Socialinės rūpybos ir slaugos srities darbuotojams kasdien tenka didelis fizinis krūvis, kurį sudaro iš pažiūros nesunkūs veiksmai – žmogaus perkėlimas iš lovos į vežimėlį, pagalba atsistojant, atsisėdant ar paguldymas atgal į lovą.

 

Vis tik, daugelis nė nesusimąsto, kad pasikartojantys, nelengvi fiziniai veiksmai gali stipriai atsiliepti specialistų sveikatai – pavyzdžiui, sukelti traumas ir tapti ilgalaikių sutrikimų priežastimi.

 

Pasak Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) mokslų daktaro Karolio Senvaičio, daugumą sveikatos priežiūros darbuotojų sudaro moterys, o visas sektorius, deja, sensta, tad rizikos faktorius, kylantis dėl darbo sąlygų, yra išties nemažas.

 

Siekdamas atkreipti dėmesį į sveikatos priežiūros specialistų ergonomikos problematiką ir ją išanalizuoti, dr. K. Senvaitis parengė ir apgynė Mechanikos inžinerijos mokslo krypties disertaciją – „Biomechaninis paciento perkėlimo judesio modeliavimas ir ergonominės rizikos vertinimas“.

 

„Kėlimo judesys – labai kompleksiškas, todėl nusprendžiau jį ištirti. Kadangi keliamas žmogus, o ne objektas, tenka atsižvelgti į nemažą dalį papildomų faktorių. Pagrindinis mano tyrimo tikslas buvo kiekybiškai įvertinti traumų ir sutrikimų rizikas darbe, pasitelkiant biomechaninius žmogaus raumens-skeleto judesio analizės modelius. Tačiau pačiu darbu stengiausi sukurti mokslinį pagrindimą, kuris leistų didinti sveikatos priežiūros specialistų pasirengimą ir priežiūrą“, – pasakoja dr. K. Senvaitis.

 

Mokslininkas siekė nustatyti specialistų raumens-skeleto biomechaninius parametrus, taip pat įvertinti kaklo, pečių ir rankų segmentų ribines kūno mechanikos vertes paciento perkėlimo metu ir pateikti rekomendacijas specialistams, o galiausiai – sudaryti prognostinį raumens-skeleto sutrikimų rizikos modelį.

 

 

Dr. K. Senvaitis, pasitelkęs daugiau nei 40 realių slaugos darbuotojų, atliko apie 400 judesio matavimų skirtingais scenarijais ir nustatė, kad krūvis, kurį sveikatos priežiūros specialistai patiria perkeldami pacientus, viršija visas ergonomines normas. Dėl to, anot jo, yra itin svarbu naudoti pagalbinę įrangą ir kiek galima limituoti manualinius perkėlimus. 

 

Jis taip pat pastebėjo, kad ergonomine prasme moterys ir vidutinį fizinį pasiruošimą turintys žmonės judesius atlieka geriau. 

 

„Mano nuomone, taip yra todėl, nes gerai fiziškai pasiruošę žmonės neretai būna atletai, kurie judesius atlieka plačiomis amplitudėmis, o žmonės su žemu fiziniu pasirengimu neturi pakankamai taisyklingų kėlimo įgūdžių“, – dalijasi VILNIUS TECH mokslų daktaras.

 

Taikant eksperimentinius matavimus, skaitinius ir statistinius modelius, dr. K. Senvaitis sukūrė naują prognostinį raumenų-skeleto sutrikimų rizikos modelį. Jei VILNIUS TECH alumno rekomendacijos, kaip galima mažinti lėtinius raumens-skeleto sužeidimus ir patobulinti saugaus kėlimo instrukcijas, būtų pritaikytos, į pasikartojantį darbą atliekančius specialistus būtų atkreiptas didesnis dėmesys ir sumažėtų ilgalaikių sutrikimų bei traumų rizika.

 

Be to, didelės imties, statistiškai reikšmingi matavimai ir skirtingais pjūviais pateikti duomenys apie mažai ištyrinėtus kūno segmentus suteikia galimybę jais remtis atliekant tolimesnius tyrimus ar priimant sprendimus. 

 

„Norėdamas praplėsti biomechanikos prieinamumą, pademonstravau naują programinį paketą, su kuriuo atlikau parametrinį matematinį modeliavimą, o galiausiai pasiūliau metodiką, kuria galima palyginti skirtingus biomechaninius tyrimus.

 

Biomechanika – daugelio mokslų sinergija ir sritis, kurioje reikia taikyti specifines programas ir įrankius, o tai sukuria sunkumus, atliekant mokslinius darbus. Mano atveju iššūkių kėlė ir matematinis modeliavimas bei darbas su dideliu kiekiu duomenų, tačiau jie buvo įdomūs ir išsprendžiami. Manau, kad čia save gali atrasti ir realizuoti žmonės, turintys skirtingus pagrindus – mechatronikos, mechanikos, medicinos“, – tikina VILNIUS TECH mokslininkas dr. K. Senvaitis.