„Skalvijos“ kino salėje įvyko dokumentinio filmo „Laisvės švyturiai“ premjera. Vizualiai poetiškas pasakojimas kviečia žiūrovus pažvelgti į unikalų Lietuvos pajūrio paveldą – švyturius – ne tik kaip į inžinerinius statinius, bet ir kaip į gyvą istorijos, atminties ir pajūrio žmogaus kasdienybės dalį. Vasarą daugiau nei pusantros valandos trukmės juosta pasirodys LRT eteryje ir apkeliaus pajūrio miestus.

Filmo centre – žmonės. Tie, kurie savo gyvenimus susiejo su švyturiais: jų prižiūrėtojai, laivų kapitonai, mokslininkai ir vietos bendruomenės nariai. Kiekviena istorija atskleidžia ne tik buities detales ar istorinius kontekstus, bet ir vidinį santykį su jūra, šviesa ir laiku.

Buvęs tolimojo plaukiojimo šturmanas Aurelijus Armonavičius dar ir šiandien gali papasakoti, kaip tiksliai nustatyti laivo buvimo vietą ir plaukimo kryptį.

„Kai mes pradėjome dirbti, jokių GPS ar palydovinių aparatūrų nebuvo. Buvo pelengas, girokompasas, kompasas, radijo pelengatorius. Laivo grimzlė didelė, mes plaukdavome sąsiauriais kaip gatvėmis, turi plaukti savo keliu, neišklysti. Ir kas mums padėdavo? Mes tik švyturiais naudojomės“, – Kuršių marių burvaltėje, žvelgdamas į Nidos švyturio šviesą, pasakoja A. Armonavičius.

Šventosios švyturio prižiūrėtoja Onutė Chmylnikova mena pirmuosius poilsiautojus Šventojoje, kurie aštuntajame dešimtmetyje atrado ramų pajūrio miestelį. Iki tol švyturio prižiūrėtojų gyvenimas sukosi tarp jūros ir didelio namų ūkio.

„Nepatikėsite, aš laikiau tris kiaules, vištų – kokią penkiolika, paskui dar vienu metu broilerių penkiasdešimt prisipirkome. Ir viską pasišėrėm. Dar vėliau ir kralikų buvo... Padarėm pinigo, aš dar biškį pasiskolinau ir nusipirkom tada „žigulį“. Tai buvo Šventojoje antra mašina“, – pasakoja žiūrovams švyturio prižiūrėtoja O. Chmylnikova.

Švyturiai filme pristatomi kaip civilizacijos ženklai – gyvybės saugotojai, per laiką tapę laisvės ir vilties simboliais. Lietuvos švyturiai ir jų žmonės pasitiko nepriklausomybę, po truputį atsiveria visuomenei, tačiau tuo pat metu susiduria su technologine konkurencija. Visų Lietuvos švyturių istorijas – rimtas ir komiškas – pasakoja žmonės.

Pasak ekspedicijos dalyvio ir filmo herojaus Aido Jurkšto, tai pirmas rimtas filmas apie Lietuvos švyturius valstybės istorijoje.

„Gražiai, nuosekliai suguldyta visa pynė unikalių pasakojimų. Patraukliai, intriguojančiai išdėstyta mūsų švyturių istorija. Apima pagrindinius jūrinius bei vidaus vandenų švyturius, vandens kelius. Pribloškiantys, netikėti vaizdai iš aukštai. Unikalūs, charizmatiški personažai. Nematyti dokumentiniai kadrai. Protarpiais linksma, vietomis graudu. Gyvas filmas! Rimtas indėlis į tuštoką jūrinės kultūros filmoteką“, – pažiūrėjęs filmą, gerų emocijų netramdė farologas A. Jurkštas.

Filmas neapsiriboja vien švyturių estetika ar romantizuota simbolika – kūrėjai leidžiasi į tyrimą, kuriame atsiskleidžia inžineriniai, technologiniai sluoksniai, sovietmečio bei pokario realijos. Šio filmo herojus – užgesusius švyturius įžiebęs inžinierius Tomas Jačionis – brėžia kitą liniją: jam svarbu, jog filme užfiksuotas lemtingas užgesusių Lietuvos švyturių likimo lūžis.

„Tai aršiausia kova su negailestingu laiku. Trūko visai nedaug iki švyturių ir jų įrangos išdraskymo, pastatų pardavimo ir neatstatomos žalos jūrinės valstybės ateities kartoms. Ekraną nutvieskia atgimę senųjų žibintų spinduliai, kurių likimas buvo atsidūręs laiko kryžkelėje. Tai pirmas filmas Lietuvos istorijoje, nebijantis tamsos ir vizualiai patvirtinantis, kad švyturio šviesai jos reikia“, – šypsosi T. Jačionis ir pakelia atsineštą seną žibintą.

Svarbų vaidmenį filme atlieka vaizdai – akimirkos tarp dienos ir nakties, kuriuos rinko filmo režisierius Haroldas Klevinskas. Jūros, marių peizažai, architektūros detalės, vandenyje besisupančios bojos, žyminčios laivų kelią – visa tai kuria kontempliatyvią atmosferą. Žmonių pasakojimai, papildyti vietos garsais, lydi žiūrovą per laiką ir erdvę – nuo Nemuno deltos iki šiauriausio Lietuvos uosto – Šventosios.

„Įdomių istorijų ir medžiagos buvo labai daug, tikrai ne vienam filmui. Teko daug ko atsisakyti. Esu vilnietis, bet montuoti filmą išvažiavau į Kintus, arčiau švyturių. Čia sužinojau, jog mirė mūsų herojė – upeivė Dagmar Marija Gintalienė. Laidotuvių procesija Kintų pagrindine gatve keliavo būtent tuomet, kai montavau jos epizodą... Simboliška. Kai po kelių dienų iš jos sūnaus Šilutėje pasiėmiau pluoštą fotoalbumų ir važiavau Vilniaus link, suvokiau, kad vežuosi visą jos gyvenimą ir tuo pačiu – švyturio šviesą į sostinę, iš kur ji pasklis po Lietuvą“, – pasakoja režisierius H. Klevinskas.

Jautri kameros akis fiksavo Lietuvos švyturius – grimztančius į tamsą, žiebiančius savo akis į jūrą ar Kuršių marias. Filmavimo sąlygos ne visada buvo patogios, pasakoja operatorius Modestas Endriuška.

„Nesu didelis nei vandens, nei aukščio mėgėjas (juokiasi), bet šį kartą teko save įveikti. Tikrai džiaugiuosi galėdamas pasigirti, kad esu įlipęs į visus Lietuvos švyturius! Nuo čia jau netoli ir Everestas! Jei kalbant rimtai – tai man, kaip klaipėdiečiui, jau beveik dešimtmetį gyvenančiam Vilniuje, buvo garbė sugrįžti į pajūrį ir prisidėti prie švyturių istorijos išsaugojimo. Nežinau, ar man kada teko iš taip arti pažinti savo mylimą kraštą. Tikiu, kad šis filmas nepaliks abejingo žiūrovo ir leis kiekvienam atrasti naują ryšį su Lietuvos pajūriu“, – įspūdžiais dalijosi operatorius M. Endriuška.

„Laisvės švyturiai“ – tai filmas apie laiką, kuris lėtai, bet neišvengiamai keičia mūsų santykį su aplinka, gamta ir vienas kitu. Filmo komandai medžiagą rinkti padėjusiai žurnalistei Agnei Bukartaitei svarbu, kad šį dokumentinį filmą kūrė ne tik kino profesionalai, bet ir švyturių žinovai.

„Tai didelė sėkmė, nes visi matome skirtingai. Profesionalų akis visgi yra filmo kokybės garantas, tad ne veltui Aidą Jurkštą jau antroje ekspedicijoje vadinome Šviesos tėvu, o Tomą Jačionį – Tamsos tėvu, nes jie turi fundamentaliai skirtingus požiūrius į švyturius“, – sakė filmavimo turiniu besirūpinusi A. Bukartaitė.

Filmo prodiuserė Daiva Bilinskienė žada, jog dokumentinė juosta artimiausiu metu pasirodys LRT PLIUS kanale, o netrukus po to keliaus į pajūrį, kur bus pristatoma kino mėgėjams. Ketinama filmą rodyti Klaipėdoje per Jūros šventę, Nidoje – kino filmų festivalyje „Baltijos banga 2025“, Šventojoje.

„Esu labai patenkinta galutiniu rezultatu, nes tokio informatyvaus dokumentinio filmo nėra sukurta apie Lietuvos švyturius. Puikus vizualinis istorijos pasakojimas ir jautrus operatoriaus darbas. Filmuojant jutome, jog su švyturiais susiję žmonės ypatingi – tarsi paženklinti „šviesos kodo“. Sulaukėme didelio pajūrio bendruomenių, institucijų moralinio ir finansinio palaikymo“, – dėkojo prodiuserė D. Bilinskienė.

Šaltinis: lrt.lt
Nuotraukos – L. Vansevičienės.