Apie propagandą vaizdo žaidimuose informacijos vis dar yra pakankamai mažai, nes visuomenės dėmesys vis dar sutelktas į tradicinius kanalus, sako dr. Oleksijus Izvalovas. Jo vertinimu, daugiausiai propagandos vis dar yra televizijoje – apie 30 proc., „YouTube“, vaizdo žaidimams ir naujienų portalams atitenka po 20 proc., o radijas ir spauda dalijasi likusius 10 procentų. 

 

Vis tik, propagandos pasiskirstymas ne viską pasako apie daromą įtaką – didžiausią nerimą kelia jos poveikio gilumas.

 

„Žmonės žaidimus vis dar laiko pramoga, tačiau pamiršta, kad ištisa karta auga skaitmeniniuose pasauliuose. Skirtingai nei, pavyzdžiui, filmai ar žiniasklaida, žaidimai reikalauja, kad žaidėjas priimtų sprendimus. Tai, ką žmogus patiria veikdamas, sukuria stiprius jausmus, kurie vėliau virsta įsitikinimais. Ypač tai veikia vaikus: pavyzdžiui, Rusijoje propaganda pradedama diegti nuo ankstyvo amžiaus, kad vaikai užaugę palaikytų valdžios agresiją.

 

Šis psichologinis mechanizmas paverčia žaidimus erdve, kur politinės žinutės gali sklisti nepastebėtos, todėl kai kompiuteriniai žaidimai yra papildomi politinėmis ar ideologinėmis idėjomis, jie tampa itin veiksminga propagandos skleidimo priemone“, – dalijasi VILNIUS TECH mokslininkė doc. dr. I. Leščauskienė, aktyviai tyrinėjanti žaidimų psichologinį poveikį žaidėjams.

 

 

Dr. O. Izvalovas, informatikos mokslų daktaras, „Global Game Jam“ regioninis koordinatorius Ukrainoje ir nepriklausomas vaizdo žaidimų kūrėjas, per 20 metų sukūręs virš 50 vaizdo žaidimų, šiuo metu dirba Roberto Elvorčio ekonomikos ir technologijų institute Kropivnyckyje. Čia jis daugiausia dėmesio skiria žaidimų dizainui, skaitmeninėms medijoms, informaciniam atsparumui ir gilesniam propagandos sluoksniui vaizdo žaidimuose.

 

Anot jo, propagandos elementai gali slėptis žaidimų misijose, iškraipytuose istoriniuose faktuose, ideologiją atspindinčiuose vaizduose, apdovanojimuose už propagandiškai „teisingus“ veiksmus. Daugybėje žaidimų jis jau matė ekstremistinių motyvų ir propagandinių simbolių, tokių kaip „Z“ raidės, istorinės vėliavos, herbai ir svastikos, kurios naudojamos klanų emblemose.

 

„Šie elementai pasirodo ne kaip akivaizdūs politiniai simboliai, o kaip aplinkos, kurioje žaidėjai gyvena ir veikia, dalis“, – priduria dr. O. Izvalovas.

 

Siužetų pasirinkimai, apdovanojimų sistemos ir kruopščiai sukurti pasauliai gali būti naudojami agresijai normalizuoti, tam tikriems režimams šlovinti ar istorijai iškreipti emociškai patraukliais būdais. Jei niekas atidžiai nestebi, šios žinutės priimamos tiesiog kaip „žaidimo“ dalis. 

 

„Rusijoje valstybės biudžeto lėšomis buvo finansuojamos kūrėjų komandos, kad šios kurtų tam tikrą įvaizdį – pavyzdžiui, „istoriškai įrodytų“, jog tam tikros teritorijos yra rusų, – aiškina mokslininkas. – Žaidimai suteikia daugiau veiksmų laisvės nei filmai ar knygos, tad kai žaidėjas žaidžia ir, pavyzdžiui, atkuria Rusijos imperiją, tai įsiskverbia į jo sąmonę itin giliai.“

 

Tiesa, čia slypi iššūkis – žaidėjams gali tapti sunku atskirti istorinius mokomuosius ir propagandinius žaidimus. Dr. O. Izvalovas pabrėžia, kad istoriniai žaidimai, tokie kaip „Europa Universalis“ ar „Victoria“, leidžia žaidėjams išbandyti daugybę alternatyvių baigčių, todėl jie nėra laikomi propaganda.

 

„Tuo tarpu propagandiniai žaidimai pasitelkia pasirinkimo iliuziją: nors žaidimas atrodo atviras, jis visada grąžina tave prie vienos, konkrečios žinutės“, – sako jis.

 

 

Pasaulyje valdžios atstovai į propagandos žaidimuose keliamas rizikas reaguoja labai skirtingai. Pavyzdžiui, Kinijoje žaidimų kūrėjai turi pereiti daugybę patikros etapų, kol jų žaidimai patenka į vietos rinką, o tai reiškia, kad juose lieka tik vyriausybės leidžiamas turinys.

 

Švedija pasirinko kitą kelią: valstybės Gynybos ministerijoje veikia Psichologinės gynybos departamentas, kuris tiria, kaip žaidimai, žiniasklaida ir kitas skaitmeninis turinys gali veikti viešąją nuomonę. Ukrainoje su propaganda žaidimuose kovojama įvairiais būdais: pradedama kurti propagandos turinčių žaidimų duomenų bazė, kuriami kritinį mąstymą ir atsparumą propagandai stiprinantys žaidimai. Pats dr. O Izvalovas kuravo iniciatyvą „Ctrl+Alt+Disinfo: A United with Ukraine Game Jam“.

 

„Šiame projekte dalyvavo beveik tūkstantis kūrėjų iš daugiau nei 27 šalių. Jie sukūrė 160 žaidimų, kurių pusė priklausė Ukrainos komandoms. Tiesa, tai – ne paprastos viktorinos, o interaktyvios patirtys, kuriose žaidėjai išmoko atpažinti manipuliacijos technikas, susidurdami su jomis pačiame naratyve“, – aiškina mokslininkas.

 

 

Doc. dr. I. Leščauskienė, kalbėdama apie galimus kovos su propaganda būdus, tikina – kiekvienas žaidėjas turi tapti sąmoningesnis ir atkreipti dėmesį į tai, ką mato ir girdi žaisdamas. Vis dėlto, to nepakanka: tiek vyriausybės, tiek žaidimų kūrimo įmonės ar švietimo institucijos turėtų dėti daugiau pastangų, siekiant atpažinti politinę manipuliaciją žaidimuose.

 

„Reikalingi į Švedijos panašūs psichologinės gynybos pajėgumai, aiškesni politinio turinio rodikliai vertinimo sistemose, tokiose kaip PEGI, griežtesni etikos standartai naratyvų dizainui žaidimų industrijoje ir rimtesnė vieša diskusija apie tai, kaip žaidimai gali būti panaudoti“, – dalijasi VILNIUS TECH mokslininkė.

 

Dr. O. Izvalovas priduria, kad niekada nereikėtų aklai tikėti žaidime pateikiama „istorine tiesa“.

 

„Paklauskite savęs, kam naudinga, jei baigę žaisti pradėsite mąstyti kitaip. Jau turime kartą, kurios vaikystės prisiminimus suformavo žaidimai. Būtų labai baisu, jei užaugtų dar viena nauja karta, kurios tapatybę formuotų propaganda paremti žaidimai“, – sako „Global Game Jam“ regioninis koordinatorius Ukrainoje.