VILNIUS TECH studentams – unikali galimybė dalyvauti kartu su MIT rengiamoje programoje

Rugsėjo 24, 2026

Kaip energetikos transformacijos iššūkius spręsti ne tik auditorijoje, bet ir praktiškai? Tokią galimybę VILNIUS TECH studentams suteiks nauja tarpdisciplininė programa „Rethinking Energy: Combining Research, Economics, and Technology“ (RE:CREAT), parengta bendradarbiaujant su pirmuoju pasaulio universitetu – Masačusetso technologijos institutu (MIT, JAV).

Programa parengta bendradarbiaujant su MIT

„RE:CREAT“ – bandomoji tarpdisciplininė ir tarpinstitucinė programa, kurią kartu įgyvendins septyni Lietuvos universitetai bei verslo partneriai AB „Ignitis grupė“, AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir UAB „Novian“.

„Viena išskirtinių programos dalių – bendradarbiavimas su MIT. Studentai galės naudotis MITx kursais, dalyvauti specialiai programos dalyviams organizuojamose sesijose su MIT mokslininkais ir susipažinti su metodais, taikomais sprendžiant sudėtingus energetikos, miestų ir technologijų iššūkius“, – sako programos įgyvendinimu VILNIUS TECH besirūpinanti prof. dr. Sonata Tolvaišienė.

Studentai projektas biblioteka

Programos idėją įkvėpė MIT filosofija „Mens et Manus“ – „protas ir ranka“, pabrėžianti žinių ir praktinio jų pritaikymo ryšį. Todėl čia studentas nėra tik klausytojas – jis tampa aktyviu sprendimo kūrėju, o dėstytojas – mentoriumi.

Ne teoriniai atvejai, o realios problemos

Vienas svarbiausių programos išskirtinumų – studentų darbas su realiomis užduotimis, kurias pasiūlys bendrovės „Ignitis grupė“ ir „Lietuvos geležinkeliai“. Studentai turės rasti tinkamus sprendimus, kaip išspręsti problemą, su kuria susiduria reali organizacija.

„Energetikos transformacijai reikia ne tik technologinių žinių, bet ir gebėjimo dirbti tarpdisciplininėse komandose, spręsti sudėtingus iššūkius bei suprasti skirtingų sričių sąsajas. Todėl RECREATE programoje studentai dirbs su realiais verslo ir visuomenės iššūkiais, bendradarbiaus su ekspertais ir susipažins su MIT taikomais mokymosi bei problemų sprendimo metodais. Tikime, kad tokios patirtys ugdo ateities lyderius, gebančius kurti tvarius, inovatyvius ir visuomenei vertę kuriančius sprendimus energetikos sektoriuje“, – sako Giedrė Žlibinienė, AB „Ignitis grupė“ Žmonių ir kultūros programų partnerė.

Programoje bus nagrinėjamos septynios tarpusavyje susijusios sritys: energijos sistemų transformacija, tvarus energijos naudojimas, energetikos politika ir reguliavimas, atsinaujinančiosios energijos infrastruktūros projektavimas, įterptosios energijos srautų valdymo sistemos, energijos sprendimai pažangiems miestams ir verslumas.

Ką VILNIUS TECH studentai gaus iš bendradarbiavimo su MIT?

„MIT indėlis programoje neapsiribos vien mokymosi medžiaga. Studentai išklausys keturis MITx nuotolinius kursus, kurių turinys bus siejamas su Lietuvos aktualijomis ir aptariamas kontaktinių užsiėmimų metu.

Programoje taip pat numatytos specialios sesijos su MIT mokslininkais. KTU bloko metu studentai dalyvaus nuotolinėje diskusijoje su MIT dr. Jungwoo Chun, programoje bus taikoma prof. Lawrence Susskind konsensuso formavimo metodika, o VDA bloke numatytos MIT prof. Andres Sevtsuk nuotolinės paskaitos. 2027 m. gruodį studentų lauks ir gyvos prof. Andres Sevtsuk paskaitos bei praktiniai užsiėmimai“, – sako VILNIUS TECH atstovaujantis doc. dr. Audrius Grainys.

Programos dalyviams numatyti sertifikatai, todėl ši patirtis gali tapti papildomu tarptautiniu įrašu studento profesiniame kelyje.

30 ECTS per 15 mėnesių

Programa truks nuo 2026 m. spalio iki 2028 m. sausio, jos apimtis – 30 ECTS. Mokymasis vyks tris semestrus skirtinguose Lietuvos universitetuose.

„RE:CREAT“ skirta Lietuvos valstybinių universitetų bakalauro ir magistro studentams. Kandidatuoti gali ne tik energetikos ar inžinerijos, bet ir kitų studijų krypčių studentai – būtent skirtingų kompetencijų sujungimas yra viena pagrindinių programos idėjų. Programoje galės dalyvauti penki VILNIUS TECH studentai.

Studentai su kompiuteriais

Kas gali kandidatuoti?

Programos dalyvių atranka vyksta jau dabar. Kandidatuojant reikės pateikti CV ir motyvacinį laišką, o atrinkti kandidatai bus kviečiami į pokalbį.

„Svarbiausias kriterijus – motyvacija. Ieškome studentų, kurie tikrai nori gilintis į energetikos transformaciją ir yra pasirengę skirti šiai programai papildomo laiko šalia savo pagrindinių studijų. Programa trunka pusantrų metų ir apima septynis universitetus, MITx kursus bei komandinį projektą, todėl žiūrime ir į mokymosi rezultatus – studentas turi mokėti derinti šį krūvį su savo studijomis ir jį pabaigti. Pokalbis padeda įsitikinti, kad tiek motyvacija, tiek galimybės realiai suderinti krūvį yra tikros“, – sako prof. dr. S. Tolvaišienė.

Studentai motyvacinius laiškus gali siųsti iki rugsėjo 30 d. el. paštu sonata.tolvaisiene@vilniustech.lt. Kandidatus, kuriuos kviesime pokalbiui informuosime asmeniškai el. paštu.

Apie programą „MISTI Lithuania“

Masačiusetso technologijų instituto tarptautinių mokslo ir technologijų iniciatyvų (MISTI) programa Lietuvoje skirta skatinti mokslinių ir meninių tyrimų, technologinės plėtros bei inovacijų bendradarbiavimą tarp Lietuvos ir Masačiusetso technologijų instituto (JAV, Bostonas).

Programos tikslas – skatinti Lietuvos mokslo institucijų, verslo įmonių ir kitų tyrimų organizacijų tarptautinį bendradarbiavimą su MIT, plėtoti MISTI programą Lietuvoje, sudaryti sąlygas kompetencijų stiprinimui ir kurti naujas inovatyvias galimybes abiejų šalių tyrimų ir technologijų srityse.

„MISTI Lithuania“ programą įgyvendina Lietuvos konsorciumas. Jo nariai – universitetai, mokslo institutai ir įmonės: VILNIUS TECH, Vytauto Didžiojo universitetas, Kauno technologijos universitetas, Vilniaus universitetas, Mykolo Romerio universitetas, Klaipėdos universitetas, Vilniaus dailės akademija, Lietuvos energetikos institutas, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras, Ignitis grupė, LTG Grupė, „Northway Biotech“, „Euromonitor International“ ir „Novian“. Konsorciumo veiklą remia Lietuvos mokslo taryba.

Masačusetso technologijos institutas (MIT) nuolat yra geriausių pasaulio universitetų sąrašo lyderis, užimantis pirmąją vietą įvairiuose reitinguose jau daugiau nei dešimtmetį. Instituto absolventai yra įkūrę daugiau nei 30 tūkst. įmonių, kurios sukuria apie 4,6 trilijono JAV dolerių metinių pajamų ir daugiau nei 3,3 mln. darbo vietų visame pasaulyje. Tarp MIT absolventų yra daugiau nei 100 Nobelio premijos laureatų, daugybės kitų prestižinių apdovanojimų laimėtojai. Instituto alumnai yra pasaulinio garso lyderiai įvairiose srityse – nuo dirbtinio intelekto, kibernetinio saugumo, kompiuterijos, biotechnologijų iki robotikos, energetikos ir ekonomikos.

Misti Lithuania

Panašios naujienos

Naujajame „Sapere Aude“ numeryje – ateities miestus kuriantys mokslininkai ir studentai
Naujajame „Sapere Aude“ numeryje – ateities miestus kuriantys mokslininkai ir studentai
Dirbtinis intelektas (DI), mikromobilumas, klimato kaitos poveikis ir išmanioji infrastruktūra šiandien vis sparčiau keičia miestus. Būtent dėl šios priežasties naujausio universitete leidžiamo žurnalo SAPERE AUDE rudens numerio tema tapo „Miestas ir technologijos“ – kvietimas pažvelgti į miestą ne tik kaip į fizinę erdvę, bet ir kaip į sudėtingą, nuolat tobulinamą sistemą, kurioje susijungia mokslas, inžinerija, duomenys ir žmonių kuriamos inovacijos. Šiandien miestų ateitį formuoja įvairios sritys – nuo transporto inžinerijos ir urbanistikos iki DI bei komunikacijos tyrimų. Todėl naujajame žurnalo numeryje pristatomi mokslininkai, studentai, alumnai ir kiti bendruomenės nariai, kurių darbai padeda kurti saugesnius, išmanesnius ir tvaresnius miestus. Numerį atveria pokalbis su naująja Fundamentinių mokslų fakulteto dekane prof. dr. Simona Ramanauskaite, kuri dalijasi savo požiūriu į mokslo, technologijų ir universiteto vaidmenį sparčiai besikeičiančiame pasaulyje. Viena ryškiausių numerio temų – miesto mobilumas ir saugumas. Doktorantė Edita Juodvalkienė, vadovaujama prof. dr. Donato Čygo, rengia disertaciją apie elektrinių paspirtukų eismo saugumo gerinimą miestų gatvėse. Tuo tarpu alumnas Dominykas Eičinas analizuoja mikromobilumo transporto priemonių ratų pakabos konstrukcijas, o jo baigiamasis darbas pateiktas Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos studentų darbų konkursui. Tačiau ateities miestų iššūkiai neapsiriboja vien transportu. Į klausimą, kaip technologijos gali padėti miestams prisitaikyti prie klimato kaitos iššūkių, atsakymų ieško Architektūros fakulteto Architektūros studijų programos absolventė Gabriela Sokolovskaja. Savo baigiamajame darbe ji nagrinėjo, kaip lietaus vandens kaupimas ir panaudojimas gali tapti svarbia klimatui atsparių miestų planavimo dalimi bei prisidėti prie tvarios urbanistinės plėtros. Ne mažiau svarbų vaidmenį kuriant šiuolaikinį miestą atlieka ir išmaniosios technologijos. Jų panaudojimą miesto infrastruktūroje atskleidžia magistranto Lauryno Zalagos tyrimai. Jis vysto miesto apšvietimo sistemos stebėjimo sprendimus, pasitelkdamas dronus ir DI. Tuo tarpu kituose numerio straipsniuose nagrinėjami DI sprendimai bičių elgsenos stebėjimui, žmogaus ir DI sąveika vizualinėje komunikacijoje bei laivų saugaus prasilenkimo analizė Klaipėdos uoste. Technologines idėjas universiteto bendruomenėje generuoja ne tik mokslininkai ir studentai. Numeryje pristatomi ir nuotolinio ugdymo programos „Ateities inžinerija“ jaunieji kūrėjai, kurių projektai apima aplinkosaugos, dizaino, transporto ir žaliosios energetikos sprendimus. Jų darbai atskleidžia, kaip inžinerinis mąstymas ir kūrybiškumas gali padėti spręsti realias visuomenės problemas dar mokyklos suole. Rudens numeryje skaitytojai taip pat ras interviu su VILNIUS TECH alumnais, šiandien dirbančiais LRT bei susipažins su steigiamu Tech Fondu, jo vizija ir tikslais. Naujasis SAPERE AUDE numeris kviečia pažvelgti į miestą kaip į gyvą ir nuolat besikeičiančią technologiją, kurią kuria žmonės, mokslas ir inovacijos. Kokiame mieste gyvensime rytoj, priklauso nuo sprendimų, kurie gimsta jau šiandien universitetų laboratorijose, auditorijose ir tyrimų projektuose. Naujausią žurnalo numerį galite rasti čia.
Plačiau
Dr. Jurga Vestertė: skatiname iniciatyvą, o kiek kainuoja ją parodyti?
Dr. Jurga Vestertė: skatiname iniciatyvą, o kiek kainuoja ją parodyti?
Valstybė gali sakyti: „skatiname inovacijas“. Organizacija gali sakyti: „laukiame iniciatyvos“. Vadovas gali sakyti: „siūlykite idėjas“. Tačiau žmogus, kuris tą idėją turėtų paversti realiu projektu, dažnai užduoda gerokai žemiškesnį klausimą: kiek man asmeniškai kainuos tai padaryti? Ir kalba čia ne tik apie pinigus. Kiek reikės laiko? Su kuo teks derinti? Kas turės pritarti? Kaip užsitikrinti finansavimą? Kas gali skirti žmonių? Ar IT turės tam laiko? Kas priims sprendimą? Kiek kartų reikės iš naujo paaiškinti, kodėl apskritai verta tai daryti? Ir, galiausiai, kas nutiks, jeigu po kelių mėnesių derinimo vis tiek bus pasakyta „ne“? [caption id="attachment_122186" align="alignnone" width="2560"] Docentė dr. Jurga Vestertė[/caption] Tarp ketinimo veikti ir realios galimybės veikti atsiranda papildoma kaina. Ją sudaro laikas, energija, derybos, informacijos paieška, procedūros, laukimas, neapibrėžtumas. Kitaip tariant – trintis. Ir kartais būtent ji, o ne pinigų, idėjų ar motyvacijos trūkumas paaiškina, kodėl valstybės programos nepasiekia norimo rezultato, organizacijų projektai stringa, o žmonės ilgainiui nustoja siūlyti naujas iniciatyvas. Kai kiekvienas reikalavimas logiškas, bet jų suma – jau nebe Valstybės lygmeniu dalį tokios trinties net mokame skaičiuoti pinigais. Ekonomikos ir inovacijų ministerijos duomenimis, 2026 m. pirmąjį pusmetį nacionalinių teisės aktų pakeitimais verslui tenkanti administracinė našta ir prisitaikymo prie reguliavimo išlaidos buvo sumažintos maždaug 3,4 mln. eurų. Tačiau tuo pačiu metu iš Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės kilę nauji reikalavimai šią naštą padidino daugiau kaip 23,84 mln. eurų. Šiuos skaičius galima perskaityti tiesiog kaip dar vieną statistiką apie reguliavimą. Bet vadybos požiūriu jie atskleidžia daug įdomesnį reiškinį. Viena institucija gali visiškai pagrįstai sakyti: „Mes procedūrą supaprastinome.“ Kita: „Mes tik įvedėme būtiną kontrolę.“ Trečia: „Reikia dar vienos ataskaitos.“ Ketvirta: „Čia tik vienas papildomas suderinimas.“ Ir kiekvienas atskiras sprendimas gali turėti racionalų paaiškinimą. Problema ta, kad žmogus ar įmonė nepatiria šių sprendimų atskirai. Jie patiria jų visumą. Todėl vadybos požiūriu svarbu klausti ne tik: „Ar ši konkreti procedūra pagrįsta?“ Reikėtų užduoti ir kitą klausimą: „Kiek visa sistema kainuoja tam, kuris joje bando kažką nuveikti?“ Administracinė našta yra tik viena tokios sisteminės trinties forma. Kitos atsiranda dėl sprendimų architektūros, finansavimo modelių, koordinavimo tarp institucijų, neaiškių atsakomybių ar tiesiog to, kad teoriškai egzistuojančiais ištekliais praktiškai sunku pasinaudoti. Pinigų yra. Tik jų negalima panaudoti. Beveik vadovėlinį tokio paradokso pavyzdį šiemet pateikė Valstybės kontrolė. 2025 m. pabaigoje Valstybės gynybos fonde buvo likę 36 mln. eurų nepanaudotų lėšų, nors tuo pačiu metu daliai institucijų trūko pinigų gynybos projektams. Civilinei saugai buvo numatyta 25 mln. eurų, tačiau panaudota tik 2,48 mln. eurų. Auditoriai nurodė, kad fondo veikimo modelis buvo nelankstus: pinigų buvo, tačiau esamas reglamentavimas neleido jų laiku panaudoti ten, kur jų reikėjo. Vadybos požiūriu čia svarbi labai paprasta, bet dažnai pamirštama skirtis: išteklių egzistavimas dar nereiškia jų prieinamumo. Organizacija gali turėti biudžetą. Valstybė gali būti skyrusi finansavimą. Gali egzistuoti programa, fondas ar priemonė. Tačiau jeigu kelias nuo ištekliaus iki jo panaudojimo yra prastai suprojektuotas, formalus išteklių turėjimas dar nesukuria gebėjimo veikti. Panašų dalyką galima pamatyti ir inovacijų finansavime. 2022–2025 m. pirmąjį pusmetį Lietuvoje verslo inovacijoms skatinti buvo taikytos net 174 finansavimo priemonės, kurioms numatyta daugiau kaip 3 mlrd. eurų. Panaudota maždaug pusė šios sumos – 1,5 mlrd. eurų. Iš 28 išsamiau auditorių vertintų priemonių tik šešios buvo aiškiai pagrįstos duomenimis apie realų verslo poreikį. Be to, Valstybės kontrolė konstatavo, kad atskiros finansavimo priemonės nesudaro nuoseklios grandinės nuo mokslinių tyrimų iki produkto rinkoje. Čia atsiranda dar vienas paradoksas. Daug priemonių dar nereiškia gerai veikiančios sistemos. Galima turėti daug pinigų, daug programų, daug atsakingų institucijų ir visiškai nuoširdžiai deklaruoti inovacijų prioritetą. Tačiau jeigu visa tai nesusijungia į žmogui ar organizacijai pereinamą kelią nuo idėjos iki rezultato, turime ne sistemą, o elementų rinkinį. O tai jau klasikinė vadybos problema. Tas pats reiškinys – tik mažesniu masteliu Dabar persikelkime iš valstybės į vieną organizaciją. Įmonėje, universitete ar ministerijoje žmogus nori pradėti projektą. Finansai – viename padalinyje. Žmonės – kitame. IT infrastruktūra – trečiame. Informacija – ketvirtame. Sprendimo teisė – dar kažkur kitur. Norint pajudėti, reikia derinti, aiškinti, laukti, gauti leidimus, konkuruoti dėl prioriteto. Ir čia atsiranda įdomus reiškinys: šalia paties projekto darbo ima formuotis antras darbas – projekto galimybės egzistuoti organizacijoje išsikovojimas. Kartais jis beveik nepastebimas. O kartais tampa didesnis už patį projektą. Galima net juokaujant užsirašyti sau formulę: visa iniciatyvos kaina = iniciatyvos įgyvendinimo pastangos + organizacinės trinties pastangos. Pirmoji formulės dalis suprantama. Reikia parengti sprendimą, sukurti produktą, įdiegti technologiją, atlikti tyrimą ar pakeisti procesą. Tačiau antroji dažnai niekur neapskaitoma. Kiek valandų skirta ne projektui, o tam, kad būtų gautas parašas ant leidimo projektą vykdyti? Kiek susitikimų reikėjo finansavimui pagrįsti? Kiek kartų reikėjo tą pačią iniciatyvą aiškinti skirtingiems žmonėms? Kiek laiko praleista bandant suprasti, kas apskritai gali priimti sprendimą? Jeigu antroji formulės dalis pradeda dominuoti, racionalus darbuotojo sprendimas labai dažnai yra ne „pasistengti dar labiau“, o – nedaryti. Tai ir yra tikroji organizacinės trinties kaina. „Kam čia reikia rašyti?“ Administracinės naštos tyrėjai Pamela Herd ir Donald Moynihan išskiria tris žmogaus patiriamų sąnaudų rūšis: išsiaiškinimo, reikalavimų vykdymo ir psichologines sąnaudas. Žmogui kainuoja suprasti, kaip sistema veikia; kainuoja atlikti tai, ko sistema iš jo reikalauja; ir kainuoja pats nuolatinis neapibrėžtumas, laukimas bei frustracija. Šią logiką nesunku atpažinti ir organizacijos viduje. „Kam čia reikia rašyti?“ – išsiaiškinimo kaina. „Pirmiausia užpildykite formą, tada gaukite tris suderinimus ir pateikite papildomą pagrindimą“ – reikalavimų vykdymo kaina. „Ai, gal tiek to“ – jau galima įtarti, kad priėjome prie psichologinės ir elgesio pasekmės. Ir štai čia makrolygmens sistema galų gale materializuojasi labai konkretaus žmogaus elgesyje. Jeigu energija, reikalinga gauti leidimus, finansavimą, žmones, informaciją ar kitus išteklius, pradeda prilygti arba net viršyti energiją, reikalingą pačiai iniciatyvai įgyvendinti, sistema pradeda gesinti iniciatyvą. Vienas žmogus gali būti itin atkaklus ir „pramušti sieną“. Bet organizacijos inovatyvumo negalima statyti ant darbuotojų gebėjimo nuolat kovoti su pačia organizacija. Žmonės išmoksta organizaciją Čia atsiranda dar viena, ilgalaikė pasekmė. Žmonės išmoksta organizaciją. Pirmą kartą žmogus pasiūlo idėją. Antrą kartą dar bando. Trečią kartą, prieš ją siūlydamas, jau pagalvoja: „O kiek čia reikės kovoti?“ Ketvirtą kartą idėja lieka jo galvoje. Po kurio laiko vadovybė gali visiškai nuoširdžiai klausti: „Kodėl mūsų darbuotojai nerodo daugiau iniciatyvos?“ Galbūt atsakymo reikėtų ieškoti ne darbuotojų kūrybiškume. Gal tikslesnis sakinys būtų: mūsų sistema išmokė žmones, kad iniciatyvos organizacinė kaina yra didesnė už tikėtiną naudą. Tai ypač aktualu didelėse organizacijose. Jose ištekliai natūraliai išskaidyti tarp funkcijų ir padalinių. Vieni valdo finansus, kiti žmones, treti technologijas, ketvirti duomenis ar infrastruktūrą. Todėl beveik kiekviena reikšmingesnė iniciatyva tampa tarpfunkcinio koordinavimo uždaviniu. Tai savaime nėra blogai. Organizacijoms reikia kontrolės, atskaitomybės, rizikų valdymo ir sprendimų patikros. Problema prasideda tada, kai kiekviena sistemos dalis racionaliai optimizuoja savo kontrolę, tačiau niekas neprojektuoja viso kelio nuo idėjos iki rezultato. Ką iš tikrųjų reiškia „vadovybės palaikymas“? Projektų valdymo ir inovacijų kalboje dažnai kartojama, kad iniciatyvai reikia „aukščiausios vadovybės palaikymo“. Frazė tokia įprasta, kad kartais jau beveik nieko nebereiškia. Tačiau išteklių ir organizacinės trinties požiūriu jos prasmė pasidaro labai konkreti. Vadovybės palaikymas nėra vien vadovo entuziazmas ar žodžiai „puiki idėja“. Jis reiškia sprendimo teisę. Prioritetą. Finansavimą. Žmonių laiką. Prieigą prie infrastruktūros. Galimybę išspręsti konfliktą tarp padalinių. Ir kartais – tiesiog pašalinti kliūtį, dėl kurios projekto vadovui kiekvieną mažą išteklių iki tol tekdavo iš naujo išsikovoti. Kai aukštesnio lygmens vadovas pasako: „Šitas projektas yra prioritetinis. Tam skiriame tokį biudžetą. Paulius ir Rasa prisideda. IT suteikia prieigą. O iki šios ribos sprendimus savarankiškai priima projekto vadovas“, staiga išnyksta dešimtys smulkių derybų. Tai ir yra labai praktiška vadovybės palaikymo forma: sumažinti organizacinę trintį ir padaryti reikalingus išteklius prieinamus. Ne kiekvieną kliūtį reikia šalinti Vis dėlto būtų pernelyg paprasta iš viso to padaryti išvadą: mažiau taisyklių – geriau. Ne kiekviena trintis yra bloga. Kartais papildomas patikrinimas apsaugo nuo milijoninės klaidos. Viešuosiuose pirkimuose procedūros saugo nuo piktnaudžiavimo. Duomenų apsaugos reikalavimai neleidžia patogumo vardan pamiršti žmogaus teisių. Finansinė kontrolė neatsirado todėl, kad kažkam labai patiko pildyti lenteles. Vadybinė problema prasideda ne tada, kai sistemoje yra ribojimų. Ji prasideda tada, kai nebežinome, kiek jų visuma kainuoja ir ar ta kaina vis dar proporcinga kuriamai vertei bei valdomai rizikai. Todėl organizacijoms galėtų būti naudinga periodiškai atlikti savotišką „organizacinės trinties auditą“. Ne tik klausti, ar procedūra teisėta ir kas už ją atsakingas. Bet nueiti visą iniciatyvos kelią. Nuo idėjos iki sprendimo. Nuo sprendimo iki finansavimo. Nuo finansavimo iki reikalingų žmonių ir technologijų. Nuo formalaus leidimo veikti iki realios galimybės veikti. Kiek ten žingsnių? Kiek žmonių turi pritarti? Kiek kartų pateikiama ta pati informacija? Kiek laukiama? Kur nutrūksta atsakomybė? Ar tas, kuris turi pasiekti rezultatą, apskritai kontroliuoja išteklius, kurių tam rezultatui reikia? Ir gal svarbiausia – kas organizacijoje atsakingas ne už vieną procedūrą, o už tai, kad visas šis kelias veiktų? Nes kartais organizacijai tikrai trūksta pinigų. Kartais – žmonių. Kartais – gerų idėjų. Bet kartais idėjų yra, žmonių yra ir net pinigų yra. Organizacija tiesiog per brangiai „apmokestina“ bandymą jais pasinaudoti.
Plačiau