Nuo spūsčių iki gamtos stichijų padarinių: kas išspręs šiuolaikinių miestų problemas?

Liepos 9, 2020

Šiandien miestuose gyvena per 50 proc. pasaulio gyventojų. Skaičiuojama, kad 2050-aisiais šis rodiklis išaugs iki 75 procentų. Lietuva jau artėja prie šių skaičių – statistikos departamento duomenimis, 2019 m. Lietuvos miestuose gyveno 67,1 proc. nuolatinių šalies gyventojų. Skaičiams augant, kartu didėja ir problemos, tiesiogiai susijusios su gyventojų veikla – aplinkos tarša, eismo įvykiai ir spūstys, teritorijų užstatymas, neracionalus energijos naudojimas. Kaip užtikrinti sveiką, saugų ir patogų gyvenimą miestuose?

Pasak miestų planavimo specialistės, Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Aplinkos inžinerijos fakulteto profesorės Marijos Burinskienės, miestų planavime dėmesys turi susitelkti į gyventojus. „Visų pirma, miestas turi būti patogus žmogui, jam čia turi būti gerai. Stebėdami, kaip sparčiai vystosi technologijos, turėtume jas taikyti taip, kad miestas būtų išmanus – kad būtų paprasta ir aišku, kaip ir kada jis turi būti apšviestas, kur reikia išdėstyti takus ir kelius, kaip užtikrinti jų saugumą, kokios turi būti viešosios erdvės, kaip turi būti prisitaikyta prie gamtos stichijų, kad liūtys nekeltų didelių problemų arba stipraus vėjo ruožai nepaliktų aplinkos išdarkytos. Tai tik keletas pavyzdžių, bet jie parodo esmę – svarbiausia, kad taikomos technologijos būtų palankios žmogui ir kurtų jam tinkamą aplinką“, – sako VGTU profesorė.

Viena didžiausių problemų – susisiekimas

Kiekvienas miesto gyventojas nori greitai, patogiai ir saugiai pasiekti savo kasdienius kelionės tikslus – darbą, mokyklą, studijas, laisvalaikio užsiėmimus, pramogas. Tam užtikrinti būtinas susisiekimo planavimas, organizavimas, srautų valdymas. Anot VGTU profesorės, tai bene didžiausia šiandienos miestų problema. 

„Jei kalbėsime apie Lietuvos miestus, dauguma iš karto pasakys, kad juose kyla nuolatinių problemų, susijusių su transportu. Manau, kad kartu susisiekimas yra būtent ta sritis, kur daugiausiai galima taikyti modernias šiuolaikines technologijas, padedančias valdyti srautus ir taip pasiekti gerų rezultatų. Net jei spūsčių mastas skiriasi lyginant, pavyzdžiui, Vilnių ir Širvintas, tačiau abu miestai nėra apsaugoti nuo eismo nelaimių bei jų sukeliamų padarinių“, – atkreipia dėmesį M. Burinskienė.


Geros kokybės susisiekimas būtinas miesto vystymuisi, todėl tinkamas kelių ir geležinkelių transporto sistemų planavimas yra labai svarbus veiksnys bendrame miesto plane. Dar daugiau iššūkių laukia ateityje. „Vienas jų – autonominių automobilių atėjimas. Kad be vairuotojų važiuojantis transportas tinkamai veiktų, reikia gerai paruošti infrastruktūrą“, – sako miestų planavimo specialistė.

Spręsti reikia ne pavienes problemas

Pastaraisiais dešimtmečiais, Lietuvoje vykstant aktyviai miestų urbanizacijai, daugelis naujų teritorijų užstatomos padrikai, tampa tarpusavyje niekaip nesusijusios, neturi suplanuotos reikalingos socialinės ir inžinerinės infrastruktūros. Kartais kuriant atskirus sklypus atsiranda neracionalūs kvartalai, trūksta patogių privažiavimų, nekuriamos bendros viešosios erdvės. Miestas yra labai sudėtingas organizmas su daugybe įvairių socialinių, ekonominių veiksnių, todėl, pasak VGTU profesorės, požiūris į miestą turi būti kompleksinis.

„Šiais laikais nėra pavienių miesto problemų, jos visos yra susijusios tarpusavyje. Specialistai, kurie geba jas spręsti, turi turėti platų kompleksinį požiūrį, kuris apimtų visumą – technines, ekonomines, ekologines, socialines problemas. Reikalingi žmonės, kurie suprastų miestą, jo infrastruktūrą. Tokį darbą turi atlikti profesionalūs kelių, geležinkelių ir miestų inžinieriai“, – sako ji. 

Darnaus miesto vystymosi tikslas – planuoti, tvarkyti ir valdyti miestą taip, kad jis būtų ne problemų šaltinis, o priešingai – atviras, verslus, ekologiškas, saugus bei patogus visiems. Kaip vieną iš probleminių vietų pavyzdžių M. Burinskienė pateikia vykdomą renovaciją. „Renovaciją vykdo savo srities specialistai. Bet negalima atnaujinti namo kartu nepakeičiant jo aplinkos. Kad žmogui būtų patogu gyventi, jis turi turėti galimybę prieiti prie pastato, pastatyti šalia automobilį, netoliese turėtų būti žaidimo aikštelė, vieta, skirta vyresnių žmonių poilsiui ir t.t. Taip pat būtina galvoti ir apie žmones su specialiaisiais poreikiais. Ir tai nebūtinai yra neįgalieji. Sunkumų patiria tėvai su vaikų vežimėliais, maži vaikai ir vyresnio amžiaus gyventojai. Gyvenamojoje aplinkoje visiems turi būti patogu“, – akcentuoja VGTU profesorė.

Miestai auga ir regionuose 

Miesto plėtra būdinga ne tik sostinei – tarp 10-ies labiausiai per 100 metų išaugusių Lietuvos miestų atsiduria ir Jonava. Pasak Savivaldybių asociacijos prezidento, Jonavos mero Mindaugo Sinkevičiaus, Jonavoje nuolat aktyviai vykdomi stambūs infrastruktūros projektai, kurie skirti moderniai ir patogiai norintiems gyventi Jonavos gyventojams bei miesto svečiams.

„Netrukus Jonavoje bus baigtas remontuoti miesto stadionas, pradėsime statyti naują baseiną ir pėsčiųjų tiltą per judrią Žeimių gatvę. Kartu su šiais projektais Jonavos rajone nuolat vyksta dviračių takų tiesimo darbai, atnaujinamos miesto gatvės ir daugiabučių kiemai, įrengiamos automobilių stovėjimo aikštelės, kuriami nauji parkai ir viešosios erdvės. „Lietuvos geležinkeliai“ nuo 2021-ųjų pradės rekonstruoti senąjį geležinkelio tiltą per Nerį, o ateityje, per Jonavos rajoną tiesiant geležinkelio vėžę „Rail Baltica“, bus statomas dar vienas, ilgiausias Baltijos šalyse geležinkelio tiltas, pertvarkomas ir keičiamas kelių tinklas rajono dalyje“, – apie miesto plėtros planus pasakoja M. Sinkevičius.


Anot Jonavos mero, rajono savivaldybėje yra iškelta 2021–2027 m. skirta vizija: „Jonavos rajonas – tai kraštas, kuriame patogu gyventi, dirbti, leisti laisvalaikį ir auginti vaikus“. Jai įgyvendinti reikalingi šiuolaikiniai kompleksinį požiūrį turintys specialistai. „Siekdami įgyvendinti šią viziją mes, be jokios abejonės, matome labai didelį kelių, geležinkelių ir miestų inžinerijos specialistų poreikį mūsų savivaldybėje. Šių sričių profesionalai padės spręsti ne tik infrastruktūros atnaujinimo, eismo saugumo, bet ir taršos mažinimo, atliekų tvarkymo, energijos naudojimo problemas“, – sako M. Sinkevičius.

Šiuolaikinių miestų problemų sprendėjai – inžinieriai

VGTU Aplinkos inžinerijos fakultete ruošiami Kelių, geležinkelių ir miestų inžinerijos specialistai studijų metu įgyja žinių apie susisiekimo statinių, kelių, gatvių, geležinkelių planavimą, projektavimą, tiesimą ir priežiūrą, taip pat miestų planavimą ir projektavimą, miestų infrastruktūros priežiūrą ir valdymą. Baigę studijas absolventai geba analizuoti ir vertinti miestų, regionų planavimo problemas ir kurti jų sprendimo strategiją, taikant kompiuterines technologijas rinkti ir interpretuoti inžineriniams, darniosios kelio ir gyvenamosios aplinkos planavimo uždaviniams spręsti būtinus duomenis. Po dvejų nuolatinių studijų metų šios programos studentai gali rinktis iš dviejų specializacijų: Kelių ir geležinkelių inžinerijos arba Miestų inžinerijos.

Pasak VGTU profesorės, ši studijų programa apima daug įvairių sričių – projektavimą, inžineriją, darbą su informacinėmis sistemomis, duomenų analizę, modeliavimą. „Kelių, geležinkelių ir miestų inžinieriai, tai specialistai, kurie nori daryti įtaką miesto kaitai, o tam neužtenka vien urbanistinio sprendimo, reikia ir techninio. Visi šie specialistai dirba su informacinėmis technologijomis, projektavimui naudoja geografines informacines sistemas. Aukštesnio lygio – baigę šios srities doktorantūrą – inžinieriai daug dirba su duomenų bazėmis, tampa duomenų analitikais, geba apdoroti didelius kiekius duomenų, o tai leidžia stebėti visas sistemas, jų pokyčius laike“, – pasakoja M. Burinskienė.

Ji akcentuoja, kad inžinierių darbe netrūksta ir žvilgsnio į ateitį bei kūrybiškumo. Viena iš neatsiejamų Kelių, geležinkelių ir miestų inžinerijos sričių yra modeliavimas, leidžiantis sukurti tam tikrą situaciją ir prognozuoti ateitį. „Modeliuojant yra sukuriamas tam tikras scenarijus ir bandoma įsivaizduoti, kaip į naujas aplinkybes reaguos transporto srautai, pėstieji ir kiti. Inžinieriaus darbas yra neatsiejamas nuo kūrybiškumo. Pavyzdžiui, erdvių planavime – kaip aplinką padaryti įdomesnę, patrauklesnę, patogesnę. Tikslas vienas – kad žmogui būtų patogu gyventi mieste. Labai dažnai mes kalbame apie tai, kad miestas turi būti darnus, išmanus, subalansuotas – kad tai pavyktų įgyvendinti, mes turime stebėti aplinką ir daryti išvadas“, – pabrėžia miestų planavimo specialistė.

Galerija

Panašios naujienos

70-metį švenčiančio VILNIUS TECH istorija: du mokslininkai ir jų sukurtos mokyklos, formavusios universitetą
70-metį švenčiančio VILNIUS TECH istorija: du mokslininkai ir jų sukurtos mokyklos, formavusios universitetą
Nuo 1956 m. savo istoriją skaičiuojantis VILNIUS TECH nuolat augo ir keitėsi. Norint suprasti, kaip susiformavo šiandieninis universitetas, verta atsigręžti į jo akademines šaknis. Vienos svarbiausių jų siejamos su dviem iškiliais inžinerijos mokslo kūrėjais – Aleksandru Čyru ir Antanu Kudziu. Jų mokyklos buvo skirtingos, tačiau viena kitą papildė. A. Čyro mokslinė tradicija rėmėsi matematika, teorija ir konstrukcijų optimizavimu, o A. Kudzio – konstrukcijų saugumu, patikimumu ir praktiniu jų savybių tyrimu. Iš šių dviejų krypčių ilgainiui išaugo ištisos mokslininkų kartos ir naujos tyrimų sritys. A. Čyras: matematika, mechanika ir gebėjimas matyti daugiau Akademiko A. Čyro vardas VILNIUS TECH istorijoje neatsiejamas ne tik nuo mokslo, bet ir nuo pačios aukštosios mokyklos kūrimosi. Jo suformuota statybinės mechanikos mokykla pasižymėjo itin stipriu teoriniu ir matematiniu pagrindu. Joje plėtotos plastiškumo teorijos, konstrukcijų optimizavimo ir kitos fundamentaliosios kryptys. Tačiau tikrasis mokyklos poveikis atsiskleidė per jos mokinius. A. Čyro pradėtos kryptys vėliau išsiplėtė į medžiagų atsparumo, konstrukcijų optimizavimo, skaičiuojamosios mechanikos ir baigtinių elementų metodų tyrimus. 1993 m. A. Čyras kartu su savo mokiniais pelnė pirmąją Lietuvos mokslo premiją nepriklausomoje Lietuvoje. Vėliau Lietuvos mokslo premijomis buvo įvertinti ir jo mokinių darbai. Šios mokyklos poveikis nesustojo prie Lietuvos sienų. Vienas ryškiausių A. Čyro mokinių – Adomas Borkauskas, vėliau dirbęs Lenkijos mokslų akademijoje Varšuvoje. Savo žinias jis perkėlė į Lenkiją ir ten išugdė naują plastinių konstrukcijų kompiuterinio projektavimo specialistų kartą. A. Kudzys: nuo konstrukcijų saugumo iki ištisų mokslo krypčių Kitos akademinės tradicijos kūrėjas – akademikas Antanas Kudzys. Jo vardas VILNIUS TECH istorijoje siejamas su statybinių konstrukcijų mokykla, kurios pagrindinis dėmesys buvo skiriamas tam, kad pastatai ir jų konstrukcijos būtų ne tik suprojektuoti, bet ir patikimi bei saugūs. [caption id="attachment_128892" align="alignnone" width="1663"] Statybos fakulteto studentai, susibūrę į grupę „Hiperbolė“, su A. Kudziu (kairėje)[/caption] A. Kudzio mokiniai vėliau kūrė savas tyrimų kryptis. Vieni gilinosi į gelžbetonines ir kompozitines konstrukcijas, kiti – į mūrą, plieną, medieną, konstrukcijų rekonstrukciją ar rizikos analizę. Taip viena mokslinė mokykla ilgainiui virto ištisu tyrimų tinklu. „Šios tradicijos tęstinumą gerai iliustruoja ir Lietuvoje nuo 1959 m. atliekami centrifuguoto betono ir gelžbetonio tyrimai. Per daugiau nei šešis dešimtmečius mokslininkai nagrinėjo šių konstrukcijų stiprumą, deformacijas, atsparumą įvairioms apkrovoms ir ilgaamžiškumą. [caption id="attachment_50691" align="alignnone" width="2048"] R. Kliukas[/caption] Įvairūs laboratoriniai ir gamykliniai eksperimentai leido ne tik sukaupti naujų praktinių žinių, bet ir patikslinti teorinius modelius, naudojamus vertinant centrifuguotų, įvairiai armuotų žiedinio skerspjūvio elementų stiprumą, pleišėtumą, standumą, patikimumą bei ilgaamžiškumą. Tai vienas iš pavyzdžių, kaip prieš kelis dešimtmečius pradėti tyrimai tampa ilgalaike mokslo tradicija, perduodama iš vienos mokslininkų kartos kitai“, – sako VILNIUS TECH rektorius prof. Romualdas Kliukas. Kai susitinka dvi mokyklos Įdomiausia šios istorijos dalis prasideda ten, kur susitinka abi akademinės tradicijos. Jų sankirtoje augo akademikas Edmundas Kazimieras Zavadskas – mokslininkas, vėliau tapęs universiteto rektoriumi ir vienu svarbiausių statybos technologijos bei valdymo krypties kūrėjų. [caption id="attachment_36494" align="alignnone" width="800"] E. K. Zavadskas[/caption] Jo moksliniame kelyje buvo abu mokytojai. Studijų metais jis tyrimus atliko vadovaujamas prof. I. Z. Kamaičio, vėliau aspirantūroje mokėsi pas A. Kudzį, o į Statybos darbų technologijos katedrą jį pakvietė A. Čyras. Ši dviejų mokyklų sankirta tapo svarbiu postūmiu naujai krypčiai – statybos technologijos ir valdymo mokslui. E. K. Zavadskas išplėtojo daugiakriterinių sprendimų priėmimo ir statybos valdymo tyrimus, o jo mokinių karta šias idėjas perkėlė į skaitmenizavimo, BIM, sprendimų paramos, statybos procesų modeliavimo, nekilnojamojo turto ir tvarios plėtros sritis. Universitetas augo ne vien laboratorijose E. K. Zavadsko istorija svarbi ne tik dėl jo mokslinių darbų. 1990–2002 m. vadovaudamas universitetui jis kartu su akademine bendruomene prisidėjo prie didelių institucinių pokyčių. „Per šį laikotarpį universiteto struktūrą papildė Aplinkos inžinerijos, Transporto inžinerijos, Fundamentinių mokslų ir Verslo vadybos fakultetai, Antano Gustaičio aviacijos institutas, o į Vilnių sugrįžo Elektronikos fakultetas. Taigi universitetas buvo kuriamas ne vien laboratorijose – kartu buvo projektuojama ir pati institucija“, – prisimena E. K. Zavadskas. [caption id="attachment_128893" align="alignnone" width="915"] Statybų fakulteto studentai[/caption] Vėliau šį darbą tęsė kiti vadovai. Prof. Romualdas Ginevičius daug dėmesio skyrė universiteto konsolidavimui ir mokslo tarptautiškumui, o prof. Alfonsas Daniūnas, A. Čyro mokinys, stiprino statybinės mechanikos ir konstrukcijų optimizavimo kryptis bei universiteto tarptautiškumą. Šiandien akademinę estafetę tęsia dabartinis rektorius prof. R. Kliukas – taip pat A. Kudzio mokinys. 70 metų – ir tai dar ne pabaiga VILNIUS TECH 70-mečio istorijoje galima rasti daug reikšmingų datų, pavardžių ir titulų. Tačiau už jų slypi tai, kas verčia plakti universiteto širdį – žinių perdavimas iš žmogaus žmogui. A. Čyro ir A. Kudzio pradėtos mokslo kryptys per kelias kartas išsiplėtė, susijungė su naujomis technologijomis ir peraugo į šiuolaikinio universiteto tyrimus. Vieni mokiniai tapo profesoriais, jų mokiniai – naujos kartos mokslininkais, o kadaise auditorijose ir laboratorijose kilusios idėjos šiandien tampa skaitmeniniais sprendimais, inovacijomis ir tarptautiniais tyrimais. Galbūt todėl universiteto istoriją geriausiai apibūdina ne pastatai ar datos, o akademinė estafetė. Būtent nuo jos ir priklausys, kokią istoriją apie VILNIUS TECH pasakosime po dar 70 metų.
Plačiau
Rugsėjo 15 d. 16 val. Angelijos Eidukienės parodos „Kelionių istorijos“ pristatymas
Rugsėjo 15 d. 16 val. Angelijos Eidukienės parodos „Kelionių istorijos“ pristatymas
Rugsėjo 15 d. (trečiadienį) 16.00 val. kviečiame į Angelijos Eidukienės tapybos darbų „Kelionių istorijos“ pristatymą ir susitikimą su autore Galerijoje A (Saulėtekio al. 14, II aukšte). Parodoje eksponuojami darbai kviečia leistis į kelionę per prisiminimus, emocijas ir įvairių kraštų įspūdžius. Autorės paveiksluose atsiskleidžia ne tik aplankytų vietų vaizdai, bet ir kelionių metu patirti jausmai, įspūdžiai bei asmeniniai išgyvenimai. Spalvomis ir šviesa pasakojamose istorijose susipina realūs peizažai, svajonės ir vidinio pasaulio refleksijos. Angelija Eidukienė gimė Latvijoje lietuvių šeimoje. Kūrybiškumą ir meilę menui paveldėjo iš tėčio, kuris taip pat tapė, piešė ir drožinėjo. Nuo vaikystės meninėje aplinkoje augusi autorė aktyviai dalyvavo dailės užsiėmimuose bei konkursuose. Baigusi drabužių dizaino studijas, ji pasirinko tęsti meninį kelią Vilniaus dailės akademijoje, kur 2003 m. įgijo menų bakalauro, o 2007 m. – dailės magistro laipsnį. Menininkė nuolat rengia personalines parodas, dalyvauja grupiniuose tapybos projektuose bei daugiau nei dvidešimt metų kuria privačius interjerus. Šiuo metu A. Eidukienė kuria ir dirba savo įkurtoje Meno ir dizaino studijoje Kaune, o įkvėpimo semiasi gyvendama gamtos apsuptyje netoli Rumšiškių. Pasak autorės, paroda „Kelionių istorijos“ pasakoja apie akimirkas, kurias norisi išsaugoti ilgam: kalnus, jūrą, horizontus, šviesos blyksnius ar sunkiai žodžiais nusakomus jausmus. Kiekvienas paveikslas tampa savotišku langu į vietas, kuriose menininkė lankėsi, arba į tas, kurias dar tik svajoja aplankyti. Paroda Galerijoje A veiks iki rugsėjo 29 d.
Plačiau