Nauji mokslo metai, studijos, miestas ir patirtys – neretai tokie pokyčiai pirmojo kurso studentams gali būti vienu metu ir įkvepiantys, ir kelti įtampą bei neapibrėžtumo jausmą. Visa tai reikalauja nemažai pastangų, laiko ir gebėjimo prisitaikyti, todėl natūralu, kad žmogus gali pradėti vengti tam tikrų situacijų. Tačiau komforto ribų plėtimas ir naujų įgūdžių mokymasis nebūtinai turi būti vien lengvas procesas, sako VILNIUS TECH psichologė Gintė Blaževičė.
„Tam, kad išmoktume kažką naujo, turime susidurti su tuo, kas dar nepažįstama, išbandyti kitus būdus veikti ir tam tikrą laiką pabūti nepatogioje situacijoje. Tokių patirčių žmogus per gyvenimą jau būna sukaupęs, pavyzdžiui, mokyklos pradžia, nauji santykiai ar pomėgiai, sportas. Visa tai – skirtingos pradžios, reikalaujančios prisitaikymo, pastangų ir mokymosi. Vadinasi, susidūrimas su naujove ar nauja pradžia nėra visiškai nepažįstama patirtis“, – paaiškina specialistė.
Ar vengdamas to, kas kelia nerimą, iš tiesų žmogus sau padeda?
Paradoksalu, tačiau tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip savęs saugojimas, iš tiesų gali tapti tam tikrų situacijų vengimu. Toks elgesys dažnai suteikia trumpalaikį palengvėjimą, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje gali sukelti dar daugiau sunkumų: mažinti pasitikėjimą savimi, stiprinti nerimą ir riboti galimybes mokytis, išbandyti naujus dalykus bei patirti ką nors prasmingo, paaiškina specialistė.
„Vengdami tam tikros situacijos savo protui siunčiame žinutę: „Aš to nepadariau ir išvengiau pavojaus, reiškia, ir kitą kartą reikės taip daryti“. Problema ta, kad tokiu būdu smegenys ne visada gauna galimybę išmokti, jog realaus pavojaus gal iš tiesų ir nebuvo. Todėl kitą kartą nerimas gali vėl sustiprėti, o vengimas atrodyti kaip patikimiausias būdas nuo jo apsisaugoti. Vis dėlto, tokia strategija ilgainiui gali palaikyti ar net sustiprinti nerimą“, – paaiškina G. Blaževičė.
Psichologė pateikia studentui gyvenimišką pavyzdį: jis norėtų daugiau bendrauti ir susirasti naujų draugų, tačiau vengia vietų, kuriose gali būti daugiau nepažįstamų žmonių. Trumpuoju laikotarpiu tai gal ir palengvina jo savijautą, tačiau ilgainiui užveria galimybes sutikti naujų žmonių: pažinčių ratas mažėja, o kartu gali mažėti ir vietų bei veiklų, kuriose norisi dalyvauti.
Kitas pavyzdys: paskaitose ar atsiskaitymų metu studentui tenka kalbėti prieš auditoriją, o jam tai – nejauku. Bijodamas atsidurti tokioje situacijoje, jis gali pradėti vengti užsiėmimų, kuriuose teks garsiai išsakyti savo mintis. Tačiau studijų metu tokių situacijų greičiausiai tik daugės. Tuomet gali kilti ir abejonė: „Ar aš apskritai pajėgus tęsti šias studijas?“ Todėl tai, kas iš pradžių atrodė kaip būdas apsisaugoti nuo nemalonios patirties, ilgainiui gali pradėti riboti ne tik kasdienį gyvenimą, bet ir svarbius sprendimus.
„Šiuo atveju, rekomenduoju kitą strategiją: švelniai ir palaipsniui plėskite savo komforto ribas, užuot leidę joms vis labiau trauktis. Galite pradėti nuo mažų, įveikiamų žingsnių: užmegzti trumpą pokalbį su nepažįstamu žmogumi, sudalyvauti veikloje, kurioje dar nieko nepažįstate, ar po truputį pratintis kalbėti prieš kitus. Tokiu būdu suteikiate sau galimybę patirti, kad naujos situacijos gali būti ne tik nepatogios, bet ir įveikiamos, o kartu mokomės naujų, labiau padedančių elgesio būdų. Juk keisdami savo elgesį suteikiame sau galimybę keisti ir tai, kaip jaučiamės bei mąstome“, – pataria psichologė.
Diskomfortas nebūtinai reiškia pavojų
Dar vienas specialistės patarimas – kartkartėmis sau priminti, kad diskomfortas nebūtinai reiškia pavojų. Pajutus diskomfortą galima švelniai sau pasakyti, pavyzdžiui: „Man dabar nejauku, todėl mano protas ir kūnas reaguoja budriau. Turbūt bandau save apsaugoti. Tačiau ar šiuo metu iš tiesų yra toks pavojus, nuo kurio turėčiau taip stipriai saugotis?“
„Vis dėlto svarbu nepamiršti, kad kartais pavojus yra realus ir jo vengti yra sveikas pasirinkimas. Tad ne kiekvieną baimę turime įveikti, svarbu išlikti sąmoningiems ir įvertinti, ar jaučiamas diskomfortas kyla dėl realios grėsmės, ar dėl to, kad susiduriame su kažkuo nauju ir nepažįstamu“, – paaiškina G. Blaževičė.
Neretai grėsmės jausmą gali sustiprinti mūsų pačių mintys, įsitikinimai ir įsivaizdavimas. Jei laiku nepastebime gąsdinančios ar katastrofizuojančios minties, galime pradėti vis labiau tikėti, kad tam tikra situacija yra nesaugi ir kad jos reikėtų vengti – pavyzdžiui, naujų veiklų ar bandymo kalbėti užsienio kalba.
Psichologė pataria, kad jei savyje pastebite dažnai pasikartojančias gąsdinančias mintis, gali būti naudinga stabtelėti ir jas šiek tiek patyrinėti, užduoti sau kelis klausimus:
- Ar ši kilusi gąsdinanti mintis yra faktas, ar tik mano interpretacija?
- Ar yra kitas, labiau padedantis būdas pažiūrėti į šią situaciją?
- Jei nepavyktų, ką tai sakytų apie mane? O kokie faktai apie mane galėtų šią mintį paneigti?
- Ką apie šią situaciją pasakytų mane palaikantis žmogus? O ką apie ją pasakyčiau aš pats, žvelgdamas iš ateities?
„Žinoma, ne kiekvieną nerimą ar diskomfortą turime įveikti vieni. Jei nerimas tampa toks stiprus, kad ima reikšmingai trukdyti kasdieniam gyvenimui, studijoms, santykiams ar kitoms svarbioms gyvenimo sritims, verta kreiptis pagalbos į psichologą ar kitą specialistą. Kreipimasis pagalbos gali būti būtent tas papildomas palaikymas, kuris padeda geriau suprasti savo patirtis ir atrasti veiksmingesnių būdų su jomis tvarkytis“, – pabrėžia psichologė.
Svarstydami, ar norime imtis tam tikros veiklos, svarbu nepamiršti ir to, dėl ko apskritai norime žengti į nepažįstamas situacijas. Priimdami sprendimus galime atsižvelgti į savo vertybes, stiprybes ir tikslus – jie gali tapti svarbiu orientyru. Galima savęs klausti: „Ar elgdamasis šiuo būdu tolstu nuo to, ko noriu, ar, vis dėlto, prie to artėju? Ar mano pasirinkimas padeda man kurti tokį gyvenimą ir tapti tokiu žmogumi, kokiu noriu būti?“.
„Susidūrus su pokyčiais, prisitaikymas prie naujovių nebūtinai turi būti lengvas. Būtent per tokias patirtis galime mokytis, augti ir atrasti, kad pajėgiame netgi daugiau, nei iš pradžių manėme. Ir galbūt, pažvelgę į savo ankstesnes patirtis, pamatysime, kad tai, ko bijojome, dažniausiai taip ir nenutiko, o susidūrę su didesniais iššūkiais – jau ne kartą gebėjome su jais susitvarkyti“, – pataria VILNIUS TECH psichologė Gintė Blaževičė.
