Šiuo metu beveik du trečdalius Vilniaus miesto teritorijos sudaro žaliosios teritorijos, ir tik palyginti nedidelę dalį sudaro statiniai. Toks želdinių kiekis, pasak specialistų, ne tik sukuria poilsio erdves miestiečiams, bet ir nuolat valo orą.
„Vilnius drąsiai gali vadintis viena žaliausių Europos sostinių. Miesto plotas – apie 400 kvadratinių kilometrų. 61 proc. jo sudaro žaliosios zonos – medžiai, vejos ir vandens telkiniai, o tik 39 proc. – urbanizuota teritorija. Pavyzdžiui, Rygoje žalieji plotai užima 39 proc. teritorijos, o 61 proc. yra apstatyta“, – tikina Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Miesto tvarkymo ir aplinkos apsaugos skyriaus Želdynų poskyrio vedėja Giedrė Čeponytė.
Anot specialistės, žaliosios teritorijos gali būti vadinamos kvėpuojančiomis – jos kuria deguonį, valo orą ir sugeria lietaus vandenį, tad čia Vilnius čia tikrai turi, kuo pasigirti. Jai antrina ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto Urbanistikos katedros profesorius dr. Gintaras Stauskis: „Dar iš mokyklos pamokų daugelis atsimena, kad visa augalija – vejos, krūmynai, gėlynai, medžiai, ypač – medžių grupės ir miškai – gerina oro kokybę. Vykstantys fotosintezės procesai absorbuoja anglies dvideginį ir išskiria deguonį. Visa, kas žalia ir auga žemės paviršiuje, gerina oro kokybę.“
Tačiau, pasak profesoriaus, toks žaliųjų erdvių kiekis miestui kartu yra ir iššūkis – šias zonas reikia tvarkyti, o gyventojų skaičius, palyginus su teritorija, Vilniuje nėra didelis, miesto apstatymas yra gana retas. „Tad kyla klausimas, kiek tas erdves norime tvarkyti. Čia, matyt, savivaldybė žiūri labai racionaliai – prioritetas skiriamas toms vietoms, kurios yra labai dažnai lankomos, matomos, arba joms natūraliai tenka reprezentacinė paskirtis. O nuošalesnėse vietose žmonėms nieko labai ypatingo ir nereikia – juk ir paprasčiausiame miške puikiai jaučiamės“, – kalba G. Stauskis.
Medžiai turi savo gyvenimo trukmę
Vilniuje pastaruoju metu tvarkoma nemažai parkų ir skverų, dėl to neretai tenka pašalinti kai kuriuos medžius, kurie jau „pragyveno“ savo amžių, turi puvinius kamienuose – yra nestabilūs ir pavojingi gausiai lankomose vietose, – o jų vietoje sodinami jauni medeliai. Tokie sprendimai paprastai sukelia diskusijas visuomenėje. Tačiau, pasak profesoriaus G. Stauskio, kritiškai medžių kirtimą vertinantys gyventojai turėtų atminti kelis dalykus.
„Jei nukertame didelį medį ir pakeičiame jį jaunu medeliu, be abejo, jo žalioji masė yra mažesnė, ir oro toks medis išvalo mažiau. Tačiau reikia nepamiršti, kad medžiai taip pat turi savo gyvenimo laiką. Kai pasiekia tam tikrą amžių, jie natūraliai nudžiūsta, ar išlaužo vėjas ir jie išnyksta. Arba žmonės, pamatę, kad medžiai jau nebetinkami, juos pakeičia naujais. Toks kaitos procesas yra natūralus“, – kalba specialistas.
Profesoriui pritaria G. Čeponytė, sakydama, kad miesto sąlygos taip pat veikia medžių gyvenimo trukmę. Pasak jos, jei mieste augančiai liepai yra 50 metų, jos biologinis amžius yra 150 metų, nes kitokios augimo sąlygos ją išsekina daug greičiau nei kur nors pamiškėje augančią liepą.
Lietuviai žaliąsias zonas mieste vertina visai kitaip nei europiečiai
Profesoriaus G. Stauskio teigimu, medžiais ir žaliosiomis erdvėmis Vilniuje daugelį metų buvo rūpinamasi menkai. Ir tik pastaraisiais metais, susidėjus kelioms pozityvioms aplinkybėms – gal pagerėjus gyvenimo sąlygoms ar išaugus gyventojų poreikiams, – dabar turime galimybę tvarkyti tas erdves. Tačiau per tuos ilgus dešimtmečius mūsų miestų gyventojai priprato prie beveik laukinės gamtos intarpų į miestą.
„Žmonės tai laiko natūraliu dalyku ir jiems taip tinka. Šiuo metu, kai ateiname su labai estetizuotai, kartais – labai dirbtinai suprojektuotais sprendimais, žmonės dažnai jų nepriima. Tas pats projektas kokiam olandui ar vokiečiui, kurių miestuose žaliųjų erdvių išvis beveik nelikę, būtų puikus, sakytų „darykim“.
O lietuviai – vilniečiai, kauniečiai ar klaipėdiečiai – sako „ne, mums to nereikia, palikim, kaip yra“. Visuomenėje įvyko natūralūs pokyčiai ir į juos būtina atsižvelgti planuojant tokius projektus. Taip pastaruoju metu nutiko ne kartą – lyg buvo geri projektai parengti, visos institucijos jiems pritarė, o kai prasidėjo darbai ir buvo paklausta gyventojų nuomonės, daug kas sakė „ne, ačiū, nereikia“, – pasakoja profesorius.
G. Stauskio žodžiais, čia tinka senas posakis „Vox Populi, Vox Dei“ (liet. tautos balsas – Dievo balsas) – reikėtų orientuotis į visuomenės nuomonę: ji žino, ko jai reikia – belieka tik įsiklausyti. Lietuvos miestuose tokius didelius ir dirbtinai suprojektuotus, bet labai estetiškus projektus reikėtų vykdyti labai atsargiai ir tausojant esamą gamtą.
„Mūsų visuomenė visiškai natūraliai priima truputį laukinę, truputį menkiau sutvarkytą, bet ne mažiau funkcionalią aplinką. Manau, beveik visais atvejais, kai yra tam tikros želdinių grupės, kad ir be ypatingos priežiūros susiformavusios, jas reikėtų integruoti į projektą, o ne bandyti pakeisti ir formuoti iš naujo dirbtinai žalias naujas struktūras“, – svarsto profesorius.
Pasiskirstymas mieste – netolygus
G. Stauskio teigimu, Vilniuje žaliosios teritorijos yra pasiskirsčiusios netolygiai – periferijoje esančių miesto rajonų gyventojams tenka daugiau žaliojo ploto, o, pvz., Senamiestyje ir Naujamiestyje – mažiau. Tačiau to nereikėtų suabsoliutinti, nes Senamiestyje žalios oazės, skverai ir parkai yra išsidėstę mažesniais atstumais ir dėl to yra greičiau pasiekiami. O naujai urbanizuojamose teritorijose žaliųjų ir apstatytų teritorijų santykis dar nėra aiškus – ten labai daug grįstų dangų, tad augalijai vietos yra mažiau.
Pasak G. Čeponytės, ypatingai plačiomis žaliomis erdvėmis gali pasigirti Antakalnis, Verkiai, Paneriai. Senamiestis ir Naujamiestis yra „kietosios“ Vilniaus miesto seniūnijos, nuo čia kūrėsi miestas, tad žaliųjų zonų yra kiek mažiau. Tačiau, anot specialistės, jei čia žaliųjų erdvių negali būti daug, tuomet svarbu, kad jos būtų kokybiškos.
„Vilniaus miesto savivaldybė turi dešimties metų planą, kuriame numatyta, kaip žaliosios zonos bus tvarkomos ateityje. Žinoma, kad vienas svarbiausių uždavinių bus naujų medžių sodinimas. Kalbant apie rūšis, neatsisakysime liepų, galbūt sodinsime daugiau didžialapių liepų. Vilniaus mieste yra daugiausia klevų, jų skaičių didinsime ir toliau. Kur įmanoma, planuojame gausinti spygliuočių, taip pat sodinti šermukšnių. Šie medžiai puikiai prisitaiko prie urbanizuotos teritorijos.
Gal tik šiek tiek gaila dėl aplinkos ministerijos pozicijos – baltažiedė robinija yra įrašyta į naikintinų medžių sąrašus. Šie medžiai iš tiesų uzurpuoja miškingas teritorijas, bet robinijos puikiausiai tiktų urbanizuotai miesto teritorijai – jos yra be galo patvarios, „kantrios“ druskoms, sausroms ir kitoms nepalankioms sąlygoms. Tad mieste jų pjauti neketinama – robinijos puikiausiai atlieka deguonies gaminimo darbą ir padeda miestą aprūpinti kokybišku oru“, – tvirtina specialistė.
Galerija
