Pandemijos metu išaugo statybos inžinerijos specialistų poreikis

Birželio 10, 2022

Statybos inžinerija apima daugybę sričių: statinių projektavimą, medžiagų ir gaminių gamybą, statybos technologijas, pastatų eksploatavimą, renovaciją, rekonstrukciją ir kt. Inovacijos neišvengiamai ir sparčiai diegiamos visose statybos inžinerijos srityse, jos tarpusavyje glaudžiai susijusios. 

Pastaruoju metu didžiausias proveržis matomas statybos inžinerijos procesų skaitmenizavimo srityje. Skaitmeninės technologijos leidžia ženkliai padidinti statybos ekonomikos sektoriaus efektyvumą. Tikėtina, kad dėl to ateityje statybos sektorius transformuosis į didesnę pridėtinę vertę kuriantį ekonomikos sektorių. Tačiau norint to pasiekti, reikia gerai savo sritį išmanančių statybos inžinerijos specialistų, kurių, deja, bet darbo rinkoje rasti darosi vis sunkiau.

Pokyčiai statybos sektoriuje 

Pasak statybų bendrovės „Hanner“ vadovo Arvydo Avulio, kalbant apie pokyčius statybos sektoriuje, daug dėmesio pastaraisiais metais skiriama pastatų sertifikavimui vertinant tvarumą ir atitikimą žaliųjų pastatų standartams. 

„Pastatams keliami vis aukštesni reikalavimai dėl energijos naudojimo, dažnai pastatai projektuojami ir statomi taip, kad patys gamintų energiją arba naudotų atsinaujinančius energijos šaltinius. Ant pastatų stogų ir fasadų įrengiamos saulės jėgainės, pastatuose montuojamos sistemos, įgalinančios surinkti ir panaudoti  lietaus vandenį, rekuperacinės vėdinimo sistemos, šilumos siurbliai ir kiti energiją taupantys įrenginiai“, – vardija A. Avulis.

Statybos inžinerijos ateitis

Pandemija akivaizdžiai parodė, kad statybos sektoriuje būtina didinti visų procesų efektyvumą, skatinti vietinių ir atsinaujinančių statybinių medžiagų naudojimą, trumpinti logistikos grandines, mažinti priklausomybę nuo importuojamų žaliavų, optimizuoti gamybines technologijas ir pan. Šioje srityje didžiausių pokyčių tikimasi diegiant įvairias skaitmenines technologijas, automatizuojant ir robotizuojant gamybos bei statybos procesus. 

Akivaizdu, kad ateityje bus skatinamas statinių elementų, pagamintų iš atsinaujinančių šaltinių, pavyzdžiui, konstrukcinės medienos, naudojimas. Aktyviai tiriamos ir galimybės statyboje panaudoti įvairias buitines ir pramonines atliekas, taip sumažinant CO2 emisijas.

Specialistų stygius – kaip jį sumažinti?

„Hanner“ vadovo teigimu, norint pritraukti kuo daugiau specialistų į statybos sektorių, jau moksleiviams reikia pasakoti geriausius ir sėkmingiausius pavyzdžius pasiektus šiame sektoriuje. Taip pat parodyti jaunuoliams, kad statybų inžinieriaus profesija nėra nuobodi, o priešingai, nuolat besikeičianti Bei tobulėjanti. 

„Statybos inžinieriaus darbas reikalauja daug kūrybos, tikslumo ir loginio mąstymo. Nuolat ieškome jaunųjų ekspertų, suteikiame jiems galimybes tobulėti. Siekdama sudominti moksleivius rinktis statybos inžinerijos studijas, mūsų įmonė, bendradarbiaudama su universitetais, skiria skatinamąsias stipendijas geriausiai besimokantiems. Tad stengtis ir rodyti savo įgūdžius tikrai verta“, – pasakoja A. Avulis.

Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad praktika studijų metais bei karjeros pradžia statybų inžinieriams yra labai svarbi, todėl reikia tinkamai apsvarstyti, kur pradėti savo karjerą. A. Avulis pateikia siūlymą – karjerą pradėti didesnėje kompanijoje ar objekte, kur yra galimybė susipažinti su naujausiais veiklos metodais ir technologijomis. 

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) Statybos fakultete (SF) studentai rengiami pagal nuolat ir dinamiškai atnaujinamas studijų programas. Šiuose procesuose dalyvauja dėstytojai, studentai, socialiniai partneriai iš verslo pasaulio. 

Didžiausios ir inovatyviausios įmonės, ilgamečiai partneriai, tokie, kaip AB „Eika“, „Paroc“, „Cowi“ PST, aktyviai prisideda skiriant skatinamąsias stipendijas. SF studentai taip pat skatinami ir studijų paramos fondų, tokių, kaip Leono  Vydūno, Leono A. Maskaliūno ir kt. 

Šiuo metu vyksta Bendrasis priėmimas į bakalauro ir vientisąsias studijas, kurio metu registruojami prašymai, laikomi stojamieji egzaminai ir kt.

Daugiau informacijos apie galimybes studijuoti VILNIUS TECH galima rasti čia.

Daugiau informacijos apie Statybos inžinerijos bei kitas Statybos fakultete siūlomas studijų programas stojantiesiems galima rasti čia. 

 

Galerija

Panašios naujienos

Naujajame „Sapere Aude“ numeryje – ateities miestus kuriantys mokslininkai ir studentai
Naujajame „Sapere Aude“ numeryje – ateities miestus kuriantys mokslininkai ir studentai
Dirbtinis intelektas (DI), mikromobilumas, klimato kaitos poveikis ir išmanioji infrastruktūra šiandien vis sparčiau keičia miestus. Būtent dėl šios priežasties naujausio universitete leidžiamo žurnalo SAPERE AUDE rudens numerio tema tapo „Miestas ir technologijos“ – kvietimas pažvelgti į miestą ne tik kaip į fizinę erdvę, bet ir kaip į sudėtingą, nuolat tobulinamą sistemą, kurioje susijungia mokslas, inžinerija, duomenys ir žmonių kuriamos inovacijos. Šiandien miestų ateitį formuoja įvairios sritys – nuo transporto inžinerijos ir urbanistikos iki DI bei komunikacijos tyrimų. Todėl naujajame žurnalo numeryje pristatomi mokslininkai, studentai, alumnai ir kiti bendruomenės nariai, kurių darbai padeda kurti saugesnius, išmanesnius ir tvaresnius miestus. Numerį atveria pokalbis su naująja Fundamentinių mokslų fakulteto dekane prof. dr. Simona Ramanauskaite, kuri dalijasi savo požiūriu į mokslo, technologijų ir universiteto vaidmenį sparčiai besikeičiančiame pasaulyje. Viena ryškiausių numerio temų – miesto mobilumas ir saugumas. Doktorantė Edita Juodvalkienė, vadovaujama prof. dr. Donato Čygo, rengia disertaciją apie elektrinių paspirtukų eismo saugumo gerinimą miestų gatvėse. Tuo tarpu alumnas Dominykas Eičinas analizuoja mikromobilumo transporto priemonių ratų pakabos konstrukcijas, o jo baigiamasis darbas pateiktas Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos studentų darbų konkursui. Tačiau ateities miestų iššūkiai neapsiriboja vien transportu. Į klausimą, kaip technologijos gali padėti miestams prisitaikyti prie klimato kaitos iššūkių, atsakymų ieško Architektūros fakulteto Architektūros studijų programos absolventė Gabriela Sokolovskaja. Savo baigiamajame darbe ji nagrinėjo, kaip lietaus vandens kaupimas ir panaudojimas gali tapti svarbia klimatui atsparių miestų planavimo dalimi bei prisidėti prie tvarios urbanistinės plėtros. Ne mažiau svarbų vaidmenį kuriant šiuolaikinį miestą atlieka ir išmaniosios technologijos. Jų panaudojimą miesto infrastruktūroje atskleidžia magistranto Lauryno Zalagos tyrimai. Jis vysto miesto apšvietimo sistemos stebėjimo sprendimus, pasitelkdamas dronus ir DI. Tuo tarpu kituose numerio straipsniuose nagrinėjami DI sprendimai bičių elgsenos stebėjimui, žmogaus ir DI sąveika vizualinėje komunikacijoje bei laivų saugaus prasilenkimo analizė Klaipėdos uoste. Technologines idėjas universiteto bendruomenėje generuoja ne tik mokslininkai ir studentai. Numeryje pristatomi ir nuotolinio ugdymo programos „Ateities inžinerija“ jaunieji kūrėjai, kurių projektai apima aplinkosaugos, dizaino, transporto ir žaliosios energetikos sprendimus. Jų darbai atskleidžia, kaip inžinerinis mąstymas ir kūrybiškumas gali padėti spręsti realias visuomenės problemas dar mokyklos suole. Rudens numeryje skaitytojai taip pat ras interviu su VILNIUS TECH alumnais, šiandien dirbančiais LRT bei susipažins su steigiamu Tech Fondu, jo vizija ir tikslais. Naujasis SAPERE AUDE numeris kviečia pažvelgti į miestą kaip į gyvą ir nuolat besikeičiančią technologiją, kurią kuria žmonės, mokslas ir inovacijos. Kokiame mieste gyvensime rytoj, priklauso nuo sprendimų, kurie gimsta jau šiandien universitetų laboratorijose, auditorijose ir tyrimų projektuose. Naujausią žurnalo numerį galite rasti čia.
Plačiau
Dr. Jurga Vestertė: skatiname iniciatyvą, o kiek kainuoja ją parodyti?
Dr. Jurga Vestertė: skatiname iniciatyvą, o kiek kainuoja ją parodyti?
Valstybė gali sakyti: „skatiname inovacijas“. Organizacija gali sakyti: „laukiame iniciatyvos“. Vadovas gali sakyti: „siūlykite idėjas“. Tačiau žmogus, kuris tą idėją turėtų paversti realiu projektu, dažnai užduoda gerokai žemiškesnį klausimą: kiek man asmeniškai kainuos tai padaryti? Ir kalba čia ne tik apie pinigus. Kiek reikės laiko? Su kuo teks derinti? Kas turės pritarti? Kaip užsitikrinti finansavimą? Kas gali skirti žmonių? Ar IT turės tam laiko? Kas priims sprendimą? Kiek kartų reikės iš naujo paaiškinti, kodėl apskritai verta tai daryti? Ir, galiausiai, kas nutiks, jeigu po kelių mėnesių derinimo vis tiek bus pasakyta „ne“? [caption id="attachment_122186" align="alignnone" width="2560"] Docentė dr. Jurga Vestertė[/caption] Tarp ketinimo veikti ir realios galimybės veikti atsiranda papildoma kaina. Ją sudaro laikas, energija, derybos, informacijos paieška, procedūros, laukimas, neapibrėžtumas. Kitaip tariant – trintis. Ir kartais būtent ji, o ne pinigų, idėjų ar motyvacijos trūkumas paaiškina, kodėl valstybės programos nepasiekia norimo rezultato, organizacijų projektai stringa, o žmonės ilgainiui nustoja siūlyti naujas iniciatyvas. Kai kiekvienas reikalavimas logiškas, bet jų suma – jau nebe Valstybės lygmeniu dalį tokios trinties net mokame skaičiuoti pinigais. Ekonomikos ir inovacijų ministerijos duomenimis, 2026 m. pirmąjį pusmetį nacionalinių teisės aktų pakeitimais verslui tenkanti administracinė našta ir prisitaikymo prie reguliavimo išlaidos buvo sumažintos maždaug 3,4 mln. eurų. Tačiau tuo pačiu metu iš Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės kilę nauji reikalavimai šią naštą padidino daugiau kaip 23,84 mln. eurų. Šiuos skaičius galima perskaityti tiesiog kaip dar vieną statistiką apie reguliavimą. Bet vadybos požiūriu jie atskleidžia daug įdomesnį reiškinį. Viena institucija gali visiškai pagrįstai sakyti: „Mes procedūrą supaprastinome.“ Kita: „Mes tik įvedėme būtiną kontrolę.“ Trečia: „Reikia dar vienos ataskaitos.“ Ketvirta: „Čia tik vienas papildomas suderinimas.“ Ir kiekvienas atskiras sprendimas gali turėti racionalų paaiškinimą. Problema ta, kad žmogus ar įmonė nepatiria šių sprendimų atskirai. Jie patiria jų visumą. Todėl vadybos požiūriu svarbu klausti ne tik: „Ar ši konkreti procedūra pagrįsta?“ Reikėtų užduoti ir kitą klausimą: „Kiek visa sistema kainuoja tam, kuris joje bando kažką nuveikti?“ Administracinė našta yra tik viena tokios sisteminės trinties forma. Kitos atsiranda dėl sprendimų architektūros, finansavimo modelių, koordinavimo tarp institucijų, neaiškių atsakomybių ar tiesiog to, kad teoriškai egzistuojančiais ištekliais praktiškai sunku pasinaudoti. Pinigų yra. Tik jų negalima panaudoti. Beveik vadovėlinį tokio paradokso pavyzdį šiemet pateikė Valstybės kontrolė. 2025 m. pabaigoje Valstybės gynybos fonde buvo likę 36 mln. eurų nepanaudotų lėšų, nors tuo pačiu metu daliai institucijų trūko pinigų gynybos projektams. Civilinei saugai buvo numatyta 25 mln. eurų, tačiau panaudota tik 2,48 mln. eurų. Auditoriai nurodė, kad fondo veikimo modelis buvo nelankstus: pinigų buvo, tačiau esamas reglamentavimas neleido jų laiku panaudoti ten, kur jų reikėjo. Vadybos požiūriu čia svarbi labai paprasta, bet dažnai pamirštama skirtis: išteklių egzistavimas dar nereiškia jų prieinamumo. Organizacija gali turėti biudžetą. Valstybė gali būti skyrusi finansavimą. Gali egzistuoti programa, fondas ar priemonė. Tačiau jeigu kelias nuo ištekliaus iki jo panaudojimo yra prastai suprojektuotas, formalus išteklių turėjimas dar nesukuria gebėjimo veikti. Panašų dalyką galima pamatyti ir inovacijų finansavime. 2022–2025 m. pirmąjį pusmetį Lietuvoje verslo inovacijoms skatinti buvo taikytos net 174 finansavimo priemonės, kurioms numatyta daugiau kaip 3 mlrd. eurų. Panaudota maždaug pusė šios sumos – 1,5 mlrd. eurų. Iš 28 išsamiau auditorių vertintų priemonių tik šešios buvo aiškiai pagrįstos duomenimis apie realų verslo poreikį. Be to, Valstybės kontrolė konstatavo, kad atskiros finansavimo priemonės nesudaro nuoseklios grandinės nuo mokslinių tyrimų iki produkto rinkoje. Čia atsiranda dar vienas paradoksas. Daug priemonių dar nereiškia gerai veikiančios sistemos. Galima turėti daug pinigų, daug programų, daug atsakingų institucijų ir visiškai nuoširdžiai deklaruoti inovacijų prioritetą. Tačiau jeigu visa tai nesusijungia į žmogui ar organizacijai pereinamą kelią nuo idėjos iki rezultato, turime ne sistemą, o elementų rinkinį. O tai jau klasikinė vadybos problema. Tas pats reiškinys – tik mažesniu masteliu Dabar persikelkime iš valstybės į vieną organizaciją. Įmonėje, universitete ar ministerijoje žmogus nori pradėti projektą. Finansai – viename padalinyje. Žmonės – kitame. IT infrastruktūra – trečiame. Informacija – ketvirtame. Sprendimo teisė – dar kažkur kitur. Norint pajudėti, reikia derinti, aiškinti, laukti, gauti leidimus, konkuruoti dėl prioriteto. Ir čia atsiranda įdomus reiškinys: šalia paties projekto darbo ima formuotis antras darbas – projekto galimybės egzistuoti organizacijoje išsikovojimas. Kartais jis beveik nepastebimas. O kartais tampa didesnis už patį projektą. Galima net juokaujant užsirašyti sau formulę: visa iniciatyvos kaina = iniciatyvos įgyvendinimo pastangos + organizacinės trinties pastangos. Pirmoji formulės dalis suprantama. Reikia parengti sprendimą, sukurti produktą, įdiegti technologiją, atlikti tyrimą ar pakeisti procesą. Tačiau antroji dažnai niekur neapskaitoma. Kiek valandų skirta ne projektui, o tam, kad būtų gautas parašas ant leidimo projektą vykdyti? Kiek susitikimų reikėjo finansavimui pagrįsti? Kiek kartų reikėjo tą pačią iniciatyvą aiškinti skirtingiems žmonėms? Kiek laiko praleista bandant suprasti, kas apskritai gali priimti sprendimą? Jeigu antroji formulės dalis pradeda dominuoti, racionalus darbuotojo sprendimas labai dažnai yra ne „pasistengti dar labiau“, o – nedaryti. Tai ir yra tikroji organizacinės trinties kaina. „Kam čia reikia rašyti?“ Administracinės naštos tyrėjai Pamela Herd ir Donald Moynihan išskiria tris žmogaus patiriamų sąnaudų rūšis: išsiaiškinimo, reikalavimų vykdymo ir psichologines sąnaudas. Žmogui kainuoja suprasti, kaip sistema veikia; kainuoja atlikti tai, ko sistema iš jo reikalauja; ir kainuoja pats nuolatinis neapibrėžtumas, laukimas bei frustracija. Šią logiką nesunku atpažinti ir organizacijos viduje. „Kam čia reikia rašyti?“ – išsiaiškinimo kaina. „Pirmiausia užpildykite formą, tada gaukite tris suderinimus ir pateikite papildomą pagrindimą“ – reikalavimų vykdymo kaina. „Ai, gal tiek to“ – jau galima įtarti, kad priėjome prie psichologinės ir elgesio pasekmės. Ir štai čia makrolygmens sistema galų gale materializuojasi labai konkretaus žmogaus elgesyje. Jeigu energija, reikalinga gauti leidimus, finansavimą, žmones, informaciją ar kitus išteklius, pradeda prilygti arba net viršyti energiją, reikalingą pačiai iniciatyvai įgyvendinti, sistema pradeda gesinti iniciatyvą. Vienas žmogus gali būti itin atkaklus ir „pramušti sieną“. Bet organizacijos inovatyvumo negalima statyti ant darbuotojų gebėjimo nuolat kovoti su pačia organizacija. Žmonės išmoksta organizaciją Čia atsiranda dar viena, ilgalaikė pasekmė. Žmonės išmoksta organizaciją. Pirmą kartą žmogus pasiūlo idėją. Antrą kartą dar bando. Trečią kartą, prieš ją siūlydamas, jau pagalvoja: „O kiek čia reikės kovoti?“ Ketvirtą kartą idėja lieka jo galvoje. Po kurio laiko vadovybė gali visiškai nuoširdžiai klausti: „Kodėl mūsų darbuotojai nerodo daugiau iniciatyvos?“ Galbūt atsakymo reikėtų ieškoti ne darbuotojų kūrybiškume. Gal tikslesnis sakinys būtų: mūsų sistema išmokė žmones, kad iniciatyvos organizacinė kaina yra didesnė už tikėtiną naudą. Tai ypač aktualu didelėse organizacijose. Jose ištekliai natūraliai išskaidyti tarp funkcijų ir padalinių. Vieni valdo finansus, kiti žmones, treti technologijas, ketvirti duomenis ar infrastruktūrą. Todėl beveik kiekviena reikšmingesnė iniciatyva tampa tarpfunkcinio koordinavimo uždaviniu. Tai savaime nėra blogai. Organizacijoms reikia kontrolės, atskaitomybės, rizikų valdymo ir sprendimų patikros. Problema prasideda tada, kai kiekviena sistemos dalis racionaliai optimizuoja savo kontrolę, tačiau niekas neprojektuoja viso kelio nuo idėjos iki rezultato. Ką iš tikrųjų reiškia „vadovybės palaikymas“? Projektų valdymo ir inovacijų kalboje dažnai kartojama, kad iniciatyvai reikia „aukščiausios vadovybės palaikymo“. Frazė tokia įprasta, kad kartais jau beveik nieko nebereiškia. Tačiau išteklių ir organizacinės trinties požiūriu jos prasmė pasidaro labai konkreti. Vadovybės palaikymas nėra vien vadovo entuziazmas ar žodžiai „puiki idėja“. Jis reiškia sprendimo teisę. Prioritetą. Finansavimą. Žmonių laiką. Prieigą prie infrastruktūros. Galimybę išspręsti konfliktą tarp padalinių. Ir kartais – tiesiog pašalinti kliūtį, dėl kurios projekto vadovui kiekvieną mažą išteklių iki tol tekdavo iš naujo išsikovoti. Kai aukštesnio lygmens vadovas pasako: „Šitas projektas yra prioritetinis. Tam skiriame tokį biudžetą. Paulius ir Rasa prisideda. IT suteikia prieigą. O iki šios ribos sprendimus savarankiškai priima projekto vadovas“, staiga išnyksta dešimtys smulkių derybų. Tai ir yra labai praktiška vadovybės palaikymo forma: sumažinti organizacinę trintį ir padaryti reikalingus išteklius prieinamus. Ne kiekvieną kliūtį reikia šalinti Vis dėlto būtų pernelyg paprasta iš viso to padaryti išvadą: mažiau taisyklių – geriau. Ne kiekviena trintis yra bloga. Kartais papildomas patikrinimas apsaugo nuo milijoninės klaidos. Viešuosiuose pirkimuose procedūros saugo nuo piktnaudžiavimo. Duomenų apsaugos reikalavimai neleidžia patogumo vardan pamiršti žmogaus teisių. Finansinė kontrolė neatsirado todėl, kad kažkam labai patiko pildyti lenteles. Vadybinė problema prasideda ne tada, kai sistemoje yra ribojimų. Ji prasideda tada, kai nebežinome, kiek jų visuma kainuoja ir ar ta kaina vis dar proporcinga kuriamai vertei bei valdomai rizikai. Todėl organizacijoms galėtų būti naudinga periodiškai atlikti savotišką „organizacinės trinties auditą“. Ne tik klausti, ar procedūra teisėta ir kas už ją atsakingas. Bet nueiti visą iniciatyvos kelią. Nuo idėjos iki sprendimo. Nuo sprendimo iki finansavimo. Nuo finansavimo iki reikalingų žmonių ir technologijų. Nuo formalaus leidimo veikti iki realios galimybės veikti. Kiek ten žingsnių? Kiek žmonių turi pritarti? Kiek kartų pateikiama ta pati informacija? Kiek laukiama? Kur nutrūksta atsakomybė? Ar tas, kuris turi pasiekti rezultatą, apskritai kontroliuoja išteklius, kurių tam rezultatui reikia? Ir gal svarbiausia – kas organizacijoje atsakingas ne už vieną procedūrą, o už tai, kad visas šis kelias veiktų? Nes kartais organizacijai tikrai trūksta pinigų. Kartais – žmonių. Kartais – gerų idėjų. Bet kartais idėjų yra, žmonių yra ir net pinigų yra. Organizacija tiesiog per brangiai „apmokestina“ bandymą jais pasinaudoti.
Plačiau