Kaskart, Centriniuose rūmuose praeidamas pro memorialinę lentą Rolandui Jankauskui, VGTU studentui, žuvusiam prie Vilniaus televizijos bokšto, prisimenu jo tėtį Bronislovą Jankauską – buvusį mūsų choro „Gabija“ chormeisterį, dirigentą, dabar – muzikos instrumentų restauratorių. Labai malonų, šiltą, patriotišką žmogų. Prisimenu tas dienas, kai buvo išpirkti visi maži radijo imtuvai, o miestuose žmonės vaikščiojo, prie ausies prisidėję tuos „radijukus“ ir sekė naujausius įvykius. Prisimenu tą naktį, kai tada dar Vilniaus technikos universiteto studentai ir darbuotojai saugojome Tarpmiestinę telefono stotį Savanorių prospekto pradžioje, užsibarikadavę viduje, veidrodiniame atspindyje nuo durų stiklo (televizorius buvo atsuktas lauke likusiai žmonių, suvažiavusių iš visos Lietuvos, miniai) stebėjome Eglės Bučelytės komentuojamą Lietuvos televizijos okupaciją, o per tarpą tarp namų, kurio jau nebėra, matėme tankus ir jų prožektorių šviesos stulpus Lietuvos radijo ir televizijos kieme, omonininkų autobusiuką, sustojusį šalia mūsų saugojamos telefono stoties ir iš jo pabirusius trasuojančiomis kulkomis šaudančius „žaliuosius“ žmogeliukus, kurie nedrįso veržtis į vidų per minią, lipti per prie langų sustatytus autobusus, o apibėgę pastatą aplinkui ir neradę spragos, pasišalino. Prisimenu per vieną dieną išdygusias galingas barikadas prieigose prie Lietuvos aukščiausiosios tarybos, naktinius budėjimus, laužus, nepaprastą žmonių susitelkimą ir ryžtą apginti Lietuvą. Neabejoju, kad to ryžto užtektų ir dabar, nes Lietuva – Tėvynė mūsų, ir nuo mūsų pačių priklauso, kokia ji, ir ar mes ją turėsim.
Vilius Bartulis, TIF dekanas
Galerija
