Jo įžvalgos kviečia permąstyti mūsų santykį su planeta ir drąsiai klausti – ar kuriame ateitį, kurios iš tiesų norime? Klimato krizė – viena didžiausių mūsų laikų problemų, reikalaujanti ne tik technologinių inovacijų, bet ir radikalių pokyčių mąstyme. Juk iki šiol mokame ir mokomės spręsti tik ekonominius uždavinius, žmogus ir planeta sulaukia gerokai mažiau dėmesio. Kaip atrodys Žemės diena (kovo 20 d.) po dešimtmečio, kokių sprendimų reikia dabar ir kokia turėtų būti lyderystė šioje srityje? Pokalbis su VILNIUS TECH Išmanių ir klimatui neutralių gamybos procesų, medžiagų ir technologijų kompetencijų centro vadovu, ES Klimato Pakto ambasadoriumi, Žaliųjų finansų instituto suburto Tvariųjų finansų forumo DNSH principo darbo grupės vadovu Simonu Barsteiga.
 

Kaip įsivaizduojate Žemės dieną po 10-ies metų? Ar tikite, kad iki tol pavyks pasiekti reikšmingų pokyčių?

Žiūrint į dabartinę trajektoriją ir mokslinius tyrimus, rodančius, kad iki 2045 m. pasaulinė temperatūra gali peržengti 2°C ribą, sunku tikėtis, kad per artimiausią dešimtmetį pasieksime reikšmingų pokyčių klimato krizės sprendime. Kodėl? Nes šiuo metu egzistuojanti sistema tiesiog įklimpusi - ji gali spręsti tik ekonominius uždavinius, menkai kreipdama dėmesį į poveikį planetai ar net pačiam žmogui. Mes gaminame produktus, kurie teršia, kuriame politiką, kuri ignoruoja pasekmes, ir vėliau mokame už tai per didėjančias atliekų tvarkymo, vandens valymo ar sveikatos apsaugos išlaidas ir net karus. Pelnas tenka nedaugeliui, o sąskaitą apmokame visi.

Jei per ateinantį dešimtmetį norime lūžio, jis turi prasidėti nuo švietimo. Šiandien tikimės, kad ateities kartos išspręs problemas, tačiau vis dar mokome jas mąstyti taip pat, kaip tie, kurie šias problemas sukūrė. Jei tai nesikeis, 2035-ieji bus dar viena praleista galimybė.

Tie, kurie dabar stoja į universitetus, 2035 m. jau dirbs ir formuos ateities sprendimus. Tie, kurie 2025 m. baigs bakalaurą ar magistrą, taps sprendimų priėmėjais politikoje, versle ir moksle. Bet ar jie bus pasiruošę kurti pokyčius, ar tik optimizuoti dabartines problemas ir toliau jas nukeliant ateinančioms kartoms?

Technologijų raida neišvengiamai pagreitins problemų sprendimą. Jau dabar DI leidžia vienam žmogui atlikti darbus, kurie prieš kelis dešimtmečius reikalavo šimtų. Tikėtina, kad 2035 m. penkių aukščiausios kvalifikacijos mokslininkų komanda galės nuveikti tiek, kiek šiandien gali tūkstantis. Kelių talentingų specialistų komanda, pasitelkdama pažangiausius dirbtinio intelekto įrankius, galės atrasti ir įgyvendinti sprendimus, kurie dabar reikalauja dešimtmečių tyrimų.

Bet didžiausias klausimas: ar mes kursime sistemą, kuri skatins tokius talentus dirbti dėl planetos ateities, ar tarnausime rinkos diktuojamiems interesams? Be globalios politikos, aiškios atsakomybės ir drąsios lyderystės, net pažangiausios inovacijos liks neaplikuotos idėjos. Klausimas - ką mes padarysime šiandien, kad turėtume kitokią ateitį po dešimtmečio?

Jei galėtumėte perduoti vieną žinutę pasaulio lyderiams Žemės dienos proga, kas tai būtų?

Žmonija evoliucionavo: iš rūšies, kovojančios dėl išlikimo, tapome rūšimi, kuri formuoja visą planetą. Per pastaruosius 200 metų pasiekėme tai, kas anksčiau buvo tik mituose – valdome energiją, keičiame klimatą, kuriame gyvybę laboratorijose. Technologiškai mes jau beveik dievai, tačiau mūsų santykis su ŽEME liko primityvus – vis dar matome ją kaip motiną, kuri nesibaigiančiai mus maitina. Bet jei jau suaugome, o kai kurie jaučiamės visagaliai, gal laikas prisiimti mums priklausančią atsakomybę? Lyderiams noriu perduoti šią žinutę: jau laikas keisti naratyvą – Žemė ne mūsų motina, o mūsų vaikas. Ir kaip tėvai, mes esame atsakingi už jos ateitį.

Taip pat verta prisiminti žymaus mokslininko Carl Sagan žodžius: „Tie iš mūsų, kurie nori būti svarbūs, turėtų daryti kažką svarbaus. Turime išsikelti aiškius, suprantamus, pasiekiamus ir įkvepiančius tikslus visai žmonijai – ir juos įgyvendinti. Tai suteiktų mums pasitikėjimo, kurio šiuo metu trūksta. Mes priklausome nuo savivertės, tad kurkime planetą, kurioje niekas nebadauja, kur vyrai ir moterys turi lygias galimybes, kur jokia etninė grupė nėra viršesnė už kitą, kur mokslas ir inžinerija tarnauja kiekvieno žmogaus gerovei”.

Kokie sprendimai klimato srityje jums atrodo perspektyviausi?

Nepakeitus mąstymo, labai pavojinga išaukštinti vienus ar kitus sprendimus. Dažnai mes sureikšminame sprendimus, bet problema ne sprendimuose. Tarkime, netrukus kažkas sukurs technologiją, kuri leidžia efektyviai surinkti CO₂ emisijas ir paversti jas naudingu produktu. Tai skamba kaip proveržis, tačiau jei CO₂ staiga tampa ekonomiškai naudinga žaliava, nepasikeitus sistemai, tai gali turėti ne tik teigiamų, bet ir neigiamų pasekmių. Be sisteminio požiūrio sprendimai gali tapti ne sprendimais, o dar viena grandine globalioje ekonominėje mašinoje, kuri ne mažina žalą, o tiesiog keičia jos formą.

Bet kuriuo atveju noriu išskirti ne sprendimą, bet sistemą, kuri mus artina prie naujo mąstymo ir galimai kitos sistemos, tai yra ŽIEDINĖ EKONOMIKA. Mums dar trūksta žinių ją suvokti ir įgyvendinti, bet tai gali pakeisti pasaulį ir mąstymą iš esmės.

Kokie didžiausi iššūkiai jums būna skleidžiant žinią apie klimato kaitą? Kaip tapote klimato ambasadoriumi?

Didžiausias iššūkis – skirtingi informacijos šaltiniai ir besikertančios žinutės. Vieni sako – mažinkime vartojimą. Kiti sako – auginkime BVP, nes be to nebus ekonomikos. Treti kuria naujas technologijas ir tikisi, kad jos išspręs problemą. Bet realybė tokia, kad šiandieninė sistema nėra pajėgi išspręsti problemų, kurias ji sukūrė. O klimato ambasadoriumi tapau paprastai – per „LinkedIn“ parašė Domantas Tracevičius, VšĮ „Žiedinė ekonomika” vadovas ir pasiūlė. Tiek ir tereikėjo.

Orginalus šaltinis: Nacionalinis plėtros bankas ILTE