Nuo pat karo Ukrainoje pradžios dažnas nerimauja ir dėl savo šalies saugumo – kaip gintų ją arba kur slėptųsi nuo pavojų, jei iškiltų grėsmė. Viena svarbiausių apsisaugojimo priemonių karo metu yra pastatuose įrengtos slėptuvės, kuriose nuo sprogimo gali slėptis šimtai žmonių. Apie tai, ar įmanoma tokią slėptuvę įsirengti individualiuose namuose, kalbamės su Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) Architektūros fakulteto (AF) docentu dr. Linu Krūgeliu.
 

– Į ką svarbu atsižvelgti, projektuojant slėptuvę individualiame name?
 

– Projektuojant bet kokias slėptuves, svarbu apsispręsti, kokio saugumo lygio mes tokioje erdvėje norėtume ir būtume pajėgūs savo turimais ištekliais pasiekti. Karo atveju galimos kelių tipų grėsmės, nuo kurių slėptuvės gali padėti apsisaugoti. 
 

Pirmiausiai, tai galimos sprogmenų skeveldros ir lengvųjų ginklų kulkos. Apsisaugoti nuo šių grėsmių gali pakakti prisiminti dviejų sienų taisyklę, t.y. slėpdamiesi turime pasirinkti tokią patalpą, kuri nuo lauko atitverta per dvi sienas. Daugeliu atvejų to pakanka, kad sprogmenų skeveldros nepasiektų viduje esančių žmonių. Tam tinka prieškambario patalpa, vonia ir t.t. Ukrainos pavyzdžiai parodė, kad vienas iš pasiteisinusių sprendimų, ypač vaikams, yra slėptis vonioje, nes čia saugo ne tik papildomos sienos, bet ir metalinė vonios talpa. Tačiau visa tai yra tik greitos ir minimalios priemonės, kurios negali užtikrinti visiško saugumo.
 

Antroji grėsmė, su kuria susidurtų gyventojai, yra sprogimo bangos griaunamoji galia, kuri gali būti pajėgi išjudinti pastato konstrukcijas ir sukelti namo griūtį. Galingi sprogstamieji užtaisai, esantys balistinėse ir sparnuotose raketose arba dar blogiau – laisvai krentančiose aviacinėse bombose, yra pajėgūs sugriauti pastatus vien sprogimo bangos galia, net ir nepataikius tiesiogiai. Tvirčiausios ir sprogimo bangą galinčios atlaikyti yra monolitinės gelžbetoninės konstrukcijos, tačiau ir jos kartais negelbsti, ypač daug sužalojimų patiriama nuo dūžtančių langų šukių. Todėl svarbu turėti slėptuvę, esančią žemiau žemės paviršiaus. Tam tinka rūsiai, šachtos, požeminiai garažai. Tačiau svarbu atsižvelgti į tai, kad slėptuvė, esanti po pastatu, turėtų bent vieną papildomą išėjimą, nes pastato griūties atveju žmones gali likti įkalinti po griuvėsiais, o gelbėtojų darbas, esant intensyviam miesto bombardavimui, gali užtrukti.
 

Trečioji grėsmė yra tiesioginis, kinetinis sviedinio ar raketos pataikymas į pastatą. Tokioje situacijoje ypatingai sunku apsisaugoti. Todėl slėptuvė turėtų būti ne tik vientisos gelžbetoninės konstrukcijos, bet ir, pageidautina, įkasta į žemę tiek, kad konstrukciją dengiantis grunto sluoksnis sudarytų bent pusę metro. To gali pakakti apsisaugoti nuo tiesioginio kinetinio smūgio iš artilerijos sviedinio. 
 

Norint apsisaugoti nuo balistinių raketų ir aviacinių bombų, slėptuvę tektų įrengti dar giliau po žeme arba storinti bendrą gelžbetoninę konstrukciją. Tokiu atveju, visiškai saugiomis slėptuvėmis galime laikyti požemines metro linijas ir bunkerius, įrengtus kalnuose.

Ketvirtoji grėsmė yra cheminis ir radiologinis pavojus. Šiuo atveju požeminė slėptuvė dar turėtų būti aprūpinta ir oro filtravimo sistema, pakankamomis vandens atsargomis ir kitais išgyvenimui reikalingais dalykais, kurie leistų žmogui tokioje patalpoje išgyventi bent dvi savaites. 
 

– Kaip turėtų būti suprojektuota slėptuvė? 
 

– Projektuojant, kiekviena slėptuvė yra skaičiuojama tam tikram skaičiui žmonių. Optimalu, jei žmogui galime skirti bent 1,8 kvadratinių metrų ploto. Jei tai naujais statoma bunkerio tipo slėptuvė, turėtų būti projektuojamas papildomas evakuacinis išėjimas. Be abejo, suplanuoti patalpas reikia taip, kad būtų atskirtos techninės ir sanitarinės patalpos nuo tų, kuriose ilgą laiką leidžia žmogus. Idealiu atveju, tokioje slėptuvėje galima numatyti autonominę šildymo sistemą, vietą vandens, negendančio maisto atsargoms saugoti.
 

– Ar įmanoma įsirengti slėptuvę jau pastatytame individualiame name be rūsio, arba  bunkerį sename name?
 

– Techniškai įmanoma viskas, tik svarbu įvertinti visas aplinkybes. Izraelio patirtis rodo, kad įprastuose gyvenamuosiuose pastatuose galima įrengti padidinto saugumo patalpas, kurių konstrukcijos yra sutvirtinamos metalo lakštais arba papildomu monolitinio gelžbetonio sluoksniu sienose, įrengiamos padidinto balistinio atsparumo durys. Tokia patalpa kiek primena milžinišką seifą namo viduje. Ši praktika naudojama tankiai apgyvendintose teritorijose. O ten, kur vyrauja sodybinis užstatymas ir erdvesni individualūs sklypai, pravartu svarstyti atskiro rūsio įrengimą, nei bandyti jį įrengti jau pastatytame name, kuriame jau išvedžiotos reikalingos komunikacijos, išbetonuotos grindys ir pan. Todėl kokį slėptuvės įrengimo variantą turėtume pasirinkti – labai individualus sprendimas.
 

– Kaip reikėtų seną rūsį paversti slėptuve? Ar tokių architektūros projektų pasitaiko Lietuvoje?
 

– Taip, pastaruoju metu padaugėjo iniciatyvų visuomeninių pastatų rūsiuose įrengti slėptuves, skirtas trumpai slėptis, jei kiltų oro pavojus. Atskirų specialių architektūrinių projektų taip pat pasitaiko, tačiau daugelis kol kas dar tik brėžiniuose. Slėptuvei pritaikomose rūsio patalpose svarbu užtikrinti būtinuosius žmonių poreikius. Kadangi laikas, kurį gali tekti praleisti tokioje patalpoje, yra ganėtinai neapibrėžtas, svarbu, kad žmonės tokioje erdvėje galėtų išbūti iki kelių valandų, ar ilgiau. 
 

Aš teikčiau prioritetą funkcionaliems ir patogiems baldams, kad žmonės galėtų ne tik atsisėsti, bet ir atsigulti, būtų galimybė jiems teikti medicininę pagalbą. Taip pat svarbios spintelės daiktams ir priemonėms susidėti. 
 

Iš inžinerinių sistemų svarbus patalpos vėdinimas,  šildymas, sanitarinės patalpos, pakankamas elektros lizdų skaičius, ypač jei slėptuve naudosis gausesnis būrys žmonių. Naujų slėptuvių įrengimo techniniai reikalavimai šiuo metu jau yra numatyti statybos reglamente STR 2.07.02:2024.
 

– Ar slėptuvėmis labiau susirūpinta prasidėjus karui Ukrainoje?
 

– Tokių patalpų poreikis akimirksniu išaugo pirmiausiai pačioje Ukrainoje, ten siekiama įrengti kelias dešimtis tūkstančių slėptuvių. Arti fronto esančiuose regionuose įrengiamos net ir požeminės mokyklų patalpos ugdymui, kad moksleiviai galėtų saugiai mokytis. Lietuvoje pastaruoju metu taip pat susirūpinta slėptuvių įrengimu. Kai kurios savivaldybės imasi iniciatyvos ir įrengia pirmąsias tokios paskirties patalpas. Kol kas tai tik pirmieji pavyzdžiai, tačiau matyti tendencija, jog slėptuvių skaičius smarkiai didės.  

Straipsnį parengė VILNIUS TECH Viešosios komunikacijos direkcijos vidinės komunikacijos projektų vadovė Milda Mockūnaitė-Vitkienė. Nuotr. Simo Bernoto.