Kelis dešimtmečius VILNIUS TECH auditorijose ir mokslinėje erdvėje Aplinkos inžinerijos fakulteto Kelių katedros emeritė prof. dr. Marija Burinskienė yra viena ryškiausių Lietuvos urbanistikos ir miestų planavimo srities atstovių. Šiandien ji – Aplinkos inžinerijos fakulteto Kelių katedros profesorė, tačiau emeritės akademinis kelias neatsiejamas nuo visos Lietuvos urbanistikos formavimosi bei raidos.
Prisimindama laikus, kai pati buvo studentė, prof. dr M. Burinskienė pasakoja, kad studijų metai pirmiausia jai siejasi su itin stipriu bendruomeniškumo jausmu, kuris tuo metu buvo natūrali studentų gyvenimo dalis. Tai buvo laikai, kai bendrystės jausmas, kasdienės veiklos ir buvimas kartu kūrė stiprius tarpusavio ryšius, išliekančius ilgam.
„Vienas ryškiausių prisiminimų – išvykos į talkas. Nors iš šiandienos perspektyvos tai gali atrodyti kaip darbinė praktika, tuo metu tai buvo ir socialinis, ir kultūrinis reiškinys. Darbas dažnai buvo tik dalis patirties – ne mažiau svarbūs buvo kartu leidžiami vakarai prie laužų ir betarpiškas bendravimas. Kita įsimintina patirtis – miestų transporto srautų skaičiavimai. Stovėdavome sankryžose ir rankiniu būdu fiksuodavome automobilių judėjimą skirtingomis kryptimis. Tai buvo ilgi, kartais visą dieną ar net parą trunkantys tyrimai, kuriuose dalyvaudavo visa grupė. Ši veikla ne tik suteikė praktinių žinių apie miestų planavimą, bet ir leido tiesiogiai pamatyti, kaip gyvai veikia miesto sistema. Tai buvo savotiškas mokslas realybėje – be skaitmeninių įrankių, remiantis stebėjimu, kantrybe ir komandiniu darbu“, – prisimena emeritė.
Prie viso to prisidėjo ir kultūrinė veikla – dalyvavimas chore „Gabija“. Tai, pasak profesorės, buvo ne tik muzikinė patirtis, bet ir svarbi socialinė erdvė. Kelionės į koncertus, bendri pasirodymai ir net paprasti išvykimai į kitą miestą tuo metu turėjo ypatingą vertę, nes kelionės buvo retesnės ir labiau laukiamos.
Kelis dešimtmečius universitete dirbanti emeritė pažymi, kad jos akademinį ir asmeninį kelią stipriausiai formavo universitete dirbę dėstytojai, ypač Miestų statybos katedros atstovai: vedėjas prof. habil. dr. Vaclovas Vytautas Šeštokas ir doc. Pranciškus Juškevičius. Jie išsiskyrė ne tik savo profesionalumu, bet ir plačiu mąstymu, moksline intuicija bei gebėjimu įkvėpti studentus.
„Jų požiūris į studentus buvo pagarbus ir kartu motyvuojantis – jie ne tik mokė, bet ir skatino mąstyti savarankiškai, kelti klausimus ir ieškoti atsakymų. Būtent tai tapo svarbiu impulsu pasirinkti akademinį kelią ir likti universitete“, – teigia profesorė.
Jos teigimu, visa tai formavo ne tik žinias, bet ir mąstymo struktūrą – gebėjimą analizuoti, argumentuoti ir pristatyti savo idėjas. Net ir netikėtos situacijos, tokios kaip klaidingai pasirinkta konferencijos data, virsdavo vertingomis gyvenimo pamokomis.
„Gyvenime siekiant užsibrėžtų tikslų, svarbiausias buvo užsispyrimas, atsakomybės jausmas, nuoseklus darbas, gebėjimas laikytis savo krypties ir nepasiduoti sunkumams. Didelę reikšmę turėjo ir asmeninė motyvacija, susijusi su šeima. Noras pateisinti tėvų lūkesčius taip pat tapo stipriu vidiniu varikliu. Tai suteikė papildomą prasmės jausmą akademiniam keliui ir paskatino siekti daugiau. Svarbiu veiksniu buvo ir galimybės, atsiveriančios akademinėje sistemoje – galimybė tęsti mokslinį kelią, grįžti į doktorantūrą, dirbti universitete“, – pasakoja prof. dr. M. Burinskienė.
Pasakodama apie savo patirtį dirbant inžinerijos srityje, kurios didžiąją atstovų dalį sudaro vyrai, emeritė atvirai dalijasi, kad niekada nejautė baimės ar diskomforto būdama tokioje aplinkoje. Vis dėlto pradžia nebuvo lengva – tuo metu katedroje moterų buvo vos kelios: dvi studijavo aspirantūroje, viena dirbo sekretore, o visi dėstytojai buvo vyrai.
Kadangi baigusi studijas įsidarbino katedroje, kurioje anksčiau lankėsi kaip studentė, iš pradžių į ją buvo žiūrima gana atsargiai – kaip į jauną, dar nepatyrusią specialistę. Tačiau nuoseklus darbas, geri rezultatai ir pastangos ilgainiui pakeitė kolegų požiūrį. Anot jos, būtent darbštumas ir profesionalumas padėjo įrodyti savo vertę bei pelnyti kolegų pasitikėjimą.
„Didžiausias iššūkis manęs laukė tapus katedros vedėja. Iš pradžių netrūko įtampos – posėdžiai keldavo stresą, o kolegos neretai lygindavo su ankstesniu vadovu, pabrėždami, „kaip buvo daroma anksčiau“. Vis dėlto, laikui bėgant situacija pagerėjo. Esu įsitikinusi, kad svarbiausia tokiose situacijose – nepasiduoti, nuosekliai dirbti ir save matyti kaip lygiavertę partnerę. Būtent taip atsiranda autoritetas ir pripažinimas”, – pažymi emeritė.
Kalbėdama apie pokyčius, ji pažymi, kad šiandien situacija jau kitokia – kai kuriose katedrose moterų net daugiau nei vyrų. Vis dėlto, idealiausia, jos manymu, yra pusiausvyra, nors ji ne visada lengvai pasiekiama. Aplinka keičiasi, svarbiausia – gebėti ją priimti bei išlikti atviram.
„Nors iki šiol universitetui vadovavo tik vyrai, ateityje situacija gali pasikeisti. Mano nuomone, pirmoji moteris rektorė turėtų būti iš inžinerijos srities, atsižvelgiant į universiteto identitetą. Tiesa, tam gali prireikti kartų kaitos ar išskirtinės asmenybės, kuri savo pasiekimais pelnytų platų pripažinimą. Nors universitetas plečiasi ir jame stiprėja įvairios studijų kryptys, inžinerija vis dar išlieka pagrindine ašimi, todėl pokyčiams gali prireikti laiko. Tikiu, kad ateityje atsiras žmogus, kuris nustebins bendruomenę ir taps reikšmingo pokyčio simboliu”, – dalijasi profesorė.
Vertindama šiuolaikinę studentų kartą, profesorė atvira – ši karta yra labai dinamiška ir stipriai paveikta technologinės aplinkos. Tai jauni, drąsūs žmonės, orientuoti į tikslą, kurie natūraliai gyvena skaitmeniniame pasaulyje, greitai perpranta naujus įrankius, drąsiai naudojasi technologijomis ir lengvai integruoja dirbtinį intelektą ar kitus skaitmeninius sprendimus į savo mokymosi procesą.
Šis mobilumas, pasak jos, turi dvi puses. Viena vertus, tai didelė laisvė ir galimybės, kita vertus, mažesnis prisirišimas prie organizacijų ir kartais silpnesnis ilgalaikės atsakomybės jausmas. Vis dėlto ji atkreipia dėmesį, kad studentai išlieka labai skirtingi. Studentai magistrantai išsiskiria aukštesne motyvacija. Dažniausiai jie į universitetą sugrįžta jau turėdami aiškesnį supratimą, ko nori, jų klausimai tikslesni ir labiau orientuoti į praktinius ar mokslinius rezultatus. Tai žmonės, kurie sąmoningai renkasi savo akademinį kelią, o ne tiesiog jame atsiduria.
Kalbėdama apie drąsos paieškas pristatant savo idėjas, emeritė pabrėžia, kad drąsa ugdoma nuosekliai dirbant ir pasitikint savo žiniomis. Ilgą laiką gilinantis į savo sritį, analizuojant, kaupiant patirtį ir remiantis mokslu, natūraliai formuojasi vidinis tvirtumas. Tokiu atveju idėjų pristatymas tampa ne emociniu iššūkiu, o natūralia ir logiška darbo proceso dalimi. Jei žmogus pats tiki tuo, ką daro, papildomos drąsos nebereikia – jis tiesiog argumentuotai ir užtikrintai pristato savo požiūrį.
„Dabartiniams studentams taip pat linkiu drąsos, kūrybiškumo ir atvirumo naujoms idėjoms. Ypač svarbu – nebijokite netradicinių, net beprotiškų idėjų, nes būtent jos dažnu atveju tampa inovacijų ir pažangos pradžia. Puoselėkite ir bendruomeniškumo jausmą – gebėkite dirbti kartu, pasitikėkite vieni kitais, dalinkitės idėjomis ir kurkite stiprią akademinę aplinką. Galiausiai, nepamirškite ir universiteto, savo Alma Mater, kuris yra ne tik studijų vieta, bet ir svarbi gyvenimo bei profesinio identiteto dalis“, – linki prof. dr. M. Burinskienė.
Galerija
