Ar gali mūsų miestai būti visiems ir visuomet draugiški, kai mums to labiausiai reikia? Šis klausimas skambėjo Lietuvos Respublikos Seime vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Lietuva visiems 2025“, kurią organizavo Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) Architektūros fakultetas, o renginį inicijavo prof. dr. Gintaras Stauskis.

Į ją susirinkę architektai, kraštovaizdžio architektai, mokslininkai, politikai, įvairių sričių tarptautiniai ekspertai  ir žmonių, turinčių negalią, nevyriausybinių organizacijų atstovai kalbėjo apie tai, kaip prieinamumas iš techninės užduoties per projektą tampa moraliniu visuomenės testu. „Dalis žmonių lieka nuošalyje ne dėl gebėjimų, o dėl nepritaikytos infrastruktūros“, – priminė LR Seimo vicepirmininkė Orinta Leiputė, akcentuodama, kad miestas turi būti saugi ir ori vieta kiekvienam – nepaisant regos, klausos, psichosocialinių ar kitų iššūkių.

Tai ne vien apie žmones su negalia, bet ir tėvus su vežimėliais, vaikus, vyresnio amžiaus gyventojus – visus, o įtraukių miesto atvirųjų erdvių kūrimas sudaro prielaidas mūsų visuomenės konsolidacijai ir brandai.

Prieinamumas – tai daugiau nei rampa

Lietuvoje gyvena daugiau kaip 231 tūkst. žmonių su negalia, tačiau didelė dalis jų vis dar negali naudotis tomis pačiomis paslaugomis, kaip visi kiti. LR Socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Rita Grigalienė priminė, kad prieinamumas nėra vien galimybė patekti į pastatą: „tai galimybė lygiai su kitais naudotis kultūros, švietimo, sveikatos paslaugomis ir visomis miesto erdvėmis.“

Tam būtinas universalus dizainas – ne specialūs sprendimai atskiroms grupėms, o iš anksto visiems tinkamai suprojektuota aplinka, kuri, kaip pabrėžė LR Seimo Asmens su negalia teisių komisijos pirmininkė Indrė Kižienė, „nebūtų išskirtinai pažymėta, o tiesiog natūraliai draugiška kiekvienam“. Geras universalus dizainas, anot ekspertų, yra nematomas.

Tam pritaria ir VILNIUS TECH lektorė, PUPA/Life Over the Space urbanistė Justina Muliuolytė: „visi mes norime estetiškų statinių ir erdvių, bet to nepakanka. Tikroji kokybė – gyvybingos erdvės, kuriomis gali naudotis ir džiaugtis visi“.

Tačiau realybė Lietuvoje dažnai rodo ką kita. Lygių galimybių kontrolierė Birutė Sabatauskaitė priminė kelis faktus, kurie Konstitucijos salėje sukėlė atodūsių: 72 % Lietuvos mokyklų nėra prieinamos visiems; net Michelin įvertinti restoranai nebūtinai turi tualetus, pritaikytus visiems žmonėms; įvairiose vietose įrengiami keltuvai dažnai paliekami neveikiantys.

Nematomi iššūkiai miestuose

Konferencijoje daug dėmesio skirta ir nematomiems iššūkiams – psichosocialiniams, sensoriniams, kognityviniams poreikiams, kurie ypač retai tampa projektų dalimi.

Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės vadovas prof. dr Arūnas Germanavičius pabrėžė:
„miesto aplinka gali būti rizikos veiksnys psichinei sveikatai, bet ji gali būti ir sveikimo veiksnys. Psichosocialinę negalią turintiems žmonėms yra svarbi rami, mažiau stimuliuojanti aplinka, žaliosios erdvės kas 300-500 metrų. Mieste reikalingi aiškūs orientyrai ir minimali estetika“.

Jam antrino ir Suomijos mokslininkė dr. Ira Verma (Aalto universitetas) bei profesorė iš Japonijos dr. Ruka Kosuge (Šibaura technologijos institutas), ypač atkreipdamos dėmesį į senėjančią visuomenę ir skirtingą socialinių ryšių poreikį miestuose: „vieną akimirką žmogus galbūt nori būti tarp žmonių, kitą galbūt jam reikalingas komfortiškas atstumas nuo kitų – turėtų būti galimybė rinktis“, – dalinosi patirtimi prof. dr. Ruka Kosuge.

Socialinių ryšių, įtraukties klausimai itin reikšmingi miestuose: kaip teigia dr. I. Verma, senėjančiai visuomenei ypatingai svarbi galimybė kurti socialinius ryšius ir aktyviau įsitraukti į planavimo, projektavimo procesus, tačiau neretai dėl nepritaikytos aplinkos jie patiria atskirtį ir neturi galimybės įsitraukti į aplinkos formavimo klausimus, nors turėtų svarų indėlį, kuriant prieinamesnes erdves visiems.

Kokia prieinamumo kaina?

Kiek iš tiesų kainuoja visiems prieinamas miestas? VILNIUS TECH profesorius dr. Gintaras Stauskis atsako be užuolankų: „Prieinamumo kaina? Jei prieinamumo klausimai sprendžiami nuo pat projekto kūrimo pradžios – prieinamumas papildomai nekainuoja.“

Didžiausios problemos – nevienoda įvairių normų interpretacija, institucijų susikalbėjimo trūkumas, sprendimai ir metodai ne visuomet diegiami pačiose ankstyvosiose stadijose. „Skirtingos savivaldybės tą patį sprendimą vertina skirtingai, o kartais universalus dizainas tampa tuščiu žodžiu, paliktu interpretacijoms“, – pabrėžė VILNIUS TECH doktorantė Ramunė Baniulienė.

Ekspertai taip pat atkreipė dėmesį, kad žema viešųjų pirkimų kaina nėra tolygu kokybiškiems sprendimams, o neapgalvotos detalės iš anksto gali kainuoti ženkliai brangiau vėliau ir paveikti ne vieno kasdienybę, tačiau tam reikalingas įvairių sričių specialistų ir pačių gyventojų įsitraukimas.

Susisiekimo ministerijos atstovas Nemunas Abukauskas atkreipė dėmesį ir į kitą „nematomą“ problemą – miestų infrastruktūroje dominuojančius automobilius – nesant tikslių taisyklių, pėsčiųjų ir dviračių takai vis dar projektuojami kaip antraeiliai, per mažas dėmesys skiriamas skirtingų eismo dalyvių judėjimui toje pačioje erdvėje, o tai kartais gali kainuoti ir žmogaus gyvybę.

Visuomenė turėtų kurti aplinką be kliūčių

Įvairios pasaulio praktikos rodo, kad įmanoma kurti miestą, kuriame kiekvienas jaustųsi laukiamas – tam reikia ne brangių technologijų, o politinių sprendimų, specialistų atsakomybės ir svarbiausia – įtraukaus visuomenės požiūrio.

Lvivo politechnikos nacionalinio universiteto (Ukraina) profesorė dr. Svitlana Linda pasakojo, kaip Lvivas, nepaisant karo, diegia prieinamumo strategijas – nuo rampų iki viešojo transporto atnaujinimo. O Grinvičo universiteto (Jungtinė Karalystė) profesorius dr. Ed Wall priminė: „Miesto viešosios erdvės niekada nebūna iki galo sukurtos. Jos nuolat gerinamos. Tai reikalauja pastovaus specialistų ir įvairių grupių gyventojų įsitraukimo“.

„Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuva padarė reikšmingą pažangą užtikrinant aplinkos prieinamumą. Prieinama aplinka tapo ne tik teisės aktų reikalavimu, bet ir natūraliu brandžios visuomenės lūkesčiu“, – dalinosi LR Aplinkos viceministrė Česlava Lisovska.

Japonijos ambasadorius Lietuvoje J. E. Šinsuke Šimizu pakvietė visus susimąstyti: „Tai socialinio modelio klausimas, kuriame visuomenė prisitaiko prie žmonių su negalia ir kitais poreikiais, o ne atvirkščiai. Požiūrio keitimas yra svarbiausias dalykas – visuomenė neturėtų kurti kliūčių“.

Konferencijos įrašą galima pamatyti Atviro Seimo youtube kanale. Konferencijos rezoliucijos projektas šioje nuorodoje.

Konferencijos organizatorius: VILNIUS TECH (Vilniaus Gedimino technikos universitetas) Architektūros fakultetas
Konferencijos globėjai: LR Aplinkos ministras Kastytis Žuromskas, LR Seimo Asmens su negalia teisių komisijos pirmininkė Indrė Kižienė
Konferencijos rėmėjai: UAB „Paradis“
Konferenciją dalinai finansuoja Lietuvos mokslo taryba

Nuotraukos: Alekso Jauniaus