PAVASARINĖS ARCHITEKTŪROS KŪRYBINĖS DIRBTUVĖS

Vasario 17, 2017
Šiandien –  vasario 17 d. (penktadienį) – nuo 13:30 val.  Architektūros fakultetas kviečia į pavasarinių Architektūros kūrybinių dirbtuvių rezultatų pristatymus!
 
13:30 – 14:45 / 2.17 aud. / URBANISTINĖ AKUPUNKTŪRA ŠNIPIŠKĖSE. Kuratoriai: Justina Muliuolytė and Tadas Jonauskis (PUPA), Skirmantė Mozūriūnaitė.
 
15:00 – 16:15 / 2.20 aud. / DEVELOPING ONE’S OWN LANGUAGE. RESEARCHES, IDEAS AND FANTASIES THAT LEAD THE DESIGNER IN HIS MATURATION. Kuratoriai: Giulio Romoli (IT) ir Tomas Grunskis. Kūrybines dirbtuves remia: Italijos ambasada, P4V​.
 
16:30 – 18:00 / 2.18 aud. / SPROUTING THE INDIAN JEWISH EXPERIENCE. MUSEUM NEVATIM, ISRAEL. Kuratoriai: Jay Waronker (JAV), Liutauras Nekrošius ir Edita Riaubienė
 
 

 
 
URBANISTINĖ AKUPUNKTŪRA ŠNIPIŠKĖSE. Kuratoriai: Justina Muliuolytė and Tadas Jonauskis (PUPA), Skirmantė Mozūriūnaitė.
Vasario 9–17, 2017;
Urbanistinių kūrybinių dirbtuvių metu tyrinėsime ir projektuosime Šnipiškes, kompleksišką miesto rajoną, kuriame susipina daugybė temų ir interesų: naujieji verslo centrai, senosios sodybos, intensyvios Kalvarijų ir Žalgirio gatvės, senvagės tvenkiniai, neišnaudotos konversijos teritorijos. Dirbtuvių metu simuliuosime ofiso komandos darbą ir per 10 dienų paliesime visus urbanistinio projektavimo etapus. Kūrybinės dirbtuves moderuos urbanistų biuras „Pupa – strateginė urbanistika“ ir dirbtuvių metu sieks parodyti studentams urbanistikos specialybės įvairiapusiškumą ir atskleisti savo darbo specifiką.
Dirbtuvių tikslas yra supažindinti studentus su urbanistinių projektų iššūkiais ir galimybėmis bei išbandyti metodus kaip juos spręsti. Dirbtuvių metu nagrinėsime teritorijos kontekstą, analizuosime teritoriją per sluoksnius, stebėsime vietą, susipažinsime su statistinių tyrimų išvadomis ir planavimo dokumentais. Urbanistiniuose projektuose yra ypač svarbus išklausyti suinteresuotas šalis, todėl dirbtuvių metu susipažinsime su bendruomenės įtraukimo metodais bei praktiškai juos išbandysime bendraudami su gyventojais, savivaldybės atstovais, teritorijos naudotojais. Rolių žaidimo metu įvertinę analizių išvadas parengsime rajono vystymo variantus bei galutinę viziją, kuri kurs patrauklų ir gyvybingą miestą. Dirbtuves pabaigsime rengdami pristatymą ir išbandydami metodus, kaip sukurti įtikinamą istoriją, pavergiančią klientus, bendruomenę, kolegas.
„PUPA – strateginė urbanistika“ – tai jaunų ir inovatyvių urbanistų biuras, kurį 2009 metais Roterdame įkūrė Justina Muliuolytė ir Tadas Jonauskis. Nuo 2013 metų komanda dirba Lietuvoje. PUPA tyrimų ir projektų centras yra miestai, urbanistinės struktūros ir viešosios erdvės. Komanda dirba su didžiausiomis Lietuvos savivaldybėmis, rengia urbanistines vizijas, strategijas, konsultuoja apie esamų miesto dalių atnaujinimą, tvarią miestų plėtrą, projektuose naudoja novatoriškus metodus, kur kūrybinių dirbtuvių metu yra įtraukiamos aplinkinės bendruomenės, derinami bendri interesai. PUPA bendradarbiauja su įvairių sričių ekspertais ir kūrėjais, dalyvauja konferencijose, kūrybinėse dirbtuvėse, renginiuose. Projektai yra publikuoti bei pripažinti Lietuvos ir tarptautiniuose konkursuose. www.pu-pa.eu. Justina ir Tadas 2007 metais baigė VGTU architektūros bakalaurą ir 2010 metais apsigynė urbanistikos magistrą TU Delft Olandijoje. Abu yra dirbę ir studijavę įvairiose Europos šalyse, rengė projektus Europoje, Pietų Amerikoje, Azijoje.
 
 
 
 
DEVELOPING ONE’S OWN LANGUAGE. RESEARCHES, IDEAS AND FANTASIES THAT LEAD THE DESIGNER IN HIS MATURATION. Kuratoriai: Giulio Romoli (IT) ir Tomas Grunskis. Kūrybines dirbtuves remia: Italijos ambasada, P4V​.
Vasario 9-17, 2017;
 
This architectural workshop aims to demonstrate the importance of the abstract and speculative research in one’s professional maturation. Architecture modifies the physical environment, being either built or natural. It shows itself through an idea and it finds its basis on the actualization of a program. The project is the necessary and fundamental instrument to make an idea tangible and to satisfy the program’s demands. The first aim of any teaching in architectural design is to communicate the way of using the project as an instrument and the methods of elaboration and control of the entire process. In a process that will try to make the student critically confident to have a control on the design decision, exploring the complexity of the relationships within the project will be fundamental. From the building program, to the constructive choices and the spatial solutions.
DEVELOPING ONE’S OWN LANGUAGE
Starting from the definition of the term and of the idea of Utopia, the students will be guided through the observation of architects, Libeskind, Eisenman, Hadid, Tschumi, tendency to metabolize the experiments until mthey become integral part of their own expressive language. A series of lectures analyzing the growth of artists and architects from the ’60, such as the Situationists, Daniel Libeskind, Coop Himmelb(l)au, Bernard Tschumi and their influence on much younger offices like The Next ENTERprise will force the students to recognize how acting in the hybrid limit among text, image and building has been the main topic of visionary architects of the 20th century.
The workshop has the purpose to teach how to handle the process of subjective and constructive activation of design ideas; develop the influence that usually alters the balance of the initial approach; canalize the suggestions that show through the process towards a specific target. From students’ free experimentation, through a process of critical self-analysis to the development of the consciousness of one’s own design.
Giulio Romoli studied in several European and American universities, obtaining a Master and a Phd in “Architectural Design”, topic he’s been teaching as a contract professor at Sapienza University of Rome, University of Miami in Rome and Tulane University between 2005 and 2012. Studio Romoli has been active in Rome since the end of the 60’s, with a main focus on the realization of architecture, interiors, design, either residential or receptive or commercial.
Its components have an international former education and have always been involved in teaching for more than 40 years. Research and experimentation have always been fundamental in the activity of the office, becoming crucial in the elaboration of theoretical projects, in the realization of prototypes and in the participation to international competitions and lectures.
Tomas Grunskis is an architect, the director of AEXN studio and the founder of independent gallery and platform for architectural culture and criticism ‘Nulinis Laipsnis’ (To the Power of Zero). Grunskis holds the PhD degree in humanities and works as a senior lecturer at Vilnius Academy of Arts and Vilnius Gediminas Technical University. He is also the author and co-author of a number of scientific and educational books and other scientific publications.
 
 
SPROUTING THE INDIAN JEWISH EXPERIENCE. MUSEUM NEVATIM, ISRAEL. Kuratoriai: Jay Waronker (JAV), Liutauras Nekrošius ir Edita Riaubienė
Vasario 9-17, 2017;
 
This architectural workshop (charrette1) is proposed as a first step for the anticipated expansion of Museum Nevatim in Israel. It will be organized in cooperation with Museum Nevatim, the Indian Jewish Heritage Center (IJHC) based in Israel, and the School of Architecture at Gediminas Technical University in Vilnius, Lithuania. This creative event will generate initial ideas for the long-term planning and operation of an expanded Museum Nevatim. It will not only generate substantive design concepts for the building’s enlargement and new garden spaces but, as a jump-start undertaking, will foster general interest, awareness, enthusiasm, understanding, and support for the project. The objective is that the expanded museum will present Indian Jewish history in a viable, inclusive, dynamic, and engaging way.
The goal is to create a beautifully-designed simple yet elegant and intimate-scaled museum compound with professionally-planned exhibitions to showcase all five of India’s Jewish communities: the Cochini, Baghdadi, Bene Israel, Bene Ephraim, and Bnei Menashe. The venue will also house a lecture/performance hall, meeting spaces, offices, special events rooms, and outdoor gardens specific to its Indian roots yet embracing its place at Moshav Nevatim. An objective of the expanded Museum Nevatim is also to draw more visitors to this region of Israel, aid in the moshav and local economy, and operate as a gathering and learning center for the public.
Jay Waronker is an American architect and architectural historian educated at Harvard University, Cornell University, and the University of Michigan who serves on the faculty of the Department of Architecture at Kennesaw State University in Atlanta USA. Waronker has spent nearly twenty-five years studying and working with Indian synagogues, and his scholarship has been widely published in a variety of academic and popular publications. Waronker's watercolor renderings of India's nearly forty synagogue buildings have also been exhibited in many venues throughout the USA and abroad. Waronker is an expert in the field of Indian Jewish architecture realized by all five of the Indian Jewish communities, and he has consulted and advised on numerous Indian synagogue preservation and educational efforts.
 
 

Akimirkos iš kūrybinių dirbtuvių ČIA

 

Galerija

Panašios naujienos

Naujajame „Sapere Aude“ numeryje – ateities miestus kuriantys mokslininkai ir studentai
Naujajame „Sapere Aude“ numeryje – ateities miestus kuriantys mokslininkai ir studentai
Dirbtinis intelektas (DI), mikromobilumas, klimato kaitos poveikis ir išmanioji infrastruktūra šiandien vis sparčiau keičia miestus. Būtent dėl šios priežasties naujausio universitete leidžiamo žurnalo SAPERE AUDE rudens numerio tema tapo „Miestas ir technologijos“ – kvietimas pažvelgti į miestą ne tik kaip į fizinę erdvę, bet ir kaip į sudėtingą, nuolat tobulinamą sistemą, kurioje susijungia mokslas, inžinerija, duomenys ir žmonių kuriamos inovacijos. Šiandien miestų ateitį formuoja įvairios sritys – nuo transporto inžinerijos ir urbanistikos iki DI bei komunikacijos tyrimų. Todėl naujajame žurnalo numeryje pristatomi mokslininkai, studentai, alumnai ir kiti bendruomenės nariai, kurių darbai padeda kurti saugesnius, išmanesnius ir tvaresnius miestus. Numerį atveria pokalbis su naująja Fundamentinių mokslų fakulteto dekane prof. dr. Simona Ramanauskaite, kuri dalijasi savo požiūriu į mokslo, technologijų ir universiteto vaidmenį sparčiai besikeičiančiame pasaulyje. Viena ryškiausių numerio temų – miesto mobilumas ir saugumas. Doktorantė Edita Juodvalkienė, vadovaujama prof. dr. Donato Čygo, rengia disertaciją apie elektrinių paspirtukų eismo saugumo gerinimą miestų gatvėse. Tuo tarpu alumnas Dominykas Eičinas analizuoja mikromobilumo transporto priemonių ratų pakabos konstrukcijas, o jo baigiamasis darbas pateiktas Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos studentų darbų konkursui. Tačiau ateities miestų iššūkiai neapsiriboja vien transportu. Į klausimą, kaip technologijos gali padėti miestams prisitaikyti prie klimato kaitos iššūkių, atsakymų ieško Architektūros fakulteto Architektūros studijų programos absolventė Gabriela Sokolovskaja. Savo baigiamajame darbe ji nagrinėjo, kaip lietaus vandens kaupimas ir panaudojimas gali tapti svarbia klimatui atsparių miestų planavimo dalimi bei prisidėti prie tvarios urbanistinės plėtros. Ne mažiau svarbų vaidmenį kuriant šiuolaikinį miestą atlieka ir išmaniosios technologijos. Jų panaudojimą miesto infrastruktūroje atskleidžia magistranto Lauryno Zalagos tyrimai. Jis vysto miesto apšvietimo sistemos stebėjimo sprendimus, pasitelkdamas dronus ir DI. Tuo tarpu kituose numerio straipsniuose nagrinėjami DI sprendimai bičių elgsenos stebėjimui, žmogaus ir DI sąveika vizualinėje komunikacijoje bei laivų saugaus prasilenkimo analizė Klaipėdos uoste. Technologines idėjas universiteto bendruomenėje generuoja ne tik mokslininkai ir studentai. Numeryje pristatomi ir nuotolinio ugdymo programos „Ateities inžinerija“ jaunieji kūrėjai, kurių projektai apima aplinkosaugos, dizaino, transporto ir žaliosios energetikos sprendimus. Jų darbai atskleidžia, kaip inžinerinis mąstymas ir kūrybiškumas gali padėti spręsti realias visuomenės problemas dar mokyklos suole. Rudens numeryje skaitytojai taip pat ras interviu su VILNIUS TECH alumnais, šiandien dirbančiais LRT bei susipažins su steigiamu Tech Fondu, jo vizija ir tikslais. Naujasis SAPERE AUDE numeris kviečia pažvelgti į miestą kaip į gyvą ir nuolat besikeičiančią technologiją, kurią kuria žmonės, mokslas ir inovacijos. Kokiame mieste gyvensime rytoj, priklauso nuo sprendimų, kurie gimsta jau šiandien universitetų laboratorijose, auditorijose ir tyrimų projektuose. Naujausią žurnalo numerį galite rasti čia.
Plačiau
Dr. Jurga Vestertė: skatiname iniciatyvą, o kiek kainuoja ją parodyti?
Dr. Jurga Vestertė: skatiname iniciatyvą, o kiek kainuoja ją parodyti?
Valstybė gali sakyti: „skatiname inovacijas“. Organizacija gali sakyti: „laukiame iniciatyvos“. Vadovas gali sakyti: „siūlykite idėjas“. Tačiau žmogus, kuris tą idėją turėtų paversti realiu projektu, dažnai užduoda gerokai žemiškesnį klausimą: kiek man asmeniškai kainuos tai padaryti? Ir kalba čia ne tik apie pinigus. Kiek reikės laiko? Su kuo teks derinti? Kas turės pritarti? Kaip užsitikrinti finansavimą? Kas gali skirti žmonių? Ar IT turės tam laiko? Kas priims sprendimą? Kiek kartų reikės iš naujo paaiškinti, kodėl apskritai verta tai daryti? Ir, galiausiai, kas nutiks, jeigu po kelių mėnesių derinimo vis tiek bus pasakyta „ne“? [caption id="attachment_122186" align="alignnone" width="2560"] Docentė dr. Jurga Vestertė[/caption] Tarp ketinimo veikti ir realios galimybės veikti atsiranda papildoma kaina. Ją sudaro laikas, energija, derybos, informacijos paieška, procedūros, laukimas, neapibrėžtumas. Kitaip tariant – trintis. Ir kartais būtent ji, o ne pinigų, idėjų ar motyvacijos trūkumas paaiškina, kodėl valstybės programos nepasiekia norimo rezultato, organizacijų projektai stringa, o žmonės ilgainiui nustoja siūlyti naujas iniciatyvas. Kai kiekvienas reikalavimas logiškas, bet jų suma – jau nebe Valstybės lygmeniu dalį tokios trinties net mokame skaičiuoti pinigais. Ekonomikos ir inovacijų ministerijos duomenimis, 2026 m. pirmąjį pusmetį nacionalinių teisės aktų pakeitimais verslui tenkanti administracinė našta ir prisitaikymo prie reguliavimo išlaidos buvo sumažintos maždaug 3,4 mln. eurų. Tačiau tuo pačiu metu iš Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės kilę nauji reikalavimai šią naštą padidino daugiau kaip 23,84 mln. eurų. Šiuos skaičius galima perskaityti tiesiog kaip dar vieną statistiką apie reguliavimą. Bet vadybos požiūriu jie atskleidžia daug įdomesnį reiškinį. Viena institucija gali visiškai pagrįstai sakyti: „Mes procedūrą supaprastinome.“ Kita: „Mes tik įvedėme būtiną kontrolę.“ Trečia: „Reikia dar vienos ataskaitos.“ Ketvirta: „Čia tik vienas papildomas suderinimas.“ Ir kiekvienas atskiras sprendimas gali turėti racionalų paaiškinimą. Problema ta, kad žmogus ar įmonė nepatiria šių sprendimų atskirai. Jie patiria jų visumą. Todėl vadybos požiūriu svarbu klausti ne tik: „Ar ši konkreti procedūra pagrįsta?“ Reikėtų užduoti ir kitą klausimą: „Kiek visa sistema kainuoja tam, kuris joje bando kažką nuveikti?“ Administracinė našta yra tik viena tokios sisteminės trinties forma. Kitos atsiranda dėl sprendimų architektūros, finansavimo modelių, koordinavimo tarp institucijų, neaiškių atsakomybių ar tiesiog to, kad teoriškai egzistuojančiais ištekliais praktiškai sunku pasinaudoti. Pinigų yra. Tik jų negalima panaudoti. Beveik vadovėlinį tokio paradokso pavyzdį šiemet pateikė Valstybės kontrolė. 2025 m. pabaigoje Valstybės gynybos fonde buvo likę 36 mln. eurų nepanaudotų lėšų, nors tuo pačiu metu daliai institucijų trūko pinigų gynybos projektams. Civilinei saugai buvo numatyta 25 mln. eurų, tačiau panaudota tik 2,48 mln. eurų. Auditoriai nurodė, kad fondo veikimo modelis buvo nelankstus: pinigų buvo, tačiau esamas reglamentavimas neleido jų laiku panaudoti ten, kur jų reikėjo. Vadybos požiūriu čia svarbi labai paprasta, bet dažnai pamirštama skirtis: išteklių egzistavimas dar nereiškia jų prieinamumo. Organizacija gali turėti biudžetą. Valstybė gali būti skyrusi finansavimą. Gali egzistuoti programa, fondas ar priemonė. Tačiau jeigu kelias nuo ištekliaus iki jo panaudojimo yra prastai suprojektuotas, formalus išteklių turėjimas dar nesukuria gebėjimo veikti. Panašų dalyką galima pamatyti ir inovacijų finansavime. 2022–2025 m. pirmąjį pusmetį Lietuvoje verslo inovacijoms skatinti buvo taikytos net 174 finansavimo priemonės, kurioms numatyta daugiau kaip 3 mlrd. eurų. Panaudota maždaug pusė šios sumos – 1,5 mlrd. eurų. Iš 28 išsamiau auditorių vertintų priemonių tik šešios buvo aiškiai pagrįstos duomenimis apie realų verslo poreikį. Be to, Valstybės kontrolė konstatavo, kad atskiros finansavimo priemonės nesudaro nuoseklios grandinės nuo mokslinių tyrimų iki produkto rinkoje. Čia atsiranda dar vienas paradoksas. Daug priemonių dar nereiškia gerai veikiančios sistemos. Galima turėti daug pinigų, daug programų, daug atsakingų institucijų ir visiškai nuoširdžiai deklaruoti inovacijų prioritetą. Tačiau jeigu visa tai nesusijungia į žmogui ar organizacijai pereinamą kelią nuo idėjos iki rezultato, turime ne sistemą, o elementų rinkinį. O tai jau klasikinė vadybos problema. Tas pats reiškinys – tik mažesniu masteliu Dabar persikelkime iš valstybės į vieną organizaciją. Įmonėje, universitete ar ministerijoje žmogus nori pradėti projektą. Finansai – viename padalinyje. Žmonės – kitame. IT infrastruktūra – trečiame. Informacija – ketvirtame. Sprendimo teisė – dar kažkur kitur. Norint pajudėti, reikia derinti, aiškinti, laukti, gauti leidimus, konkuruoti dėl prioriteto. Ir čia atsiranda įdomus reiškinys: šalia paties projekto darbo ima formuotis antras darbas – projekto galimybės egzistuoti organizacijoje išsikovojimas. Kartais jis beveik nepastebimas. O kartais tampa didesnis už patį projektą. Galima net juokaujant užsirašyti sau formulę: visa iniciatyvos kaina = iniciatyvos įgyvendinimo pastangos + organizacinės trinties pastangos. Pirmoji formulės dalis suprantama. Reikia parengti sprendimą, sukurti produktą, įdiegti technologiją, atlikti tyrimą ar pakeisti procesą. Tačiau antroji dažnai niekur neapskaitoma. Kiek valandų skirta ne projektui, o tam, kad būtų gautas parašas ant leidimo projektą vykdyti? Kiek susitikimų reikėjo finansavimui pagrįsti? Kiek kartų reikėjo tą pačią iniciatyvą aiškinti skirtingiems žmonėms? Kiek laiko praleista bandant suprasti, kas apskritai gali priimti sprendimą? Jeigu antroji formulės dalis pradeda dominuoti, racionalus darbuotojo sprendimas labai dažnai yra ne „pasistengti dar labiau“, o – nedaryti. Tai ir yra tikroji organizacinės trinties kaina. „Kam čia reikia rašyti?“ Administracinės naštos tyrėjai Pamela Herd ir Donald Moynihan išskiria tris žmogaus patiriamų sąnaudų rūšis: išsiaiškinimo, reikalavimų vykdymo ir psichologines sąnaudas. Žmogui kainuoja suprasti, kaip sistema veikia; kainuoja atlikti tai, ko sistema iš jo reikalauja; ir kainuoja pats nuolatinis neapibrėžtumas, laukimas bei frustracija. Šią logiką nesunku atpažinti ir organizacijos viduje. „Kam čia reikia rašyti?“ – išsiaiškinimo kaina. „Pirmiausia užpildykite formą, tada gaukite tris suderinimus ir pateikite papildomą pagrindimą“ – reikalavimų vykdymo kaina. „Ai, gal tiek to“ – jau galima įtarti, kad priėjome prie psichologinės ir elgesio pasekmės. Ir štai čia makrolygmens sistema galų gale materializuojasi labai konkretaus žmogaus elgesyje. Jeigu energija, reikalinga gauti leidimus, finansavimą, žmones, informaciją ar kitus išteklius, pradeda prilygti arba net viršyti energiją, reikalingą pačiai iniciatyvai įgyvendinti, sistema pradeda gesinti iniciatyvą. Vienas žmogus gali būti itin atkaklus ir „pramušti sieną“. Bet organizacijos inovatyvumo negalima statyti ant darbuotojų gebėjimo nuolat kovoti su pačia organizacija. Žmonės išmoksta organizaciją Čia atsiranda dar viena, ilgalaikė pasekmė. Žmonės išmoksta organizaciją. Pirmą kartą žmogus pasiūlo idėją. Antrą kartą dar bando. Trečią kartą, prieš ją siūlydamas, jau pagalvoja: „O kiek čia reikės kovoti?“ Ketvirtą kartą idėja lieka jo galvoje. Po kurio laiko vadovybė gali visiškai nuoširdžiai klausti: „Kodėl mūsų darbuotojai nerodo daugiau iniciatyvos?“ Galbūt atsakymo reikėtų ieškoti ne darbuotojų kūrybiškume. Gal tikslesnis sakinys būtų: mūsų sistema išmokė žmones, kad iniciatyvos organizacinė kaina yra didesnė už tikėtiną naudą. Tai ypač aktualu didelėse organizacijose. Jose ištekliai natūraliai išskaidyti tarp funkcijų ir padalinių. Vieni valdo finansus, kiti žmones, treti technologijas, ketvirti duomenis ar infrastruktūrą. Todėl beveik kiekviena reikšmingesnė iniciatyva tampa tarpfunkcinio koordinavimo uždaviniu. Tai savaime nėra blogai. Organizacijoms reikia kontrolės, atskaitomybės, rizikų valdymo ir sprendimų patikros. Problema prasideda tada, kai kiekviena sistemos dalis racionaliai optimizuoja savo kontrolę, tačiau niekas neprojektuoja viso kelio nuo idėjos iki rezultato. Ką iš tikrųjų reiškia „vadovybės palaikymas“? Projektų valdymo ir inovacijų kalboje dažnai kartojama, kad iniciatyvai reikia „aukščiausios vadovybės palaikymo“. Frazė tokia įprasta, kad kartais jau beveik nieko nebereiškia. Tačiau išteklių ir organizacinės trinties požiūriu jos prasmė pasidaro labai konkreti. Vadovybės palaikymas nėra vien vadovo entuziazmas ar žodžiai „puiki idėja“. Jis reiškia sprendimo teisę. Prioritetą. Finansavimą. Žmonių laiką. Prieigą prie infrastruktūros. Galimybę išspręsti konfliktą tarp padalinių. Ir kartais – tiesiog pašalinti kliūtį, dėl kurios projekto vadovui kiekvieną mažą išteklių iki tol tekdavo iš naujo išsikovoti. Kai aukštesnio lygmens vadovas pasako: „Šitas projektas yra prioritetinis. Tam skiriame tokį biudžetą. Paulius ir Rasa prisideda. IT suteikia prieigą. O iki šios ribos sprendimus savarankiškai priima projekto vadovas“, staiga išnyksta dešimtys smulkių derybų. Tai ir yra labai praktiška vadovybės palaikymo forma: sumažinti organizacinę trintį ir padaryti reikalingus išteklius prieinamus. Ne kiekvieną kliūtį reikia šalinti Vis dėlto būtų pernelyg paprasta iš viso to padaryti išvadą: mažiau taisyklių – geriau. Ne kiekviena trintis yra bloga. Kartais papildomas patikrinimas apsaugo nuo milijoninės klaidos. Viešuosiuose pirkimuose procedūros saugo nuo piktnaudžiavimo. Duomenų apsaugos reikalavimai neleidžia patogumo vardan pamiršti žmogaus teisių. Finansinė kontrolė neatsirado todėl, kad kažkam labai patiko pildyti lenteles. Vadybinė problema prasideda ne tada, kai sistemoje yra ribojimų. Ji prasideda tada, kai nebežinome, kiek jų visuma kainuoja ir ar ta kaina vis dar proporcinga kuriamai vertei bei valdomai rizikai. Todėl organizacijoms galėtų būti naudinga periodiškai atlikti savotišką „organizacinės trinties auditą“. Ne tik klausti, ar procedūra teisėta ir kas už ją atsakingas. Bet nueiti visą iniciatyvos kelią. Nuo idėjos iki sprendimo. Nuo sprendimo iki finansavimo. Nuo finansavimo iki reikalingų žmonių ir technologijų. Nuo formalaus leidimo veikti iki realios galimybės veikti. Kiek ten žingsnių? Kiek žmonių turi pritarti? Kiek kartų pateikiama ta pati informacija? Kiek laukiama? Kur nutrūksta atsakomybė? Ar tas, kuris turi pasiekti rezultatą, apskritai kontroliuoja išteklius, kurių tam rezultatui reikia? Ir gal svarbiausia – kas organizacijoje atsakingas ne už vieną procedūrą, o už tai, kad visas šis kelias veiktų? Nes kartais organizacijai tikrai trūksta pinigų. Kartais – žmonių. Kartais – gerų idėjų. Bet kartais idėjų yra, žmonių yra ir net pinigų yra. Organizacija tiesiog per brangiai „apmokestina“ bandymą jais pasinaudoti.
Plačiau