Biologiniai tiltai ir gyvi fasadai: kaip statybos inžinieriai keičia miesto veidą

Birželio 26, 2026

Šiuolaikiniai statiniai kuriami ne tik iš betono ir plieno – juose vis daugiau vietos tenka biologijos, dirbtinio intelekto ir tvarumo sprendimams. Besikeičiant technologijoms ir žmonių požiūriui į aplinką, statybos inžinieriai ieško būdų, kaip procesus ir medžiagas padaryti mažiau taršius bei ilgaamžiškesnius. Vienas jų – VILNIUS TECH mokslininkas doc. dr. Ronaldas Jakubovskis, pasakojantis, kaip gimsta ateitį keičiantys ir miestų veidą formuojantys inžinerijos sprendimai.

Šiuo metu doc. dr. R. Jakubovskis dirba vyriausiuoju mokslo darbuotoju Inovatyviųjų statybinių konstrukcijų laboratorijoje. Jo kasdienybę sudaro naujų konstrukcinių sprendimų paieška, eksperimentiniai bandymai, laboratoriniai tyrimai ir skaitinis modeliavimas. Kasdienis darbas yra naujų, tam tikrais aspektais efektyvesnių konstrukcijų paieška, bandymai, skaitinė analizė, laboratoriniai eksperimentiniai tyrimai.

Ronaldas Jakubovskis

Ronaldas Jakubovskis

Vis dėlto, kaip pasakoja mokslininkas, naujų sprendimų kūrimas prasideda ne nuo idėjų generavimo, o nuo esamų technologijų analizės. Daugiau nei pusė laiko yra skiriama jau naudojamų medžiagų ir konstrukcijų tyrimams siekiant suprasti, kaip jas būtų galima patobulinti.

„Maloniausia dalis – kai galutinis laboratorijos tyrimų produktas yra pastatomas kaip koncepcinė konstrukcija, natūralioje aplinkoje“, – pasakoja jis.

R. Jakubovskis sako – nors ir yra mokslo darbuotojas, dažniau jaučiasi kaip statybos inžinierius, padedantis kitiems statybos inžinieriams. Šios profesijos atstovai – projektuotojai ir statybų vadovai – mato globalų statinio vaizdą, parenka koncepcinius sprendimus, pavyzdžiui, kaip turi būti išdėstytos konstrukcijos, kokių jos turi būti formų bei matmenų ir kaip ekonomiškai pastatyti pastatą.

„Tačiau dirbant tokį visapusišką darbą, dažnai nelieka laiko tam tikrų specifinių sprendimų ar naujų medžiagų paieškai – ir čia jau padedame mes. Kartais laboratorijoje analizuojame ir skaitiškai modeliuojame specifinių sudėtingų konstrukcijų elgseną, kartais tiriame naujų medžiagų pritaikymo galimybes.

Apskritai, mano vertinimu, mokslo srities statybos inžinieriai ne visai atitinka tipišką mokslininko apibrėžimą – su baltu chalatu laboratorijoje ar sprendžiantį sudėtingas diferencialines lygtis. Mūsų veikla labai siejasi su praktika – dažnai patys gaminame naujas konstrukcijas ir jas išbandome. Čia gerai tinka anekdotas apie ūkininką ir kaimynystėje gyvenusius fizikus: ūkininkas, pamatęs kokie protingi jo kaimynai, paprašė sprendinio, kad karvės duotų daugiau pieno. Po trijų mėnesių analizės fizikai atėjo pas ūkininką su atsakymu, bet tas sprendimas tiko tik sferinės formos karvėms, esančioms vakuume“, – šmaikštauja R. Jakubovskis.

Ronaldas Jakubovskis

Ronaldas Jakubovskis

Docentas sako, jog labiausiai didžiuojasi tais darbais, kurie turi išliekamąją vizualinę vertę, pavyzdžiui, Kairėnų botanikos sode pastatytas „Biologinis tiltas“, bei šiuo metu įgyvendinama „gyvastingo betono“ siena ant Lietuvos nacionalinio dramos teatro stogo, pakeisianti ne tik pastato, bet ir sostinės veidą.

„Tokie darbai yra pati viršūnė ilgo darbo laboratorijoje ir skaitinio modeliavimo – tai yra galutinis demonstracinis produktas, parodantis, ką galima padaryti su medžiagomis ir konstrukcijomis. Man svarbi ir estetinė išvaizda – gaminant sudėtingos formos, organines konstrukcijas, galima iš dalies pasijusti ir skulptoriumi, kuriančiu meno kūrinį.“

Vis dėlto R. Jakubovskis tiki, jog didžiausi jo pasiekimai – dar tik ateityje. Inžinieriaus vizija – pastatai, kurių fasadai natūraliai kolonizuojami gyvųjų organizmų – jie sąveikauja su gamta ir natūraliai sensta: „Iš to galima gauti ir nemažai praktinių privalumų. Dabar kuriame kiek didesnius demonstracinius objektus, aktyviai ieškome finansavimo tyrimams ir tarptautinio bendradarbiavimo plėtros. Manau, po kokių 5 metų bus galima prieiti prie tam tikro pastato ir pasakyti, kad čia jau neblogas pasiekimas.“

Profesija, kuri išliks aktuali ir po šimtmečio

Paklaustas, kaip pasirinko šią profesiją, R. Jakubovskis pasakoja – sprendimas tikrai nebuvo sunkus: jam nuo vaikystės patiko stebėti, kaip kyla pastatai, statybų progresą bei kaip dirba ekskavatoriai.

Ronaldas Jakubovskis

Ronaldas Jakubovskis

„Apie statybos inžineriją, turbūt, daug svajoti nereikia – nori ir tampi inžinieriumi – juk tai ne skrydis į kosmosą ar Antarktidos tyrinėjimas.“

Didžiausias statybos inžinerijos privalumas, pasak R. Jakubovskio, yra jos kuriama ilgalaikė vertė ir praktinė nauda. Būtent galimybė kurti realius, dešimtmečius ar net šimtmečius išliekančius objektus yra tai, kas jį labiausiai motyvuoja: „Bet kuris statybos inžinierius visada su pasididžiavimu pravažiuos pro savo projektuotą tiltą ar pastatą, ir būtinai tą papasakos kitiems“, – šypsosi jis.

Vis dėlto mokslininku Ronaldas tapo ne iš karto. Po trečio kurso jis liko dirbti konstrukcijų projektavimo įmonėje konstruktoriumi. Vėliau darbą kuriam laikui išmainė į doktorantūros studijas, kur daug gilinosi į gelžbetoninių konstrukcijų pleišėjimo ir deformacijų analizę. Po doktorantūros vėl keletą metų dirbo projektuotoju, iki kol gavo kvietimą grįžti į universitetą.

„Grįžau, ir dabar veikiu tai, kas iš tiesų labai patinka“, – sako jis. Praktinis dėstytojo patarimas Būdamas ne tik mokslininkas, bet ir VILNIUS TECH Statybos fakulteto dėstytojas, R. Jakubovskis atkreipia dėmesį: statybos inžinerija yra viena tų sričių, kurioje universitetinis išsilavinimas būtinas – kitaip gali net nesuprasti darbe užduoto klausimo ar paskirtos užduoties.

„Vien tik mokantis savarankiškai būtų sunku susiorientuoti, ką reikia po ko išmokti: iš pradžių mokytis teorinę mechaniką, ar medžiagų mechaniką? O gal iš karto statybinę mechaniką? Todėl VILNIUS TECH statybos inžinerijos studijų programos dalykai sudėlioti nuosekliai supažindinant su šia sritimi taip, kad būtų paruoštas kuo geresnis specialistas“, – paaiškina jis. Kaip dėstytojas, Ronaldas turi svarbų patarimą ir būsimiems studentams: „Nebijokite mechanikos, fizikos, matematikos. Mokydamiesi atsirinkite keletą svarbiausių dalykų per semestrą, į juos gerai įsigilinkite ir neužmirškite – tada toliau viskas nuosekliai ir gerai klostysis. Svarbius studijų dalykus pajusite patys, savaime.“

Statybos inžinerijos studentams – verslo paskatos

Vis daugiau statybos sektoriaus įmonių supranta, kad tik glaudžiai bendradarbiaujant galima ugdyti naują statybos inžinierių kartą, pasirengusią atliepti sparčiai kintančius rinkos poreikius. Naujų technologijų, dirbtinio intelekto ir skaitmenizacijos veikiamoje srityje specialistams keliami vis aukštesni reikalavimai, todėl verslas aktyviai investuoja į būsimų specialistų rengimą ir skatina jaunimą rinktis šią perspektyvią profesiją.

VILNIUS TECH Statybos fakultetą aktyviai remia ir palaiko Lietuvos statybininkų asociacija (LSA) bei Lietuvos statybos inžinierių sąjunga (LSIS), su kuriomis jau daugelį metų plėtojamas glaudus bendradarbiavimas. Prie būsimų specialistų ugdymo aktyviai prisideda ir fakulteto socialiniai partneriai – UAB „Hanner“, UAB „Gilesta“ bei UAB „Alvora“, skiriantys stipendijas pirmojo kurso statybos inžinerijos studijas pasirinkusiems studentams.

Socialinių partnerių – UAB „Naresta“, AB „PST Group“, UAB „HSC Baltic“ ir kitų įmonių – atstovai skaito paskaitas, dalijasi profesine patirtimi, pristato įgyvendinamus projektus, kviečia studentus apsilankyti statybų aikštelėse ir iš arti susipažinti su statybos procesais. Toks bendradarbiavimas leidžia universitetui geriau suprasti statybos sektoriaus poreikius, o studentams – dar studijų metu pažinti profesinę aplinką, įgyti praktinių žinių ir ugdyti darbo rinkoje vertinamas kompetencijas.

Daugiau apie studijas VILNIUS TECH Statybos fakultete skaitykite čia.

Panašios naujienos

Lietuvos miestai mokosi atsigręžti į vandenį: vanduo problema ar mūsų santykis su juo?
Lietuvos miestai mokosi atsigręžti į vandenį: vanduo problema ar mūsų santykis su juo?
Lietuvos miestams įprasta vystytis taip, tarsi vanduo yra kliūtis ar pavojus. Vanduo buvo matomas atskirai nuo miesto ir dažniausiai tik kaip įrankis gynybai, prekybai, pramonei, uostams. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais lietuvių mąstymas ir kultūra keičiasi – mes bandome gyventi ne atsukę nugaras į vandenį, ieškome sprendimų kaip kurti pakrantėse erdves kviečiančias mėgautis kasdien.  Pasaulinės architektūros dienos proga Lietuvos architektų rūmai surengė forumą „AQUAURBANISTIKA: Vanduo ir miestas“, kuris vyko „ARCHzona“ parodos metu ir pakvietė architektus, urbanistus pasidalinti patirtimi, iššūkiais projektuojant pakrantėse. Ar esame pasirengę kalbėti apie miesto ir vandens santykį, ar tik linkę matyti bendro resurso grobstymą ir gamtos žalojimą?  Įsišaknijusi visuomenės baimė  „Į mus buvo pasižiūrėta kaip į priešus, kurie nori atimti upę“, – prisimena pirmas bendruomenės reakcijas VILNIUS TECH prof. dr. Dalia Dijokienė. O vėliau kartu su doc. dr. Inesa Alistratovaite-Kurtinaitiene parengta studija „Kauno Krantinių atgimimas“ pelnė Nacionalinį architektūros apdovanojimą 2025 m.  Ekspertės išnagrinėjo beveik 100 km ilgio pakrančių ruožą ir 77 atkarpoms parengė galimus veiklų ir veiksmų priemonių rinkinius, atsiremiant į mokslinių tyrimų, kūrybinių dirbtuvių rezultatus ir bendruomenės lūkesčius – galiausiai pavyko atviras dialogas su gyventojais: „Bendruomenei mes uždavėm keturis klausimus: ką matote vertingo upių pakrantėse, kokius poreikius jaučiate, ką norėtumėte pakeisti ir žvelgiant į ateitį – kokie lūkesčiai ir baimės?“  Veikiausiai nesame sukūrę gilios gyvenimo šalia vandens tradicijos, todėl bet koks architektūrinis-urbanistinis veiksmas pakrantėje vietiniams asocijuojasi su neigiamais dalykais, kyla pakrantės privatizavimo, ribojimų ir kitos baimės, o įpročio bendradarbiauti su architektais, urbanistais, matyt, nesam užauginę taip pat.  „DO Architects“ komandos patirtis Svencelėje parodė, kad visuomenės pasitikėjimas atsiranda tada, kai pirmenybė teikiama viešosioms erdvėms. „Visada kyla diskusija – kas pirmiau: višta ar kiaušinis? Paprasčiausia būtų padalinti sklypus ir juos parduoti net neišasfaltavus gatvių. Tačiau Svencelėje pirma atsirado uostas, kanalų infrastruktūra ir viešosios erdvės. Tik pamatę, kad erdvės netampa uždara rezidencija, bendruomenė pradėjo priimti pokytį“, – pasakoja architektai Andrė Baldišiūtė ir Algimantas Neniškis.  „Šventos karvės“ projektuotojų kelyje  Architektai, urbanistai dalinosi atvirai apie urbanistinės plėtros, gamtosaugos ir kitų svarbių pakrančių vystymui teisės aktų nesuderinamumą, atotrūkius ir dėl to kylančius konfliktus. Pasitaikė ir skambių teisės aktų pavadinimų, pavyzdžiui, „šventa karvė“. M. K. Čiurlionio koncertų centro Kaune projektuotojams teko pasirūpinti net įvairiais hidrologiniais tyrimais, kaip pastatas paveiks upės srovę. Tačiau didžiausiu iššūkiu tapo ne upė, o biurokratiniai dokumentai. Architektė Dalia Uogintė ( „Paleko architektų studija“, VILNIUS TECH) pasakojo, kad potvynio rizika automatiškai uždraudžia bet kokio pastato atsiradimą: „Turime tokią šventą karvę – potvynių rizikos žemėlapius. Jeigu sklypas patenka į raudoną zoną, statyti bet ką draudžiama, net jei keltum pastatą ant aukščiausių polių ar taikytum inovatyviausius inžinerinius sprendimus. Derinimai truko kelerius metus, o galiausiai problemą išsprendė tiesiog atnaujinti valstybiniai dokumentai, pakoreguotos ribos ir kilstelėta žemės lygio sklype altitudė“.  Architektui Algimantui Neniškiui („DO Architects“) pažįstamos patirtys, daug kas abejojo drąsiais sprendimais Svencelėje: „Olandų inžinieriai, projektavę ir Dubajaus „Palmių salas“, įvertino mūsų vandens lygius ir patvirtino: čia nereikia jokių sudėtingų šliuzų, vandens lygio svyravimas per šimtmetį siekia vos 70 cm“.  „Natura 2000“ teritorijos ar PAV‘ai (Poveikio aplinkai vertinimai) architektams taip pat jautri tema, ir pasigendama lankstesnių teisės aktų miestų centrinėse dalyse. Miesto širdyje prie vandens svajotume apie laiptus, pėsčiųjų takus, prieplaukas, bet neretai prisilietimas prie kranto traktuojamas kaip žala gamtai, nors būtų galima ieškoti subalansuotų sprendimų.  Kaip „Uostas ir miestas“ tapo „Uostamiesčiu“  „Memelio miesto“ autoriai džiaugiasi rezultatais, tačiau taip pat akcentuoja, kad jei ne Klaipėdos miesto savivaldybės valia, galbūt dar šiandien Klaipėda būtų „valstybė valstybėje“:  „Bendrasis planas numatė proveržį – miesto tiesioginį „išėjimą prie vandens“. Tai įgalino Klaipėdą vadinti ne uostu ir miestu, o uostamiesčiu“, – pasakoja architektai prof. dr. Tomas Grunskis („AEXN“) ir prof. dr. Edgaras Neniškis („Arches“, VILNIUS TECH).  Autoriai išnaudojo galimybę su kaupu ir pademonstravo šiuolaikinius urbanistinius sprendimus „Memelio mieste“: visi 5 hektarai antžeminės teritorijos atiduodami pėstiesiems, transporto judėjimas ir parkavimas numatytas po žeme, o atšiaurų pajūrio mikroklimatą šioje miesto dalyje pavertė tinkamu gyventi ištisus metus.   „Įdomiausia dalis „vėjo urbanistika“. Paradoksas, kad visi veržiamės prie jūros, bet atsidūrę prie jos veržiamės kur nors į kavinę, nes vėjuota – atviros erdvės tampa problema. „Memelio mieste“ skersvėjų, vėjų kontrolė tapo kertiniu momentu. Kaip rodo mikroklimatinės studijos, užuovėjoje galima pasiekti iki 10 laipsnių skirtumą“, – dalinasi architektai.  Reikia žmogaus. Dirbtinis intelektas – be tapatybės  Vis dažniau atsigręžiama į dirbtinį intelektą. Tačiau VILNIUS TECH Architektūros fakulteto dekanės prof. dr. D. Dijokienės eksperimentas su dirbtiniu intelektu atskleidė bent jau kol kas esminę ribą – jis pats jai „prisipažino“ negebantis suprasti vietos:   „Duomenų pažinimas nėra vietos pažinimas. Atmintis, tapatybė, pojūtis ir vertybės algoritmo akimis yra neįveikiami dalykai.“   Šiandien Lietuvos miestai demonstruoja siekį žengti pirmyn, o „šventos karvės“ taip pat nuolat tobulėja viena ar kita kryptimi. Tikėtina, kad ir visuomenė, bendruomenės bus vis atviresnės dalintis ir kurti dialogą – gal gyvensime ne nugara, o veidu į vandenį?    Pranešimą parengė Agnė Vėtė
Plačiau