė idėja pasakoti ją taip, kad visi galėtų ją pajausti“, – pasakoja jaunoji režisierė.
 

Istoriją dar labiau sustiprino filmų scenaristė Marta Pinto ir mentorė Susan Kelly, o filmavimo metu labai padėjo dėstytoja-docentė, režisierė Inesa Kurklietytė, kuri kartu su dukra bei augintiniu tapo ir istorijos veikėjais. Daugiau nei du dešimtmečius kino industrijoje dirbanti režisierė bei viena iš šių dirbtuvių organizatorių padėjo susitvarkyti su kilusiais iššūkiais, rasti naujų būdų į juos pažvelgti. Galiausiai, šio filmo kūrimas Klaudijai tapo ir savotiška terapija.
 

„Man šitas filmas kelia tokius stiprius jausmus, nes jis nėra tik kažkoks sėkmingas projektas. Jis gimė iš labai daug šiltų, gražių pokalbių. Sakyčiau, kad filmas padėjo man pagyti, nes prieš tai, išgirdus savo tėčio ar šunelio vardą, labai jautriai reaguodavau.
 

Tačiau filmavimo procese mes su komanda daug juokavome, turėjome inside jokes (liet. vidinių juokelių), kurie pavertė visą situaciją juokinga, miela, ir dabar galiu garsiai dabar sakyt tuos vardus. Man tas pats filmo prodiuseris Paul’as buvo pasakęs, kad labai gerai įskaudintam režisieriui sukurti filmą apie savo skausmą, nes tai yra kaip savotiška terapija. Dabar galiu patvirtint, kad tai tikrai suveikė ir kad sukūrus tą filmą, grįžau pražydusi kitom spalvom“, – šypsosi jaunoji kūrėja.
 

Sužinojus, kad jos filmas keliauja po festivalius, merginai buvo sunku tuo patikėti, tačiau pamačius nuotraukas, kuriose – pilna kino salė jos filmą žiūrinčių žmonių, atėjo pasididžiavimo savimi bei komanda jausmas. Dar stipresnis jausmas apėmė pagalvojus, jog nuo šiol šią asmenišką ir jautrią istoriją matys bei šunelio vardą – Rika – išgirs tūkstančiai žmonių.
 

Pastaruosius metus Klaudija praleido Vokietijoje, kur pagal „Erasmus+“ programą studijavo Štutgarto Medijų universitete. Čia mergina taip pat dalyvavo įvairiuose tarptautiniuose kino projektuose, kurie jai suteikė dar daugiau laisvės ir įkvėpimo, tad į Lietuvą ji grįžta labai laiminga ir su daugybe naujų idėjų. Na, o kitiems jauniesiems kūrėjams ji linki būti drąsiems ir pasitikėti savimi – universitete tai daug reiškia.
 

„Eikite ir drąsiai kalbėkite su dėstytojais, su žmonėmis, kurie jus įkvepia. Niekas kitas už jus neatkalbės šių pokalbių. Nebijokite, nes blogiausiu atveju, jeigu apsikvailinsite, jau kitą dieną pašnekovas bus viską pamiršęs. O geriausiu atveju jums atsivers labai plačios durys.
 

Net jei trūksta pasitikėjimo savimi – darykite. Pirmame kurse kūriau dokumentinį filmą ir maniau, kad esu prasčiausia, tačiau ėjau, kūriau, ir dėl to man atsivėrė durys į įvairius projektus, o patirtis suteikė pasitikėjimo. Tai ypač svarbu kūrybinėje srityje“, – sako KIF studentė Klaudija Vitkauskaitė.