Medijų raštingumas pastaruoju metu – viena aktualiausių ir populiariausių temų. Organizuojama dešimtys, jei ne šimtai, mokymų, kursų, renginių, seminarų bei konferencijų, kurių metu nagrinėjamos įvairiausios medijų pasaulio problemos – nuo saugaus elgesio ar patyčių internete iki dirbtinio intelekto galimybių bei grėsmių.
Tačiau sistemiškesnio, nuoseklaus požiūrio vis tik pasigendama. Ypač dabartinė pandeminė situacija, kai didesnė dalis gyvenimo turėjo persikelti „online“, pademonstravo, kad visoms amžiaus ir išsilavinimo grupėms šio tipo įgūdžius reikia dar gerokai palavinti. Viena iš pažeidžiamiausių visuomenės grupių šia prasme tapo švietimo sektoriaus dalyviai – ir ne tik dėl lėšų įrangai trūkumo, bet ir dėl daugelio kitų barjerų – psichologinių, darbo bei laiko organizavimo patirties nebuvimo, galų gale etinių aspektų, kuriuos įveikti tapo gerokai sunkiau vien todėl, kad beveik nebuvo laiko tam pasiruošti ar pakankamai patirties, informacijos kam būtent ruoštis. Tokioje situacijoje labai aiškiai atsiskleidžia pagrindinė medijų raštingumo skirtis: technologinis/instrumentinis raštingumas, siejamas su informacinių technologijų įrankių valdymo išmanymu (nuo el. laiškų rašymo iki sudėtingų programų naudojimo), bei „turinio“ raštingumas, kuris nusako asmens sugebėjimą suvokti medijų pasaulio ypatumus, komunikacinių pranešimų kūrimo principus bei įvairias su tuo susijusias galimybes ir grėsmes, tokias kaip propaganda, melagienos ir t.t. Pasidomėjus medijų raštingumą skatinančiomis priemonėmis tampa akivaizdu, kad dauguma jų šią skirtį išlaiko: pvz., senjorai mokomi dirbti kompiuteriu, rašyti laiškus, suprasti pagrindinius medijų terminus (dar tikriausiai prisimename LRT kanalu transliuotą reklamą, aiškinančia „mesendžerio“ terminą ir kviečiančią mokytis vartoti medijas kasdienybėje), o įvairiuose moksleiviams bei jaunimui skirtuose kursuose akcentuojama medijų turinio vertinimo įgūdžių ugdymas (pavyzdžiui, VŠĮ „Meno avilys“ kartu su Britų taryba rengtas projektas „Dideli maži ekranai“, „NARA“ tinklalaidžių platformos žurnalistų Karolio Liutkevičiaus ir Mindaugo Drigoto kelionė po Lietuvos mokyklas su pokalbiais apie medijų raštingumą).
Tokia skirties metodika – iš tiesų pagrįsta: informacinių technologijų valdomų įrankių yra tiek daug, jog visais dirbti išmokti tiesiog nėra jokio reikalo, tuo tarpu medijų turinio kritinis vertinimas reikalingas kiekvienam – nes visi gyvename medijų pasaulyje. Tačiau būtent švietimo, o visų pirma, mokyklų atveju labai svarbus tinkamas įrankių valdymo ir turinio vertinimo balansas; kitaip tariant, tiek mokytojams, tiek mokiniams svarbiausia išmokti naudotis tais pačiais įrankiais, kurių pagalba būtų galima įtraukti medijų turinį į pamokas ir kokybiškai, visavertiškai naudotis jo teikiamomis galimybėmis. Būtent šia prasme sistemiškumu išsiskiria Salomėjos Nėries gimnazijos mokytojų inicijuotas ir per dvejus metus su užsienio partneriais įgyvendintas projektas, kuriame teko dalyvauti atstovaujant VILNIUS TECH Kūrybinių industrijų fakultetą. „Medijos: suprasti ir kurti (medijų edukacijos įgyvendinimas mokyklose)“, finansuotas iš Europos Erasmus+ programos, siekė ambicingo tikslo: sukurti mokyklinį modulį, t.y. mokomąjį dalyką, kuris taptų ugdymo programos dalimi. Kaip vaikai mokosi chemijos, fizikos ar matematikos, taip mokytųsi ir medijų raštingumo. Toks kursas, projekto iniciatorių siūlymu, vadintųsi „Medijos ir visuomenė“, ir būtų pasirenkamas modulis (nes privalomo modulio kūrimas reglamentuojamas atskirais ŠMSM aktais, ir, kaip sakoma, jau yra visai kitas dalykas). Taigi per dvejus metus šešių švietimo organizacijų – Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijos (Lietuva), Elektrotechnikos ir transporto mokyklos (Osijek, Kroatija); 4-o Licėjaus (Katerini, Graikija), Menų ir kultūros akademijos (Osijek, Kroatija), Pierias Suaugusių profesinio mokymosi centro (KEPA) (Pierias, Graikija) ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakultetas (Lietuva) – atstovai kūrė tokio pasirenkamo mokyklos modulio programą bei pavyzdinių pamokų planus. „Vienas didžiausių iššūkių, šalia organizacinių nesklandumų, kurių niekad nepavyksta išvengti, buvo skirtingos dalyvaujančių mokyklų „Medijos ir visuomenė“ – gimnazija ir vidurinė mokykla, suaugusių profesinio mokymosi centras, profesinio parengimo mokykla, universitetas ir menų akademija. Nekalbant apie skirtingas švietimo sistemas, reikalavimus mokytojams ar tiesiog kultūrinius skirtumus, reikėjo surasti tuos bendrus vardiklius, kuriais remiantis galėtume sukurti pakankamai universalią programą – kad ji tiktų ne tik mūsų gimnazijai, bet ir galėtų būti panaudota partnerių mokyklose“ – sako projekto vadovė, S. Nėries gimnazijos matematikos mokytoja Lina Stasiūnaitė. Universalumas buvo būtina modulio pamokų sąlyga, nes „Medijų ir visuomenės“ dalyko pamokos turėjo tikti taip pat ir kaip papildoma medžiaga kitų dalykų pamokoms – istorijos, etikos, lietuvių ar anglų kalbų. Pirmaisiais projekto metais dalyviai mokėsi patys – susipažino su medijų kūrybos ir funkcionavimo principais, vizualinės komunikacijos pagrindais, atliko praktines užduotis naujų technologinių įrankių pagalba. Tada rašė modulio programą ir kūrė pamokas. Pilotinė modulio versija buvo dėstoma S. Nėries gimnazijoje 2019-2020 metais, o šiemet pakoreguotas modulio programos variantas bei metodinė pamokų medžiaga bus pristatyti Lietuvos pedagogų bendruomenei paskutinio projekto renginio metu. Projekto pristatymo renginiai jau vyko Osijeko (Kroatija) bei Katerini (Graikija) mokytojams/švietimo bendruomenėms. Tiesą sakant, žinia apie projektą buvo gan plačiai pasklidusi dar nei jam neįpusėjus – kolegos kroatai sulaukė raginimų greičiau publikuoti ar kitaip viešinti metodinę medžiagą, kuri buvo labai laukiama „tiesiog čia ir dabar“ įvairiose šalies mokyklose.
Metodinė medžiaga susideda iš keturių pagrindinių temų: Įvadas į medijas, Medijos ir aš, Medijos ir bendruomenė, Medijos ir valstybė. Parengtos iš viso 74 pamokos, kurios gali būti dėstomos atskirai arba integruojamos į mokytojo pasirinktą dalyką. Pilotinį kurso testavimą atlikę S. Nėries gimnazijos mokytojai jį vertino palankiai, tačiau pripažino, kad iš esmės kai kurias medijų raštingumo nuostatas reikia diegti dar anksčiau nei gimnazijos lygmenyje.
Vasario 15 d. vykusiame projekto pristatymo visuomenei renginyje dalyvavo apie 150 mokytojų ir kitų švietimo bendruomenės narių. Toks didelis susidomėjusių skaičius tik patvirtina, kad būtinas sisteminis ir nuoseklus medijų raštingumo klausimo traktavimas, o mokykla gali ir turi tapti pirmuoju vedliu į medijų pažinimą.
Straipsnį parengė Dr. Kristina Stankevičiūtė
Galerija
